Mikroautobusais į Angliją: vežame kas savaitę

Kai pirmą kartą klientas paklausė, ar vežu daiktus į Londoną mikroautobusu, buvo gal 2001-ieji. Dabar jau sunku ir suskaičiuot metus – gal tiek, gal mažiau, nes pradžioje dirbau ne savarankiškai. Esminė dalykas: mikroautobusais į Angliją vežame kas savaitę, retai kada praleidžiam šeštadienį ar sekmadienį be kelionės. Klienai dažnai galvoja, kad tai kažkoks stebuklas, bet iš tikrųjų tai tiesiog darbas, kuriame svarbu nepersikraut ir nepamiršt, kur raktus padėjai. Jei planuoji persikraustyt ar atsiųsti pažįstamam siuntą, čia surasi atsakymus į klausimus, kuriuos man užduoda beveik kiekvieną savaitę.

Pradžios klausimai

Kiek kainuoja pervežimas mikroautobusu į Londoną?

Na, čia kaip su automobilio remontu – visiems skirtingai. Jeigu vežamės tik du lagaminus ir dviratį iš Vilniaus į Londono centrą, kaina bus visai kukli. Jei keturių kambarių buto baldai plius šaldytuvas, tada jau kitos sumos. Paprastai svyruojame tarp trijų šimtų ir septynių šimtų eurų, bet tiksliau pasakysiu tik pamatęs daiktus. Kartais žmonės nufotografuoja, bet nuotraukoje viskas atrodo mažesnė. Būna, paskambini, sakai – du baldeliai, o kai atvažiuojam, tai kaip iš antikvariato visas kontoros baldų komplektas. Tada ir kaina pasikeičia, nes mikroautobusas nėra begalinis.

Ar tikrai važiuojate kiekvieną savaitę?

Taip, važiuojame. Na, beveik visada. Būna, kad Kalėdų savaitėje viskas stringa, nes žmonės nori švęsti, vairuotojai irgi žmonės. Bet paprastai – taip, kas savaitę. Kartais net du reisai per savaitę, jei susirenka pakankamai krovinukų iš Kauno ir Vilniaus. Mes ne tokie dideli, kaip tos vokiškos kompanijos, bet ir ne vieno mikroautobuso firma. Žodžiu, jei skambini pirmadienį, tikėtina, kad jau šeštadienį ar sekmadienį tavo daiktai juda link Anglijos. Ai, ir nepamiršk – jei oras blogas, gali ir pavėluot pusdienį, bet tai ne bėda.

Kiek laiko užtrunka kelionė iš Lietuvos į Angliją?

Paprastai dvi dienos. Išvažiuojame sekmadienį vakare arba pirmadienį anksti ryte, per Lenkiją pralekiam – ten keliai jau neblogi, nors kartais pakeliui lenkai remontuoja ir tenka pačiupti stabdį. Prancūzija ar Belgija – viskas priklauso nuo maršruto. Kalė jau po Tilbury ar Doverio keltu, tada Londone jau antradienį. Na, jei vairuotojas vienas, tai gali užtrukti ilgiau, nes privalo ilsėtis. Kadangi vairuojame poromis, keičiamės, todėl ir greičiau nukeliaujame. Tik nepasakyčiau, kad per 18 valandų – tai neįmanoma legaliai.

Daiktai, pakavimas ir keistenybės

Ar galiu vežtis virtuvės baldus ir dviratį vienu metu?

Žinoma, jei telpa. Mes matęm tokių derinių, kad plikai galvą griebi. Buvo atvejis – moteris vežėsi tris dviračius, baldų komplektą iš IKEA ir dar augalą. Augalas žuvo, tiesa, nes uždūstavo salone, bet baldai ir dviračiai nukeliavo sveiki. Svarbu, kad dviratį padangas apvyniojot ko nors, nes žvyras ir tepalas labai greitai tepa kitus daiktus. O virtuvės baldai – kur kas trapesni, nei atrodo. Kartais žmonės galvoja, kad laminuotos lentos nieko nebijo, o paskui stebisi, kodėl kampas sutrūkinėjęs. Pakuotė yra viskas.

Kaip geriau supakuot daiktus, kad nesudaužytumėt?

Kartono dėžėse, sluoksniuotai. Pleveika per mažai – reikia burbuliukų, antklodžių, rankšluosčių. Aš žinau, kad daugelis taupo ir meta daiktus į maišus, bet kai maišas paslidžia per grindis ir trenkiasi į metalinį kampą, tada verkia. Buvo toks atvejis su porceliano rinkiniu – klientė supakavo į laikraščius. Laikraščiai sugeria drėgmę, tarsi trinat popierių į popierių, ir viskas subraižyta. Geriau jau pirkti tą burbulinę plėvelę, kaina juokinga palyginus su tuo, ką galite prarasti. Žodžiu, pats kartais taupau ant pakučių namie, bet čia darbas, ne namų kraustymasis.

Ar imtumėt gabenti gyvūnus?

Čia aš ne visai tikras, ar geriausias adresatas. Techniškai galima, bet turi būti veterinariniai pasai, mikročipsai, o kai kurios kalytės kelionėje vemia. Aš pats asmeniškai mieliau jų nevežioju, nes per daug streso ir gyvūnui, ir man. Buvo vieną kartą – katinas iššoko iš narvo salone (ne pas mus, o pas kolegą), tris valandas vaikštinėjo po mikroautobusą. Kolega išproto kraustėsi. Jei jūsų šuo ramus kaip buda, tai gal ir imtume, bet geriau ieškokite specializuotų gyvūnų pervežėjų. Ne viskas tinka mikroautobusui.

Ką daryt, jei turiu labai didelę šaldytuvą?

Jei šaldytuvas stambus, reikia matuoti ne tik durų plotį jūsų bute, bet ir mikroautobuso bagažinę. Mūsų Ford Tranistai (ar kaip ten, Transit) turi gan aukštą pravažiavimą, bet standartinis buitinis šaldytuvas jau problematiškas. Kartais reikia nuimti dureles, kartais – palikti vertikaliai, kad tepalai nenubėgtų. O tepalai... palauk, čia tiek to, ne apie tai. Svarbiausia – praneškite iš anksto. Aš esu vežęs šaldytuvą, kurį klientas pasakė esą mažytį, o pasirodo – pramoninis, restoraninis. Mikroautobusas pilnas, o man dar kurios šikšnos reikia parvežti. Nepatogu, bet būna.

Ar galiu siųsti daiktus, pats nevažiuojant?

Taip, tai paprastai vadinama siuntų gabenimu. Jūs būnate Lietuvoje, atiduodate raktus kaimynui arba patys sudedate daiktus koridoriuje, mes atvažiuojame, suskraidome ir nuvežame iki Anglijos. Ten paskambiname giminėms ar draugams, jie atidar duris. Kartais būna keista – atvažiuoji į Bute Town ar kur ten, o duris atidaro nepažįstamas diedas, kuris nieko nežino apie siuntą. Tada tenka skambinti. Buvo atvejis, kad gavėjas išvis neišėjo į kontaktus dvi dienas. Daiktai stovėjo mūsų saugykloje prie Reading'o, o mes nežinojom, kur dėt. Galų gale suradome.

Kur važiuojam ir kaip paimam

Važiuojat tik į Londoną, ar ir į mažesnius miestus?

Londonei mes tenka važiuoti dažniausiai, nes ten didžiausias sujudimas. Bet vežame ir į Peterborough, Birmingemą (taip, Birmingham, bet mes jį vadiname senoviškai), Milton Keynes, net į tuos kaimelius netoli Lutono. Aišku, jei užsakymas tik į Cornwallą ar Invernessą, tai jau kaina visai kitokia, beveik kaip atskira ekskursija. Paprastai stengiamės planuoti maršrutą, kad galėtume apšokti kelis miestus vienos savaitės reiso metu. Telpa ir penkiomis pristatymų vietomis per dieną, jei klientai supratingi laukia.

Ar galit paimti daiktus iš Klaipėdos, ar tik iš Vilniaus?

Galim, bet reikia derintis. Jei turime klientų vilniečių ir kauniečių, kurių dauguma, tai Klaipėda mums yra toks atšakas. Kartais suderiam taip, kad vairuotojas nakvoja Klaipėdoje prieš išvažiuodamas. Kartais paprašome klientą atgabenti daiktus į Kauną – tada kaina žemesnė. Na, ne Kauną, o mūsų bazę prie autostrados. Bet jei tai didelis krovinys ir jūs mokate už visą mikroautobusą, tai nuvažiuosim ir į Šilutę, ir į Nidą. Tik nepamirškit – kelionė iki jūsų įskaičiuojama į laiką.

Kur paliekate daiktus Londone, jei aš dar neprivažiavęs?

Mes turime kelis patikimus kontaktus – vieni turi garažą rytiniame Londone, kiti nedidelę saugyklą netoli Heathrow. Jei žinome, kad jūs atvyksite tik po trijų dienų, suderiam laikymą. Bet štai kas: mes nenorim palikti daiktų gangsteriškose vietose. Buvo, kad klientas pasakė – numeskite kieme. Kieme? Londone? Tikrai? Ten dviratis ir iš laiptinės pavagiam, ką jau kalbėti apie baldus. Taigi, jei neturite kur, mes laikom keletą dienų nemokamai, ilgiau – simboliškai susimokate už vietą. Nes čia irgi nuoma kažkieno.

Ar galit paimti daiktus iš mano buto penktam aukšte be lifto?

Kalbam apie nešikų paslaugą? Nes jei du vyrukai ir trys aukštai – dar kaip nors, o jei penki – jau reikia trijų žmonių arba labai stipraus lietuviško charakterio. Rimtai, tokie atvejai kainuoja daugiau, nes tai laikas ir jėga. Kartais klientai galvoja, kad mes esame kokie nenos antys, kurios praskrenda pro langą. Ne, einame laiptais, kaip visi. Buvo atvejis Marijampolėje – keturi aukštai, karšta, o spinta nuo sovietinių laikų sunkesnė nei atrodo. Vienas vaikinas pasitempė nugarą, tada jau kilnojome po tris lentas. Nesąmonė, bet darbas toks. Reikia pranešti iš anksto.

Kai kas nors stringa arba skauda

Pakliuvom į kamščius, vėluojat – ką tada?

Būna, būna. Aplink Londoną kamščiai – ne mitas, o kasdienybė, ypač penktadieniais. Jei vėluojame valandą ar dvi, paskambiname. Būna, kad klientai patys prašo – palikit kitą rytą, nes mes darbe. Čia normalu. Aš neturiu magiško lazdos, kad išsklaidyčiau M25 žiedinį susitikimą. Kartais mes pristatome ne į namus, o į saugyklą, kad nereiktų jūsų laukti iki pusės nakties. Patikėkit, niekas nenori vairuoti po tokių kelių dar ir naktį be miego. Tai jei vėluojame – skambiname. Tai svarbiausia.

O jei pasienyje problemos su dokumentais?

Na, mes dirbame legaliai, CMR dokumentai tvarkingi, ES viduje muitinės formalumai minimalūs. Bet... Brexitas kažką ten pakeitė, tiesa? Dabar jau nebe ES tas reikalas su Anglija. Ai, durnius, na taip, jie išstojo. Bet mes vis tiek važiuojame. Kartais pasieniečiai Norvegijoje (ups, mums nereikia ten) tikrina, bet per Prancūziją tik pasai, leidimai ir CMR. Buvo atvejis, kai klientas padėjo keisteną dėžę su druska – jie patikrino ar ne narkotikai. Nebuvo. Tai jei jūsų daiktai legalūs, mes neturim bėdų.

Sako, kiti vežėjai pasiūlė pigiau. Kodėl pas jus brangiau?

Klausimas teisingas. Yra tokių, kurie siūlo per pusę mažiau. Bet aš jums pasakysiu atvirai: kai kurių tų kainų negaliu pasiekti net sapne. Nes kaip jie važiuoja – be draudimo, be leidimų, be CMR, užsidėję du baldus į sprinterį ir per Lenkiją kaip pašėlę? Taip, pigiau. Bet jei pasienyje sustabdo – jūsų daiktai konfiskuojami arba paliekami pakelėse. Aš matęs vieną mikroautobusą su keturiais baldais, pritvirtintais virve. Virve! Tai ką aš galiu pasakyti – pas mus brangiau, nes mes atsakome už krovinį, vairuotojai samdomi, nešešėlis.

Ar buvote užsienyje sustoję be žinios klientui?

Iš principo ne, bet techniškai... buvo. Prieš kokius septynerius metus. Mikroautobuso stabdžiai ėmė kvailai elgtis Belgijoje, teko stoti. Baterija mirė, negalėjom net paskambinti dvi valandas, nes telefonai išsikrovę – viskas per vieną naktį. Klientas galvojo, kad pabėgom su baldais. Paskui aiškinausi kaip įmanydamas. Dabar turime power bankus, antrą telefoną, viską. Bet taip, buvo diena, kai pasijutau beviltiškai. Ne viskas visada pagal planą, nors dabar stengiamės pranesti net ir apie penkių minučių pavėlavimą.

Kas jei mikroautobusas sugenda kelyje?

Mechanika yra mechanika – gali ir naujas bmw supykti, ką jau kalbėti apie krovininį, kuris važinėja šimtus tūkstančių kilometrų. Mes turime techninę pagalbą visoje Europoje, o jei gedimas rimtas – iškviečiame antrą mūsų transportą arba samdome patikimą pervežėją kelyje. Jūsų daiktai perkeliami, niekas nelieka pakelėje. Buvo Varšuvos apylinkėse, kai sankaba atsigavo. Teko palaukti keturias valandas, bet viskas pasibaigė gerai. Svarbu, kad vairuotojas nesigilintų pats vidury nakties į variklį, o iš karto kviečia pagalbą. Moki už mikroautobusą, ne už eksperimentus.

Popieriai, draudimas ir taisyklės

Ar reikia daryti daiktų sąrašą muitinei?

Nenorėčiau meluoti – dabar po Brexit, į Angliją vykstant, reikia nuosavų daiktų aprašymo. Jei tai jūsų asmeniniai baldai, kai kurie daiktai gali būti neapmuitinti, bet reikia formos. Aš pats visų subtilumų nebepamenu, nes pasikeitė 2024 metais kažkas (ar jau 2025?). Teks su jumis pasitikslinti. Mes turime šablonus, padedame užpildyti. O jei siunčiate komercinį krovinį – tada jau dokumentai kietesni. Ne viskas eina kaip į Vokietiją, ten draugiškiau. Anglijoje dabar griežčiau nei anksčiau, todėl geriau suforminti popierius nei gailėtis pasienyje.

Ar jūsų siuntos apdraustos, jei kas nors dūžta?

Turime CMR draudimą. Tačiau CMR turi savo taisykles – jei jūs patys supakavote daiktus neadekvačiai ir jie dūžta dėl to, tai išmoka gali būti atmesta. Buvo atvejis kaime prie Kauno – porcelianiniai lėlės. Klientė dėjo į šiukšlių maišus (tiesa, gerai apsivyniojo, bet maišas). Kelionėje maišas prasiropė, lėlės suskaldė. CMR nepadengė, nes pakuočių neatitiko standarto. Aš jai – atsiprašau, bet čia ne mūsų kaltė. Buvo nepatogu, bet teisinga. Stiklas – specialus, mediena – kitaip. Apsidrausti galima papildomai, bet kainuoja. Tai jei vežate vertinga – pasakykite.

Ar reikia mano paso kopijos, kai pasiimate daiktus?

Ne kopijos, bet paso numerio arba asmens kodo reikia CMR lape. Kartais pakanka telefono numerio ir vardo. Aš žinau, kad dabar žmonės bijo duomenų, bet mes nesame kokia ten pinklės svetainė – mes turim knygą, kurioje rašome. Tikrai nėra taip, kad siuntimui į Londoną reikia nuskaityti pasą. Bet kai atsiimate Anglijoje, jei pats nevažiuojate, gavėjas turi žinoti slaptažodį arba turėti jūsų raštišką sutikimą. Buvo, kad giminaitė atėjo be tapatybės patvirtinimo – atsisakiau atiduoti. Paskambinome klientui, viskas išsisprendė per minutę, bet taisyklės yra taisyklės.

Apie mokėjimus ir kainų paslaptis

Kodėl negalima susimokėt tik gavus daiktus Anglijoje?

Na, aš ne parduotuvė su atsiskaitymu gavus prekę. Mūsų paslauga – tai paslauga, o ne internetinė parduotuvė su PayPal apsauga. Būna, kad žmonės Anglijoje gauna daiktus ir tada dingsta – nekelia telefono, blokuoja numerį. Ne, aš nekalbu apie visus, bet turėjome vieną tokį atvejį Birmingeme. Nuo tos dienos – avansas arba pavedimas prieš kelionę. Yra išimčių seniems klientams, bet naujiems – ne. Tai ne patikumo klausimas, o verslo ribos. Degalai, tiltai, keltai – viskas apmokama ankščiau, nei mes sulaukiam jūsų pinigų.

Ar kaina priklauso nuo to, kiek daiktų vežu?

Aišku kad taip. Ne dėl to, kad aš piktas, o dėl erdvės. Mikroautobusas nėra Tardis iš to serialo (Galifėja? Galifėja? nu ta kur daktaras). Jeigu jūsų daiktai užima pusę mašinos, tai likusią vietą galima pasiūlyti kitam, todėl jums pigiau. Jeigu pilnas mikroautobusas – maksimali kaina. Kartais žmonės sako – turiu tik dvi dėžes, bet tos dėžės yra dviejų šaldytuvų dydžio. Matuojame ne pagal sentimentus, o kubinius metrus. Šitą reikia suprasti iš karto, nes vėliau nesutapimai tik pykdo.

Ar galima mokėti dalimis – dalį Lietuvoje, dalį Londone?

Galima derėtis, bet retai kada taip darome. Paprastai 70 procentų prieš kelionę, 30 prieš pristatymą. Nes jei atvažiavome į Angliją ir jūsų telefonas išjungtas, o likę keturiasdešimt procentų kybo ore – tai mums problema. Būna išimčių, kai klientas yra senas, pažįstamas, arba kai vežame ne pirmą kartą. Bet jei pirma pažintis – griežčiau. Aš žinau, kad žmonės bijo sukčių, bet internete galite pažiūrėti mūsų įmonės duomenis, kiek metų dirbame. Ne vieną neįpareigojančią žinutę parašiau per tuos dvidešimt metų.

Ar galima tempti priekabą? Nes labai daug daiktų.

Priekaba – rimtas dalykas. Reikia turėti teises jai tempti (B kategorija nepasiteisins, jei didelė), o mūsų mikroautobusai ne visi pritaikyti kabliui. Be to, Anglijos keliuose kai kurie žiedai siauri, priekaba stringa. Buvo karta, kai pasiėmiau priekabą klientui iš Rygos – vos nevos pralindau pro vartus prie pristatymo vietos. Daug streso, daugiau laiko. Jei tikrai daug, geriau du mikroautobusus arba didesnį sunkvežimį. Pirma variantas brangus, antras – lėčiau. Priekaba – tik kraštutiniu atveju, kai tiesiog kitaip niekaip.

Mano draugas sakė, kad jūs prieš metus praradot siuntą. Tai tiesa?

Aš nežinau, koks draugas ir kuriuo metu, bet oficialiai – ne, nepraradome. Buvo atvejis prieš kokius penkerius metus, kai klientas pats padiktavo blogą adresą Barking'e. Mes ten stovėjom, vaikštinėjom aplink gatvę, klausinėjom kaimynų. Galiausiai radome, kad numeris 14b, o ne 14. Siunta nuėjo ne pas tą žmogų? Ne, ne, mes nepaleidome iš akių. Buvo tiks panevėžietė, kuri nepasirodė du kartus sutartu metu, o daiktai grįžo atgal į Lietuvą. Bet tai ne praradimas, tai grąžinimas dėl kliento nebuvimo.

Ką daryt, jei aš pats nepataikiu būtent tą dieną, kai jūs važiuojat?

Tai geriausia žinia bus ta: vėluojame tada, kai jūs vėluojate? Ne, šmaikštausiu. Jei žinote iš anksto, kad negalėsite būti – persprogiam datą. Jei jau esate Londone, bet darbe užstrigote – paskambinkite, mes prieš paskutinę pristatymo valą dar spėjame pasiūlyti alternatyvą. Ai, ir dar – kartais klientai sako, kad atvyks ryto devintą, o mes atvažiuojame ir jie miega. Geriau jau ne taip. Žodžiu, komunikacija gelbsti visas situacijas. Mes žmonės, ne paštas, galim palaukti pusvalandį, bet ne pusdienį.

Išvada

Žodžiu, mikroautobusais į Angliją vežame kas savaitę jau dvidešimt keturis metus – jei gerai suskaičiavau, gal mažiau. Svarbiausia, kad mes ne robotai, o žmonės, kuriems rūpi, jog jūsų daiktai atitektų sveiki. Nėra vieno teisingo būdo perkraustytis, bet yra daugybė būdų padaryti tai be streso. Skambinkite, klauskite, net jei klausimas atrodo kvailas. Geriau paklaust dabar, nei verkti paskui, kai viskas sulaužyta arba palikta kelyje pas kažkokį neaiškų vežėją.