Mikroautobusais į Angliją pigiausia kaina dabar – ką reikia žinoti prieš paskambinant

Atsakyti telefonu į klausimą „kokia kaina“ visada sunku. Po daugiau nei dvidešimties metų tarptautiniuose pervežimuose aš žinau tik vieną dalyką – mikroautobusais į Angliją pigiausia kaina nebūtinai yra geriausia. Dabar rinka pilna pasiūlymų: vieni siūlo visą perkraustymą už 700, kiti – už 1800. Kuo jie skiriasi? Ar verta taupyti? Kartais klientas paskambina jau nusiteikęs, kad visi nori apgauti, o kartais tiesiog ieško, nuo ko pradėti. Toliau bandysiu atsakyti taip, lyg sėdėtume kartu virtuvėje prie kavos. Paprastai, netvarkingai, bet nuoširdžiai. Nes aš ne pardavėjas – aš tas, kuris matė, kaip daiktai važiuoja ir nepasiekia tikslo.

Kas lemia kainą – ir kodėl ji taip šokinėja

Kiek dabar kainuoja pilnas perkraustymas mikroautobusu į Londoną?

Standartinis perkraustymas iš Vilniaus į Londoną dabar svyruoja maždaug nuo 900 iki 1600 eurų. Žinoma, jei gyveni už kampo nuo M1 greitkelio ir turi tik dvi lagaminus, suma bus mažesnė. O jei reikia gabenti sekciją, skalbimo mašiną ir dar tą seną šaldytuvą, kurio niekas nebenori kelti? Tada kaina auga. Pamenu, pernai vežėme klientą iš Kauno – jis pradžioj pyko, kad 1200 eurų per daug. Bet kai pamatė, kad viską supakavome, užkrovėme ir neprašėme pagalbos, nurimo. Kaina – tai ne tik kelias.

Ar pigiau važiuoti žiemą nei vasarą?

Taip, ženkliai. Vasarą, ypač rugpjūtį, visi kraustosi. Tada mikroautobusais į Angliją pigiausia kaina pasislepia kaip stirna brūzgynuose – teoriškai yra, bet praktiškai nepagaunama. O sausį ar vasarį? Tada vežėjai tuščioj kelionėj grįžta, algos žemiausios, ir gali derėtis kaip turguje. Aš vienu metu vasario mėnesį vežiau už 750 eurų tai, kas rugpjūtį kainavo 1400. Tai kaip su skrydžiais – sezonas lemia daug.

Kodėl vieni vežėjai siūlo 600, o kiti 1400 eurų?

Čia tas pats, kas lyginti apsaugą nuo lietaus su storesniu audiniu. Už 600 eurų dažnai važiuoja vaikinas su dvidešimt metų senumo tranzitu, be jokio draudimo kroviniui, be licencijų. Kartais tai normalu, jei tu pažįsti tą žmogų. Bet jei randi skelbime? Būk atsargus. Didelė įmonė turi mokėti vairuotojui, draudimui, kurui, mokesčiams. Jie negali važiuoti už 600, nebent kur nors taupo kitais būdais (najuokauju... gal ir ne). Tik draudimas vienas kainuoja daugiau nei ketvirtadalį tokios sumos.

Ar fiksuota kaina visada saugesnė?

Mano manymu, kad taip. Aš pataisysiu save – mano manymu taip. Fiksuota kaina apsaugo nuo staigmenų. Buvo atvejis – klientas rinkosi valandinį įkainį, nes paskaičiavo, kad bus pigiau. Po to vairuotojas pasiklydo kur nors ties Birmingamu, praleido penkias valandas spūstyse, o klientas sumokėjo dvigubai. Fiksuota kaina reiškia, kad net jei mašina sprogtų (neduok Dieve), rizika ne tavo. Tai ramu, o ramybė dabar brangiai kainuoja.

Ką reiškia „dalinis krovinys“ ir ar tai sumažina kainą?

Daliniam kroviniui tu mokai tik už savo daiktų užimamą vietą. Jei turi keletą dėžių ir vieną foteliuką, mikroautobuse dar lieka vieta kitam klientui. Tu mokėsi 300–500 eurų vietoj tūkstančio. Bet čia kabliukas – tavo daiktai važiuos tada, kai susirinks dar vienas ar du klientai. Kartais tai užtrunka savaitę, kartais dvi. Aš šito nekenčiu, nes klientai tada skambina pikti. Bet pinigų taupo nemažai, ypač jei neskubi.

Realybė dalijantis ir planuojantis

Ar verta dalintis mikroautobusu su kitais klientais?

Atsakyčiau – taip, jei neskubi. Atsimenu, vežėme kažkada tris šeimas vienu metu. Vieni iš Panevėžio, kiti iš Šiaulių, treti – iš Vilniaus. Visi Anglijon, visi skirtingi kaimai. Mašinoje viskas sugulė kaip tetris. Taupyta kiekvienam po 40 procentų. Bet vienas dėdė pametė savo grilių tarp svetimų daiktų. Radome tik po trijų dienų ir tai daugiau iš netikėtumo. Šiaip tai ta pati dalinio krovinio logika, tik kitaip pavadinta.

Kiek laiko prieš kelionę reikia užsakinėti, kad gautum geriausią kainą?

Mėnesis – idealu. Dvi savaitės – dar realu. Užsakai likus savaitei? Kaina mikroautobusu į Angliją šoktels kaip zuikis nuošlaitėn. Vežėjai turi planus, maršrutus, kartais grįžta tušti, o kartais – pilni. Jei tu ateini paskutinę minutę, jie tavo kainą deda ant tos tuščios vietos, kurią galėjo parduoti anksčiau. Aš pats mėgstu planuotis prieš tris savaites, bet tai aš. Visada yra išimčių, bet nereikia jomis pasikliauti. Kai kuriems klientams padeda ir sėkmė, Aš tuo nepasikliauju.

Ar galima derėtis dėl kainos su vežėju?

Galima, bet nereikia būti chamišku. Jei skambini ir sakai – radau už 800, o tu prašai 1200, ar gali 900? – dažnai sutiksime, jei matysime, kad tu supranti, kas įskaičiuota. Bet jei reikalauji 600 už pilną perkraustymą, tiesiog nusispjausime. Derėtis galima dėl datos, dėl pakrovimo, dėl to, ar tu pats padėsi. Mano įkainiai nėra iš oro paimti, bet esu numetęs šimtą kitą, kai klientas pasiūlo kavą ir normalų pokalbį. Seniai supratau – komunikacija pigina paslaugas labiau nei grasinimas iseiti pas konkurentus.

Ar kaina skiriasi, jei kraunuosi pats, o ne prašau pakrovėjų?

Skiriasi, ir nežymiai. Jei samdai žmones kroviniui kelti, tai papildomos rankos kainuoja. Bet jei krauni pats – sutaupysi gal 50–100 eurų. Čia ne stebuklas. Tik va, aš mačiau, kaip klientas pats nešė šaldytuvą, paslydo ant laiptų ir sudaužė grindis. Draudimas to nepadengia, nes tai jau ne profesionalus perkraustymas. Aš nesu tikras, ar tokios aplinkybės draudžiama – reikėtų pasitikrinti, bet tikrai gaila to kliento. Kartais sutaupymas ant pakrovimo baigiasi remontu.

Kokią įtaką daro maršrutas – ar visi miestai Anglijoje kainuoja vienodai?

Ne. Londonas – brangiausias. Ne tik dėl transporto, bet dėl to, kad sunkiai ten pateksi, stovėjimas kainuoja, congestion charge, laikas. O koks nors Lesteras ar Kventris – ten pigiau. Šiaurė, Škotija, Velsas – brangiau dėl atstumo. Kartais klientas sako – nuvežkit į Skarborą (o gal į Skarbrough? vis pametu tas angliškas rašybas), o paskui piktinasi dėl kainos. Aš tada rodau žemėlapį. Kelias ilgas. Degalai brangūs. Anglija nemaža šalis, nors lietuviai dažnai gyvena tarsi tik Londonas egzistuotų. Reikia žiūrėti realiai.

Kai nutinka bėda – istorijos iš praktikos

Kas jei mikroautobusas sulūžsta kelyje?

Tada viskas priklauso nuo to, kas vairuoja. Normalioj kompanijoje – skambina techninei pagalbai, atsiunčia kitą mašiną, daiktai saugūs. O buvo pas mane kolega, pats sau individualas, pas kurį subyrėjo sankaba Belgijoje. Jis paliko daiktus kažkokiame parkinge, pasiėmė vadybininką su leidimu, o klientas laukė savaitę. Užtat kaina buvo superinė – 650 eurų. Tiesiog pagalvok, ar verta rizikuoti dėl krovinio, kurį galbūt paliks prie kažkokio degalinės kampo.

Ar teko matyti, kad daiktai nepristatomi dėl per mažos kainos?

Teko. Vienas vyriokas paėmė iš kliento avansą – 300 eurų – ir dingo. Skelbimo nebėra, telefonas išjungtas. Klientas paskambino man verkdamas. Aš tada prisiminiau, kodėl visada sakau – jei kaina per maža, kažkas ne taip. Normalus vežėjas neprašys visos sumos prieš, tik dalies, o dažnai – paskui. Tos firmos, kurios renkasi tik avansus ir dingsta, juodoj rinkoj pilna.Nesąžiningi žmonės nesnaudžia, kai uzuodžia taupymą.

Ar pigūs pervežimai dažnai vėluoja?

Dažnai. Nes jei važiuoji už centus, negali sau leisti važiuoti tuščias. Turi surinkti tris krovinius, kad apsimokėtų. Vienas klientas neparuošia – vėluoji dvi valandas. Keltas pavėluoja – dar pusdienis. Aš suprantu, kodėl žmonės renkasi pigiausią variantą, bet kai reikia pradėti darbą Anglijoje pirmadienį, o daiktai atvažiuoja trečiadienį, kaina nebeatrodo svarbi. Laikas yra pinigai, bet tai suprantama tik po to.

Ką daryti, jei vairuotojas be draudimo?

Gali nieko. Rimtai. Jei nėra krovinio draudimo, o avarijoje sudužo tavo televizorius – atsisveikink su juo. Aš esu matęs atvejį, kai vaikinas vežė be draudimo, nutrenkė elnį Prancūzijoje ir apgadino priekabą. Baldai išmetėti į griovį. Klientas negavo nei kompensacijos, nei atsiprašymo. Policija ten užsiima saugumu, o ne tavo sofa. Čia viena tų vietų, kur taupymas skausmingai atsiperka, ir aš nemėgstu apie tai kalbėti, nes skamba baisiai, bet tai tiesa.

Ar buvę situacijų, kai baldai tiesiog paliekami kelyje?

Taip, ir aš nesididžiuoju, bet mačiau. Ne savo mašinoje – aš to nedaryčiau. Bet kolega, kuris prisiūlė per daug krovinių, tiesiog iškrovė dalį daiktų prie Doverio sandėlio, pasakė, kad „atveš paskui“ ir pamiršo. Tie daiktai ten gulėjo tris savaites. Klientui pasakė, kad muitinė sulaikė. Visiška nesąmonė. Bet taip nutinka, kai vežėjas pažada per daug už per mažai. O paskui visi stebisi, kodėl verslas nesąžiningas.

Apgaulės ir nemalonūs faktai

Kaip atpažinti, kad kaina per maža ir tai gudrybė?

Jei tau siūlo pilną perkraustymą iš Kauno į Mančesterį už 500 eurų – tai ne gera kaina, tai įspėjimas. Tokią sumą sunkiai sudėlioji, nebent vežėjas važiuoja atgal tuščias ir nori bent ką nors užsidirbti. Bet net tuomet – 500 neužtenka net kurui ir keltui. Paskambink paklausti, ar yra draudimas, ar sutartis, ar kas atsakingas jei kas. Jei atsako vangiai arba apskritai neskuba – spruk ieškoti kito. Tokių istorijų girdėjau per daug.

Ar didelės kompanijos visada brangesnės už „vieno žmogaus“ paslaugą?

Dabar nebe taip. Yra didelių žaidėjų, kurie daro apimtis ir turi mažesnes sąnaudas. O yra pavienių gabentojų, kurie laiko save elitu ir kainoja kaip S klasės mercedesas. Kartais mažas žmogus, turintis du mikroautobusus, duoda geresnę kainą nei korporacija, nes neturi biuro nuomos Londone. Bet jei tas mažas žmogus susargdins – atleiskit, galvoju greičiau negu rašau – neturėsi kur skųstis. Reikia balanso tarp kainos ir atsakomybės.

Ar reikalinga raštiška sutartis net ir pigiam pervežimui?

Dievo vardu, taip. Aš net draugams su kuriais pažįstu nuo vaikystės, reikalauju bent trumpo laiško su keliomis eilutėmis. Ten turi būti kaina, data, kas veža, kas atsako. Kartais mandagiai prašau, kartais reikalauju. Mačiau per daug situacijų, kai viskas baigdavosi ginčais dėl įbrėžimų ant lovos, kurių niekas nepadarė. O gal ir padarė – be sutarties nežinosi. Tai tokia apsauga, kuri nekainuoja, o suteikia tvirtybės abiem pusėms.

Ką slėpti arba rodyti vertinant pasiūlymą?

Neslepk savo tikro adreso. Aš žinau, kad kai kurie klientai bijo sakyti, kad gyvena Londone, nes galvoja, kad kaina šoks. Tai gali pasakyti atvirai. Bet jei slepsi, kad turi penktą aukštą be lifto, vairuotojas atvažiuos, pamatys ir arba prieis, arba paprašys papildomai. Būna, kad klientai nutyli sunkias spintas. Aš tiesiai šviesiai sakau – pasakyk viską iš karto. Tada gausi tiksliausią kainą, o ne tą apgaulingą „nuo... iki...“, kuri baigiasi ašarom.

Ar verta rinktis vietinį vežėją iš Lietuvos ar britų firmą?

Mano galva, lietuviškas mikroautobusas dažnai suprantamesnis. Kalba, kainos suvokimas, mentalitetas. Bet yra britų firmų, kurios turi puikius įrankius ir draudžia viską. Aš pats dirbu su abiem, bet jei ieškai mikroautobusais į Angliją pigiausia kaina, lietuviai dažnai lenkia, nes žino vietas, kur pavalgyti pigiau, kur nepasiklysti, kur apsimoka važiuoti. Tačiau britai kartais turi geresnius draudimus. Čia jau kaip pasiseks, bet aš asmeniškai linkęs prie savų – daugiau pasitikėjimo.

Sutartys, draudimai ir paskutiniai patarimai

Ar draudimas įskaičiuotas į kainą, ar mokama atskirai?

Atsakymas turi būti – įskaičiuotas. Jei nėra, bėk. Bet kai kurie ypač pigūs pasiūlymai nurodo kainą be draudimo, o paskui prideda kaip opciją. Aš nemėgstu tokio modelio. Mano praktikoje draudimas yra standartas. Dar 2022 metais teko mokėti iš savo kišenės, kai draudimas buvo pasibaigęs mano nežinia (turbūt pamiršau prasitęsti, nors tuo metu galvojau, kad galioja). Nuo tada visada tikrinu. Klientas neturėtų to justi, bet aš apie tai pasakau atvirai, kad suprastų – draudimas nėra savaime suprantamas visur.

Ar reikia mokėti už keltą ar tiltą atskirai?

Keltas – taip, dažniausiai įskaičiuotas. Eurotunelis – irgi dažniausiai įskaičiuotas. Bet pasitaiko vežėjų, ypač tų, kurie skelbiasi „super pigiai“, kurie kainą skaičiuoja be kelto bilieto. Tada prie Kolo miesto staiga paaiškėja, kad reikia dar 150 eurų. Aš tokiais atvejais jaučiuosi kaip turgaus prekeivis, o ne profesionalas. Geriausia paklausti aiškiai: ar kaina galutinė, ar dar kas nors prikės? Aš asmeniškai visada sakau galutinę, nes nemėgstu pokalbių prie jūros kranto vėl atsiskaitinėjant.

Kaip kuras keičia galutinę sumą – ar verta dabar važiuoti?

Na, degalai šokinėja kaip katinas ant karšto stogo. Bet tarptautiniuose pervežimuose mikroautobusais į Angliją pigiausia kaina neskaičiuojama pagal dienos degalų kainą. Vežėjas žino vidutines savo sąnaudas metams bėgant. Jei kuras pakyla 20 centų – tai nepadaro kelionės neįmanomos. Bet jei klausi mano nuomonės, dabar galbūt gera diena, galbūt ne. Nesu politikos ar ekonomikos ekspertas. Bet kad kuras brangus – faktas. Tiesiog fiksuota kaina apsaugo tave nuo šių svyravimų, ir aš visada ją rekomenduoju dėl tos pačios priežasties.

Ar galiu mokėti grynaisiais, ar tik pavedimu?

Grynaisiais dažnai galima, bet aš nerekomenduočiau. Nebent pažįsti vežėją kaip nors asmeniškai. Grynieji be kvito – problemos pradžia. Aš pats veduosi pavedimus, nes turiu buhalterę, kuri nuožmiai žiūri į kiekvieną eurą. Kartais klientai prašo mokėti pusę grynais, pusę oficialiai – aš atsisakau. Ne todėl, kad esu šventas, o todėl, kad tokie pinigai dažnai baigiasi nesklandumais. Jei kas nutinka, be dokumentų niekas nepatikės, kad sumokei. O aš mėgstu miegoti ramiai.

Kokia tikra suma slepiasi po žodžiu „nuo“?

Čia mano nemėgstamiausias žodis internete. „Perkraustymas į Angliją nuo 299 eurų!“ Aha, ir tavo sofa kaip tik bus 299, o visi kiti baldai – papildomai. Pamenu skelbimus „nuo 400". Paskambini – paaiškėja, kad 400 – tai už dvi dėžes ir segtuvą. Visa kita brangiau. Kai skaitai „nuo“, įsivaizduok, kad reali suma dvigubai didesnė. Aš savo skelbimuose stengiuosi rašyti „nuo–iki“ su pavyzdžiais, bet ne visada pavyksta, nes kiekvienas krovinys unikalus kaip žmogaus pirštų atspaudai.

Išvada

Mikroautobusais į Angliją pigiausia kaina dabar tikrai yra pasiekiama, bet reikia žinoti, kad pigu neaukoja kokybės, o slepia ką nors kita. Aš per dvidešimt metų mačiau visko: ir sėkmingų kelionių už gerą kainą, ir tragedijų dėl šimto sutaupytais eurų. Palygink keletą pasiūlymų, klausk apie draudimą, reikalauk sutarties. Ir atmink – kai kurie dalykai, kuriuos vežame, nespėjami pinigais. Geriau sumokėti šimtą eurų daugiau ir miegoti ramiai.