Mikroautobusais į Angliją: operatyviai ir lanksčiai

Jau dvidešimt ketveri metai kaip tempiam daiktus po Europą. Pradžia buvo juokinga – pirmas reisas į Londoną, aš jaunas, galvojau, kad žinau viską. Nepataikiau net į keltą, praradau pusę dienos. Dabar gi, kai ateina klientas ir klausia, kaip vežti daiktus mikroautobusu į Angliją, žinau – lankstumas ir operatyvumas čia raktas. Ne visada reikia milžiniškos fūros; kartais tiesiog reikia greitai, be biurokratijos, nukelti daiktus iš Kauno į Birmingemą ar iš Klaipėdos į Mančesterį. Mikroautobusas leidžia tai padaryti sparčiau, bet yra dalykų, kuriuos verta suprasti dar prieš kelionę. Apie juos ir papasakosiu.

Pirmi žingsniai ir realybė

Klausiu atvirai – mikroautobusais į Angliją vežat tik baldus, ar ir žmonės kartais prisėda?

Dažniausiai – daiktai, bet kartu gali važiuoti du–trys keleiviai kaip palyda. Teisiškai čia painu, nes jei vežate asmeninius daiktus, žmonės dažnai registruojami kaip „palyda“. Realybėje taip būna, kai norima sutaupyti. Bet jei augintinis ar vertingi daiktai – vairuotojo dėmesys kelyje, o ne salone. Kartais klientai nori sėdėti ant dėžių. Suprantu, gal bijo skristi. Tai įmanoma, bet tartis reikia iš anksto, ne paskutinę minutę. Beje, retai vairuotojai džiaugiasi dvylikos valandų kelione su svetimu katinu ant kelių.

Kiek maždaug laiko užtrunka kelionė iš Lietuvos iki Londono su pilnu mikroautobusu?

Jei viskas idealu – apie 30–32 valandas realaus laiko. Bet idealu... kad būna idealu? Pirmadieniais eilės pasienyje ilgesnės, sniegas Lenkijoje ar avarija Belgijoje viską vėluoja. Aš skaičiuoju apie 2–3 paras su nakvyne. Vairuotojas privalo pailsėti. Jei kas žada per pusantros paros – meluoja arba važiuos be miego. Mikroautobusas greitesnis nei fūra, nes mažiau laiko terminaluose, bet stebuklų nebūna. Kelias nuo Vilniaus iki Doverio limonado nepasikeis. (Čia turėjau galvoje kilometro skaičių, o ne limonadą, atsiprašau.)

Ar reikia kažkokių specialių popierių, jei pervežu asmeninius daiktus, o ne prekes?

Jeigu daiktai jūsų asmeniniai ir seniai naudoti – CMR nereikia, bet turėkite sąrašą lietuvių ir anglų kalba. Muitininkai retai klausinėja perkraustymų metu, bet jei pamato dvidešimt naujų televizorių – ims klausti. Buvęs atvejis: vyrukas bandė vežti dvylika dviračių „asmeniniam naudojimui“. Kurio galo asmeninis? Paprastai baldai, drabužiai, indai – niekas neužkliūna. Turėkite nuomos sutartį, jei baldai visiškai nauji. Popierių minimumas, bet sveikas protas privalomas.

Kaip supakuoti daiktus, kad jie nepašokinėtų per Lietuvos ir Lenkijos duobes?

Viena taisyklė – dvigubai daugiau lipnios juostos nei manote reikalinga. Mikroautobuso grindys kietos, amortizacija gera, bet duobės jaučiasi. Stiklai į kamuolius iš popieriaus, tarp dėžių – antklodės. Aš sakau: pakuotė kainuos dešimt eurų, o sugedęs šaldytuvas – tris šimtus. Kartais žmonės taupo ant dėžių ir gauna dvipusį lipnumą... na, turėjau galvoje – dvigubą problemą. Karštyje lipni juosta atsileidžia. Atsargiai su vaškinėmis dėžėmis – jos tirpsta. Rimtai, turėjau klientą, kurio žvakės... nu, supranti.

Ar verta derėtis dėl kainos, ar jūsų srityje to nebūna?

Derėtis galima, bet ne visada protinga. Kaina priklauso nuo kuro, mokesčių, keltų ir algos. Jei kas nuleidžia kainą perpus – klauskite, ką iškirpo. Aš mačiau įmones, kurios žadėjo Londoną už du šimtus eurų, o paskui paprašė šimto „už visokius dalykus“. Ne, taip nebūna pas normalius. Jei pridėsite daiktų paskutinę dieną – keičiasi situacija. O jei turite lankstumą su datomis, kartais sumažiname kaštus sujungus reisus. Tai jau ne derybos, o logistika. Kainą lemia realūs kaštai, o ne vien norai.

Sąrašai, popieriai ir kainos

Kiek realiai kainuoja nukelti dviejų kambarių buto daiktus mikroautobusu į Liverpulį?

2024 metais – jei turimos visos dėžės ir baldai išmontuoti – nuo tūkstančio dviejų šimtų iki tūkstančio aštuonių šimtų eurų. Arčiau didesnio skaičiaus, jei reikia pakavimo ar liftas. Į Liverpulį reikia per visą salą, ne tik iki Londono, tad ir kuras didesnis. Kartais kaina krenta, jei laimingai sutampa su kitu reisu. Bet jei firma siūlo septynis šimtus eurų už pilną butą – greičiausiai tai pažadas, kurio neįgyvendins. Buvęs klientas iš Panevėžio bandė sutaupyti. Prarado avansą ir du mėnesius nervų. Skaičiai turi būti realūs.

Ar reikia mokėti prieš kelionę, ar galima kai tik iškrausim?

Standartas – penkiasdešimt procentų avansas, likutis iškrovime. Yra įmonių, kurioms reikia visko iš anksto – su senais klientais kartais taip darau, bet naujokams – ne. Problema, kad kai kurie vežėjai, imantys šimtą procentų iš anksto, tiesiog dingsta. Mačiau tokių su gražiu facebook puslapiu ir nuline istorija. Tad jei kas prašo pilnos sumos prieš matant transportą – atsargiai. Mokėjimo etapai apsaugo abu: jus – nuo dingimo, mus – nuo atšaukimo paskutinę minutę.

Kas, jei svoriai pakrypsta ir pasirodo, kad daiktų daugiau nei sakei?

Standartinė bėda. Klientas sako: „penkios dėžės ir sofa“. Atvyksti, o ten dar dviratis, lova ir seifas. Mikroautobusas turi ribas. Jei perskaičiavote, tenka rinktis: antras reisas (brangu) arba dalis lieka. Paskutinį kartą Marijampolėje – žmonės prisiminė dar tris spintas pakuotės metu. Teko skambinti dėl antros partijos kitai savaitei. Matuokite sąžiningai. Arba tiesiog pripažinkite: „daugiau negu tilpo“. Užstrigau. Turiu galvoje – kad realybėje daiktų visada būna daugiau nei planuojama.

Man reikia išvykti po trijų dienų – ar dar įmanoma susitarti dėl pervežimo mikroautobusu?

Iš principo taip, bet skubūs rengimai virsta klaidomis. Jei turime laisvą transportą ir vairuotoją – imamės. Bet jei daiktai dar neišvalyti... tada jau nervai. Operatyvumas yra stiprybė, bet ne magija. Keliems lagaminams per tris dienas – realu. Pilnas butas? Būna, bet aš asmeniškai prieš tokius šešiolikos valandų iššūkius. Nes jei kelyje kas nors nutiks – o dažnai nutinka – tempiate stresą į naują gyvenimą. Kartais geriau savaitė ramybės nei operatyvumas vardan operatyvumo.

Ar mikroautobusas gali atvažiuoti į kaimą, kur gatvė be asfalto?

Gali, bet ar verta? 3,5 tonos mikroautobusas sveria pakankamai, kad įklimptų moliniame kelyje po lietaus. Buvęs atvejis netoli Birmingemo – grįžom su traktoriumi, nes neišsiveržėme. Klientas sakė „tik truputį žvyro“, o tai buvo pelkė. Lankstumas turi ribas. Jei kiemas siauras – daiktus teks krauti prie pagrindinio kelio. Nekenčiu to daryti, nes nešimas dvigubėja, bet saugumas svarbiau. Geriau lamdyta dėžė nei lamdyta mašina. Teko taip nešti trisdešimt metrų per lietų... nepatogu, bet gyveni.

Kai kelias pakrypsta – gedimai, pasieniai ir kiti malonumai

Kas, jei pasienyje sustojam ir pareigūnai nori viską iškrauti?

Tai neįvyksta dažnai, bet įmanoma. Jei važiuojate tik asmeninius daiktus, rimtų klausimų nekils. Problemos prasideda su neaiškios kilmės prietaisais, augalais ar ginklais. Buvęs klientas norėjo įvežti dujų pistoletą – ne, negalima. Jei pareigūnai prašo atidaryti – atidarote. Sąžiningumas ir šaltas protas. Aš pats nebuvau matęs pilno iškrovimo, bet kolega iš Varšuvos pasakojo apie dvi valandas su muitininkais dėl paveikslų. Pasirodo, tai buvo reprodukcijos, bet jie tikrino. Tad pakuotėje neturėkite nieko, kas kelia klausimų.

Ar galima pervežti katę ir šaldytuvą vienu metu?

Fiziškai – taip, jei šaldytuvas išvalytas. Bet katė stresuoja, o šaldytuvas gali kvepėti. Gyvūnams reikia oro cirkuliacijos, o krovininė dalis tam nepritaikyta. Jei katė salone – gerai, bet šaldytuvas krovininėje reikalauja atvirų durų. Svarbiausia – veterinariniai dokumentai. Jungtinė Karalystė reikalauja čipo, skiepų, dokumentų. Be jų – neįleis. Šaldytuvas gali palaukti, gyvūnas – ne. Atsivežkite narvelį. Ir nepamirškite, kad oro linijos kartais vežia pigiau nei kelionė per Europą.

Ar imatės pervežimo, jei tenka keltis į trečią aukštą be lifto Londone?

Imamės, bet kainuoja. Nešimas laiptais – traumų rizika, laikas. Turiu vikrių vairuotojų, kuriuos tada moku geriau. Londone laiptai vingiuoti. Whitechapel'e sekcinė sofa nepasisuko kampu – teko kviesti papildomą porą. Kaina išaugo šimtu svarų. Kai kurios kompanijos žada „išnešimą“ ir apsiverkia prie laiptų. Mes iš karto sakom: jei nėra lifto ir ne pirmas aukštas – bus papildomai. Ne grubumas, o sąžiningumas. Nors vienas mano vairuotojas veža sofą į septintą be lifto ir šypsosi. Genetika, matyt.

Kaip elgiatės su daiktais, kurie netilpsta – paliekat ar bandot prigrūst?

Aš neprigrūsiu ten, kur netelpa. Per daug svorio gale – pavojinga važiuoti. Kai kurie vežėjai krauna viršgalio normų. Aš to nedarysiu, nes baudą mokėsiu pats. Jei netelpa, tariamės: du kartus arba kažką atiduodat. Klaipėdoje liko viena komoda – klientas paskambino draugui. Problem solved. Atsakymas neidealus, bet realus. Saugumas svarbiau nei komodos. Nors klientas žiūrėjo į mane kaip į stebukladarį, kai dar dvi kėdės įspraudėme.

Ką daryti, jei mikroautobusas genda Vokietijoje?

Tada skambinate man, o aš rūpinuosi. Turime sutartis su servisais pagrindinėse trasose. Geriausiu atveju remontas per kelias valandas. Blogiausiu – siunčiame antrą transportą perimti krovinį. Buvę taip, kad mikroautobusui sugedo turbina netoli Hanoverio. Krovinys – į Bristolį. Antras vairuotojas perėmė dalį, o sudėtingesnius baldus palaukėme, kol sutvarkys mašiną. Klientas gavo nuolaidą už nervus. Tai nėra standartinė procedūra, bet taip buvo teisinga. Gedimai yra realybė.

Gyvūnai, brangūs daiktai ir keisčiausi dalykai

Koks vidutinis mikroautobuso lifto svoris ir ar jis visada veikia?

Liftas pakelia apie 500 kg, erdvesni – iki 800. Bet ar visada veikia? Ne. Žiemą užstringa, pasitaiko nuotėkių. Pernai Vokietijoje teko remontuoti degalinėje – trys valandos. Klientas pyko, paskui padėjo laikyti įrankius. Žmonės geresni, nei atrodo, kai pamato, kad nesi robotas. Jei liftas neveikia, nešam rankomis. Svarbu suprasti – liftas pagalbininkas, ne garantija. Ne visi mikroautobusai jį turi; mažesni modeliai turi tik rampą. Pasitikrinkite iš anksto, jei kabo dideli baldai.

Ar vairuotojai padeda nešti, ar tik atidaro duris ir laukia?

Priklauso nuo sutarties. Stambių daiktų pernešimas dažnai įskaičiuotas, jei rašoma „perkraustymas su pakrovimu“. Bet dėžių kilnojimas – atskiras klausimas. Vienas vairuotojas negali būti viskuo. Ilgose kelionėse fiziškai pavargsta. Aš manau, pagalba turėtų būti, bet ribota: nešame iki buto durų ar lifto. Jei į dešimtą aukštą be lifto – tai jau Heraklis, ne vairuotojas. Mes neįskaičiuojame to į standartinę kainą. Bet daugelis vairuotojų padės, jei matys vienišus senjorus. Svarbu tik nepamiršti padėkoti.

Ar važinėjat tik į Londoną, ar ir į mažesnius miestus, kaip Bristolis ar Mančesteris?

Londonas – populiariausias, bet tikrai ne vienintelis. Bristolis, Birmingemas, Mančesteris, Edinburgas – visur yra lietuvių, visur reikia daiktus nuvežti operatyviai. Mikroautobusas turi pranašumą mažesniuose miestuose siauruose gatvelėse. Aš mėgstu važiuoti į mažesnius miestus, ten ramiau, mažiau kamščių. Nors važiuoti iki Škotijos trunka ilgiau. Kartais susidaro kombinuoti reisai: Londonas, tada Bristolis, galiausiai Kardifas. Lankstumas maršrutuose – priežastis, kodėl mikroautobusas gera opcija. Ne visada, žinoma.

Ar galima vežti labai brangius daiktus – meną, kolekcijas – mikroautobusu?

Galima, bet aš čia jau pasijuntu nepatogiai. Kuo brangesni daiktai, tuo didesnė atsakomybė. Mes vežame, bet reikalaujame privataus draudimo ir detalaus sąrašo. Mikroautobusas yra saugus, bet jis nėra banko saugykla. Kelių nelygumai meno kūriniams pavojingi. Jei paveikslas vertas dešimt tūkstančių – geriau specializuota tarnyba. Nors mes ir tempėme kartą vinilo plokštelių kolekciją į Londoną. Viskas praėjo puikiai, bet aš nesimiegojau dvi naktis. Tad jei tai senelio nutapytas kraštovaizdis – drąsiai. Jeigu Van Gog... oi, geriau ne.

Maršrutai, miestai ir kaip nepasiklysti sistemoje

Per kurą paprastai važiuojat – per Prancūziją ir kanalą ar per Olandiją?

Dažniausiai per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją ir keltą iš Roterdamo. Tunelis brangus. Prancūzijos pietų maršrutas ilgesnis laike. Kalė... oi, Kalė uostas būna perkrautas sezono metu. Aš mėgstu Olandijos kryptį – geresni keliai, mažiau streso. Į vakarinę Angliją kartais pro Prancūziją. Su mikroautobusu einame kaip kombinuotas transportas. Olandai muitinėje mandagūs. Prancūzai... priklauso nuo nuotaigos. Pernai vienas pareigūnas paklausė, ar vežu lietuvišką dešrą. Nevežiau, bet pašnekėjom apie Vilnių.

Ar galima keisti iškrovimo adresą, kai jau esat pakeliui?

Iki keltos – taip, jei ne toli nuo maršruto. Jei kertate Vokietiją, o klientas pakeičia Londoną į Liverpulį – problema. Kelios mylios – pakenčiama. Šimtai – mokėkite skirtumą. Buvęs atvejis: klientas pamiršo pardavęs butą Noting Hil... Noting Hil! Ir paprašė į Readingą. Pakeitėm, bet buvo papildomos valandos. Lankstumas – privalumas, bet mikroautobusas neturi sparnų. Maži pataisymai įmanomi, radikalūs posūkiai kainuos. Tad planuokite adresą bent dienai į priekį.

Ar tikrai visada reikia drausmingai sudaryti daiktų sąrašą, ar tai tik formalumas?

Teoriškai – reikia. Praktiškai aš pats kartais pamirštu sudėti maišus su batais. Bet jei klausi apie muitinę – sąrašas apsaugo. Pervežate antikvarą – be sąrašo neįrodysite nuosavybės. Užrašykite elektroniką, baldus, vertingus daiktus. Drabužiai ir indai – mažiau svarbu. Buvęs atvejis Lenkijoje: muitininkai domėjosi, kodėl penkios dėžės pilnos sportbačių. Klientas – kolekcionierius. Sąrašas padėjo. Tai nėra buhalterija, bet apytikslis sąrašas protingas. Ypač draudimo atveju, kai reikia įrodyti, kas dingo.

Ką reiškia „perkraustymas vyksta operatyviai“ praktiškai – kad greitai ar kad be eilių?

Reiškia nedelsim savaitėmis. Paskambinote antradienį, mašina ketvirtadienį kieme. Arba pasienyje iškyla klausimas, o mes jį sprendžiame tą pačią dieną. Be eilių – ne visada, eilės nuo mūsų nepriklauso, bet galime reaguoti į pokyčius. Poniai reikėjo pakeisti adresą iš Plimuto į Ekseterį – padarėm per kelias valandas. Operatyvumas yra greitis reaguoti, ne tik važiuoti. Nors važiuojam irgi greitai, kol leidžia matuokliai Prancūzijos prieigose. Kartais greičiau neįmanoma, nes saugumas pirmiau.

Kaip atpažinti tuos blogus pervežėjus, kurių visi bijo?

Požymiai paprasti: nėra įmonės kodo, nėra draudimo, kaina žemesnė už benzino kainą, veikla vyksta tik per „Facebook“ grupes. Rimti žmonės turi svetainę, sutartis, sąskaitas. Blogieji spaudžia: „mokėk dabar, nes kitaip neatvažiuosiu“. Jei neatsakinėja tiesiai – bėkite. Aš asmeniškai žinau du atvejus, kai žmonės sumokėjo po penkis šimtus eurų ir vairuotojas dingo su daiktais. Policija ieškojo mėnesį. Pamenate, anksčiau minėjau apie avansus? Čia būtent tos situacijos. Patikimas pervežėjas atsako į telefoną net vakarais.

Paskutinis patarimas prieš renkantis

Ar mikroautobusas visada geriau nei fūra, kai kraustotės į Angliją?

Ne visada. Jei turite trijų kambarių butą su pianinu – fūra. Jei vieno ar dviejų kambarių butas, studentiški daiktai, keli baldai – mikroautobusas laimi operatyvumu. Lankstumas yra mikroautobuso karūna: privažiuojame prie namo, greičiau kraunam, mažiau popierių. Bet ekonomiškai, jei daiktai tilptų pusę fūros, kartais fūra atsieina panašiai, nes kuro kaina fiksuota. Buvęs klientas iš Vilniaus lygino kainas tris savaites. Galiausiai pasirinko mikroautobusą, nes nenorėjo, kad daiktai maišytųsi su svetimais kroviniais. Logiška. Tai renkitės pagal daiktų kiekį, o ne pagal madą.

Apibendrinsiu paprastai – mikroautobusais į Angliją vežti daiktus yra praktiška, kai nereikia pusės fabriko. Operatyvumas ir lankstumas čia svarbiausi privalumai, bet nepamirškite pasiruošti sąrašo, pasitikrinti vežėją ir realiai įvertinti savo daiktų kiekį. Jei abejojate – paskambinkite. Aš visada geriau pakalbėsiu penkias minutes, nei po to gelbėsiu situaciją pakeliui per Briuselį. Sėkmės renkantis.