Mikroautobusais į Angliją – greitas ir saugus pervežimas

Dvidešimt treji metai ant ratų. Atrodo, vakar pirmą kartą varyiau krovinuką į Londoną, o dabar jau ir Brexit praėjo, ir taisyklės pasikeitė, ir vis tiek kasdien skambina tie patys sunerimę žmonės. Perkraustymas mikroautobusu į Angliją – tai ne fūros verslas. Čia viskas kitaip: mažesnė mašina, kitoks požiūris į maršrutus, kitokia muitinė ir dažnai kur kas asmeniškesnis bendravimas. Aš čia ne dėl to, kad reikia straipsnio parašyti. Paprasčiausiai jau įkyrėjo aiškinti telefonu tą patį, kas kartojasi dešimtį kartų per savaitę. Taigi surašysiu – kaip gyvai, su visomis problemomis, džiaugsmais ir keistenybėmis, kurias patiri vežant daiktus mikroautobusu į Angliją.

Kelionės laikas, maršrutai ir kaip ten viskas sukasi

Kiek laiko trunka pervežimas mikroautobusu į Angliją?

Na, jei imame Londoną iš Vilniaus, realiai – dvi dienos. Vieną dieną važiuoji iki Belgijos ar Vokietijos, kitą – keltas ir jau esi. Bet aš sakau realiai, o ne idealiai, nes idealiai tai galima ir per parą nulėkti, bet kam to reikia? Vairuotojas privalo išsimiegoti. Būna, kad kelyje gedimas arba Prancūzijoje vilkikai uždaro magistralę ir stovi valandą. Tada prisideda laikas. Su mikroautobusu į Angliją važiuojant, planuokite maždaug 48 valandas, bet nenusiminkite, jei pavėluosite truputį. Kartais geriau nuvėluoti ir atvažiuoti gyviems bei sveikiems nei spausti pedalą iki dugno.

Ar tikrai vežate iki pat durų, ar teks kažkur perkrauti?

Iki durų – taip, bet su sąlyga, kad ten galima privažiuoti. Buklėjai pavyzdys: vežiau baldus į Noting Hilą, klientas sako – kiemas siauras, bet įvažiuosi. Aš žinojau, kad neįvažiuosiu, bet vairuotojas (jaunasis, dar ne mano paties) pabandė. Nu ir įstrigo. Valanda laiko, pykstamės, kaimynai išeina. Galų gale iškrovėm prie gatvės. Taigi, taip, mes vežame iki durų, jei durys pasiekiamos normaliai. Jei gyvenate centre su raudonomis zonomis ir svorio apribojimais, teks pasivaikščioti kelis metrus. O gal ir ne kelis – priklauso nuo to, koks mikroautobusas ir koks jūsų kiemas.

Ar aš galiu važiuoti kartu su savo daiktais?

Teoriškai – taip, praktiškai – ypatingai nerekomenduoju. Vieno kliento klausiau, sako, noriu sėdėti salone. Aš sakau, ten daiktai, tuščios vietos nėra. Jei mikroautobusas pilnai užkrautas, lieka tik vieta prie vairuotojo. O važiuoti parą ant krovinio... nu, neatsakinga kelionė. Be to, po Brexit pasienyje gali tekti išpakuoti daiktus, jei muitininkai ko nors nepasitiki. O jei tu ten viduje? Tik keblumai. Kartais žmonės piktinasi, kad negalima, bet tai yra krovininis pervežimas, o ne keleivinis reisas. Nors suprantu, norisi pamatyti, kur dingsta turtas. Patikėkit, geriau pamatyti rezultatą Londone, kai daiktai sveiki.

Kas būna, jei vairuotojas pavėluoja dėl keltų eilių?

Būna dažnai. Ypač piko metu – rugpjūtis, penktadieniai. Į Doverį arba Folkestoną kartais eilės nusitęsia iki kelių valandų. Mes visada stengiamės rezervuoti vietas iš anksto, bet net ir tada būna nenugalima jėga. Klientas laukia Anglijoje, skambina kas valandą. Aš jau nebeskambinu vairuotojui, nes žinau – jis stovi eilėj. Ko čia jo kamuoti? Svarbu suprasti, kad pervežimas mikroautobusu į Angliją – tai ne traukinys pagal grafiką. Maršrutas lankstus. Geriau pranešti, kad vėluosime, nei meluoti, kad jau beveik atvykstame. Iš vėlavimo niekas nemirė, tik nervai pasijaudina. Būna ir taip.

Ar sekmadieniais irgi galima kraustytis?

Dėl ko čia ne. Bet problema ta, kad Anglijoje sekmadienį kai kurie gyvenamieji kvartalai tylūs, kaimynai pikti, ir aukštuminiai namai dažnai neturi veikiančio lifto. Kita vertus, keliai tuštesni, ypač M25 aplink Londoną – tada galima sutaupyti valandą laiko. Mes dirbame ir savaitgaliais, jei tikrai reikia, bet pats asmeniškai stengčiausi vengti sekmadieninio iškrovimo Šiaurės Londone. Ten žmonės tikrai iškvies policiją dėl triukšmo. Šiaip, jei kraustumėtės į kaimą, sekmadienis – ideali diena. O mieste – atsargiai.

Kainos, mokėjimai ir kodėl visi taip skirtingai sako

Kiek kainuoja perkraustymas mikroautobusu į Angliją?

Nežinau iš karto. Na, žinoma, žinau, bet reikia paklausti pirma. Standartiškai, jei vežat dviejų kambarių butą iš Kauno į Birmingemą, su krovikais ir be, kaina svyruoja tarp aštuonių šimtų ir tūkstančio keturių šimtų eurų. Ar daug? Ne, jei paskaičiuosi kuro kainą, keltą, vairuotojo dienpinigius. Bet būna, kad klientai palygina su Samu iš Facebook, kuris padaręs duoda už penkis šimtus. O tada tas Samas nepaskambina tris savaites. Pigiausia – ne visada ta, kuri verta. Priklauso nuo metų laiko, skubos, ar reikia reiso pirmyn-atgal. Kuo skubesnė, tuo brangesnė.

Ar galiu mokėti dalimis, ar tik išankstinis visas mokėjimas?

Mūsų įmonėje – pusė iš anksto, pusė gavus daiktus. Taip saugiau abiem pusėm. Yra buvę, kad klientas Anglijoje sako, oi, mano kortelė neveikia, o pinigai kitoje sąskaitoje. Tuomet stovi vairuotojas, daiktai iškrauti, o mes be pinigų. Nejauku. Taigi, avansas draudžia tokius nemalonius scenarijus. Kartais, jei senas klientas ar jei rekomendavo draugas – galima sutarti kitaip. Bet aš asmeniškai mėgstu, kai finansai sutvarkyti iki krovinio atidarymo. Tada ir miegu ramiau, ir vairuotojas nejaučia įtampos. Jei jus kitaip prašo – 100 proc. iš anksto – pagalvokite, kodėl taip daroma.

Ar pasitaiko paslėptų mokesčių vežant mikroautobusu į Angliją?

Oi, čia jautri tema. Yra tokių verslininkų, kurie sako šeši šimtai, o paskui prideda už keltą, už kroviką, už lipduką ant dėžės ir dar už oro taršą. Aš tokios praktikos nepripažįstu, bet negaliu kalbėti už visus, kurio veža. Mes sakom kainą – ji galutinė. Nebent klientas pats prideda daiktų pakeliui. Tada tenka perskaičiuoti. Bet tai normalu. Blogiausia, kai iš Londono paskambina vairuotojas ir sako, kad klientas prieš iškrovimą pateikė dar vieną sąskaitą faktūrą. Todėl rinkitės ne pagal žemiausią skaičių, o pagal tai, ar žmogus pasako viską iš karto. Kaina turi kvepėti realybe.

Ar Brexit stipriai pakeitė kainas?

Ne taip, kaip galvojote. Dyzelis pašoko visiems, tai ir transportas pabrango. Bet Brexit mums labiau apsunkino dokumentus, o ne kainas. Anksčiau važiuoji – kaip į Šiaulius. Dabar – muitinė, eksportas, importas. Tai reikalauja laiko, o jei reikalauja laiko – reikalauja pinigų. Bet jei kompanija tvarko dokumentus pati, kaip mes, tada ne klientas moka už papildomas valandas. Tai tiesiog įskaičiuota. Kai kurie vežėjai pradėjo imti po du šimtus eurų tik už popierius. Aš manau, kad per daug. Bet vėlgi – kas nori, tas susimoka. Svarbiausia, kad daiktai praeitų muitinę be problemų ir sveiki.

Kodėl vieni prašo aštuoni šimtai, o kiti du tūkstančiai penki šimtai už tą patį?

Nes tai nėra tas pats. Už aštuonis šimtus dažnai važiuoja vienišas vairuotojas alpiln, na, pervargęs, su beveik netvarkinga mašina, be draudimo ar su kitokiais žaidimais. O už du tūkstančius penkis šimtus gaunate pilną paslaugą – pakavimą, tempimą, draudimą, garantiją, kad nesugriaus. Aš esu matęs, kaip pigūs vežėjai meta daiktus prie konteinerio ir pasiema atgal, nes klientas Anglijoje neatėjo. Tokių istorijų pilnas Facebook. Yra rinkoje vietos visiems, bet aš pats savo daiktų nepatikėčiau kam nors, kas verčiasi tik iš to, kad permeta krovinius per Doverį. Jie saves nepalaiko, tai kaip palaikys jūsų daiktus?

Daiktai, pakuotė ir gyvūnai – viskas, kas kimba

Kiek daugmaž dėžių telpa į standartinį perkraustymo mikroautobusą?

Standartinis – tai toks, koks Mercedes Sprinter ar panašus. Į jį, jei pakankamai kompaktiškai supakuota, telpa apie keturiasdešimt penkias vidutinio dydžio dėžes. Bet žmonės dažnai turi nestandartinių daiktų – teniso stalą, sodo gultą. Tada vietos mažiau. Aš visada klausiu: kiek kambarių, o ne kiek dėžių. Nes dviejų kambarių butas kartais turi daugiau šlamšto nei trijų. Ir dar vienas dalykas – jei dėžės skirtingų dydžių, jos nepasilieka taip glaudžiai. Tada reikia didesnio transporto. Mikroautobusai į Angliją būna įvairaus tūrio – nuo aštuonių iki penkiolikos kubinių metrų.

Ar tikrai reikia ant kiekvienos dėžės rašyti, kas viduje?

Aš tai sakau – rašykite, bet ne klauskite manęs, kur dėti tualetinį popierių. Juokauju... na, iš dalies. Rimtai – kai iškraunate Anglijoje, jūs nenorite atidarinėti trisdešimt dėžių, kad surastumėte arbatpinigius ar vaistus. O mums, vairuotojams, tai padeda tvarkingai sustatyti pagal kambarius. Antra vertus, nereikia rašyti brangi technika, pavogti nevalia. Kartą klientas taip parašė... na, gal ir ne pats protingiausias sprendimas. Tiesiog Virtuvė, Miegamasis, Lūžę daiktai – to užtenka. Nes jei atvyksite pavargęs po kelionės, mikroautobusas išvažiuos, o jūs stovėsite vidury kambario su peiliu rankose, norėdamas atkąsti virvę.

Ar galima vežti dviračius ir elektrinius paspirtukus?

Taip, bet čia jau specifika. Dviračiai – problemų mažai, tik uždėkite ant dviračio tą... kaip vadina... užvalkalą? Ne, ne, dangą, uždangalą, kad neaptepliotų kitų daiktų. O elektriniai paspirtukai – baterijos. Jei ličio jonų, muitinėje reikia žinoti parametrus. Kartais tenka padaryti atskirą sąrašiuką. Aš pats iki galo nesu tikras dėl naujausių taisyklių ES į UK atžvilgiu, nes jos pernai kažkaip keitėsi. Geriau pasitikrinkite prieš tai. Mes vežame, bet perspėjame klientus – gali prireikti papildomų paaiškinimų. Ir nelaikykite paspirtuko ant sofos. Būna griūna ir subraižo odą. Realiai matęs.

Ką daryti, jei sofa netilps pro duris Anglijos bute?

Būna. Ir ne taip jau retai. Laiptinės Anglijoje ypač senose vietose siauros, durų angos mažos. Mes vežame baldus mikroautobusais, bet mikroautobusas nesusirenka sofos į daleles. Kartais tenka liesti langą alkam papildomai. O kartais – apskritai neįnešti. Tada reikia samdyti vietines krovimo komandas, kurios turi diržus ir žino, kaip sukti. Aš pats mačiau, kai teko grąžinti sofą į mikroautobusą ir nuvežti į sandėlį. Nuo to nėra apsaugota jokia įmonė, nepriklausomai nuo to, kokia galinga. Geriausias patarimas – iš anksto pasimatuokite ir mus įspėkite, jei turite arkinius laiptus.

Dokumentai, muitinė ir po-Brexit painiava

Ar dar reikia CMR lapo, kai vežate mikroautobusu į Angliją?

Reikia, bet ne visada tokio, kokį įsivaizduojate. Transporto dokumentai po Brexito... atrodo, dabar reikia T1, eksporto deklaracijos, o kartais ir CMR. Aš jau kartais pats susipainioju, kuris popierius kur vyksta, nors mano vaistai – na, darbuotojai – tą daro kiekvieną dieną. Svarbu, kad klientas rašytų sąrašą. O ne, ne! Ne CMR jūs rašote. Jūs rašote pakuočių sąrašą, o CMR ar kitus dokumentus tvarko vežėjas. Kartais žmonės atsiunčia man klausimą – o kam man pasirašyti ant CMR? Sakau – pasirašote, kad gavote sveiką krovinį. Tai viskas. Dokumentinis formalumas, bet reikalingas. Be jo – kaip be bilieto autobuse.

Ką reiškia, jei muitinėje stabdo krovinį?

Reiškia, kad nori pažiūrėti. Nebūtina, kad kažką blogai padarėte. Po Brexit JK muitininkai tikrina kur kas dažniau nei prieš tai. Kartais išrenka atsitiktinai, kartais – dėl įtartinos prekės. Vieną kartą stabdė dėl geležinkelio modelio, kurį klientas vežė. Jie galvojo, kad tai komercinis krovinys. Stovėjome tris valandas. Vairuotojas nervinasi, skambina. Aš nuraminu – nieko, gyvensim. Svarbu turėti inventorių anglų kalba, nes jei muitininkas paklausia, o jūs vartote nenatūralius vertimus... tada įtarimai didėja. Stabdymas – normalu, ne katastrofa. Neverskite daiktų kontrabanda, tiesiog pakuokite protingai.

Ar man reikia inventoriaus sąrašo tik angliškai?

Taip, būtent angliškai arba angliškai-trumpai. JK muitinėje dirbantys žmonės dažniausiai nekalba lietuviškai, o jei neturi sąrašo – prasideda žaidimas atspėk daiktą. Mes, vežantys mikroautobusais į Angliją, visada prašome sąrašo. Jei klientas nemoka angliškai – padedame. Bet jūs turite žinoti, kas yra jūsų dėžėse. Būna, kad patys klientai pamiršta. Čia gal ten lempa? – klausia manęs. Aš nežinau, ką jūs ten įsidėjote prieš tris mėnesius! Sąrašas apsaugo ir nuo vagystės, ir nuo chaoso. Parašykite sąrašą, net jei tingite. Bus mažiau galvos skausmo po atvykimo.

Kaip su maisto produktais – ar galiu vežti sūrelį iš Lietuvos?

Sūrelį? Na, vieną – niekas neatkers. Bet jei turite pilną šaldytuvo turinį, tai jau problema. Po Brexit nėra laisvo maisto produktų judėjimo. Mėsa, pieno produktai, kiaušiniai – ribojama. Kartais žmonės bando prasmugglinguoti dešrų. Aš sakau – ne. Ne todėl, kad aš pats bijau baudų, bet todėl, kad jei aptiks, gali tekti išmesti pusę bagažo. Sūrelį suvalgykite kelyje, o mikroautobuse nevežkite šaldytuvo produktų, kuriems reikia kontroliuojamos temperatūros. Nors, žinote, kartą klientas vežė šakotį. Pralijo per keltą, bet suvalgėme drauge jūroje. Skanu buvo. Ne dėl to, kad rekomenduočiau, bet prisiminimas geras.

Kai nutinka nesąmonės – apie blogą patirtį

Ar buvote sukčių, kurie pasiima daiktus ir dingsta?

Ne asmeniškai aš, bet girdėjau per tiek metų daug. Yra tokių verslininkų, kurie surenka tris užsakymus, pakrauna, paima pinigus ir dingsta į orą. Dažniausiai jie dirba be sutarčių, be adreso, tik per Messengerį. Kaina – juokinga, patraukli. Aš nevardinsiu pavardžių, bet tokie žmonės aptarinėja Lietuvių bendruomenes Anglijoje. Kaip apsisaugoti? Paprastai – jei nėra įmonės kodo, jei nėra sutarties, jei sąskaita atrodo kaip ant popierinis lapelio – pagalvokite. Rimtas perkraustymas mikroautobusu į Angliją visada palieka pėdsakus – sutartis, sąskaita, draudimas. Jei to nėra – bėkite, kiek kojos nešioja.

Ar jūsų mikroautobusai kada nors sugesdavo kelyje?

Oi, buvo. Vieną kartą Belgijoje, šalia Lježo, ar kaip ten... Liūko? Liège, lūžo pusašis. Vairuotojas paskambino pusėtrecios nakties. Aš neišsigandau – iš pradžių supykau, paskui supratau, kad nieko čia nepadarysi. Iškvietėme techninę pagalbą, surinkome krovinį su kitu keltu kitą dieną. Daiktai laiku nepasiekė, bet mes buvome atviri ir pasakėme tiesą klientui. Jis suprato. Po šios istorijos dabar visada turime atsarginį planą. Bet nesakau, kad nesuges – gali sugesti bet kokia mašina. Svarbu ne slėpti, o ieškoti sprendimo. Ir turėti gerą draudimą. Tokie dalykai ankstina, bet nepražudo verslo.

Kodėl kai kurie klientai lieka nepatenkinti, nors viskas atrodo gerai?

Nes lūkesčiai... jie kartais nerealūs. Vienas klientas pyko, kad dėžėje radome dulkę. Dulkę! Pora jų! Kita skundėsi, kad mikroautobusas neplautas iš išorės, nors Londone lietus ir neplovi savo automobilio. Kartais žmonės tiesiog patys pervargę po išsikraustymo, jie jautrūs. Aš stengiuosi suprasti. Bet būna, kad pačios firmos kaltos – pavėluoja, neiškrauna iki galo, meta daiktus. O tada stebisi atsiliepimais. Aš sakau – jei problema mūsų, mes taisome. Jei problema tarp kėdės ir sofos – tada tiesiog palaukiu, kol nusiraminama. Gyvenimas toks.

Paskutiniai klausimai prieš užsisakant paslaugą

Ar verta krautis patiems, ar samdyti krovikus?

Jei turite draugų ir sveiką nugarą – kraunatės patys. Bet aš mačiau, kaip žmonės paskui gydosi stuburą tris mėnesius, nes nešė šaldytuvą ant nugaros. Krovikai – tai ne šiaip rankos. Jie supakuoja taip, kad daiktai nesubraška. Jei taupote, galite patys supakuoti dėžes, o sunkius baldus palikite mums. Toks aukso vidurys. Tik neskubėkite – dažnai patys klientai pabaigia kažką nuleisti mums vidury gatvės. Ir tada dar pykstasi, kad jūs turėjote žinoti, kad ten spaustuvė viduje. O kaip aš žinosiu, jei nepasakėte?

Kada geriau rinktis didelę, o kada mikroautobusą?

Mikroautobusas į Angliją – tai ne tik mašina, tai logistinis sprendimas. Jei turite vieną ar du kambarius, tai idealiai. Jei turite trijų aukštų namą su dviem vaikų kambariais – ne, imkite fūrą ar bent jau du reisus. Nors... kartais du mikroautobuso reisai būna pigiau nei vienas sunkvežimis. Čia jau skaičiuot reikia. Aš dažnai siūlau pirmą kartą vežti pusę, o po mėnesio antrą pusę. Ypač jei žmonės dar nežino, ar jiems patiks naujoje vietoje. Neišmetkite visko iš karto. Tai toks patarimas ne tik logistinis, bet ir psichologinis. Kartą vieni studentai taip padarė. Antrą kartą jie net nebevežė – liko gerai.

Ar mano daiktai apdrausti, kol važiuoja mikroautobusu į Angliją?

Turėtų būti. Mes visada turime CMR draudimą, bet jis ribotas – pagal kilogramą. Jei vežate sidabrą ar paveikslus, papildomai drauskite. Yra buvę, kad klientas vežė sidabro šaukštus. Vertė didelė, o draudimas standartinis. Vairuotojas pateko į avariją (niekas nenukentėjo, tiesiog pasikasė) ir dėžėje kažkas subraižė tuos šaukštus. Kompenzacija – keli eurai už kilogramą. Klientas niršo. Aš suprantu. Taigi, brangūs daiktai – brangus draudimas arba bent fiksuokite vertę sutartyje. Nepulkite į antrą galą – didžioji dalis krovinių atvyksta be menko įbrėžimo, bet visada geriau apsidrausti.

Ar galiu paskambinti vairuotojui tiesiai pakeliui ir paklausti, kur jis?

Galite, bet... nu, nereikia kas pusvalandį. Mes visada duodame kontaktus, nes norime, kad jaustumėtės ramūs. Bet kartais skambinate dvyliktą nakties, nes negalite užmigti ir nerimaujate dėl sofos. Vairuotojas miega. Rytoj jis vairuoja. Leiskite jam išsimiegoti. Jei kas kritiška – skambinkite man. Bet paklausinėjimas ar jau Prancūzijoj kas pusę valandų vairuotoją vargina. Jis pradeda nervintis, o tuomet praranda koncentraciją. Ir tada avarijos. Taigi, mes seku GPS, bet jūs neturite matyti visko gyvai. Atidavėte daiktus – atsipalaiduokite. Sulauksite skambučio prieš atvažiuojant ir tiek.

Koks jūsų paskutinis patarimas žmogui, kuris dabar skaito šitą tekstą?

Derėkitės dėl kainos, bet neturėkite pretenzijų, jei rinkotės pigiausią pasiūlymą. Patikrinkite, ar įmonė egzistuoja bent trejus metus. Paklauskite, kaip tvarkomi dokumentai. Ir nepamirškite – perkraustymas mikroautobusu į Angliją yra paslauga, o ne bilietas į autobusą. Čia reikia bendradarbiauti. Mes atsivežame daiktus, bet jūs turite mus įleisti, parodyti, kur pastatyti, pasirūpinti parkingu. Ir dar – suvalgykite tą šaldytuvą prieš mums atvažiuojant. Ne kartą esu matęs, kaip jogurtai išsilieva per visą koridorių. Ir tada visi klausia, kodėl taip dvokia.

Išvada

Na ką, tiek jau tos pasakos. Mikroautobusais į Angliją pervežame jau daug metų, ir net po Brexit tai išlieka vienas patogiausių būdų persikraustyti. Svarbu tiesiog nepulkite prie pirmo skelbimo, perskaitykite sutartį ir nepamirškite, kad vairuotojas irgi žmogus – pavargs, suklys, užtruks. Bendradarbiavimas daro stebuklus. Jei turite klausimų – rašykite, skambinkite, o jei ne – tiesiog sėkmės jūsų naujame bute Londone ar kur ten jūsų kelionė baigsis.