Mikroautobusai siuntiniams į Angliją artimiesiems patogiai – ar tikrai taip paprasta?

Daugelis mūsų turi giminaičių Londone, Birmingame ar kokioje Anglijos skylėje, kurios pašto indeksas atrodo kaip slaptažodis. Visi žino, kad paštu nesiųsi dviračio ar šaldytuvo lentynos. Čia ir įžengia mikroautobusai siuntiniams į Angliją – ne aštuoniarnis vilkikas, o žmogus su mašina, kuris gali užsukti į tavo kiemą, palaukti, kol uošvė dar įkiša virbalų dėžutę, ir nuvažiuoti. Bet ar viskas taip idiliška? Dirbu perkraustymų ir pervežimų srityje jau kokia... na, virš dvidešimties metų, ir galiu pasakyt – kartais taip, kartais norisi paslėpti po stalu. Štai ką žmonės dažniausiai klausia pirmą kartą skambindami.

Kaip viskas prasideda

Koks skirtumas tarp mikroautobuso ir paprastos siuntinės paslaugos?

Na, vaizduokitės situaciją. nueinate į paštą, jums išrašo popierius, matuojasi kampą, o paskui laukiate savaitę. Mikroautobusai siuntiniams į Angliją – kai vairuotojas, dažnai pats savininkas ar jo pusbrolis, atvažiuoja pas jus į namus, krauna daiktus į bagažinę, kitą dieną jau zvimbia pro Doverį, o trečią stovi po jūsų brolio laiptais Londone. Jokių tranzito sandėlių Lenkijoje, kur dėžės pametamos kasdien. Ai, tiesa, kartais tame pačiame mikroautobuse važiuoja ir ukrainietiško manikiūro prekės, bet čia jau kita istorija. Svarbiausia – tiesioginis ryšys su vairuotoju, be to, artimiesiems patogiau, nes galima derinti pristatymo laiką.

Ar tikrai mikroautobusas atvažiuos į mano kaimą prie Skuodo?

Atvažiuos, bet reikia suprasti logistą. Jei esate pakeliui į Klaipėdą arba Palembą – viskas OK. Jei reikės daryti šimto kilometrų lankstą vien dėl jūsų draugės mamos, kaina pakils arba teks vežti daiktus į artimiausią miestą. Prisimenu vieną situaciją – klientas iš Šiaulių rajono labai norėjo, kad paimtume iš jo sodo. Vairuotojas ten ir nuvažiavo, bet grįždamas paklydo tarp kelių. Na, tokie dalykai. Kaimuose dirbam, bet deriname, kad visiems susidėtų. Kartais paprasčiau sutikti prie magistralės – tas pats mikroautobusas, tik jūs sutaupote kokias trisdešimt eurų.

Ar vairuotojas padės supakuoti, jei aš viena ir nesu stipri kaip šturmanas?

Čia jau priklauso nuo kompanijos. Vieni vyrukai – auksuoti, įneš ir šaldytuvą, ir pabučiuos kaktą. Kitie... na, jie vairuoja, o jei reikia nešti į dešimtą aukštą be lifto, pradeda vartoti žodžius, kurių nenorėčiau cituoti čia. Aš patarčiau visada klausti iš anksto: „Ar padėsite?“ Jei ne – pakvieskit kaimyną. Būna ir taip, kad vairuotojas pats praėjusią savaitę išsitiesė stuburą judant baldams, jo nesiūlysiu sverti cemento maišų. Rūpinkitės vieni kitais – tada viskas greičiau.

Ką galima krauti ir ko geriau neliečiat

Ar galiu išsiųsti per mikroautobusą seseriai dujinę viryklę ir katilą?

Katilą – taip, viryklę... na, techniškai taip, bet jei joje liko dujų balionėlis – jau nebe. Svarbu suprasti, kad mikroautobusai siuntiniams į Angliją nėra stebuklų dėžė. Vežame buitinę techniką, dviračius, veidrodžius, bet jei radote senelės degtukų kolekciją ar flakoną su neaiškiais skysčiais – geriau palikite namie. Buvo atvejis, kai klientas įgrūdo į dėžę degtukų dėžutes, nors perspėjau. Prancūzijos pasienyje šunys sunervino, vairuotojas praleido pusdienį aiškindamas, kad ne teroristas. Neiškraustykite spintos aklai – perskaitykit, kas draudžiama.

Ar tinka siųsti šviežias bandeles pusbroliui į Londoną?

O Dieve, ne. Nebent jis ketina jas gauti kaip archeologinį radinį. Kelionė trunka bent parą, dažniausiai ilgiau. Šviežias maistas – ne. Nors dabar žmonės dažnai prašo vežti kibinus ar šaltibarščius į paketiniuose šaldymo maišuose. Tai galima. Bet bandelės... nesupykinsite. Kartais žmonės veža ir daržoves iš savo daržo – morkas, bulves. Anglijoj jų ir taip pilna, bet sentimentai yra sentimentai. Jei jau norite, kad artimieji pajustų Lietuvos skonį, geriau siųskite šakotį – jis kelionę atlaiko, be to, kelyje kvepės visas mikroautobusas. Vairuotojas paskui rūks savaitę.

Kokių keisčiausių daiktų žmonės siunčia per tuos mikroautobusus?

Nesu tikras, ar galiu visa tai viešai atskleisti... (pasakysiu tik tarp mūsų). Kartą vežiau senuosius vestuvinius žiedus – ne dėl vertės, o dėl to, kad dukra norėjo, jog mama Londone juos perdarytų. Kartais vežami kryžiai iš sienų, kartais – trys šimtai porų kojinių. Buvo tokia karta, kai siuntė malkas. Malkas! Į Angliją! Sakė, kad ten angliškos nėra geros cepelinams virti. Aš tikrai nežinau, ar čia ekonomika, ar meilė tėvynei. Ai, ir dar – nesiųskite gyvūnų be veterinarijos pažymų. Nors būna norisi katę pervežti, geriau ieškokite specializuotos tarnybos.

Ar mano dėžė bus saugi, ar mikroautobuse viskas važiuoja į vieną krūvą?

Žinote, tai priklauso nuo to, kaip supakuosite. Jei mesite megztinius į plastikinį maišą – sulamdys. Bet mes visada stengiamės kad daiktai... (ai, stengiamės – ne visada pavyksta). Jei vairuotojas krauna dvidešimt dėžių, jūsų dėžė atsidurs apačioje arba viršuje. Geriausia – tvirtos dėžės, lipni juosta, žymėjimas „SVARBU“. Mikroautobusai siuntiniams į Angliją nėra banko seifas, bet ir sąvartynas. Buvo blogesnių dienų, kai lijo iš kibiro, bagažinė prakiurdavo, ir trys dėžės su dokumentais pasidarė popieriniais laiveliais. Dabar bent jau apvyniojame plėvele. Bet visko pasitaiko.

Kainos, laikas ir keisti niuansai

Kiek kainuoja viena dėžė iki Notingamo, jei sveria gal dvidešimt kilogramų?

Atsakymas, kurio visi nekenčiate – nuo ir iki. Jei mikroautobusas važiuoja jau pilnas ir jūsų daiktai telpa į laisvą kampą, gali kainuoti 60–90 eurų. Jei reikia specialaus reiso – kita kalba. Šiaip rinkoje tiek daug konkurentų, kad kainos šokinėja kaip prieškario bitkoinai. Vieni žada dėžę į Angliją už 50 eurų, paskui priduria mokesčius už kiekvieną kilogramą. Aš patarčiau klausti konkrečiai: „Ar tai galutinė kaina su pristatymu iki durų?“ Jei artimieji gyvena už Londono žiedo, priklauso papildomi kilometrai. Galutinė suma užkryps iki šimto penkiasdešimties. Nenusiminkite, tiesiog klauskite visko iš anksto.

Kodėl vienas vairuotojas sako, kad bus po trijų dienų, o kitas – po savaitės?

Na, čia ir matosi skirtumas tarp „važiuoju rytoj“ ir „važiuosiu, kai susidėsiu pilną mašiną“. Rimtesnės įmonės turi grafikus – pavyzdžiui, išvyksta antradieniais ir penktadieniais. Mažesni – laukia, kol bus pelninga. Jei artimiesiems skubu, mokate daugiau, važiuoja tiesioginis mikroautobusas. Jei neskubu – sutaupote, bet lauksite. Kartais vairuotojas sako „trečiadienį būsiu Anglijoje“, bet Prancūzijoje stringa dėl avarijos. (Būna, irgi atvirai pasakius, kad patingi anksti keltis.) Realybė – greičiau nei per dvi dienas retai, standartas – 3–5 darbo dienos. Skaičiuokite su atsarga ir nežadinkite artimųjų naktį.

Ar reikia mokėti muito mokesčius, jei siunčiu savo senus batus broliui?

Jei tai tikrai seni, nekomerciniai batai – ne. Bet jei muitininkai pamatys dešimt porų „senų batų“ su etiketėmis – įtars prekybą. Anglija jau nebe ES, o kiekvienas siuntinys gali būti tikrinamas. Praktikoje mikroautobusai siuntiniams į Angliją retai stabdomi dėl vieno megzto megztinio, bet jei keliauja trys televizoriai ir penki dviračiai – kils klausimų. Aš tiksliai nežinau kiekvieno muitinės punkto nuotaikos tą dieną (niekas nežino), bet jei bendra vertė viršija 135 svarus, rizikuojate. Rinkitės vežėjus, kurie moka užpildyti CN22 formas. Kitaip brolis gaus batus, bet muitinė paims juos įkaitais.

Kodėl kai kurios bendrovės prašo išankstinio apmokėjimo, o kitos – atsiimant?

Išankstinis apmokėjimas dažnai reiškia, kad įmonė turi pinigų srauto problemų arba veikia startuolio principu – pirma pinigai, paskui paslauga. Aš asmeniškai mieliau dirbu taip: pusė iš anksto, pusė kai siuntinys jau artimiesiems patogiai perduotas. Tai apsaugos abu. Buvo toks atvejis... Hmm, gal ir neverta minėti vardų. Bet vienas klientas sumokėjo pilną sumą, vairuotojas dingo Kaune. Nežinau, ar apsiriko numeriu, ar sugadino mašiną ir nenorėjo atsakinėti. Po trijų savaičių atsirado, bet stresas buvo. Todėl sakau – mokėkite priešais mikroautobusą arba kai jau vyksta judėjimas. Pažangiau net kai matote pakrautų daiktų nuotrauką.

Kai jau važiuoja – ko tikėtis

Ar galiu paskambinti vairuotojui pakeliui ir pasiteirauti, kur mano dėžė?

Galite, bet nereikia skambinti kas dvi valandas. Jie vairuoja, ten nėra sekretorės šalia. Daugelis turi WhatsApp, tai trumpa žinutė: „Viskas gerai?“ – OK. Mes duodame kontaktą, bet prašome supratingumo. Jie važiuoja trylika valandų, kartais miega kabinoje. Pats esu skambinęs klientui trečią valandą nakties (laiko skirtumas), jis supyko. O aš galvojau, kad Londone jau rytas. Tai... atsiprašau už tą istoriją. Žodžiu, galite sekti, bet nepulkite. Jei praėjo penkios dienos – skambinkite, raukite. O jei savaitė – jau reikia ieškoti rimčiau.

Kas jei vairuotojas pavėluoja dėl kanalo keltos gedimo – ar jis atsakingas?

Techniškai taip, jis atsakingas už transportavimą, bet ne už gamtos jėgas ar keltos vamzdžių sprogimą. Be to, jei jis sako „trečiadienis“, o reiškia „trečiadienio vakaras“... skaitykit smulkų šriftą. Mačiau, kaip klientai rėkia telefonu ant vairuotojo dėl to, kad Doverio uoste vėjas sustabdė keltus. Vyras negali nuskrieti per Lamanšą. Mikroautobusai siuntiniams į Angliją – ne lėktuvai. Eilė prie keltų kartais 4–6 valandos. Prideda parą. Geri vežėjai praneša apie vėlavimą, blogi – tyli. Jei jūsų vairuotojas pats paskambino ir paaiškino – vertinkite. Jei dingo – skambinkite kompanijai. Ai, dar – muitinėje dabar tikrina kiekvieną mašiną atskirai. Tai irgi laikas.

Ar siuntinys tikrai bus atvežtas tiesiai į butą, ar reikės važiuoti į sandėlį kur nors už miesto?

Didysis klausimas! Vienos įmonės turi terminalus Birmingame arba Rytų Londone, ir jums tenka vykti atsiimti. Kitos – pristato iki slenksčio. Aš sakau: jei siunčiate artimiesiems paslaugą „iki durų“, klauskite ar tai reiškia jų duris, ar terminalo duris. Buvo atvejis, kai močiutė iš Peterborough gavo adresą Rytų Londone, bet jai traukinys kainavo keturiasdešimt svarų. Gerai, kad anūkas padėjo. Mikroautobusai siuntiniams į Angliją dažnai turi maršrutus, jie stabteli keliose vietose – jei artimieji gyvena pakeliui, laimėjote. Jei ne, derinkitės arba mokėkite papildomai. Londono centras? Vairuotojai jo bijo labiau už bet ką. Užsispyręs pristatymas į Westminsterį kainuos daug nervų.

Ar galiu važiuoti drauge su siuntiniu, jei pats noriu aplankyti dukrą?

Taip, ir tai vienas didžiausių privalumų! Perkate sau vietą keleivio sėdynėje. Kaina – dažnai 100–150 eurų į vieną pusę. Bet ne visi vežėjai veža keleivius su siuntiniais, nes keičiasi muitinės deklaracijos ir draudimas. Pažįstu vairuotoją (vardą pakeičiau), kuris specialiai kelia vietinius iš Joniškio kartu su kroviniais, nes taip nereikia mokėti antram vairuotojui. Sėdi priekyje, šalia krovinių, kartais net patogiau nei autobuse. Tik nepamirškite – jei vežate ir save, ir siuntinį, muitinė gali paklausti, ar neplanuojate pasilikti nelegaliai. Pasiruoškite grįžimo bilietą. Buvo, kad pareigūnai įtariai žiūrėjo į keleivius iškart po Brexit.

Problemos, apie kurias niekas nenori kalbėti

Ar būna, kad mikroautobuso vairuotojai pavagia dalį turinio?

Nenoriu suvienyti visų į vieną krūvą, bet... taip, būna. Ne dažnai, bet būna. Ypač jei elektronika, vertingi kvepalai ar alkoholis. Pažįstu žmogų, kuriam iš dėžės dingo iPhone dėžutė – ne pats telefonas, o dėžutė! Kas per keistuoliai. Todėl niekada nesiųskite brangių daiktų be draudimo ir sąrašo. Padarykite nuotraukas prieš pakraunant. Rimtos įmonės duoda važtaraščius su numeracija. Jei jums sako „o, nereikia popierių, aš pats Vytas, visi mane pažįsta“ – bėkit. Ne Vytai blogi, bet po dvidešimt keturių valandų vairavimo kai kurie ima keistai spoksoti į blizgančius daiktus. Atsargiai, čia gyvenimas, ne pasaka.

Ką daryti, jei gavėjas Anglijoje yra ligotas ir negali pasiimti siuntinio pats?

Reikia planuoti iš anksto. Vienas mūsų standartinių klausimų: „Ar bus kas priima?“ Jei artimasis ligoninėje arba negali lipti iš penkto aukšto – derinamės. Vairuotojas gali užnešti iki durų, bet jei laiptai be lifto... jie irgi žmonės, ne sanitarai. Buvo liūdna situacija, kai močiutei Londone reikėjo vaistų, bet vairuotojas nešė tik iki laiptinės, neturėjo laiko. Mes nuo tada klausiam iš anksto. Jei reikia – pasiūlom pagalbą arba tartis su kaimynais. Geriau jau pasakyti „mano dėdė bus namie, bet lėtai eina“ – tada vairuotojas nenustebus ir bus kaningesnis. Patogiai visiems susiklosto, kai žinomi niuansai.

Ar tiesa, kad kai kurie pervežėjai iš viso neišveža siuntinio, o meluoja, kad paliko?

Deja, taip. Ypač mažesni, „vieno mikroautobuso“ veikėjai, pasiima pinigus, o paskui atranda tūkstančius priežasčių. „Customs užlaikė“ – netikrino. „Buvo avarija“ – nebuvo. „Palikau pas kaimynę Birmingame“ – o ten gyvena dešimtys tūkstančių kaimynų. Svarbu rinktis įmonę, kuri egzistuoja ilgiau nei pusę metų, turi realų adresą, o ne tik Messenger paskyrą. Mačiau, kaip du jauni vyrukai su Transitu surinko siuntinius iš visos Lietuvos ir dingo į orą. Milžiniška žala. Jei matote kainą per pigiai – ne pirksite, o nusipirksite problemą. Patikrinkite atsiliepimus Google, net jei jų ten tik penki.

Smulkūs patarimai prieš pakrovimą

Kaip supakuoti, kad dėžė neatlaistytų bokalo kolekcijos kelyje per Prancūzijos duobes?

Burbulinė plėvelė. Du sluoksniai, nebent dėl taupymo rizikuojate. Aš dėžėse dedu lapelį su užrašu „FRAGILE“, bet užsienyje vairuotojai kartais neskiria lietuviško pabraukymo nuo eilėraščio. Geriau – angliškas lipdukas. Ir pripildykite dėžės tuščias ertmes popieriumi ar drabužiais. Jei dėžėje burbuliuoja, daiktas banguoja kaip valtis. Buvo, kad klientas supakavo kavos aparatą originalioje dėžėje, bet ant viršaus uždėjo motociklo grandinę. Grandinė per smūgius nutrankė aparatą. Suprantate? Jei norite saugumo – kartais dviguba dėžė arba medinė krautuvė. Mikroautobusas ir toliau kratysis, tai technika.

Ar verta rašyti ant dėžių turinį, ar tai pritrauks vagišių?

Dviejų galų lazda. Jei rašysite „SONY 4K TV“ – pritrauks. Jei nerašysite – muitinė gali paprašyti atidaryti tikrinimui, o vairuotojas vėluos penkias valandas. Aš rašyčiau vidutiniškai: „Buitiniai daiktai“, „Drabužiai“. Jei viduje elektronika – „Elektronika“, bet be prekės ženklo. Vienas klientas kiekvienoje dėžėje turėjo inventorizaciją su kainomis. Viena dėžė su „Apple planšetė“ etikete pasimetė. Jei pasimetimas įvyksta, turinys padės įrodyti. Fotografuokit viską telefone prieš pakrovimą. Tai gelbsti dažniau nei rašytinės etiketės.

Ar galiu siųsti grynųjų pinigų seseriai per vairuotoją?

Nieku gyvu. Ne dėl to, kad vairuotojas vagis – tiesiog dėl taisyklių. Grynųjų pervežimas be deklaravimo – šešėlis. Jei didelė suma, kyla klausimų. Jei maža – kam rizikuoti? Yra TransferGo, Revolut. Seniau mes nešiodavome siunčiamus laiškus su pinigais, bet tai buvo prieš dvidešimt metų, kai pasaulis kitoks buvo. Dabar tai ne tik nepatartina, bet ir gali sužlugdyti visą siuntinį. Muitinė gali konfiskuoti. O jei vairuotojas pats išleis kelyje – jūs neturėsite įrodymo. Siųskite skaitmeniniu būdu, o jei jau labai reikia – įdėkite į voką, deklaruokite kaip „dokumentus“, bet netada nesiūlau. Tik ne dėl to, kad blogai, o nežinau ar dabar įstatymai leidžia taip.

Koks geriausias metų laikas siųsti siuntinį į Angliją, kad nesusidūrinčiau su kalėdiniu chaosu?

Rugsėjis–spalis – auksas. Prieš Kalėdas – pragaras. Lapkričio pabaigoje visi lietuviai siunčia dovanas, šakočius, mamai megztinius. Mikroautobusai siuntiniams į Angliją grūdasi prie keltų kaip silkės. Kainos šoka, laikas išsitempia dvigubai. Patarčiau planuoti siuntinius bent mėnesiu iki švenčių. Vasarą irgi karšta – mažiau reisų, nes vairuotojai atostogauja. Pavasarį vidutiniškai ramu. Bet žinot, ką? Gyvenimas nuspėjamas kaip orai Klaipėdoje. Kartais sausį chaosas dėl kokių nors naujų muitinės taisyklių. Tai siųskite tada, kai reikia, bet jei galite išvengti gruodžio – išvenkite. Gegužę atsargiai – visi veža dviračius.

Baigiamieji, bet ne mažiau svarbūs klausimai

Ar vairuotojai kalba angliškai, jei mano mama Londone neišmano lietuviškai?

Dalis – taip, ypač jaunesni. Dalis – tik su gestais. Vieną kartą mama gavėjo nesuprato, kad reikia atidaryti duris, nes vairuotojas rėkė „Hello!“ lauke. O ji galvojo, kad kaimynas plauna automobilį. Jei artimasis nesigaili kalba, geriau duokite jam jūsų telefono numerį arba mūsų kontaktą. Mes galime paskambinti ir paaiškinti. Dar geriau – nurodykite tikslų adresą su pašto kodu, nes Londone vieni vardai gatvių kartojasi tris kartus skirtinguose rajonuose. Vairuotojai kartais turi GPS, bet jei baterija nusėda... (tada jie skambina jums, o jūs žadate atskambinti, bet pamiršate). Suteikite kontaktus abiem pusėm.

Kodėl jūs, senas perkraustymų vilkas, vis dar dirbate su mikroautobusais?

(nusišypsau) O kodėl gi ne? Didieji autobusai – biurokratija, maršrutai, vairuotojų pamainos. Mikroautobusai siuntiniams į Angliją – darbas „iš namų namo“. Pažįstu kiekvieną vairuotoją, žinau, kas kur gyvena, kas kokios dukros turi. Tai žmogiška. Be to, daugelis vežėjų pradeda nuo vieno mikriuko. Kai manęs klausia, kodėl ne didesnis verslas, atsakau – didelis verslas neturi laiko paaiškinti, kaip supakuoti dėžę. Aš turiu. Ir artimiesiems patogiau, kai jie žino, kad paskambins Vytui, o ne į kokį callcentrą Mumbaju. Nors kartais pavargstu nuo tos pačios muzikos kabinoje per dvidešimt ketvertą metų. Bet klientų šypsenos... na, kartais pamatęs, verta.

Ką daryti, jei siuntinys buvo sugadintas – turiu įrodymų, bet vežėjas netiki?

Būna ir taip. Jūs siunčiate nuotraukas, o jie sako: „Prieš tai buvo gerai.“ Karas. Todėl prieš pakraudami VISADA darote nuotraukas. Su data, jei gali. Ir rašykite važtaraštį su abiejų pusių parašais. Jei matote, kad vairuotojas krauna nerangiai – pasakykit. Būtent todėl aš ir rašau šį tekstą, nes žmonės nežino, kad jie turi teises. Galite reikalauti draudimo išmokos, jei apdrausta. Jei ne – lieka tik atsiliepimas internete, kad kiti žinotų. Kartais vežėjas pasiūlys nuolaidą kitam kartui. Aš nelabai mėgstu tokių gestų vietoj atsakomybės, bet realybė yra tokia. Ginkas – dokumentacija. Fotografuokit viską.

Koks pats svarbiausias dalykas, kurį žmogus turėtų žinoti prieš pirmą siuntinį mikroautobusu?

Hmm... kad tai nėra paštas. Tai žmogus su mašina, gyvas organizmas, kuris gali pavargti, suklysti, nevėluoti dėl savo kaltės arba vėluoti dėl aplinkybių. Jūs neperduodate daiktų korporacijai – patikite juos vairuotojui. Raskite žmogų arba kompaniją, kurią supratote, kuri atsako į klausimus. Pasitikėjimas svarbiau už dešimt eurų nuolaidą. Artimiesiems patogiai bus tada, kai jie žinos iš anksto, kad kažkas atvažiuos; kai dėžė bus saugiai supakuota; kai paskambinsite ir paklausite „ar viskas gerai?“, o ne kas penkias minutes. Ir dar – būkite kantrūs. Kelias ilgas. Bet dažniausiai daiktai pasiekia tikslą. Aš tuo tikiuosi, juk dvidešimt ketveri metai nepraėjo veltui.

Išvada

Mikroautobusai siuntiniams į Angliją artimiesiems patogiai – tai ne tik krovinys iš taško A į B. Tai tiltas tarp čia ir ten, tarp tų, kurie liko, ir tų, kurie išvažiavo. Pasiruoškite, paklauskite, pasitikrinkite ir – svarbiausia – rinkitės žmogų, o ne tik kainoraštį. Sėkmingo kelio jūsų daiktams.