Mikroautobusai: idealus sprendimas trapiems kroviniams į Angliją

Dvidešimt treji metai kelyje tarp Lietuvos ir Anglijos. Sakau tau atvirai – jei turi stiklinę vitriną, porceliano rinkinį ar tą prakeiktą veidrodį, kurį mama dovanojo, nė nepagalvok apie didelę fūrą. Mikroautobusai į Angliją yra visai kita kalba: mažesni, manevringesni, ir svarbiausia – tu matai savo krovinį, jis nepasimes tarp svetimų palečių. Paaiškinsiu, kaip tai vyksta realybėje, be to saldaus vyniojimo, kurį matai brošiūrose.

Pradžios klausimai, kuriuos gaunu kasdien

Ar mikroautobusas tikrai geriau nei fūra į Angliją?

Žiūrėk, fūra yra fūra. Ten daiktai ant palečių, suverčiami į puspriekabę ir... tavo krovinio paviršiuje gali atsirasti trys tonos svetimų dėžių. O va mikroautobuse – krovinys dažnai šalia tavęs, mažiau rankų liečia, mažiau perkrauta. Vieną kartą vežėm krištolinę vazą į Birmingamą fūroje – atkeliavo sveika, bet aš pats buvau įsitempės visą kelią. Su mikriuku tokio streso mažiau. Aišku, jei veži visą biblioteką, mikroautobusas nebetilps. Bet būtent trapiems daiktams į Angliją – mano pirmas pasirinkimas.

Kiek maždaug kainuoja pervežimas iki Londono?

Ciferblatas svyruoja. Standartinis krovinys į Londoną mažu krovininiu mikroautobusu kainuos nuo šešių iki tūkstančio dviejų eurų. Sezonas, dyzelio kainos, ar vežėjui reikia užpildyti tuščią vietą atgal – viskas įtakoja. Buvo atvejis, kai klientas sumokėjo penkis šimtus, nes vairuotojas važiavo atgal be krovinio. O buvo tokių, kurie skubėjo ir mokėjo pusantro tūkstančio. Nepasitikėk tuo, kas žada du šimtus. Arba turi ką slėpti, arba pakeliui paprašys daugiau.

Ar aš galiu važiuoti kartu su savo daiktais?

Techniškai taip, jei mikriuke yra laisvų sėdimų vietų. Bet žinok, ten sėdi ne kaip turistiniame reise – dažnai ant savo lagamino arba ant dėžės. Kartais vairuotojai leidžia, kartais ne, priklauso nuo draudimo. Buvo atvejų, kai žmonės važiuoja tik iki keltų uosto, o tada lėktuvu į Londoną. Aš asmeniškai patarčiau varyti atskirai, nebent turiu (turi) tikrai labai mažai krovinių. Atleisk, galvoju garsiai. Jei nori komforto, geriau susiplanuok kitaip.

Kaip greitai daiktai gali būti paimti ir pristatyti?

Jeigu viskas susitarta laiku, dažniausiai paimam per 24–48 valandas, o į Angliją – per dvi tris dienas. Vilnius–Londonas su vienu vairuotoju – apie 26–28 valandos gryno važiavimo. Aišku, miegas, kava, eilės prie keltų uoste. Kartais pasieniečiai nusprendžia patikrinti krovinį ilgiau. Tada ir prisėdi. Vežiau kartą stiklinę vitriną – atvažiavom per keturias dienas vietoj trijų, nes vairuotojas susirgo. Kelionės laikas mikroautobusu nėra NASA tikslumas.

Ką reiškia, kai įmonė sako „durų iki durų"?

Turėtų reikšti, kad paima nuo slenksčio Vilniuje ir padeda ant slenksčio Londone. Bet šitą frazę dabar naudoja visi, net tie, kurie tave atveža tik į kažkokį sandėlį netoli M1 greitkelio. Tikra paslauga – kai mažas krovininis mikroautobusas privažiuoja prie namų. Aišku, jei gyveni istoriniame centre su siautom gatvėm, teks nueiti kelis metrus. Bet tai vis tiek nėra „atvažiuok ir pasiimk pats". Kai kurios įmonės specialiai painioja sąvokas, kad pritrauktų klientą.

Pakavimas ir daiktų paruošimas

Kaip supakuoti porcelianą, kad jis išgyventų kelionę iki Mančesterio?

Dvigubos dėžės. Viskas prasideda nuo dvigubų dėžių ir burbulinės plėvelės. Mačiau žmonių, kur porcelianą suvynioja į laikraščius. Nesugeria smūgių! Aš patarinėju: kiekvieną lėkštę atskirai į mažą dėžutę, tą – į didesnę su pakrovą iš putų. Svarbiausia – jokių tuščių ertmių, daiktas turi stovėti kaip įkaltas. Buvo situacija, kai klientas taip gražiai supakavo, kad net aš nustebau – viskas atkeliavo į Mančesterį be įbrėžimo. Pakavimas yra pusė darbo.

Ar verta pirkti medžiagas pačiam, ar palikti vežėjui?

Pats parduotuvėje nusiperki pigiau nei aš galiu, ypač jei akcija. Bet klausimas – ar turi laiko? Kartais sutaupai dešimt eurų ant plėvelės, bet prarandi dieną darbo. Jei vežėjas atsiveža medžiagas, jos bus brangesnės, bet kokybė... priklauso nuo firmos. Yra tokių, kur atsiveža padūkusius kartonus iš konteinerių. Taip, mačiau. Tai jei nepažįsti vežėjo – geriau nusipirk pats. Bent jau tiksliai žinai, ką perki, o ir sąskaitų gali prireikti vėliau.

Ar tikrai negalima vežti stiklų tiesiog suvyniotų į pledą?

Oi ne. Buvo toks atvejis – mergina vežė veidrodį, suvyniotą į žalią pledą. Atrodė minkšta, saugu. Pavažiavus per duobę pakeliui į Kauną – pledas nuriedėjo, veidrodis supleškėjo. Mikroautobusai važiuoja kitaip nei fūros: staigesni posūkiai, greitesni stabdymai. Tad pledas – ne pakavimo medžiaga. Nusipirk dėžes. Girdžiu, kaip dabar sakai, kad brangu. Taip, bet veidrodžio kaina dar didesnė. Nebandyk taupyti čia, nes gailėsis dvigubai.

Kokia klaida, dėl kurios dažniausiai dūžta daiktai?

Tuščios ertmės. Padai taurę į dėžę, aplink – nieko. Per kelionę taurė tapšnoja į sienas kaip beprotė. Trapius reikia fiksuoti, kad nepajudėtų nė milimetro. Antra klaida – sudėti sunkius ant lengvų. Įsivaizduok: knygų dėžė viršuje, o apačioje – porcelianas. Keletas staigių stabdymų mikriuke ir... na, supranti. Laikas ir pagreičiai daro savo. Duodu patarimą – sunkūs visada apačion, tvirtai. Ir nieko nepalik laisvo, kas gali nuriedėti per salį.

Augalus galima vežti? Nes turiu labai didelį fikusą.

Fikusai... Aš pats augalų mėgėjas nesu, bet vežėm visokių. Oficialiai augalai į UK be leidžio – oi, ten savos taisyklės. Mažas kambarinis dar praslysta, bet jei medis didesnis už vaiką – jau rizikinga. Buvo atvejis, kai pora vežė aukštą augalą į Londoną. Prancūzijoje ramu, o pasienyje... nu, nežinau tiksliai ar ten Folkestonas, ar Doveris, bet sustabdė. Reikėjo popierių. Jie sumokėjo, gavosi. Čia aš šituo klausimu ne šimtu procentu kompetetingas. Geriau pasitark su muitine.

Kas vyksta kelyje – realybė, ne reklama

Ar vairuotojas padės užnešti daiktus į ketvirtą aukštą be lifto?

Jei susitarei dėl pervežimo, o ne konsjeržo paslaugų, jis teoriškai gali atsisakyti. Bet realybė – jei mažas mikroautobusas ir du vyrai, dažniausiai padeda. Už atskirą mokestį aišku. Buvo, vežėm sofa-lova į devintą aukštą Londone be lifto. Vaikinas grįžo išbalęs kaip siena. Aš pats pasiūliau arbatpinigių. Jei vairuotojas vienas ir daiktai stikliniai, jis gali tiesiog palikti prie durų. Nieko blogo, taip sutarta. Geriau paklausk iš anksto.

Kas jei vairuotojas pavėluoja dviem dienom – ar tai normalu?

Normalu – ne. Pasitaiko – taip. Kelias į Angliją nenuspėjamas. Gali įsižeisti mašina, blogas oras prie Lamanšo. Dvi dienos – jau kritinis vėlavimas, bet aš matęs ir blogiau. Kartą kolega strigo Vokietijoj dėl variklio. Krovinys – stikliniai šviestuvai. Mes informavom klientą kasdien. Jis pyko, bet suprato. Blogiausia, kai įmonė tyli. Jei vėluoja pusdienį ir niekas nepaskambina – blogas ženklas. Rimtas. Aš stengiuosi, kad skambintų net jei vėluoja valandą. Tylėjimas blogiau nei pats vėlavimas.

Ar mikroautobusas gali įvažiuoti į senamiesčio gatves Londone?

Čia mikroautobusai ir šviečia. Didelė fūra į Noting Hill senąją dalį neįvažiuos – gatvės siauros, apmokestinimas stambiam transportui, beprotybė. O mažas krovininis mikriukas, ypač iki trijų su puse tonos, pralįsta beveik visur. Vežėm antikvarinius veidrodžius į namą netoli Kensingto. Fūrai teko statyti už trijų kvartalų. Mikriukas privažiavo prie pat laiptų. Aišku, vairuotojas turi žinoti, kur galima stovėti Londone, nes baudos už stojimą – kosminės. Kartais geriau sumokėti už privažiavimą.

Ar galiu paskutinę minutę pakeisti pristatymo adresą, jei persikėliau?

Gali, bet brangiai kainuos, jei mikroautobusas jau prie Paryžiaus. Maršrutas skaičiuojamas kilometrais. Pažadi Birmingamą, o paskui skambini iš Braitono... nu, žinai. Buvo, klientė pakeitė adresą kai vairuotojas jau važiavo pro Mančesterį. Teko sukti ratus, papildomos kuro išlaidos. Vairuotojas piktas kaip širšė. Pervežimas į Angliją toks – planuok iš anksto. Jei pakeitimas nedidelis, pvz., gatvė toje pačioje vietovėje, dar nieko. Kitas miestas – jau problema. Gerai pagalvok prieš keliaudamas pats.

Kaip žinoti, kad mano krovinys nebus sumestas į kampą po sunkiais maišais?

Geras klausimas. Mačiau visko per tiek metų. Tikras profesionalas mikriuke krauna taip: sunkūs apačion, trapūs – viršun arba atskirai. Jei pakrauta pirmaus (pirmas), gali iškrauti paskutinis, o tada kiti daiktai spaudžia tavo daiktus. Paklausk vežėjo, ar naudoja sienelių fiksavimą. Jei atsako blankiu veidu – bėk. Buvo atvejų, kai maišai su drabužiais buvo užmesti ant dėžių su taurėm. Ne pas mus, ačiū, bet buvau pasišnekėjęs su žmogumi, kuris taip gavo. Geriau žinok iš anksto.

Kainos, draudimai ir nemalonūs dalykai

Kodėl vienos įmonės kaina tris kartus mažesnė už kitą – kame sukčiai?

Klasika. Vieni siūlo pervežimą mikroautobusu į Angliją už tris šimtus, kiti – už tūkstantį. Šimtu procentų galiu pasakyti: jei kaina kvailai žema, kažkas ne taip. Gali būti, kad be draudimo, be licencijų. O gal paėmę paprašys dar pakeliui. Mačiau įmonių, kurios kaupia krovinius mėnesį sandėlyje, o paskui viską sumeta į vieną fūrą. Traupus daiktas tokiom sąlygom – pasmerktas. Nepirk pigiausios paslaugos, jei nenori rizikuoti savo stiklu.

Ar reikia draudimo, jei vežu tik vieną stiklinį stalą?

Nereikia, kol nereikia. O kai reikia – labai. Vienas stiklinis stalas gali kainuoti tūkstantį, o draudimas – trisdešimt eurų. Daugelis turi CMR draudimą, bet jis ne visada padengia trapius daiktus pilnai. Pasitikrink. Buvo prieš porą metų – stalas keliavo į Bristolį. Atrodė saugiai sutvirtintas. Bet Anglijos keliai... ten viena staigesnė duobė ant greitkelio. Stalas sveikas, bet įbrėžimas atsirado. Jei ne draudimas, būtų aimanų. Daryk dėl savęs, ne dėl manęs.

Alkoholio buteliai – ar jie traktuojami kaip trapi krovinys?

Taip, ir dar kaip. Stiklas, skystis, dangteliai. Ypač jei kolekciniai vynai. Reikia vertikaliai laikyti, nes guldomi buteliai linkę tekėti, net jei atrodo, kad kaklekas sandarus. Vežėm naminius likerius į Liverpulį – supakavom į specialias medines dėžutes su putplasčiu. Atkeliavo idealiai. Jei veši tiesiog į maišą – pamiršk. Be to, Anglijos muitinė gali pasidomėti kiekiu – ribos griežtos. Tai ir trapi, ir kontroliuojama prekė. Dviguba atsakomybė. Nepackage'ink, kaip draugui dovaną.

Ką daryti, jei vis tiek kažkas sulūžo?

Pirmiausia – nuotraukos dar prieš pakrovimą. Antra – aktas pristatymo metu. Jei atidavei sveiką, o gavai sudaužytą – rašyk pasiaiškinimą. Jei rimtas vežėjas, nepabėgs. Buvo, kad vežiau porcelianą, atrodė viskas tikrinta. O po savaitės klientė skambina – įskilęs puodelis. Pasirodo, pati numetė unpackedžinant. Bet be dokumentų, be nuotraukų – šansai nuliniai. Būna atvejų, kai patys klientai sudaužo, o kaltina vairuotoją. Todėl fiksuok viską iš anksto. Net jei atrodo beprotiška.

Ar galima vežti šaldytuvą gulom, jei jis mažas?

Jei kompresorius apačioj – ne, negalima. Na, trumpai gal ir galima, bet rizika. Alyva gali patekti į sistemas, ir tada šaldytukas atsisveikino. Buvo, klientas padėjo gulom mikriuke. Atvažiavo į Londoną, įjungė – burzgia, bet nešaldo. Meistras kainavo šimtą svarų. Patarimas: vešk stovinčioj padėty, pritvirtink diržais. Mikroautobusas svyruoja daugiau nei fūra, tad krovinio padėtis – kritinis dalykas. Gerai pagalvok, ar verta rizikuoti dėl kelių centimetrų vietos.

Popieriai, muitai ir paskutinis žodis

Ar muitinėje gali kilti problemų dėl meno dirbinių?

Meno kūriniai – atskiras numeris. Jei tavo asmeninis daiktas, nedidelė vertė, dažniausiai praeina kaip seniena. Bet jei paveikslas kelių tūkstančių – gali reikėti kilmės įrodymų. Būna pasieniečiai klausia, iš kur daiktas. Jei nepasižymėjai, kad šeimos paveldas, gali strigti. Dėl Brexit čia labai pasikeitė taisyklės, o aš tiksliai dabar nebežinau visų niuansų. Pasitikrink GOV.UK puslapyje. Aš tik vežėjas, ne muitininkas, nenoriu meluot. Geriau pasakyk, kad nežinau, nei įvardysiu neteisybę.

Koks geriausias metas važiuoti – ar vasara tikrai brangesnė?

Sezonai daro savo. Vasarą visi juda, studentai grįžta. Rugpjūtis – pragaras. Mikroautobusai į Angliją tuomet pilni, kainos šokteli. Žiemą pigiau, bet oras blogesnis, audros prie Lamanšo. Buvo gruodis, kai tris dienas negaliejom (negalėjom) persikelti – vėjas devyniasdešimties. Klientas Braitone pyko ant mūsų, nors čia gamta. Tai rinkis: brangu ir karšta, arba pigiau, bet gali prisėsti. Aš renkuosi gegužę arba rugsėjo pabaigą. Auksinė vidurio. Nepatiksi visiems orams, bet kainos žmoniškesnės.

Ar reikia kažkokio specialaus popieriaus, jei vežu asmeninius daiktus?

Sąrašo pakanka. Exact list. Vairuotojui reikia preliminaraus aprašymo, kas yra dėžėse. Jei sena, naudota, asmens reikmenys – problemų mažai. Bet jei dėžėse nauji daiktai su etiketėm, muitininkai pagalvos, kad prekiauji. Teko mokėti. Buvo atvejis su dešimt naujų dviračių – sustabdė kaip komercinį krovinį. Mikroautobusas mažas, bet nepaspruks nuo taisyklių. Rašyk sąrašą sąžiningai. Nors pervežimas asmeninių daiktų atrodo paprastas, popieriai kartais išgelbsti nuo prieškaišių pasienyje.

Kodėl kai kurie vežėjai ima visus pinigus iš anksto?

Taip daro tie, kurie patys neturi pinigų degalams. Aš suprantu avansą – trisdešimt, penkiasdešimt procentų. Sutarties tvirtinimas. Bet šimtas procentų prieš darbą – signalas. Buvo atvejų: sumokėjo, vežėjas dingsta. Po to skambina manęs, ar galiu paimti krovinį iš kažkokio Airijos kaimo. Pirmasis neatsiliepia, nes pasiėmė pinigus ir išsijungė. Patikimesnės įmonės ima pusę arba tik už transporto dalį. Rizoka (rizika) tikrai didesnė, nors ne visi, kurie ima viską, yra sukčiai. Tiesiog būk atsargus.

Kas būna, jei krovinys nebetelpa į mikroautobusą pakraunant?

Tai nemaloniausia situacija. Pasakai, kad penkios dėžės, o iš tikrųjų – penkiolika. Mikriukas turi ribas. Kartais tenka atiduoti dalį, arba užsakyti antrą reisą. Buvo Oksforde istorija – žmogus turėjo papildomą spintą, kurią „pamiršo" paminėti. Teko palikti sandėlyje ir vežti kitą savaitę. Papildomos išlaidos, laikas. Todėl prašau: sakykite tiksliai arba atsiųskite nuotraukas. Nėra gėda vežti per du kartus, bet apie tai reikia žinoti iš anksto, o ne kai mikriukas jau stovi prie slenksčio.

Išvada

Galų gale, mikroautobusai į Angliją – tai ne tik transportas, o dėmesys. Dvidešimt metų kelyje pamokė, kad trapiems kroviniams svarbiausia ne mašinos dydis, o vairuotojo galva ant pečių. Tikras profesionalas žino, kurioje duobėje stabdyti, o kur įsibėgėti. Nepasitikėk kainomis, kurios skamba per gerai, bet ir nebijok paklausti. Geriau kvailas klausimas dabar nei sulūžęs stalas rytoj. Jei ką nors praleidau – rašyk, juk pokalbis tarp žmonių turi gyventi.