Mažų siuntų gabenimas mikroautobusais į Angliją greitai – ką verta žinoti?

Kai prieš dvylika metų pradėjau dirbti perkraustymų ir siuntų versle, mikroautobusai į Angliją dar atrodė kaip paprastas pigus pasirinkimas studentams vežti lagaminus. Dabar viskas kitaip. Mažų siuntų gabenimas mikroautobusais į Angliją greitai tapo normaliu reiškiniu šeimoms, įmonėms ir žmonėms, kurie nenori laukti savaitės su dideliu vilkiku. Aš kalbu su klientais kiekvieną dieną ir galiu pasakyti – daugiau nei pusė jų supranta procesą neteisingai. Ne dėl kvailumo, o dėl to, kad internete pilna gražių frazių, kurios neatitinka realybės. Šitame tekste – tiesiai, be pagražinimų, bandysiu atsakyti į klausimus, kuriuos man užduoda dažniausiai.

Kainos, greitis ir tos žadėtos dviejų dienų siuntos

Kiek kainuoja mažų siuntų gabenimas mikroautobusais į Angliją ir kodėl kainos taip smarkiai svyruoja?

Kai man paskambina ir klausia kainos, aš pats pradedu klausinėti. Ką vežam? Kiek sveria? Į kurį miestą? Nes mažų siuntų pervežimas mikroautobusu gali kainuoti ir šimtą su viršum, ir tris šimtus eurų. Jeigu tai dviejų kilogramų dėžutė į Londono centrą, tikėkis mažesnės sąskaitos. O jei dešimt dėžių į Škotijos pakrantę – vaizdas visai kitas. Kuras, kelionės mokestis, vairuotojo nakvynė – viskas įskaičiuota, bet suma vis tiek lieka individuali. Galiu pasiūlyti tik įkainio įvertinimą, o ne telefonu mestelėti skaičių iš lubų.

Ar mikroautobusu tikrai pristatote greičiau nei dideliu vilkiku?

Trumpai – taip, bet ne visada. Didelis fūras turi savo terminalus, krovos eiles ir grafiką. Mikroautobusas kur kas lanksčiau manevruoja. Gali išvažiuoti antradienio ryte, trečiadienį vakarą jau būti paskirtajame mieste. Kartais netgi anksčiau, jei vairuotojas žino apie aplinkkelius. Bet jei orai blogi ar eilės Doverio uoste – tada ir mikriukas stovi kaip visi. Greitas siuntų transportavimas į Angliją tikrai realus, bet ne stebuklas. Kai nori, kad greitai būtų – mikroautobusas laimi. Kai nori, kad būtų vėlai – pakeliui atsiras kliūčių bet kokiam transportui.

Kodėl kai kurios įmonės internete žada pristatyti daiktus Oksforde per 36 valandas nuo paėmimo?

Čia tas momentas, kai reikia būti atviram. Aš esu matęs bendrovių, kurios ant svetainės rašo „dvi dienos", o paskui klientas skambina pykdamasis ketvirtą dieną, o mašina dar net neišvažiavusi. Tai – atviras marketinginis triukas. Realiai, mažų siuntų gabenimas mikroautobusais trunka maždaug 3–5 darbo dienas nuo durų iki durų. Jei kas žada žvėriškai greitai – paklausk, ar jie tikrai turi važiuojančią mašiną rytoj, ar tiesiog renka adresus į sąrašą. Nemėgstu šito, bet taip rinkoje dedasi. Sąžiningumas čia rūpi labiau nei greitis.

Kiek laiko realiai užima kelionė nuo durų Vilniuje iki durų Londone?

Žemėlapyje ten koks tūkstantis keturi šimtai kilometrų. Vairuotojai keičiasi prie vairo, per pusę dienos pasiekia uostą, kelias per Lamanšą. Dažniausiai pats važiavimas užima dvi paras. Bet nepamiršk – tavo daiktai nebūtinai lekia pirmyn pirmuoju reisu. Kartais surenkamos kitos siuntos pakeliui, todėl nuo paėmimo iki pristatymo praeina keturios dienos. Klientai kartais nervinasi trečią dieną, bet aš jų neskubinu be reikalo. Kiekvienas papildomas krovinys sumažina bendrą kainą visiems.

Kai ruošiesi siųsti – praktiški dalykai

Kaip teisingai supakuoti siuntą mikroautobusui, kad viskas atvyktų sveikai?

Mikroautobusas – ne pūkuotas žvėris, bet ir ne stiklinė dėžė. Svarbiausia – viduje niekas neslidinėtų. Aš visada sakau: jei gali pakratyti dėžę ir girdėsi paslaptingą garsą – perpakavėk. Nereikia auksinio popieriaus, burbulinė plėvelė užtenka. O jei vežate elektroniką – dar ir putos. Kartais klientai susipakuoja puikiai, kartais atiduoda maišą su batais ir tikisi stebuklo. Stebuklų nebūna, yra tik geros žirklės ir stipri juosta. Pakavimas skirtas ne fūrai, o vibracijai kelyje.

Ar galiu siųsti drabužių maišą be dėžių, ar tai tikrai bloga mintis?

Gali, bet aš asmeniškai nedrįsčiau siųsti savo paltų taip. Maišai plyšta, drabužiai išsibarsto po bagažinę, prisigeria svetimų kvapų. Geriau perpakuoti į plastikines dėžes arba bent jau sandariai užrišti. Buvę atvejų, kai maišas atkeliauja apiplyšęs, o viduje megztinis kažkur prasmegęs po sėdynių. Radom, žinoma, bet tokios paieškos niekam nerūpi. Dėžės yra tavo draugas. Jei labai taupai – naudok kelis maišus viename dideliame. Drabužiams vilkiko konteinerio kvapas ne kas geriau nei švarus kartonas.

Ar galima siųsti nedidelį augalą ar šaldytų produktų siuntinuką į Angliją?

Šaldytų produktų – geriau ne, nebent turi gerą šaltkrepšį ir kelionė truks tik parą. O augalai... na, biurokratiškai reikia fitosanitarinio, bet praktiškai mažas kaktusas dėžėje dažnai praslysta (nepatvirtinsiu to oficialiai). Aš mačiau klientą, kuris siuntė pomidorų daigus. Pasienyje... nieko, pravažiavo. Bet tai sėkmės reikalas. Jei augalas tau brangus – nežaisiu su likimais, siųsk per oficialius kanalus. Šiaip apie maisto siuntas aš visada esu kategoriškesnis nei apie kaktusus. Nereikia rizikuoti dėl sūrio paketo.

Kas jei pasirodo, kad siunta didesnė nei nurodžiau – ar bus problemų?

Būna. Labai dažnai. Sako – dvi dėžės, o išeina keturios ir dar lagaminas. Vairuotojas atvažiuoja, pasižiūri, apsiverčia akimis (nematomai). Jei mikroautobuse yra vietos – pasiima. Jei ne – tenka derėtis. Kartais kaina pakyla, kartais pasidalijam kuru. Čia humaniška. Aišku, jei tu užsisakei vietą mažai siuntai, o pristatai šaldytuvą – tada jau kitas pokalbis. Geriau iš karto pasakyti tikrąjį tūrį, net jei atrodo, kad „ai, vistiek sutalpins". Nes nevisada sutalpina. Ir tuomet stresas abiem pusėms nereikalingas.

Pasienis, popieriai ir kiti galvos skausmai

Ar reikia pildyti kažkokių popierių siunčiant asmeninius daiktus į Angliją po Brexit?

Jeigu tai tavo seni megztiniai, knygos ir kavos aparatas – ne, jokių importo deklaracijų nereikia. Bet jei siunti dešimt vienodų daiktų pardavimui – tada jau muitas gali užduoti klausimų. Aš dažniausiai vežu perkraustymų daiktus, buitinę techniką, asmenines siuntas. Paprastai surašau manifestą, kas yra viduje. Muitinė retai tikrina asmeninius krovinius, bet jei tikrina – turi laukti. Kiek? Na, pusdienį ar dieną (kartais dvi, jei eilės didelės). Čia aš jau nebežinau tiksliai, nes pasieniečiai daro kaip daro. Kiekviena diena ten – kitokia. Geriau kantrybės atsargų.

Ar mikroautobusas važiuoja per keltą, tunelį, o gal skrenda lėktuvu?

Ne, lėktuvu – ne (nors būtų linksma). Dažniausiai keltas iš Klaipėdos į Vokietiją, paskui žemyn iki Calais, ir tada dar vienas keltas arba Eurotunelis į Doverį. Kai kurie važiuoja per Lenkiją ir Vokietiją. Mikroautobusas turi privalumą – mažesnė eilė nei su fūra. Bet viskas priklauso nuo to, ar vairuotojas taisyklingai užpildė deklaraciją. Kartais pusvalandis, kartais pusė dienos. Kuras Anglijoje, beje, brangesnis, bet apie tai – atskira tema. Aš asmeniškai mėgstu tunelį – greičiau, nors ir brangiau. Keltai kartais vėluoja dėl oro.

Kas jei pasienyje sustabdys ir panorės viską iškrauti?

Teoriškai gali. Praktiškai – per daug metų mačiau tai tik porą kartų, ir tai su vilkikais. Su mažu mikroautobusu, kuris atrodo kaip šeimos kelionė, tikimybė mažesnė. Bet jei jau sustabdo – svarbu, kad neišsiuntinėtum pusės sandėlio. Asmeniniai daiktai, keletas dėžių – vargu ar kas kibs. O jei tai komercinis krovinys be CMR? Tada gali kilti problemų. Mes vežame visus reikiamus dokumentus, bet turiu prisipažint – kartais ir aš pamirštu pasitikrinti ar CMR tipo forma (ar kaip ten ją pavadint... manifestą) tikrai pasirašyta abiejų pusių.

Kaip žinoti, kad mano siunta neatkeliaus į muitinę savaitei?

Tikras klausimas. Atsakymas paprastas – rinkis vežėją, kuris rašo sutartis ir turi veikiantį telefoną. Buvęs atvejis: kolega paėmė siuntą, vežė pigiai, o paskui dingo dviem savaitėms. Paaiškėjo – spaudė muitinėje dėl kažkokio kito asmens daiktų, sumestų į jo mašiną. Štai kodėl aš nesu didelis gerbėjas tų perkrautų mašinų, kur viskas suversta į bendrą krūvą. Tvarka reiškia greitį. Jei vežėjas atsakinėja į žinutes po valandos – gerai. Jei neatsakinėja dieną – jaudintis jau gali. Ir nesiųsk vertingų daiktų nepažįstamam iš skelbimų.

Kas vyksta kelyje – ne tik romantika

Ar važiuoja tas pats žmogus visas kelias, ar keičiasi vairuotojai?

Paprastai vienas ar du vyrukai visam keliui. Perkraustymų versle taip nutinka, kad vienas vairuoja, kitas padeda krauti. Ypač jei reikia nešt dėžes į antrą aukštą be lifto. Ta diena būna ilga. Kartais pirmas vairuotojas vairuoja tik iki uosto, ten perima kitas – bet tada mes klientą perspėjame. Daugiausia problemų kyla ne nuo to, kas vairuoja, o nuo to, kaip apkrauta mašina. Kartais mikroautobusas taip prigrūstas, jog tenka palikti vieną siuntą kitam reisui. Nemalonu, bet taip jau būna kai dirbi toki darbą.

Ar mano siunta maišoma su kito kliento raktais, batais ir šaldytuvu?

Taip, mikroautobusuose mes vežame kelių klientų krovinius kartu, nebent užsisakei visas vietas. Tada kaina visai kitokia. Bet skirtingai nuo vilkiko, kur dešimt palečių chaoso, pas mus daiktai fiksuojami pagal zonas. Tavo dėžės – gale kairėje, Jono – dešinėje. Tiesa, buvo nesėkmių. Kartą vairuotojas supainiojo dvi vienodos spalvos dėžes. Viena nukeliavo į Birmingemą, kita – į Braitoną. Klientai neišsišokė, bet aš dvi dienas lakstydamas taisiau situaciją. Dabar ženklinam kruopščiau. Realybė tokia – mažos siuntos į Angliją dažnai keliauja kartu, bet atsakingai.

O jei mašinai sugedus kelyje – kas tada su mano daiktais?

Štai tau realistinė situacija. Pernai žiemą saloje tarp Amsterdamo ir Roterdamo sugedo mūsų mikroautobusas. Generatorius. Šlapia, tamsu, šalta. Bet dėl to mano kliento siunta nepasišaldė ir nepabėgo. Kodėl? Nes mes turime pagalbos kelyje sistemą ir atsarginį planą. Vairuotojas per valandą iškvietė techninę, per tris – sulaukė antros mašinos, perkrovė krovinį. Jei išsinuomavai pigiausią pasiūlymą be draudimo – tada siunta gali užstrigti dienai kitai. Patikėk, per tiek metų tokių atvejų pasitaiko. Svarbu ne tai kas sugedo, o kaip sureaguota.

Ar galima sekti mašiną internetu ir žinoti, kada ji atvažiuos į gatvę?

Moderniau besidarbančios įmonės siunčia GPS nuorodą. Aš pats mėgstu parašyti klientui: „Mašina artėja, važiuoja per Dunkerque". Bet ne visada sekimas realiu laiku veikia sklandžiai. Yra mirusių zonų, ypač keltuose. Be to, vairuotojai kartais pavargsta ir sustoja pusvalandžiui pasimiegoti. Tu galvoji – jau netoli, o jie užmigo McDonald's aikštelėje. Būna. Aš asmeniškai teikiu maršruto atnaujinimus kas kelias valandas, bet jei nori sekimo kaip Uber'yje – pasakysiu atvirai: retai kas turi tokią prabangą. Mobilūs telefonai ir žinutės – seniausia ir patikimiausia GPS sistema.

Pristatymas Anglijoje – likusieji metrai

Ar man pačiam būtina būti namuose, ar gali atidaryti sesuo?

Gali atidaryti kas tik nori, jei pasitiki. Svarbu, kad žmogus žinotų, ko tikėtis, ir pasirašytų priėimo lapą. Aš daugumos klientų net nemačiau – bendravau tik telefonu, o siuntą priėmė sūnus, žmona, kartais net kaimynas su rakteliais. Tik vieną reikalą turiu: jei pristatau į daugiabutį be lifto ir ten reikia nešt dideles dėžes į tryliktą aukštą... na, tada geriau, kad kad nors vienas stipresnis žmogus būtų vietoje. Nes vairuotojai padeda, bet jie nėra Samsonas. Svarbu, kad atidarančio asmens telefonas būtų įjungtas.

Ar pristatote tik į Londoną, ar galima ir į mažesnius miestelius kaip Noridžas?

Londonas – lengviausia dalis. Ten važiuojam kas savaitę. Bet mikroautobusas gali sukioti ir į Glosterį, ir į Noridžą, ir į ten, kur tik dviejų žmonių gatvės. Aišku, jei tai kaimelis už valandos nuo M1 greitkelio – kaina bus didesnė, nes nukrypimas kainuoja benziną ir laiką. Kartais suderinam, kad pristatysim į artimiausią didesnį miestą, o ten jau pasiimsite patys. Anglija didelė, bet jos keliai kartais būna stebinančiai siauri. Mikroautobusas čia turi pranašumą prieš fūras, kurios stringa kampuotose gatvėse. Ypač Cotswolds rajone.

Kas jei siunta atrodo apgadinta, nors dėžė neatrodo prakiurusi?

Pirma taisyklė – fotografuok viską prieš pasirašant. Aš visada prašau klientų atidaryti ir apžiūrėti prie vairuotojo. Jei viduje kąsnis sulaužytas – fiksuojam aktą. Kartais pažeidimai būna vidiniai: daiktai dūžta dėl prastos pakavimo, ne dėl važiavimo. Buvo situacija: klientas supakavo porcelianą į paprastą kartoną be putų. Atvažiavo trupiniai. Aš galėjau rodyti pirštu į vairuotoją, bet tiesa ta, kad mikroautobusas važiuoja stabiliai – važiuoja sau 90 km/h. Jei dėžė nepažeista, o viduje dūžtantys daiktai – greičiausiai pakavimo brokas. Sakau atvirai, nes meluoti čia beprasmiška.

Kur palikti raktus, jei žinau, kad tokiu metu dirbsiu biure ir negalėsiu sutikti?

Pastarieji metai pamokė, kad raktų dėžutės po kilimėliu – nebe pats saugiausias variantas. Geriau – palik su kaimynu, išsiųsk durininkui, arba suderink pristatymo laiką po darbo valandų. Mes bandom prisitaikyti, jei nevažiuojam tuo pačiu metu pas kitus klientus. Kartais žmonės sako: „paliksiu raktus po vazonu kairėje". Aš rašau vairuotojui: „po vazonu kairėje, bet jei jį kas nors perstatė – skambink klientui". Būna visko. Anglijoje durininkai – geras dalykas, tik ne visur jie yra. Ir atmink – jei vairuotojas turi laukti dvidešimt minučių be kontakto, jis skambins tris kartus ir tada važiuos tolyn.

Dėl ko dažnai nepamąstai, bet vertėtų

Ar mano siunta jau yra apdrausta, ar reikia mokėti atskirai?

Daugelis įmonių turi CMR draudimą arba vežėjo atsakomybės draudimą. Bet būk atsargus – jis dažnai dengia ne pilną vertę, o tik kilograminį limitą. Verdantis kompiuteris gali būti apdraustas vos už kelis eurus kilogramui, nors jis kainavo tūkstantį. Aš siūlau pasidomėti atskiru draudimu brangiems daiktams. Tai nebūtina viskam, bet jei veži paveldėtą porcelianą – verta. Būna, kad klientas sako „ai, man nieko nenutiks". Po trijų savaičių skambina. Geriau permokėt dešimt eurų nei gailėtis. Aš pats nesu draudimo agentas, bet per tiek metų matau, kad problemos pasirenka tyliausias akimirkas.

Ar galima gabenti ir atgal – pavyzdžiui, iš Anglijos daiktus į Lietuvą tuo pačiu reisu?

Žinoma. Ir tai labai populiaru. Vairuotojas pristato tris siuntas Londone, tuščiomis rankomis negrįžta – surenka dar tris siuntas atgal į Kauną ar Vilnių. Tai vadinama kombinuotu maršrutu. Kaina atgal dažnai panaši, kartais truputį mažesnė. Jei reikia skubios siuntos iš Braitono į Kauną – parašyk man pirmadienį, trečiadienį jau galiu turėti vietą. Tik reikia žinoti, kad mikroautobusas ne visada tuščias antradieniais – kartais reikia palaukti kelias dienas. Bet greitas siuntų gabenimas mikroautobusais veikia abiem kryptimis, ne tik į vieną pusę.

Ar galima atsiskaityti grynaisiais vairuotojui, ar tik pavedimu prieš tai?

Priklauso nuo įmonės. Aš asmeniškai renkuosi išankstinį apmokėjimą pusės sumos – tai užtikrina, kad klientas tikrai laukia, ir man – kad jis tikrai siunčia. Likutis prieš pristatymą arba pristatymo metu. Grynieji? Taip, galima, bet svarbu turėt smulkių, nes vairuotojas ne visada turi grąžos tūkstantiui svarų. Be to, Anglijoje grynieji... šiaip jau retėja. Aš pats mieliau renkuosi pavedimą – ramiau mokesčiams ir nereikia vairuotojui kišenėje nešiotis storų vokų, kas kelia papildomą stresą. Bet jei neturi kito varianto – derinam problemą žmogiškai.

Kodėl kartais reikia palaukti dieną kitą, nors aš jau viską supakavęs ir noriu, kad išvažiuotų rytoj?

Nes mes krauname ne tik tave. Jei tavo siunta – dvi dėžės, o vairuotojas važiuoja iš Vilniaus, logiška surinkti dar porą siuntų pakeliui. Kitaip mikroautobuso sąnaudos bus didesnės nei pajamos, o tu galų gale mokėsi trigubai. Taigi, pervežimas į Angliją mažoms siuntoms kartais reiškia palaukti iki penktadienio, kai surenkamas pilnas balansas. Bet kai surenkam – važiuojam tiesiai. Tai ne delsimas, o efektyvumas. Suprantu, kad nervina, bet taip veikia logistika be lėktuvų. Jei nori rytoj – renkies oro paštą, o ne mikroautobusą. Ir mokėk atitinkamai.

Išvada

Jei kas nors paklaustų, ar verta rinktis mažų siuntų gabenimą mikroautobusais į Angliją greitai, atsakyčiau – taip, jei ieškai balanso tarp kainos ir greičio. Per dvylika metų mačiau visko: ir tobulai suplanuotų kelionių, ir chaoso dėl blogai supakuotų daiktų. Bet kai vežėjas sąžiningas, mikroautobusas yra bene lanksčiausias būdas perkelti tavo daiktus per Lamanšą. Svarbiausia – rinktis tą, kuris nežada stebuklų per naktį, kalba žmoniškai ir atsako į žinutes net vakare. Nes pervežimai – tai ne tik mašinos, bet ir žmonės, kuriems patiki savo lagaminus.