Logistika į Angliją: sklandus siuntų judėjimas mikroautobusais – ką turi žinoti?

Dirbu šitame reikale jau, na, gal kokių dvidešimt ketverius metus. Keista skaičiuoti, bet taip yra. Per tą laiką mašinos pasikeitė, Anglija išėjo iš Europos Sąjungos, o mikroautobusai vis tiek važinėja. Logistika į Angliją mikroautobusais ir tas sklandus siuntų judėjimas apie kurį visi kalba – tai ne tik „užkrauti ir iškrauti“. Būna dienų, kai viskas klostosi idealiai, bet būna ir tokių, kai vairuotojas sėdi muitinėje keturias valandas arba klientas pakuoja didelę sofą į ploną plėvelę. Šiandien papasakosiu kaip iš tikrųjų vyksta šis procesas, nes mes ne į auditoriją kalbam, o tiesiog normaliai – vienam žmogui, kuris galvoja, ar verta siųsti daiktus į Londoną mažuoju transportu. Jei tikiesi tobulo vadovo – tai ne jis. Bet jei nori žinoti, kas rusena po dangčiu, skaityk.

Kainos – visi klausia pirmiausia

Kiek kainuoja nusivežti dėžę į Angliją mikroautobusu?

Na, pirmas klausimas, kurį visi užduoda. Uz dideles dėžes – jei apie aštuoniasdešimt ant šešiasdešimt ant šešiasdešimt – dažniausiai mokėsi nuo... na, žiūrėk, nuo septyniasdešimt iki šimto trisdešimt eurų. Viskas priklauso nuo to, ar vyksta tiesioginis reisas, ar reikia palaukti, kol surinks pilną krovinį. Kartais kaina kinta pagal savaitės dieną. Ne, nėra fiksuotos kainų lentos kaip parduotuvėje. Aš asmeniškai mačiau, kad pirmadieniais, kai visi nori išsiųsti po savaitgalio, kiek brangiau gaunasi. O jeigu sekmadienį vakare paskambinsi, turbūt patingėsiu net atsakyti, atleisk.

Ar pigiau nei vežti dideliu krovininiu?

Čia toks palyginimas lyg klausinėtum ar pigiau nuvykti taksi ar autobusu. Mikroautobusai Anglijos kryptimi dažnai būna greitesni tam tikroms siuntoms, nes neturi to didžiulio biurokratinio svorio. Bet jei veži visas svetainės baldus – ne, mikroautobusas nebus pigesnis variantas. Jo privalumas lankstume, ne kainoje. Nors... na, tiesą sakant, mažesnėms siuntoms, tipo siuntiniams iki trisdešimt kilogramų, mikriukas kartais ir laimi. Anglijos logistika su mažuoju transportu paprastai orientuojasi greitą pristatymą, ne į pigiausią. Paklausyk, jei tau sako, kad penkiasdešimt eurų perveš pusę tavo buto – kas nors čia ne taip.

Kodėl vienos įmonės taip pigiai gali, o pas jus brangiau?

Hm. Na, galiu tik pasakyti ką mačiau. Būna firmų, kurios skelbia keturiasdešimt eurų už kubinį metrą krovinius į Angliją. Kai kurios jų – rimtos, turi savo maršrutus. Kitos... na, kitos kaupia siuntas garaže pas kaimyną iki kol prisirenka, tada meta į pirmą pasitaikiusį mikroautobusą. Sklandus siuntų judėjimas mikroautobusais įmanomas tik tada, kai yra maršrutas ir tvarkaraštis, o ne chaosas kieme. Aš neapkaltinsiu konkrečiai nieko, bet jei kaina ženkliai žemiau rinkos vidurkio paklausk: kur mano daiktas gulės tris dienas prieš išvažiuodamas. Tau gali neatsakyti. Tai ir atsakymas.

Ar kaina skiriasi jei siunta iš Vilniaus, o ne iš Kauno?

Šiaip nepriklauso, nes viskas susirenka į vieną pagrindinį tašką. Bet... na, jei esi kažkokiam užkampy, tai gali tekti primokėti arba pats atvežti į surinkimo punktą. Mes dažniausiai turime du pagrindinius lietuviškus taškus – vieną sostinėje, kitą pakeliui. Jeigu tu iš Klaipėdos ir tikiesi, kad mikroautobusas privažiuos iki tavo kiemo, tai arba mokėsi papildomai, arba... na, gali ilgai laukti. Čia kaip su autobusais – jie nestoja prie kiekvienų kiemo vartų, nebent tai labai specialus reisas.

Kas dedasi kelyje – realybė, ne reklama

Kiek laiko važiuoja mikroautobusas iš Lietuvos iki Londono?

Išvykstam vakare, rytą jau esam per kelias sienas. Realiai į Londoną – apie trisdešimt šešias–keturiasdešimt aštuonias valandas, bet čia jei nepaliesi muitinės dantų. Po Brexit... na, dabar jau visai kitokie laikai. Būna, kad dokumentai tikrinami ilgiau. Kartais vairuotojas kalbasi su pasieniečiu apie orą dvidešimt minučių. Mes skaičiuojam bene dvi dienas, bet gali būt ir trys jei liečiasi savaitgaliai. Kelsimės per Prancūziją, o ten tunelio eilės... Tiesą pasakius, paskutinį kartą kai buvau kelyje (jau keli metai kai nebevairuoju pats, sėdžiu ofise), tai per Eurotunnelį pralaukėm beveik keturias valandas. Tai tikrai neautomobiliškas važiavimas į parduotuvę.

Ar mano daiktai važiuoja su svetimais daiktais vienoje mašinoje?

Taip, ir čia nėra nieko blogo. Mikroautobusas vyksta į Angliją ne dėl tavęs vieno – kaip sakoma, šiaurėj jau sniegas. Būna kad šalia tavo dėžių su veidrodžiais guli kažkieno automobilio detalės. Arba drabužiai. Kartais cheminis šampūnas. Turi žinoti, kad skysčiai turi būt tinkamai supakuoti. Aš mačiau atvejį, kai vienu metu vežėm ir vaikų žaislus, ir kažkokias metalines stakles. Nesudužo. Bet buvai gerai sukrauta. Sklandus siuntų judėjimas priklauso nuo to, ar vairuotojas moka sudėlioti erdvę. Čia kaip tetris, tik brangesnis.

Ar yra pavojinga, kad kažkas subraižys baldus kelyje?

Pavojinga tik tada, jei vežėjas nemoka pakrauti. Rimtai. Aš esu matęs ir gerai supakuotų daiktų, kurie atvyko be įbrėžimo, ir profesionaliai atrodančių kompanijų, kurios subyrėjo pakeliui nes nesurišo. Dėl to mes paprastai fotografuojam pakrovimą, kartais paprašom kliento atsiųsti nuotrauką prieš. Bet aišku, buvę visko. Vieną kartą klientas atsiuntė antikvarinę komodą be jokio kartono, tik rėmeliais. Mes sukalbom apkalą vietoj... (nors gal ir turėjom atsisakyti, bet pabandom) ir viskas atvyko sveika. Kartais reikia improvizuoti. Negrėsminga, bet būna. Anglijos kryptis nėra lengviausia, vairavimas kairėje pusėje ten taip pat prideda streso, bet baldams tai įtakos nedaro.

Kas vairuoja – vienas žmogus ar keičiasi?

Dažniausiai vienas vairuotojas per visą reisą, ypač jei mikroautobusas. Didesnėse mašinose kartais keičiasi. Žmogus privalo turėti poilsio laiką, taisyklės to reikalauja. Žinai, po dvylikos valandų vairavimo – privalomos aštuonios valandos stovėjimo. Būna, kad vairuotojas perka kažkur Vokietijoje kebabą ir pietauja kabinoje, nes nespėja kitaip. Tai toks melancholiškas vaizdas, bet realus. Ir jei galvoji, kad jis turėjo viešbutį kelyje – ne. Dažnai miega prie mašinos. Sklandus siuntų judėjimas įmanomas tik jei žmogus neišsėmęs sėdi prie vairo. Aš nežinau kaip jie tai daro antrą parą, bet daro.

Dokumentai, draudimai ir kiti niekšeliški reikalai

Ar reikia kažkokių popierių siunčiant daiktus į Angliją?

Po du tūkstančiai dvidešimt pirmųjų metų – taip, reikia. Anglija nebėra ES, todėl muitinė tikrina kitaip. Reikia pakavimo sąrašo, packing list'o, sąrašo kas yra viduj. Jei siunti naujas prekes – gali tekti mokėti muitus. Jeigu asmeninius daiktus – reikia įrodyti, kad jie tavo. Kartais pakinka raštiškas deklaravimas. Mes padedam užpildyti. Nereikia bijot pažymų, bet reikia surašyti kas yra, kam skirta, vertė. Esmė – kad muitininkas matytų: tai ne prekyba po padebesiu, o normalus perkraustymas ar dovana. Ne visada įmanoma viską atspėti šimtu procentų.

Kas jei muitinėje sukelia problemų?

Būna. Vieną kartą siunta sustojo, nes klientas parašė, kad veža „kompjuterius“ – muitininkas pamatė tris eilutes kompjuterių ir pagalvojo prekyba. Realiai ten buvo senas neveikiantis PC ir du monitoriai. Pavėlavo siunta pusdieniu, kol išaiškinom. Anglijos muitinė dabar griežtesnė. Jei nežinai ką rašyti – klausk mūsų, mes užpildysim. Geriau paklaust prieš, nei aiškintis po. Nes Calais muitinė nelabai mėgsta aiškintis – jie mėgsta arba praleist, arba siųst į šoną patikrinti. Ir ten gali stovėt valandų valandas.

Ar mano siunta yra apdrausta kelyje?

Turėtų būti. Mes turim CMR draudimą ir papildomai krovinio. BET – jei pats supakavai daiktą į plonytį maišą ir jis subyrėjo – draudimas gali ir nepadengti netinkamo pakavimo. Skaitosi kaip tavo kaltė. Aš ne teisininkas, bet mačiau atvejų. Yra toks dalykas – vežėjo atsakomybė ribota. Tikrai verta pasidomėti ar vežėjas turi vežėjo atsakomybės draudimą. Jei sako „taip, viskas apdrausta“ – paklausyk ką būtent. Nes kartais apdrausta tik mašina, o ne tavo lagaminas viduje.

Ar galiu siųsti maisto produktus, pieną, mėsą į Angliją?

Oi. Čia jau rizikinga. Anglija po Brexit labai griežtai žiūri į maisto importą. Pieno produktai – beveik neįmanoma, nors gal ir klystu, nes taisyklės keičiasi, bet aš tokių dalykų nevežam. Mėsa ir pienas – paprastai draudžiami asmeniniam siuntimui nebent komerciniam leidus. O jei nori atsiųsti mamai šaltibarščių – ne, geriau ne. Kartais sausą maistą praleidžia, bet turi būti originalioje pakuotėje. Realiai – nesiųsk maisto per tarptautinę logistiką mikroautobusais, nebent tai sausainiai fabrikinėje pakuotėje. Anglijos veterinarijos taisyklės griežtesnės nei mano močiutės auklėjimas.

Kai viskas nepaeina taip kaip žadėta

Kaip žinoti ar nepatekau ant sukčių?

Pirma – jei nėra jokios sutarties ar CMR lapo, bėk. Antra – jei kaina juokingai maža. Trečia – jei prašo visą sumą iš anksto nežinant net datas. Mes paprastai imam dalį avanso, bet ne viską. Buvę atvejų (ne pas mus, o iš klientų pasakojimų) kai juoduojoje skelbimų lentoje žmogus surado „vežėją“ į Angliją, pervedė tris šimtus eurų ir numeris tapo nebepasiekiamas. Sklandus siuntų judėjimas mikroautobusais vyksta tik kai yra skaidrumas. Paklausk adreso, įmonės kodo, pažiūrėk ar turi leidimą vežti krovinius. Jei rašo iš gmail pašto su rašybos klaidom – na, spręsk pats.

Ar pasitaiko kad siuntos dingsta be pėdsakų?

Iš tikrųjų, per dvidešimt keturis metus esu matęs vos kelis tokius atvejus, ir paprastai tai būna ne dingimas, o klaida – pristatytas ne į tą adresą arba klientas tiksliai nežinojo kur turi būti. Dėl to mes dabar fiksuojam kiekvieną pristatymą, prašom pasirašyti. Absoliutus dingimas... na, jei daiktas vertas tūkstančio, gali ir dingsi, bet tikrai ne profesionalioje kompanijoje. Tikėtina, kad tiesiog kažkur užsiliko sandėlyje tarp kitų dėžių. Vieną kartą radom siuntą, kuri buvo Anglijos sandėlyje tris savaites nes klientas pakeitė telefoną ir mes negalėjom susisiekt. Buvęs daiktas, tik bepraradęs sąlytį.

Kas jei atsiranda papildomi mokesčiai Anglijoje?

Gali atsirasti. Jei siunta viršija tam tikrą vertę arba ją muitinė laiko prekybine. Klientas tada privalo sumokėt. Mes apie tai perspėjam iš anksto. Kartais žmonės nenori mokėt ir lieka be daiktų. Ne mes kalti – mes tik vežam. Verta žinoti: Anglijos logistika su mikroautobusais nėra pilnai atspari Brexit suvaržymams. Apie tris–penkis procentus siuntų gali užkliūti dėl muitų formalumų. Tai normalu, ne katastrofa. Tiesiog skaityk sutartį prieš pasirašydamas. Ir nesitikėk kad viskas bus magiškai nemokama.

Kodėl kartais atsiranda paslėpti mokesčiai?

Tikrieji paslėpti mokesčiai dažniausiai lygu tavo neišsiblaškymas. Aš sakau atvirai. Įmonė pasako: transportas kainuoja šimtą eurų. Bet jei reikia liftu panešti į trečią aukštą Londone – tai nėra paslėptas mokestis, tai tavo prasto planavimo pasekmė. Jei reikia specialaus pakavimo kurio neprašei – tai irgi tavo atsakomybė. Žinoma, yra įmonių, kurios prideda kvailas pozicijas, bet aš apie jas nesusipasakosiu, nes nenoriu būti įžūlus. Paklausk iš karto: kas įskaičiuota? Ar pristatymas iki durų, ar tik iki namo laiptinės?

Ką daryti jei gavau ne tą siuntą?

Retas atvejis, bet pasitaiko kai etiketės nukrenta arba vairuotojas padaro klaidą. Pirmas žingsnis – nesiimk atidarinėt svetimo daikto. Fotografuok, skambink vežėjui. Mes sprendžiam tokias situacijas per vieną-dvi dienas, jei abu žmonės supratingi. Kartais būna pikta, kad gavai kažkieno dviratį, o tavo siunta – kitoje apskirtyje. Emocijos karštos, bet problemą galima išspręsti. Svarbiausia nepulti į paniką. Ir nepulk prie vairuotojo – jis paprastai ne kaltas, kad barkodas apsitrynė per lietų.

Ruožas prieš pakrovimą – ką žmonės pamiršta

Kaip supakuoti daiktus kad jie nenukentėtų?

Jei stiklas – putos. Jei elektronika – dėžė plus putos. Jei drabužiai – maišai. Bet ne parduotuvių plastikiniai maišeliai. Turim atvejį: moteris supakavo porcelianą į laikraščius ir paukštienos maišus. Atvyko... na, gal ir ne viskas sudužo, bet skambėjo kaip marakasai. Normali dėžė, apvynioti burbuline plėvele – tai minimumas. Mikroautobusai važiuoja stabdydami, greitėdami, posuose daiktai slenka. Jei girdisi bildesys salone – kažkas negerai. Nebūtina pirkti brangių dėžių, gali gauti iš parduotuvių. Tiktai – tegu būna tvirtos.

Koks dydis daikto dar telpa į mikroautobusą?

Standartinis mikroautobusas turi apie aštuonis–dvylika kubinių metrų krovininio tūrio. Viskas priklauso nuo modelio. Jei turi didelę dvivietę sofą – telpa, jei keturvietė – jau reikia žiūrinėti. Paprastai surenkam daiktus iki šimto septyniasdešimt centimetrų ilgio, daugiau – jau reikia specialaus tvirtinimo. Žmonės siunčia ir didesnius daiktus, bet tada reikia žinoti kad gali nebebūti vietos kitiems. Mes derinam. Lyg dalytis vietą mašinoje draugų kompanijoje – jei vienas atsiveža tris lagaminus, kiti tempiasi kuprines. Būna situacijų kai tenka skambinti klientui ir klaust: o gal tą spintą išardytum?

Ar gali siųsti dviratį nesuardžius?

Gali. Bet geriau išim priekinį ratą, nuleisk padangas truputį. Ir apvyniok. Nes vairuotojai nėra magai. Dviratis užima vietą, kurioj kitaip galėtų būti dvi dėžės. Kartais prie rato kas nors prisispaudžia, nors neturėtų. Kalbu jau per daug techniškai, bet esmė ta: paruošk kaip daiktą kurį pats neštumeisi lėktuve. Tik svoris neribojamas kaip avialinijose. Tai pliusas.

Ką daryti jei neturiu dėžių?

Skambink mums prieš tris dienas. Mes turim, bet ne amžinai. Kartais padovanojam senas dėžes, kurios buvo panaudotos. Jos tvirtos, tik su kitą karton egzistuoja ant jų užrašai (nors turėjau pasakyti – pabrėžiu, kad jos būna panaudotos). Realiai, jei skubi – važiuok į statybines bazes arba didelius prekybos centrus, jie išmeta tvirtas dėžes. Arba tiesiog apsipirk ten ir paprašyk. Nes vežant į Angliją mikriku, netvarkinga pakuotė – tavo problemos pradžia. Verčiau pakloti ant grindų antklodę nei siųsti daiktą be jokios apsaugos.

Anglijoj jau kitaip – pristatymo ypatumai

Ar pristatymas būna tiksliai į namo duris?

Teoriškai taip, praktiškai – priklauso nuo adreso. Londono centre su dideliu mikroautobusu nepasistatysi prie pat durų. Vairuotojas sustos kur įmanoma arčiau, bet jei tai centrinis Pimlikas ar Noting Hilas – ten vienpusis eismas, parkavimo draudimai. Kartais sutariam susitikti prie stotelės ar kooperacinės parduotuvės. Tai nėra blogai, tik reikia būti lanksčiam. Anglijos logistikos pabaigos stotelė dažnai būna ten, kur gali saugiai sustot penkias minutes. Beje, laikrodis skaičiuojasi. Jei vėluoji pasiimti – kiti laukia.

Kas jei aš darbe kai atveža siuntą?

Tada vairuotojas palieka sandėlyje, arba derinam pakartotinį pristatymą, kas kainuoja papildomai. Ne visada galim laukti dvi valandas. Būna, kad sutariam su kaimynu, bet tada atsakomybė – tavo. Aš pasakysiu tiesiai: jei esi neprieinamas, o daiktas keliavo tris dienas, nepulk pykti jei vairuotojas numetė tau žinutę „palikta prie durų“. Pas mus taip nedarom jei brangu, bet maži daiktai... na, kartais taip būna. Nori kad palauktų – būk vietoj. Arba bent tiesiog atsakinėk į skambučius.

Ar pristato į Mančesterį, Birmingemą, ne tik Londoną?

Taip, mes važiuojam per visą tą centrinę liniją. Londonas – dažniausias taškas, bet Birmingemas, Mančesteris, Lidsas, Braitonas – visur pasitaiko. Net Škotiją kartais pasiekiam, nors ten jau atskira maršruto planavimas. Vienas mūsų vairuotojų tai myli Škotiją, sako, kad ten keliai gražesni. Aš pats ten seniai nebevažiavau, tai gal tiesiog melancholiškai prisimenu. Klausimas – ar gali pristatyti į tavo konkretų miestą? Paprastai taip, bet geriau klausk iš anksto. Nes jei tau reikia Aberistvito – ten jau reikia specialaus reiso arba perdavimo vietiniam kurjeriui.

Išvada

Logistika į Angliją mikroautobusais ir sklandus siuntų judėjimas galimi tik tada, kai abi pusės – klientas ir vežėjas – kalbasi kaip žmonės. Per dvidešimt ketverius metus supratau, kad ne kaina lemia sėkmę, o atvirumas. Jeigu žinai ką veži, supakuoji protingai ir renkiesi ne pagal skelbimą „super pigu“, o pagal tai ar tau atsako į klausimus – viskas bus gerai. Mikroautobusai į Angliją važiuos ir toliau, nes tai tiesiog patogus būdas. Neužkabinėk vilčių per aukštai dėl paskutinės minutės, susiplanuok savaitei į priekį ir būk pasiruošęs tam, kad pakeliui gali nutikti bet kas. Bet taip yra su viskuo kas vertinga. Saugios kelionės tavo daiktams.