Lankstus siuntų gabenimas į Angliją mikroautobusais visada laiku – gražus siekinys, kurį bandome įgyvendinti kasdien

Daugiau nei dvidešimt ketverius metus sėdžiu prie šitų reikalų – tarptautiniai perkraustymai, siuntos, mikroautobusai į Londoną, Birmingemą, Mančesterį ir atgal. Jeigu manęs paklaustų tiesiai, ar siuntų gabenimas į Angliją mikroautobusais visada laiku įmanomas – pasakyčiau: mes stengiamės, bet „visada“ čia labiau tikslas, o ne fizikos dėsnis. Būna dienų, kai keltas vėluoja dėl audros, eilės prie Calais driekiasi iki horizonto, o Doverio link stovi kamščiai be priežasties. Bet esmė ta, kad lankstumas – tai mūsų pagrindinis ginklas. Ne didžiausia mašina, o gebėjimas prisitaikyti prie kliento, laiko ir to keisto kelio, vedančio iš Lietuvos į Angliją.

Pirmas kartas ir pagrindai

Kiek maždaug kainuoja nusiųsti kelias dėžes su rūbais į Londoną mikroautobusu?

Nu, čia tas klausimas, kurį girdžiu dažniausiai. Paprastai, jei kalbam apie standartinę siuntą – sakysim, dvi–trys dėžės nuo durų iki durų – kaina svyruoja nuo septyniasdešimt iki šimtą eurų. Kartais pigiau, jei tuo metu turim laisvų vietų. Kartais brangiau, jei reikia tempti iki Essex'o ir laukti, kol klientas grįš. Kaina priklauso nuo svorio, apimties ir atstumo. Nesakau, kad raketų mokslas, bet tikslaus skaičiaus be apžiūros – kaip ir bet kuris vairuotojas negali įvardyti. Aš pats galvoje dažnai pataikau šalia, o taisau jau pamatęs ką vežam.

Ar imat ir vieną nedidelį krepšį, ar tik didelius krovinius?

Imam ir vieną krepšį. Rimtai. Žinoma, ekonomiškai patogiau, kai pilnas mikroautobusas sujungtas važiuoja, bet jei tvarkingai supakuoji lagaminą su svarbiais dokumentais – kodėl gi ne? Yra sensas mažoms siuntoms, ypač kai svarbios. Tik minimalus mokestis vis tiek bus, nes kuras, laikas ir vairuotojo algos nesuskaidomi. Kartais žmonės pyksta: „Dėl vienos dėžės tiek?“ Suprantu, bet mikroautobusui skirtumas neegzistuoja – jis važiuoja tolimą kelią vis tiek. Nėra pats taupiausias būdas siųsti kilogramą drabužių, bet vienetiniams skubiems daiktams – puikus pasirinkimas, ypač kai reikia lankstumo.

Koks skirtumas tarp jūsų mikroautobusų ir didžiųjų kurjerinių kompanijų?

Pagrindinis skirtumas – lankstumas ir tai, kad nesmūginam tavęs taisyklėmis lyg būtum korporacijos priešas. Didžiosios firmos turi terminalus, skenuoja kodus, meta siuntą ant konvejerio, kur ji vaikšcioja tris dienas, nors gavėjas už šimto kilometrų. Mūsų būdas paprastesnis: paima vienas vairuotojas, padeda į jam žinomą kampą ir nuveža tiesiai į butą Anglijoje. Jei nori, kad siunta būtų traktuojama kaip asmeninis daiktas, o ne kaip šimtasis numeris konvejeryje – mūsų kelias yra žmogiškesnis, nors ir ne tobulas.

Ar galiu pats atnešti siuntą, ar tikrai reikia, kad paimtų kurjeris?

Gali, ir netgi raginu, jei gyveni netoli. Kai kurie galvoja, kad mes turim didžiulį terminalą su viršininku – nu ne, pas mus sandėlis yra patalpėlė prie miesto žiedo, kur Aidas rūko ir pildo popierius. (Gerai, pildo jis retai, dažniau geria kavą, bet pagal sąskaitas atrodo labai darbingas.) Atneši dėžę, pasirašai, pažiūrim, ar adresas teisingas, ir viskas. Kartais atnešama netvarkingai supakuota – tada atsargiai persukame juostą. Jeigu negali pats – vairuotojas privažiuoja, bet čia jau papildomos išlaidos, nes laikas gatvėse – ne pokštas, ypač penktadieniais prieš šventes.

Koks pats didiausias privalumas gabenti siuntą mikroautobusu, o ne fūra?

Mikroautobusas yra kaip namas ant ratų, bet dar ir manevringas. Fūra negali privažiuoti prie senųjų anglų namų siauroj gatvėj – mačiau, kaip vairuotojas bandė apsukti vilkiką netoli Bristolio ir vos neparbloškė šaligatvio. Mikroautobusas – ne tik ekonomija kuru, bet ir galimybė atvažiuoti iki pat slenksčio. Anglijoj gatvės siauros, ypač užmiestyje. Mes galim pristatyti į Milton Keynes centrą be specialaus leidimo ar sustoti prie mažos gyvenvietės. Krovininiai turi savo ribas – svoris, matmenys. Bet jei kalbam apie lankstų siuntų gabenimą, tai kompaktiškas dydis yra didžiausia stiprybė.

Kainos, laikas ir taisyklė „visada laiku“

Ar tikrai galit garantuoti, kad pristatysit visada laiku, kaip skelbiasi internete?

Nu jei skaitai šitą tekstą nuo pradžių, turbūt jau nujausti – garantuoti „visada“ galiu tik tiek, kiek galiu garantuoti rytojaus orą. Būna situacijų, kai prie Dunkerque stovi eilė dvylika valandų ir nieko nepadarysi – ne mes valdome kelią. Bet štai kas svarbu: lankstus gabenimas reiškia, kad informuojame, keičiam maršrutus, skambinam iš karto, kai matom vėlavimą. „Visada laiku“ yra mūsų siekiamybė, standartas, kurio laikomės iš visų jėgų. Bet jei per Kalėdas avarija prie M25 – ten net pagalbos tarnybos stringa. Svarbiausia sąžiningumas ir ryšys su klientu.

Kodėl praėjusį kartą mokejau mažiau, o dabar už panašią siuntą kaina kitokia?

Realybė tokia: kainos keičiasi pagal kurą, sezono paklausą ir ar mes tuo metu jau turim komplektuojamą reisą. Kartais tavo draugė vežėsi rūbus rugsėjį, kai mikroautobusas važiavo pilnas – kaina buvo maža. Dabar – sausis, reisų mažiau, kuras brangesnis. Mes nustatom kainą pagal realias sąnaudas, o ne pagal humorą. Todėl nenustebk, jei kitą mėnesį gausi trečią skaičių. Tai ne žaidimas su klientu. Tiesiog rinka ir logistikos realybė. O mano patarimas – jei gali palaukti, palauk. Dažniausiai sutaupai.

Kiek realiai trunka kelionė iš Kauno iki gavėjo durų Londone?

Savo jėgomis lengvu automobiliu galėtum įveikt per 24 valandas. Mūsų mikroautobusai gabena siuntas į Angliją dviejų vairuotojų principu, bet reikalauja sustojimų pasienyje, pasikrovimų ir keltu. Realiai, nuo paėmimo Kaune iki durų Londone, skaičiuojame tris–penkias darbo dienas. Kartais dvi, jei viskas stoja į vietas. Kartais savaitę, jei prie Calais eilė arba vairuotojui bent kiek sutrinka savijauta. Mes stengiamės greičiau, bet šachmatai kelyje retai idealūs. Reikia kantrybės. Tai ne internetinė parduotuvė, kur mygtuką paspaudi – ir rytoj prie durų.

Ar galim susitart dėl griežto dviejų dienų termino, jei labai skubu?

Galim bandyti. Bet turi suprasti, kad skubus pervežimas turi ribas. Jei šiandien pirmadienis ir tu nori siuntos trečiadienį Mančestery – gerai, kad ji jau stovi paruošta, o mokėjimas įvykęs iki pietų. Galim skirti atskirą reisą, bet kaina tada kyla, nes mikroautobusas važiuoja beveik dėl tavęs vieno. Kur kas praktiškiau suplanuoti kelių dienų langelį. Aš asmeniniam gyvenime irgi retai ką spėju per dvi dienas. Klientai kartais užsisvajoja, kad logistika veikia kaip internetinis užsakymas, bet reikia laiko. Ypač jei kelyje formuojasi siuntų grandinė iš įvairių miestų.

O kas, jei gavėjas Anglijoje negali būti namie tuo metu, kai atvažiuojat?

Tada vėlgi naudojam lankstumą. Jei žinom iš anksto, kad gavėjas dirba iki penktos – derinam vakarą arba savaitgalį. Jei namuose bus kaimynė, kuri gali pasirašyti – puiku, tik reikia raštiško patvirtinimo. Kartais žmonės skambina gavėjui, ir jis sako: „atiduokit tam bičiuliui prie garažo“ – nu, stengiamės to nedaryt (būna rizikinga). Kartais atvežam į saugomą aikštelę, kur pasiima kitą dieną. Anglijoj tokių punktų pilna. Svarbu, kad nereiktų tempti siuntos atgal į Lietuvą. Nes tas kelias atgal – brangesnis nei pristatymas, o ir nervų kaina didesnė.

Kas dedasi kelyje ir pasienyje

Kaip su tuo Brexit – ar dabar reikia popierių siunčiant drabužius į Angliją?

Brexit viską apsunkino. Klientai galvoja – „nu, drabužiai, kas čia per big deal“. O reikia sąskaitos, turinio aprašymo, vertės. Jei muitininkas nusprendžia, kad vertė abejotina – sulaikymas. Daugiausia bėdų su maistu ir augalais. Drabužiams paprastai praleidžia, bet be aprašymo gali užstrigti. Aš pats nežinau visų taisyklių šimtu procentų – jos keičiasi kas pusmetį. (Gal reiktų dažniau tikrinti, tiesą pasakius, ir man pačiam.) Kai planuojam reisą, visada klausiame, kas viduje. Geriau perspėt nei aiškintis Doverio poste, kur vėjas pučia ir vairuotojai jau pavargę nuo eilių.

Ar vairuotojai tikrai važiuoja kiaurą parą be miego?

Žinoma, ne. Bent jie neturėtų. Mes dirbame pagal tachografą ir poilsio normas, kaip ir visi. Yra du vairuotojai, kurie kaitaliojasi. Būna naktinių važiavimų, kai vienas snaudžia ant galinių sėdynių. (Bent jau turėtų snausti, nes jei kelias labai lygus, neužmiega ir žiūri pro langą.) Mikroautobuse mažiau patogumų nei fūroj. Kartais tas, kuris turėjo miegoti, negali užmigti dėl kelio nelygumų ir grafikas kiek kliba. Bet čia ne ralis. Saugumas svarbiau. Jei klientas skambina pykdamas, kad vėluojam – priežastis ne tinginystė, o tai, kad žmogui reikėjo normalaus poilsio.

Kuris ruožas kelyje į Angliją pats blogiausias, kurį teko patirt per dvidešimt metų?

Calais–Dover ruožas. Be diskusijų. Ten jau nebe kelias, o psichologinis išbandymas. Eilės prie keltų būna beprotiškos, muitinės postai, o kartais aplink mašinas vyksta chaosas. Mačiau, kaip mikroautobuso bagažinė buvo apipurkšta lipnia juosta, kad neatidarytų iš išorės. Ne dėl to, kad krovinys milijoninis, o dėl saugumo. Taip pat Briuselio žiedas penktadieniais... Vairuotojai sapnuoja košmarus apie M20. Bet važiuoji, nes kito kelio nėra. Jei nori, kad siunta atsidurtų Anglijoje, kanalas kertamas. Lėktuvu greičiau, bet mikroautobusu – prieinamiau ir lanksčiau.

Ką darot, jei mikroautobusas sugedsta per vidurį Vokietijos?