Laiku į Angliją: patikimas krovinių pervežimas mikroautobusais

Daugiau nei dvidešimt metų sėdžiu prie vairo arba telefono – priklauso nuo dienos. Klientai klausia to paties: ar tikrai laiku į Angliją nugabensite mano daiktus? Patikimas krovinių pervežimas mikroautobusais nėra raketų mokslas, bet ir ne dviejų valandų pasivažinėjimas. Aš mačiau visko – nuo idealiai supakuotų butų Vilniuje iki chaoso Klaipėdoje, kai žmogus penktadienį vakare supranta, kad pirmadienį jam jau reikia būti Londone. Tad jei galvojate apie perkraustymą – sėskitės, atsiverskite arbatą, bandysiu paaiškinti be jokių rinkodaros šlamštų.

Pradžia ir planavimas – kaip čia viskas sukasi?

Kiek išvis kainuoja perkraustymas į Angliją mikroautobusu?

Kaina – klausimas numeris vienas. Viskas priklauso nuo kelių dalykų: kur važiuojam, kiek turim vietos, ar pilnas, ar dalinis krovinys. Pilnas mikroautobusas iš Lietuvos į Londoną šiuo metu gali kainuoti nuo septynių šimtų iki tūkstančio eurų, o gal ir daugiau jei skubus reikalas. Daliniai kroviniai gaunasi pigiau, nes sukomplektuojam kelis klientus į vieną reisą. Kartais žmonės nori vežtis pianiną – tada jau atskira kalba. Kainos nesužaisi kaip loterijoje, bet ir fiksuoti šimto procentų negaliu – degalai kyla, o kur dar einamosios išlaidos.

Ar galiu siųsti tik vieną lagaminą, ar būtina užimti visą mašiną?

Gali, žinoma. Dalinių krovinių pervežimas – mūsų duona kasdieninė. Dažnai vežame kelis lagaminus, kartoninę dėžę ar net dviratį – viskas telpa šoninėse nišose. Jums nereikia mokėti už tuščią vietą, kurios nepanaudojate. Tik reikia suprasti, kad su lagaminu teks palaukti, kol sukomplektuosim pilną mašiną. Kartais tai užtrunka dieną, kartais tris. Skubu? Tada geriau užsakyti pilną mikriuką. Vieną kartą vežiau tik vieną kėdę – klientui buvo sentimentinė. Sumokėjo daugiau už kėdę nei aš už savo pirmą mašiną. Toks jau gyvenimas.

Kaip greitai po skambučio galite atvažiuoti pakrauti daiktų?

Na, jei skambinsite dabar – tai žinoma, ne iškart. Paprastai planuojam savaitės ar dviejų bėgyje. Bet buvo ir taip, kad penktadienio vakarą paskambino kaunietis, o šeštadienį ryte jau stovėjau prie jo durų, nes turėjau tuščią vietą nutrūkusiam reisui. Tokių stebuklų nepažadu, bet pasitaiko. Geriausia tartis mažiausiai prieš septyniolika–dvidešimt dienų, ypač jei kalba eina apie penktadienį ar savaitgalį. Tada tikrai nesugadinsiu planų ir krovinys bus laiku į Angliją. Chaosas gimsta iš lūkesčių, kad viskas vyksta kaip picerijos pristatymas.

Kelias ir kainos – kodėl vieni moka daugiau?

Ką daryti, jei mano daiktai neatitinka svorio, kurį nurodžiau telefonu?

Hmm, klasikinė situacija. Sakote – dvidešimt kilogramų, o išeina du šimtai. Pervežimas mikroautobusu skaičiuojamas ne tik pagal kilometrus, bet ir pagal apkrovimą. Jei persveriate, vairuotojas gali paprašyti primokėti, o jei labai blogai – atsisakyti vežti. Aš asmeniškai stengiuosi viską išsiaiškinti iš anksto, prašau nuotraukų. Kartais žmonės pamiršta paminėti ketvirtą aukštą be lifto – tai jau ne svoris, bet kantrybės testas vairuotojui. Būna visko. Svarbiausia nebijoti pasakyti tiesos, nes mašinoje vieta baigiasi greičiau nei manytum.

Kodėl vieni pervežikai ima 800, o kiti 1800 eurų už tą patį maršrutą?

Čia tai jau – kaip pasakius – rinkos džiunglės. Pigiausia kaina dažnai reiškia, kad tarpininkas pasamdys pirmą pasitaikiusį vairuotoją, kuris gali net neturėti licencijos vežti krovinius į trečiąsias šalis. Brangiau kainuoja ne vien dėl solidumo, bet ir dėl draudimo, nuolatinės mašinos priežiūros, muitinės žinių. Aš esu matęs, kaip už 800 eurų važiavo mikroautobusas, kurio padangos plikesnės už mano senelės kojines. Ar verta taupyti ant saugumo? Atsakymas akivaizdus, bet kiekvienas renkasi pats. Tik nelynkit, kai toks krovinys stringa kelyje.

Ar mokama grynaisiais prie durų, ar iš anksto pavedimu?

Abu variantai galimi, nors aš asmeniškai labiau mėgstu pavedimą – mažiau popieriaus maišymosi prie slenksčio. Didelės kompanijos dažnai ima avansą, kad apsisaugotų nuo užsakymo atšaukimo paskutinę minutę. Būna, kad klientas sako „duosiu grynais“, o paskui pameta pinigus pakeliui į bankomatą. Aš tada stoviu kaip nemokamas parkas. Kartais sutinku pusę sumos prieš, pusę po. Kiekvienas atvejis individualus, bet svarbu – niekad nemokėkite šimto procentų kažkokiam atsitiktiniui iš interneto, kurio net neatpažįstate telefonu.

Ką reiškia frazė „laiku į Angliją“ realiame pasaulyje, o ne reklaminiuose lankuose?

Oi, čia geras. „Laiku“ – tai ne visada reiškia „rytoj 8:00“. Tai reiškia „tuo metu, kurį sutarėm, ir tokią dieną, kuri buvo pažadėta“. Skundžiausi? Ne. Kartais dėl oro sąlygų ar eilių prie Eurotunelio nukyla trijų valandų tarpelis. Kartais – ir pusdienio. Bet jei žmogus planuojasi įsikūrimą, mes stengiamės patekti į langą. Pažeidžiamas laikas – ne paslaugos atšaukimo priežastis, bet priežastis susisiekti. Esu turėjęs reisą, kai dėl vėjo kalėje atšaukti keltai – teko važiuoti per Olandiją (nors, sakau, per Bredą turėjom, ne, per kitą pakeliui miestelį). Teko adaptuotis.

Muitai, sienos – ten juk dabar kitaip viskas žaidžia

Ar vežant asmeninius daiktus iš Lietuvos į Londoną dabar reikia kažkokių muitinės popierių?

Taip, reikia. Brexito laikas – tai ne juokas. Nors tai asmeniniai daiktai, reikia atitinkamai užpildyti dokumentus, kad UK muitinė nelaikytų to prekyba. Vadinasi T1 dokumentas arba phytosanitariniai pažymėjimai, jei vežate augalus – nors kam vežti česnaką į Londoną, neįsivaizduju. Aš turiu žmones, kurie tvarko man dokumentus, nes pats tikrai nebesigilinu – tiesiog žinau, kad be tvarkingų popierių gali atsitikti dienos, o gal net savaičių vėlavimas pasienyje. Taikykimės tvarkos, nors ji erzina kiekvieną kartą.

Kiek realiai trunka kelionė nuo Vilniaus iki Mančesterio?

Pats važiavimas – apie dvidešimt trisdešimt valandų, priklausomai nuo maršruto. Bet realybė prideda poilsio laiką, maitinimosi sustojimus, muitų formalumus. Sakau klientams: kairioji pusė – dvi dienos, dešinioji – trys. Būna greičiau, bet pažadėk per greitai, o paskui teks atsiprašinėti. Atsimenu reisą, kai pretendentas į vairuotojus (dabar jau nebedirba) nusprendė, kad jam nereikia miegoti Belgijoje. Prieš pat Eurotunelį aš pats buvau priverstas jį pakeisti. Laikas yra svarbiausias dalykas, bet neatimkite miego iš žmonių – už vairo pavojinga.

Kur vairuotojai nakvoja – tiesiog kabinoje, ar įsitaiso į normalius būstus?

Jei kalba eina apie patikimą krovinių pervežimą ilgais atstumais, tai normalūs vairuotojai nuomojasi kambariukus arba turi namelius ant ratų. Miegojimas kabinoj tris paras iš eilės – garantuotas būdas padaryti klaidą kelyje. Aš savo vyrams duodu dienpinigius. Ne visi verslininkai taip daro – mačiau įmonių, kur vairuotojai miegą skaičiuoja keturiomis valandomis stovėjimo aikštelėje. Tai nuodai. Kalbant apie konkrečius skaičius – nakvynė kainuoja apie keturiasdešimt šešiasdešimt eurų, o tai įskaičiuota į galutinę kainą. Kitaip neišgyventum.

Ar pasienyje tikrina kiekvieną dėžę, ar tik patikrins vairuotoją?

Tikrina abu. Pasieniečiai turi teisę prašyti atrakinti mikroautobusą. Būna, kad tik žvilgteli, būna – verčia viską ant žemės. Aš turiu vaikiną, kuriam prie Doverio viena kartą prikibo, kad vežė dujinį degiklį – pasirodo, turėjo pamiršti jį deklaruoti. Stovėjo keturias valandas. Jei turite kokių nors pavojingų daiktų – ir tuo pačiu degtukų dėžutę paminėkite. Geriau atrodyti paranojiškas nei po trijų savaičių atgauti savo krovinį iš arešto. Atsakomybė dalijasi – jūs turite pasakyti, ką vežate, mes – paruošti dokumentus.

Daiktai, pakuotė ir draudimai – nuo ko pradėti?

Ar man pačiam reikia vynioti servizą į popierių, ar jus samdysiu?

Geriausia supakuoti patiems, nes jūs žinote, kas yra trapi. Aš galiu atsiųsti savo žmogų, bet tai kainuos papildomai. Turime ir medžiagų, ir kartoninių dėžių. Patarimas iš dvidešimt ketverių metų patirties: nepiguokite ant burbulinės plėvelės. Tikrai. Buvo toks atvejis, kai klientė suvyniojo taurės į laikraščius – atrodo, kas čia per bėda. Atvažiavo visos trupiniai. Žinote ką, taurės skaidrūs, aiškiai matosi. Tokiomis akimirkomis gailiuosi, kad neprimygtinai reikalavau savo pakuotės. Dėžės – rašykite ant jų turinį ir kryptį, nebūkit per daug tingūs, tai pamirštumėt.

Ar galima transportuoti šaldytuvą, kurio viduje stiklinės lentynos?

Galima, bet be abejo reikia išimti stiklą arba labai gerai apsaugoti. Šaldytuvą vežame vertikaliai, ne gulomis, kaip kai kurie pradedantieji mėgina. Gulint gali santekstė pažeisti. Stiklą išimame, jei įmanoma, apvyniojame burbuline plėvele. Atsimenu, vežiau šaldytuvą su druska – šeimininkas paliko viduj maišelį. Druska drėkstant supleškino paviršių. Ką čia bepridursi, klientas pats nenorėjo tikėti. Kiekvienas daiktas turi savo charakterį. Elektronika bijo drėgmės, o jūsų katinas – triukšmo, bet tai jau kita kategorija.

Kas atsitiks, jei mano dėžė pasimes tarp kitų klientų daiktų?

Pas tai – retas atvejis, bet pasitaiko, ypač jei klientas nepasirašo ant dėžių. Kiekvienas pilnas mikroautobuso reisas turi planą, kur kas stovi. Buvęs ir taip, kad vieno vyruko dėžė buvo beveik identiška kito – abiejų pavardės prasidėjo raide „K“. Atvežėme vienas kitam namus. Teko pataisyti situaciją per tarpininkus Anglijoje. Dabar visada prašome numeruoti ir rašyti kontaktus ant viršaus. Pervežimas turi būti ne tik greitas, bet ir teisingas. Paprasčiausia taisyklė: jei neparašėte kas viduje, nelikit nustebę gavę svetimus batus.

Kaip dažnai pasitaiko, kad daiktai atkeliauja su įbrėžimais ar visai sulūžę?

Kartais. Neidealus pasaulis. Gerai supakuoti daiktai beveik visada atkeliauja sveiki. Bėda su dideliais baldais – spinta, stalas. Mikroautobuse jie gali kryptelti, jei nėra tinkamai užtvirtinti. Aš turėjau situaciją prieš pora metų, kai vežėme antikvarinį veidrodį – klientas sakė, kad nevertas dėmesio, nereikia papildomo draudimo. Atvažiavo įskilęs kampas. Žodžių nėra – teko mokėti iš savo kišenės. Nuo to laiko net jei sakote „neskaudu“, aš fotografuoju viską. Patikimas krovinių pervežimas reiškia, kad kažkas turi prisiimti atsakomybę. Aš tai darau.

Kas iš tikrųjų vyksta kelyje – paslaptys, kurių nerasite google

Ar būna, kad vairuotojas tiesiog nepasirodo sutartu laiku?

Būna, ir tai yra košmaras. Pasitaiko, kad vairuotojas susirgs – ne jo kaltė. Bet pasitaiko ir taip, kad tarpininkas suranda nežinia kur augusį tipą, kuris apskritai pamiršo, kad turi važiuoti. Mes tokių vengiam. Aš dirbu su savo vairuotojais, kartu jau problemas sprendėm daug metų. Kartais – tiesa – tenka samdyti papildomą pagalbą, bet tada aš asmeniškai skambinu ir darau atranką. Jei vairuotojas neatvažiuoja be žinios – tai mano atsakomybė ieškoti kito, net jei man pačiam tenka sėsti prie vairo trisdešimt pirmą metų, kaip senais laikais.

Ar mano daiktai apdrausti, jei mikroautobusas sudegs kelyje?

Teoriškai taip, bet praktiškai – kartais tai priklauso nuo to, kokį draudimą turi paslaugos teikėjas, o ne nuo jūsų asmeninio noro. Yra CMR draudimas, yra papildomas krovinio draudimas. Aš turiu abu. Bet girdėjau istorijų, kai kompanijos apskritai neturėjo jokio draudimo – tik gražų tinklalapį. Po nelaimės jos pradingdavo kaip dūmas. Štai kodėl aš visada siūlau pasirašyti sutartį. Joje aiškiai parašyta, už ką atsakau. Paprašykite draudimo poliso kopijos. Jei atsisako – bėkit. Nenoriu skambėti kaip baisintojas, bet dešimt minučių patikros gali sutaupyti dešimt tūkstančių nervų.

Ką daryti, jei prieš pakraunant paaiškėja, kad turiu dvigubai daugiau daiktų nei sakiau?

Pirma, nesijaudinkite – tai klasika. Antra, žiūrim, kiek vietos turim. Jei mikroautobuse lieka laisvos erdvės ir svoris leidžia – kraunam, derinamės dėl priemokos. Jei ne – tenka laukti kito reiso arba išmesti nereikalingus daiktus. Buvo klientas, kuris pamiršo, kad turi rūsį. Rūsyje dar trys dėžės ir seno dviračio rėmas. Teko palikti – tiesiog netilpom. Tik atsiprašau, kad taip atsitiko, bet sakiau: mažiau turite, lengviau gyventi. Kartais tokie suvaržymai padeda atsikratyti šlamšto. Mes neįžiebiame stebuklų, tiesiog vežam logiškai.

Kiek svoriu galima apkrauti standartinį mikroautobusą, kad dar būtų legalu?

Čia tai mano keista sritis. Teoriškai priklauso nuo mašinos. Mūsų didieji mikroautobusai ima apie dvylika kubinių metrų ir atitinkamą svorį. Bet kelyje matyti visko – veža prikrauną iki pat lubų, o paskui stebisi, kodėl stabdymo kelias kaip traktoriui. Aš stengiuosi neperkrauti. Kartą perrėmiau reisą iš kito vežėjo – va, ten tai buvo svorių kalnas. Supratau tik Prancūzijoje, kai svarstyklės rodė raudoną. Teko palikti dalį krovinio sandėliuke. Nuo to laiko svarstyklės – pirmas sustojimas po sienos. Saugumas svarbiau nei dar viena dėžė.

Gyvūnai, augalai ir keistenybės – ar tai įmanoma?

Ar galima kartu vežtis šunį ir ką nors dar gyvo?

Šunį – taip, bet reikia dokumentų. Gyvūnų pervežimas į Angliją reikalauja skiepų, čipų ir veterinarijos pažymų. Augalai – neveltui, nes muitinė gali sudeginti kažką su žemėmis. Atsimenu, vežiau katiną, kuris visas kelias pramiegojo, o savininkas drebėjo labiau nei gyvūnas. Mikroautobusas tam turi šiokį tokį privalumą – galima daryti sustojimus, patikrinti. Bet jei gyvūnas kelia triukšmą – kiti daliniai kroviniai gali nukentėti nervų atžvilgiu. Tada jau reikia svarstyti specialų reisą be pašalinių daiktų.

Ar dažnai žmonės vežasi keisčiausius daiktus, kuriuos galima įsivaizduoti?

O, pasakos būtų. Vežėme ir karstą (tuščią, laimei), ir trijų metrų ilgio alpinizmo virvę, ir senovinę lyginimo lentą. Vienas klientas vežė du šimtus kilogramų medaus stiklainiuose. Mikroautobuso grindys buvo lipnios dar po savaitės. Viskas įmanoma, jei telpa ir jei neprieštarauja įstatymams. Čia tai tas atvejis, kai aš nebežinau procentaliai, ar mums leidžiama vežti selektyvias nomenklatūras (nors, sakau, turbūt taip, kaip jau vežėm). Geriausias patarimas: jei daiktas keičia jums nuotaiką, paminėkite man prieš pakrovimą.

O jei mano bute Londone dar nėra laisvo ir daiktai turi kurį laiką pabūti?

Turime trumpalaikio saugojimo galimybę tiek Lietuvoje tiek Anglijoje. Savaitė ar dvi – ne problema, bet kainuoja papildomai. Buvo atvejis, kai klientas pasakė, kad butas bus laisvas nuo liepos pirmos, o paskui paaiškėjo – nuo septintos. Teko palikti porai savaičių. Suprantu, taip gyvenime būna. Tik perspėkite iš anksto, nes jei mašina jau stovi kieme ir privaloma tuščia – vairuotojui prasideda stresas. Mes ne sandėlis, bet visada randu išeitį. Svarbu tik nepanikuoti paskutinę minutę.

Ko tikėtis pabaigoje – keli dalykai, apie kuriuos kalba tik tie, kas matė

Ar verta rinktis mikroautobusą, o ne didelę fūrą, jei vežu vieno kambario butą?

Fūra tam per didelė – mokėsite už tuščią erdvę. Mikroautobusas – idealus. Telpa apie penkioliką kubinių metrų, o tai jau neblogai. Sofa, lova, stalas, kėdės, dėžės – viskas sutalpina. Fūra dar turi problemą, kad ją ne visur įleidžia į senamiesčius, ypač Londone ar Mančesteryje. Mikriukas sukiš net į siaures gatveles. Jei turite dviejų kambarių butą – jau svarstyčiau du reisus arba didesnę mašiną. Priklauso. Aš dažnai konsultuoju telefonu – atsiunčiate sąrašą, aš pataisau.

Ar tikrai visada galima pasitikėti tuo, kas rašoma interneto svetainėse apie pervežimus?

Ne. Dabar gali bet kas pasidaryti gražų puslapį, nusipirkti reklamą ir atrodyti kaip dvidešimt metų dirbantis profesionalas. Aš mačiau įmonių, kurios egzistavo tris mėnesius, prisiėmė pinigų ir dingo. Patikrinimas? Paprastas: paklauskite konkrečių klausimų apie muitus, apie vairuotojo poilsio laiką. Jie pradės vengti atsakymų. Parašykite Google atsiliepimą – ne tik puslapyje. Aš pats turiu klientų, kurie atvažiuoja pagal rekomendaciją. Tai arčiau tiesos nei bet koks SEO tekstas. Žodžiu, jei kaina atrodo per graži, kad būtų tiesa, tikriausiai taip ir yra.

Koks pats svarbiausias patarimas žmogui, kuris pirmą kartą kraustosi į Angliją?

Pradėkite anksčiau nei manote, kad reikia. Žmonės palieka viską paskutinei savaitei, o paskui laksto kaip skusti žiurkėnai. Sugalvokite sąrašą. Atjunkite nepapratus daiktus. Išmeskite daiktų, kurių nenaudojote metus – Anglijoje daiktai pigesni nei transportavimas. Ir dar vienas dalykas – nepirkite naujo kilimo prieš išvažiavimą. Aš rimtai – draugas pirko kilimą prieš reisą, norėjo atsinešti švarų. Parketą denge dar dvejus metus ritiniais. Logika pasiklydo kažkur pakeliui. Planuokite protingai, rašykite ant dėžių, o svarbiausia – rinkitės vežėją, kuris atsako telefonu net šeštadienį.

Išvada

Krovinių pervežimas mikroautobusais į Angliją – tai ne tik kilometrai, bet ir pasitikėjimas. Aš per savo karjerą supratau, kad laiku nugabenti daiktus reiškia ne tik paspausti greičio pedalą, bet ir iš anksto pagalvoti apie kiekvieną smulkmeną. Jei planuojate kraustymąsi, nedarykite to vieni – klauskite, abejokite, tikrinkite. Patikimas pervežimas prasideda nuo atvirumo tarp kliento ir vežėjo. Aš čia jei prireiks – tiesiog paskambinkite. Kartais pokalbis telefonu daugiau pasako nei dešimt skelbimų.