Kruopštus siuntų gabenimas Anglijoje mikroautobusais – ką verta žinoti dabar

Po dvidešimt treji metai dirbu tarptautinių krovinių pervežimuose ir, atvirai pasakius, šiemet situacija su gabenimu mikroautobusais į Angliją visai kitokia nei prieš dešimtmetį. Na, gal ne visai kitokia, bet kainos, degalai, eilės prie sienos... Daug kas pasikeitė po to, kai buvo išjungta šviesa Brexit auditorijoje. Žmonės vis dar siunčia dėžes į Londoną, Birmingemą, į visus tuos miestus, kurių pavadinimų net nebepamenu, bet klausia vis tiek to paties: kiek kainuoja, ar saugu, kodėl tiek ilgai. Tai surašysiu taip, tariant, DUK, kaip klientai manęs klausia žinutėmis, ir atsakysiu kaip žmogus, ne kaip instrukcija.

Pradžiai – apie kainas, kurios priverčia išsižioti

Kiek šiuo metu kainuoja siuntų gabenimas Anglijoje mikroautobusu, tarkim, iš Vilniaus į Londoną?

Žinai, anksčiau galėdavau SMS parašyti „nuo 180" ir viskas. Dabar taip nebeina. Šiuo metu, jei kalbam apie standartinę siuntą, kokia dviejų kubinių metrų, Vilnius–Londonas, kaina svyruoja nuo 250 iki 400 eurų. Kodėl tokia skylė? Nes kuras, keltai, kitos rinkliavos. Dar prisideda mokestis už įvažiavimą į Londoną. Vienas klientas sake, kad pas kitą įmonę radęs už 120. Gerai. Tada tegul veža už 120. Aš mačiau, kas atsitinka su tomis „120 eurų siuntomis". Kartais jos keliauja tris mėnesius per Lenkijos sandėlius.

Ar tikrai kuras taip keičia kainas, kad reikia perskaičiuoti kas savaitę?

Taip. Važiuojant maršrutu per Prancūziją, degalai ten... na, jei lyginam, tai Prancūzijos kuro kainos mus pašeria geriau nei Belgijos, bet vis tiek. Aš pats stebiu kainas kas savaitę, nes mūsų išlaidos sudaro gal šešiasdešimt procentų visos sąskaitos. Kai dyzelis šoko į viršų praėjusiais metais, teko keisti tarifus tris kartus per du mėnesius. Tas pats su kelių mokesčiais. Vieną kartą Doverio uoste staiga padidino rinkliavą už keltą, ir mes tos sumos tikrai neskaičiavome ankstesniuose pasiūlymuose. Kartais parašau klientui, kad „skambutis buvo brangesnis" – turiu galvoje, visas reisas.

Kodėl vieni pervežėjai prašo dvigubai mažiau nei kiti? Ar čia sukčiai ar tiesiog optimizatoriai?

Čia tas pats, kaip pirkti švarką turguje ar parduotuvėje. Būna tokių, kurie užsikrauna eBay daiktus, tavo dėžę pasimetusią prie jų prigrūda ir važiuoja. Kaina maža, nes jie neturi ofiso, draudimo, CMR blanko neturi. Vienas vairuotojas, prisimenu, vežė keturių šeimų daiktus vienu reisu, bet visi uždarė labai mažas sutartis. Deja, kai avarija įvyko Belgijoje, dingo tiek sofa, tiek pinigai. Maža kaina dažnai reiškia, kad nėra ką laiduoti. Ne visi yra sukčiai – kai kurie tiesiog pradeda verslą be jokio plano. Bet ar tu rizikuosi?

Ar dabar, po Brexit, man reikia mokėti muitus siunčiant asmeninius daiktus į Angliją mikroautobusu?

Dėl to aš tikrai nesu šimtu procentų įsitikinęs, nes taisyklės šiek tiek sokinėja, bet jei siunti savo naudotus daiktus, turėtų būti muitų lengvata, jei pateiksi raštišką paaiškinimą. Problema, kad pasienyje dirbantis pareigūnas kartais pats nežino tikslios pozicijos. Buvo atvejis, kai klientas siuntė dviratį – galvojau, kad ok, o jie sako, kad prekė. Teko ginčytis. Dėl tos priežasties aš visada sakau: paruoškite sąrašą lietuvių ir anglų kalba, nurodykite, kad naudota, be vertės. Jei daiktai senesni nei pusmetis, gali klausti kodėl. Bet paprastai, jei tai ne nauja elektronika, muitas nepriklauso. Bent jau taip buvo prieš du mėnesius.

Ką reiškia, kai skelbime parašyta „kruopštus siuntų gabenimas Anglijoje mikroautobusais nuo 150 svarų", o realiai atsiunčia sąskaitą už 400?

Oho, tai čia klasika. „Nuo" – pats pavojingiausias žodis rinkodaroje. Tas 150 svarų galioja mikroskopinei siuntai, kurią gali panešti su dviem pirštais. Kai pridedi tą antrą dėžę, svorį, kilnojimą, kuro priemoką, staigi gaunasi matematika. Vieną kartą klientas man rodė tokį skelbimą. Pasikalbėjau su tuo vežėju telefonu – paaiškėjo, kad 150 yra tik paėmimo kaina Gerwicho rajone, o į Šiaurės Londoną ventiliatoriaus dėžė kainuoja dar tiek pat. Skaityk smulkų šriftą. Arba geriau – kalbėkis gerai prieš pervesdamas pinigus.

Pats važiavimas – kas ten vyksta kelyje

Iš kurių Lietuvos miestų dažniausiai išvažiuoja mikroautobusai siuntoms į Angliją? Tik iš sostinės?

Techniškai galiu atvažiuoti ir iš Ignalinos, jei sumokėsi už visą kelią, bet logistiškai neapsimoka nei tau, nei man. Dažniausiai maršrutai konstruojami Vilnius–Kaunas–Panevėžys, tada pro Lenkiją. Jei esi iš Klaipėdos, kartais paėmimas būna atskirai, o siunta vežama iki Kauno ir ten perkraunama. Aš asmeniškai renkuosi nevažiuoti į vakarus, jei turiu pilną krūvą, nes važiavimo skirtumas – dvylika valandų papildomai. Šiaip jau dabar daug kas važinėja nebe tiesiai per Prancūziją, o keltu iš Olandijos. Sutaupo kelias valandas, bet bilietas brangesnis.

Kiek realiai trunka siuntos kelionė iš Lietuvos į Angliją mikroautobusu? Žadėjo per tris dienas...

Tris dienas? Galbūt jei vairuotojas yra robotas, o sienose ne eilės. Realiai, jei viskas lygu, keturios–penkios dienos. Buvo atvejis rugsėjį: išvažiavome antradienį, dėl avarijos kelyje įstrigome Prancūzijoje per naktį, Doverio keltas vėlavo penkias valandas. Londone buvome šeštadienio rytą. Penkios dienos. Ir tai buvo gerai. Žinau vežėjų, kurie prisiima daugiau siuntų nei telpa, tada turi palaukti, kol surenka pilną krūvį kitam mieste. Tuomet gali užtrukti ir savaitę, ir dešimt dienų. Nei vieno, nei kito nenuslėpsiu.

Ar mano daiktai važiuoja vieni, ar kartu su kitais žmonių baldais?

Mikroautobusas ar transporteris retai kada važiuoja pusiau tuščias, nes taip neišgali. Tavo sofa gali gulėti šalia kito kliento dviračio ir dešimt dėžių su knygomis. Tai normalu. Kruopštus siuntų gabenimas Anglijoje mikroautobusais dažnai būna būtent toks – bendras. Vienintelė problema, kai netinkamai supakuota siunta teršia ar griauna kitus daiktus. Buvo, kad vienas klientas įmetė metalinį stovą be jokios apsaugos. Krovimo metu jis nutrainiojo medinę komodą. Čia ne dėl bendro važiavimo kaltė, o dėl to, kad žmogus nesivargina suvynioti. Dėžės turi atlaikyti ir kaimynus.

Ar vairuotojas padės man užnešti daiktus į butą trečiame aukšte be lifto?

Aš pats padedu, jei matau, kad žmogus vienas ir dvi dėžes. Bet jei kalbam apie sofą, šaldytuvą ar keturiasdešimt dėžių – tai jau užeina į papildomų paslaugų sritį. Fizinis darbas kelyje sumokėtas, bet ne bute. Kai kurie vairuotojai sutinka už atskirą mokestį, kartais už padekono arbatpinigių. Paprastai aš apie tai perspėju iš anksto. Praeitą mėnesį vairuotojas Tomas sutiko užnešti tris dėžes, bet likusias paliko laiptinėje, nes pradėjo lyti ir jis baiminosi palikti mikroautobusą be priežiūros. Būna įvairiai.

O jei aš pasakiau, kad turiu dviejų kubų siuntą, o iš tiesų išlindo keturi – kas tada?

Tada mes kartu skaičiuojame. Geriau taip – vairuotojas pamato, kad netelpa, ir turi du pasirinkimus: arba nepriima, arba perskaičiuoja. Aš renkuosi antrąjį variantą, bet su perspėjimu. Vieną kartą klientė bandė prakišti penktą kėdę, sakydama, kad „ji mažyte". Mažyte, bet užima kubą. Teko krauti ant viršaus, prarasdami kitą užsakymą. Tai taip, kaina kyla. Dėl tos priežasties prašau nuotraukų prieš. Ne todėl, kad nenoriu tavęs – tiesiog logistika turi turėti formą. Kitaip aš nebetelpu ir kiti lieka be savo vietų.

Pakavimas – čia visi pridaro klaidų

Kokia dėžė tinkamiausia? Gal galiu panaudoti tas palituotas iš parduotuvės?

Bananų dėžės – tai mūsų amžinoji prakeiksmija. Jos pigios, bet dugno kartais nėra. Rimtai. Praeitais metais vienas vaikinas vežė kompiuterį tokioje dėžėje, dugnas atšoko pakeliui per Lenkiją, ir dabar jis turi tiek kompiuterio, kiek telpa į maišelį. Geriausia – dvigubos gofruoto kartono dėžės, su rankenomis. Jei ant svorio – ne daugiau nei dvidešimt kilogramų. Arba krepšiai? Galima, bet tik su kietais šonais. Na, o polistireninė žuvų dėžė... žinai, aš tokių prisivežęs mačiau oro uoste, bet mikroautobuse jos kaprizingos. Nepatariu. Kartono sluoksnis – štai kas svarbu.

Ar tikrai reikia lipnia juosta aprašyti, kas viduje, ant kiekvienos dėžės?

Ne ant kiekvienos. Bet jei dėžių dvidešimt, o tu ieškai vaistų ar dokumentų – patikėk, norėsi, kad būtų parašyta. Aš sakau klientams: numeruokite ir rašykite trumpai – „virtuvė", „dokumentai", „trapūs". O tada dar vienas lapas su bendru sąrašu, kur ką dėjai. Daug nerašinėk, nes laiko nebus, bet ir visai nieko nerašius – bus chaosas. Vieną kartą pats kraunant mikroautobusą padariau klaidą – palikau be užrašo dėžę, kuri skambėjo lyg indai. Dėl tos priežasties nuo to laiko numeruoju ir savo asmeninius daiktus... nors gal ten ir nereikia.

Kaip apginti daiktus, kad nesubyrėtų važiuojant per tuos europinius greičių ruožus?

O vasarą, kai asfaltas kaista, Prancūzijos greitkeliuose būna tokių banguotumų. Daiktai laksto jei nėra prigrūsti iki galo. Aš visada vežu kilimų, antkaklių (na, kaip vadinasi – antdužių?), porą ratetų. Užpildyk tuščias ertmes rankšluosčiais ar drabužiais. Kieti daiktai negali liesis tarpusavyje – tai pirmas taisyklė. Buvo, kad klientas sandarino dėžes šiaudais iš daržo. Iš tiesų veikė. Bet kadangi mes vis tiek užkrauname ir spaudžiame, kad niekas neslidinėtų, mano tikslas – užbaigti darbą taip, kad nieks negirdėtų bildesio. Jei girdisi bildesys – kažkas negerai.

Ar dar galima gabenti maisto produktus mikroautobusu į Angliją po visų tų draudimų?

Coffe, arbatos pakeliai – taip. Mėsa, pienas, kiaušiniai – tikrai ne. Buvo laikas, kai močiutės siųsdavo šakočius, dešras, bet dabar sienos griežtos. Kartą pareigūnas Šiaurės Prancūzijos punkte patikrino mūsų maisto dėžę – radęs šaldytą kiaulieną, liepė utilizuoti paties vairuotojo akivaizdoje. Kiauliena. Utilizuota. Į šiukšlių konteinerį. Tai... na, jei tai ne fabriko pakuotė su tinkamais ženklais, neitikinėk. Aš pats kartais nebesuprantu, kur baigiasi asmeninis naudojimas ir prasideda prekyba. Geriau tiesiog nevežk dešrų. Anglijoje yra parduotuvių.

Kai kas nors eina kvailai – o taip būna

Kodėl mano siunta vėluoja dvi savaites, nors žadėjo, kad kruopštus siuntų gabenimas Anglijoje mikroautobusais trunka savaitę?

„Kruopštus" nereiškia „greitas". Tai pirmas dalykas. Antras – kai kurie pažadai daromi nesuvedus galu. Mikroautobusas galėjo sulūžti, vairuotojas susirgti, arba, kas dažniau, jie tiesiog nepajėgė surinkti pakankamai krovinio ir laukia, kol susidėlios maršrutas. Aš tai vadinu „optimistiniu planavimu". Vienas pažįstamas klientas mokėjo už prioritetinį pervežimą, o jo baldai mėnesį gulėjo sandėlyje prie Varšuvos, nes laukė, kol prisistos kitos siuntos. Jis skambino man piktas. Aš jam pasakiau – skaityk sutartį. Jei ten nėra datos, nėra ir garantijos. Paprasta logistika, kurią pamiršta pardavėjai.

Ką daryti, jei pervežėjas atvežė dėžes su skylėmis ir sudaužytu turiniu?

Nuotraukos. Pirmas žingsnis – padaryti prieš pasirašydamas važtaraštį. Antras – nerašyti, kad „gavau tvarkingai", jei matai, kad nėra tvarkingai. Trečias – rašyti pretenziją per 24 valandas. Aišku, jei tai draudžiama įmonė. O jei tai Feisbuko draugas su transporteriu – belieka rašyti į grupę „išaiškinkime". Rimtai, aš mačiau tokių istorijų. Dėl tos priežasties aš visada siūlau CMR draudimą. Jis kainuoja daugiau, bet kai sofa įplyšta, už 800 eurų baldą kas nors turi atsakyti. Jei nesidraudei – rizika yra tavo. Sunku girdėti, bet... tiesa.

Ar egzistuoja tie istoriniai „dingę" mikroautobusai, apie kuriuos forumuose rašo? Ar tai mitas?

Ne mitas. Prieš kokius septynerius metus vienas vyrukas iš Panevėžio paėmė keturių klientų pinigus, pakrautą mikroautobusą ir... dingo. Mašinos nerado. Pinigų negrąžino. Policija ieškojo. Kartais taip būna ne dėl suktybės, o dėl bankroto – žmogus pasiima krovinį, parduoda dėl skolų, o pats paslepiasi. Dabar situacija geresnė, nes viskas fiksuojama, bet aš asmeniškai stengiuosi neimti visos sumos iš anksto. Tik depozito. Nes jei aš dingsiu su tavo sofa... na, kam man tas skandalas. Vežu jau per dvidešimt metų, gyvenu iš rekomendacijų.

Kaip atskirti normalų vežėją nuo to, kuris tiesiog paims avansą ir išnyks?

Pirmiausia, ar turi svetainę, ar tik gražią nuotrauką Feisbuke. Antra, ar pasirašo ką nors panašaus į sutartį. Trečia – ar sutinka atsiskaityti dalimis. Aš, pavyzdžiui, paimu trisdešimt procentų prieš paėmimą, likusį – gavus. Jei vežėjas reikalauja visko iš karto į sąskaitą, kurios savininkas yra „mama" ar koks tai fiktyvus vardas – užsidega raudona lemputė. Dar vienas požymis: žadama viskas ir tuoj pat, bet nėra jokio ofiso adreso. Atsimenu, vienas klientas rado „įmonę" su adresu – pasirodo, tai buvo apleista parduotuvė Grigiškėse. Jis paskui ten važinėjo tris savaites.

Popieriai ir kiti biurokratiniai džiaugsmai

Ar reikia pildyti CMR dokumentą gabenant siuntą mikroautobusu į Angliją? Aš maniau, kad tai tik vilkikams.

Taip, reikia. CMR galioja ir mikroautobusams, jei vežamas krovinys tarptautiniu maršrutu. Aišku, čia ne visada kas jį daro, ypač jei tai „draugo draugas". Bet jei įmonė dirba oficialiai, ji turi pildyti CMR. (Techniškai kartais dar pildomas Euro 3, o jei į Veimaro sąjungą... na, gerai, čia aš jau painioju, tegu bus CMR.) Jame turi būti nurodytas siuntėjas, gavėjas, daiktų aprašymas. Vieną kartą pareigūnas Calais pasienyje paprašė CMR, o vairuotojas jo neturėjo. Stovėjo keturias valandas, kol surašė ranka. Paprastai to nenutinka, kai dirba normali įmonė.

Ar siunčiami daiktai apdrausti, jei mikroautobusas su jais patenka į avariją?

Kitas klausimas – kuo apdrausti. Mikroautobuso KASKO nepadengia svetimų daiktų. Būna vežėjo atsakomybės draudimas, bet jis limituotas. Paprastai iki dviejų tūkstančių eurų kubui, bet skaičiuok atsargiai. Aš klientams siūlau papildomai apdrausti brangius daiktus – pvz., jei veži antikvarinį veidrodį ar techniką. Kartais žmonės atsiveža neveikiantį televizorių, o paskui po kelionės sako, kad tai aš jį sulaužiau. Dėl tos priežasties prieš krovimą darome foto. Jei mano mikroautobusas sudaužytų avarijoje... na, aš turiu savo draudimą, bet jis neatlygins emocinės vertės. Tik rinkos.

Ką daryti, jei muitininkas klausia, ar tai prekė pardavimui, nors tai mano asmeniniai daiktai?

Čia aš nesiūlau meluoti, nes sienos žmonės jaučia melą per dešimt metrų. Geriau turėti laišką ar deklaraciją, kurioje aiškiai parašyta – asmeniniai daiktai, perkraustymas. Nepamenu tiksliai visų formų numerių, bet dažnai reikalinga TOR forma, jei judi pirmą kartą. Buvo atvejis, kai studentė vežė dvidešimt porų batų. Mintyje – asmeninis naudojimas. Muitininkas pažiūrėjo ir pasakė: „parduotuvė." Teko mokėti PDV. Dėl tos priežasties nerekomenduoju gabenti dviejų identiškų daiktų. Viena dviratis – ok. Du nauji dviračiai – jau verslas.

Šiaip klausimai – kam neduoda ramybės

Ar galiu į tą patį krovinį įkišti dviratį ir sofą, ar jie kapysis?

Jie ne tik kapysis – dviratis gali tapti adata, kuri perduria sofą. Nejuokauju. Aš siūlau dviratį arba išardyti, arba pritvirtinti prie sienos specialiomis grandimis, o ne laisvai. Sofa – vertikaliai, jei leidžia mikroautobuso aukštis. Dėl tos priežasties mes kai kurias siuntas atiduodame į vieną pusę, kad apkrova nesikauptų. Beje, apie mikroautobusų aukščius – dabar naujesni modeliai leidžia stovėti viduje, bet senesni – jau ne. Jeigu tavo sofa aukšta, gali reikėti vežti ant šono. Kartais klientas pyksta, kad sulankstėme, bet dėl to nepadarysi.

O ką, jei gavėjas Londone neatsiliepia telefonu tą dieną, kai reikia pristatyti?

Tada aš stoviu prie jo durų su dėžėmis ir keikiuosi po nosimi. Ne, rimtai, tai viena iš dažniausių problemų. Mikroautobusas negali laukti penkias valandas, nes Londonas – ne vieta ilgam stovėjimui, aplink pilna stebėjimo kamerų. Paprastai duodu pusvalandį, tada vežu į artimiausią saugojamą aikštelę, kuri, beje, kainuoja apie 25 svarus per dieną. Kad ir kaip keista, bet tą sumą sumoka siuntėjas, ne gavėjas. Todėl visada prašau patvirtinti telefonu prieš pristatymo dieną. Buvo vasarą: keturios siuntos į vieną rajoną, vieno žmogaus telefonas išjungtas. Viskas liko garaže iki rytojaus.

Ar dabar mikroautobusų vairuotojai, vežantys siuntas, kalba lietuviškai, ar tik rusiškai? Nes man nepatogu...

Žinai, čia toks keistas klausimas, bet suprantu. Dauguma, su kuriais aš susiduriu, lietuviai arba lenkai, kurie moka lietuviškai. Rusų kalba pasitaiko senesnėje kartoje, bet dabar net jaunimas iš Ukrainos prisijungia. Būna, kad pats nežinau, kokia kalba kalbėti, kai skambina numeris iš Lietuvos, o ten angliškas akcentas. Kartą vairuotojas, pristatęs siuntą, pasirodė esąs ispanas – dirbo su individualia veikla. Šiuo metu rinka tokia įvairi, kad kalba – mažiausia problema. Svarbiau, ar žmogus atsako žinutes. O kai neatsako – tada jau nekalba visai. O šiaip dažniausiai taip, lietuviškai kalbam.

Kada geriau siųsti siuntą – pirmadienį ar penktadienį, ar tai nesvarbu?

Techniškai mikroautobusai iš Lietuvos dažniausiai išvažiuoja savaitgaliais arba pirmadienio rytą, kad iki penktadienio būtų Londone. Jei pasiruošią trečiadienį, bet mikroautobusas jau pilnas, lauksi kitos savaitės. Penktadienis yra rizikingas pristatymui, nes savaitgalį niekas nepriima į biurus. Asmeniniams adresams – gal ir ok, bet jei reikia pastatyti į sandėlį – jie nedirba šeštadienį. Aš pats renkuosi pirmadienį kaip paėmimo dieną, jei klientas gali. Tada visa savaitė prieš akis, laiko pasitaisyti. (Nors šiandien jau antradienis, o aš dar nepailsėjęs nuo praėjusio penktadienio reiso.)

Išvada

Tai tiek. Jei klausi, ar verta siųsti siuntą mikroautobusu į Angliją šiuo metu – sakyčiau, verta, jei randi žmogų, kuris neslepia nei kainos, nei rizikos. Kruopštus siuntų gabenimas Anglijoje mikroautobusais nėra stebuklas; tai tiesiog darbas, kuriam reikia rankų, proto ir sąžiningumo. Aš jau seniai nebevažiuoju pats kiekvieną reisą, bet kai paskiambina klientas ir sako, kad viskas atvažiavo sveikai – tada žinau, kad tie, kurie dabar vairuoja, dirba taip pat, kaip aš prieš dvidešimt metų. Sėkmės pakuojant.