Krovinius vežame į Angliją nuo durų iki durų – ką verta žinoti prieš renkantis pervežimą?

Na, jei atvirai, per tuos dvidešimt kelerių metų, kai dirbu su krovinių pervežimais į Angliją nuo durų iki durų, mačiau visko. Ir tokių pergalių, kai viskas lyg iš balto popieriaus lapo (oi, iš balto popieriaus, atleisk, galvoje kažkas susimaišė), ir tokių situacijų, kai klientas verkdavo telefonu. Žmonės dažnai galvoja, kad durų iki durų paslauga reiškia tik tai, kad mašina atvažiuoja ir paima daiktus, o paskui palieka kitoje vietoje. Realybė kiek sudėtingesnė. Yra daugybė niuansų – nuo pakavimo iki muitinės, nuo kainos iki to, ar tavo baldai tikrai važiuos tiesiai pas tave, ar po kelių savaičių atsidurs kažkokiame sandėlyje prie M1 kelio. Papasakosiu tai, ką žinau iš savo patirties, kad nepatektum į bėdą rinkdamasis pervežėją.

Kainos ir terminai – tokie klausimai, kur visi pirmiausia klausia

Kiek kainuoja pilnas pervežimas į Angliją nuo durų iki durų, jei turiu dviejų kambarių buto daiktus?

Dviejų kambarių butas, jei pilnai apkrautas, dažniausiai kainuoja nuo šešių šimtų iki tūkstančio dviejų šimtų eurų. Aišku, jei turi pianiną ar šaldymo kameros, tada kita kalba. Kaina priklauso nuo to, ar reikia tik vežimo, ar ir pakavimo, ar ir išrinkimo. Būna, kad žmonės paskambina ir sako: man tik sofa ir šaldytuvas. O paskui paaiškėja, kad dar penkios dėžės. Tada tenka perskaičiuot. Aš asmeniškai visada prašau atsiųsti nuotraukas arba vaizdo įrašą, nes žodžiai "nedaug" skirtingai suprantami. Buvo ir taip, kad važiavom į Kauną dėl "mažyte krūvelės", o ten pusė garažo. Nieko, prisitaikėm, bet laikas – pinigai.

O jei aš ne iš Vilniaus, o iš kokių Šiaulių – ar brangiau bus?

Iš tikrųjų, jei esi iš Šiaulių, Marijampolės ar kokio mažesnio miesto, kurio pavadinimo kartais ir pats nepamenu pirmu bandymu, faina, kad klausi. Dažnai tenka paimti daiktus ne tik iš didmiesčių. Kaina gali būti keliasdešimt eurų didesnė, nes reikia nukrypti nuo pagrindinio maršruto. Bet ne visada. Kartais, jei turim tuščią mašiną grįžtančią iš Latvijos ir važiuojame pro Šiaulius, net pigiau gaunasi. Čia jau logistikos reikalas. Teko važiuoti ir iš Zarasų – ten tai ilgas vakarėlis buvo. Bet padarėm. Svarbiausia, kad pasakytum iš kur tiksliai, tada sudėliosim maršrutą. Nuo durų iki durų paslauga tikrai galima ir iš nediduko kaimo, tik reikia kantrybės.

Kada reikia mokėti? Aš skeptiškai žiūriu į visus, kur prašo 100 proc. į priekį.

Aš irgi skeptiškai. Jei prašo visos sumos prieš tai, kol dar nematei mašinos, tai signalas. Normalu, kai prašoma dvidešimt-trisdešimt procentų avanso, kad žmogus rezervuotų vietą. Likutis – pristatymo arba pakrovimo metu. Buvo atvejis, kai klientė sumokėjo viską iš anksto – penkis šimtus eurų – o įmonė tiesiog neatvažiavo. Ragelis išjungtas. Dingo. Po to skambino man, ašarodama. Gaila buvo. Dėl to visada sakau: jei firma tikra, sutartis aiški, sąskaita faktūra, o ne į kažkokią privačią sąskaitą pigiau – tada jau kitaip. Bet šimtas procentų į priekį? Nebent pažįsti vežėją asmeniškai dešimt metų.

Per kiek maždaug dienų pasiekia Londoną? Savaitė? Mėnuo?

Į Londoną dažniausiai dvi-trys dienos, jei važiuojama tiesiogiai. Į šiaurę – Liverpulis, Mančesteris – gali trukti diena ilgiau. Bet jei vežama dalinis krovinys, gali užtrukti savaitę ar net penkiolika dienų, nes mašina renka kitas siuntas. Klientai kartais manęs klausia: o kodėl mano draugui per dvi dienas atvežė? Tai galėjo būti pilnas krovinys arba laimingas atsitiktinumas. Aš stengiuos nemeluoti dėl terminų. Geriau pasakysiu keturios dienos ir atvešiu per tris, negu pažadėsiu dvi, o paskui kankinuosi su telefono skambučiais. Patikėk, nieko blogiau nėra, kai žmogus laukia sofos, o ji dar Vokietijoj.

Ar skambins prieš atvažiuodami, ar staiga pasirodys 6 ryto?

Žinoma, skambins. Bent jau turėtų. Būna, kad vairuotojas skambina pusę valandos prieš, kartais – vakarų. Jei iš anksto padarote gerą kontaktą, net žinučių galite sulaukti. Bet buvo toks kartas, kai vairuotojas, na, pripažinsiu, pamiršo paskambinti. Atvažiavo šeštą ryto, pats klientas dar miegojo. Baisu. Pamatėm, kad durys neatsidaro, paskambino antrą kartą, pabudo. Dėl to aš visada sakau klientams: nustatykite žadintuvą tą rytą. Neiklaskit visko ant vieno skambučio. Per dvidešimt metų buvę visko. Vieni vairuotojai – kaip laikrodžiai, kiti... na, žmogiški. Bet daiktus visada pristato.

Pakavimas ir kai reikia išnirti pro langą

Ar man pačiam reikia pirkti dėžes ir visa tai supakuoti, ar jūs atvažiuojat su dėžėmis?

Čia jau kaip susitarsim. Kai kurios įmonės atveža dėžes, lipnią juostą, burbulinę plėvelę – už papildomą kainą, aišku. Kitos tik paima tai, ką jūs jau supakavote. Aš asmeniškai mėgstu, kai žmonės bent jau smulkesnius daiktus susideda patys, o mes jau padedam su baldais. Ne todėl, kad tingim. Tiesiog jūs žinote, kas indams ar drabužiams svarbu, o mes ne. Teko matyti, kaip klientas liepia mums susipakuoti, paskui skundžiasi, kad žieminiai batai atsidūrė su puodais. Na... logiška. Dėžes galima nusipirkti vietinėse parduotuvėse arba iš vežėjų, tik reikia užsakyti prieš savaitę.

Baldai netilps per laiptus – ką tada?

Oho, būna ir taip. Buvo toks atvejis Šiaulių centre – šešiolikos aukštų sovietinis blokas, liftas per mažas, laiptinė vingiuota kaip pasakoj. Sofai teko likti pas kaimynę pirmajame aukšte. Rimtai, mes bandėm. Trise mėginom pasukti, sienas apgadinom, supratom, kad be kraujo nepasisuksim. Kartais išnešim pro langą su virvėm, kartais – išardom dalimis. Bet ne visada įmanoma. Jei abejoju dėl išmatavimų, dabar prašau atsiųsti nuotrauką laiptinės. Pasitaisysiu – ne visada tenka tai padaryti, bet stengiuos. Tiesiog nenoriu pažadėt, o paskui – tragedija.

Kas bus, jei kažkas netilps? Ir apskritai, ar mano daiktai būtinai turi būti tik dėžėse?

O čia smagi situacija. Dažniausiai, jei pervežimas vykdomas nuo durų iki durų, mes įvertinam tūrį iš anksto. Bet jei per klaidą prisirinkot daugiau, negu rodėte, tai arba reikės antros kelionės, arba – jei turim vietos – sutalpinsim, bet gali tekti primokėt. Buvo – planavom pusę mašinos, o pasiėmėt visą. Gerai, kad ta diena antras klientas atšaukė. Sutalpino, pasiėmėm šimtą eurų antraštei. Bet jei mašina pilna ir netelpa – tada jau galas. Teks palaukti kitos mašinos arba vežtis patiems. Todėl visada sakau: geriau parodykit daugiau, negu mažiau. Mes nenorim staigmenų, jūs irgi.

Turiu tik lagaminą ir kelias dėžes – ar verta tokiems mažiems kiekiams rinktis pilną pervežimą?

Hm, čia jau neverta. Nuo durų iki durų paslauga dažniausiai apsimoka, kai yra bent kelios vidutinės dėžės arba koks nors baldas. Vienas lagaminas... Petras (nesvarbu, išgalvotas vardas), važiuoki į autobusą arba pasitark dėl kurjerių. Aišku, mes ir lagaminą paimsim, jei esam tame rajone, bet kaina bus tokia pati kaip ir pusei kambario. Nes mašina važiuoja, vairuotojas dirba, kuras deginasi. Kartais siūlau žmonėms palaukti, jei turi ką dar pridėti – pažįstamas, kaimynas, pusseserė. Su komplektuojam, visiems pigiau gaunasi. Ne slėpkim paslaptis, o paprasčiausiai logistika.

Pakuoju pats, bet ar labai blogai, jei dėžės nestandartinės, o iš parduotuvių?

Nestandartinės dėžės – nieko blogo. Buvau atvežęs daiktus dėžėse iš "Ikea" ir iš kažkokios daržovių bazės. Veikia. Svarbiausia, kad būtų tvirtos, kampus apsaugot, lipnia juosta gerai užklijuot. Buvo, klientas supakavo į silpnas dėžes, dugnas atsivėrė kelyje. Laimė, niekas nepasimetė, tik knygos subarškėjo. Nuo to laiko visada sakau: nepagailėkite juostos. Jei dėžė iš mėlynųjų ar dar iš ko – nesvarbu. Svarbu, kad viduj nešiojasi. Ai, dar vienas dalykas – nerašykite ant dėžių "stiklas" pieštuku, kai aplipę lipnia juosta. Nematysim. Markeris. Rimtai.

Kas vyksta kelyje (ten, kur mes nematom)

Važiuoja mano krovinys vienas mašinoj, ar su kažkieno dar?

Na, jei mokate už pilną mašiną – važiuoja vieni tavo daiktai. Bet dažniausiai žmonės renkasi dalinį krovinį, ypač pervežant į Angliją nuo durų iki durų, nes taip sutaupo. Tada tavo dėžės ir baldai keliauja su kitų klientų daiktais. Mes sekame, kas kur padėta, žymim. Yra toks dalykas – krovinio manifestas, ar kaip ten jis tiksliai... dokumentas, kuriame surašyta viskas. Bet žmonės kartais nerimauja: o jei suklysite? Buvo atvejis, kai vieno vyro kartono dėžė atsidūrė pas kitą Londone. Neskaitė etiketės. Radom per dvi dienas, sukeičiom. Maži nemalonumai, bet išsprendžiami. Dabar dvigubai tikrinam.

Ar galiu pats kartu sėst į fūrą?

O čia diplomatinis klausimas. Techniškai – vaikas negali kartu su krovinių pervežimu, nes tai komercinis transportas, o ne keleivinis. Šunį – galima, bet reikia tartis. Kai kurie vairuotojai priima, kai kurie – ne. Pats į fūrą sėsti... Na, žinote, jei automobilis skirtas kroviniams, keleivių vietų oficialiai nėra arba labai mažai. Buvo toks atvejis, kai klientas labai prašėsi – vykstu ten pat, tik pasiimsiu katiną. Nuvežėm, bet pripažįstu, ne visai pagal taisykles. Geriau jau neskubėčiau to rekomenduoti. Jei norisi keliauti su daiktais, gal rinktis perkraustymo paslaugą su specialiu keleiviniu leidimu. Arba autobusu atskirai.

Mašina važiuoja tiesiai pas mane, ar kažkur perka per vidurį?

Dažniausiai važiuoja tiesiai, bet ne visada be sustojimų. Mūsų maršrutai driekiasi per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją arba Belgiją, tada keltas arba tunelis. Kartais, renkant dalinius krovinius, tenka nuvažiuoti į tris skirtingus miestus Prancūzijoje prieš patenkant į UK. Bet tai nebūtinai blogai. Vairuotojai gerai pažįsta kelius, žino, kur saugu sustoti. Būna, kad mašina sustoja kontraktorių aikštelėje, bet daiktai nepakraunami antrą kartą – tiesiog pridėta prie jau esančių. Programuojam taip, kad tavo baldai nebūtų iškraunami ir pakraunami dešimt kartų. Kuo mažiau kilnojama, tuo saugiau.

Kas jei kelyje apveja kažką? Padangos, gedimai – kas tada?

Vairuotojai tikrina mašinas prieš išvažiuodami, bet... sutrinka ir nauji automobiliai. Jeigu gedimas rimtas – ieškome serviso, o jei reikia – perskraidiname kitą vilkiką. Svarbu, kad tavo daiktai būtų sausumoj, saugiai. Buvo pavasarį – padanga, ne padanga, o važiuoklė... ne, galiausiai kas ten buvo... Ogi stabdžių sistema užsidirbo sau per daug. Teko stoti dvidešimt keturias valandas prie Varšuvos. Klientui skambinau iš karto. Jis pirmiausia išsigando, bet paskui suprato – saugumas svarbiausias. Nieko nepristaigėm, tik vėlavo dvi dienos. Tokie dalykai. Ne kasdien, bet pasitaiko.

Kur mano daiktai nakvoja, jei vairuotojai miega? Ar palieka mašiną aikštelėj?

Vairuotojai miega specializuotose aikštelėse kur kas dažniau nei viešbučiuose – kad sutaupytų, kad greičiau būtų. Mašina su tavo daiktais stovi ten, kur daug kitų fūrų, apšviesta, kartais su apsauga. Jei esu sąžiningas, buvo vienas kartas, kai aikštelė nebuvo ideali, bet nieko neatsitiko. Svarbiausia – kad spyna ant倾翻io būtų gera, o durys užrakintos. Daiktai viduje saugūs, nes mašina užsandarinta. Kartais klientai klausia: o jei kas atidarys? Tai vogtų daiktus galima ir iš buto. Fūra net labiau apginta nei daugelis garažų Lietuvoj. Rimtai.

Muitinė po Brexito – nesąmonių beveik išvengsim

Kokie dokumentai reikalingi siunčiant krovinius į Angliją nuo durų iki durų dabar, po to viso Brexito?

Po Brexito situacija apsunkėjo, bet ne tiek, kad panikuotumėt. Reikia EORI numerio – jei verslas, o jei asmuo – pakanka asmens dokumento. Dar reikia packing list'o, t.y. sąrašo daiktų su verte. Jei vežate asmeninius daiktus, deklaruojame juos kaip "used household goods". Buvo chaosas pradžioje – muitininkai visko klausinėjo. Dabar jau įprato. Mes visus dokumentus tvarkome patys, jei klientas renkasi mūsų paslaugas nuo durų iki durų. Jums nereikia stovėt eilėj Doverio uoste. Aš pats kartais stebiuos, kaip greitai dabar praleidžia, palyginus su 2021-ais.

Ar galiu vežti maisto produktus? Tenka girdėt, kad dabar viskas kitaip.

Čia štilis. Mėsos, pieno, medaus – ne, negalima privačiai importuoti po Brexito. Dabar tvarkos kaip į Norvegiją. Buvo, kad klientė slėpė sūrius lagamine – rado muitinėj, teko išmest. Gėda. Bet džemai, makaronai, konservai – techniškai galima, jei tinkamai supakuota ir kiekiai nedideli. Aš pats iki galo nežinau visų subtilumų su granola barais ar kažkuo panašiu. Tiesą sakant, tenka pasitarti su muitinės agentu kas mėnesį, nes taisyklės stringa. Geriausiai – nevežkit maisto. Anglijoj irgi yra parduotuvių. Nu, nebent mamos šaltibarščiai. Suprantu jausmus.

Turiu gėlių, augalų – galima? Nes norėčiau pasiimt savo monsterą.

Monsteras, kaip ir visi augalai, oficialiai reikalauja fitosanitarinio patvirtinimo. Ar galima nunešti slapta? Na, aš negaliu to rekomenduoti. Buvo atvejis, kai klientė atsivežė fikusą – praslydo, nes mašinoje šilta buvo. Bet jei muitininkas pamato – augalas lieka pasieny. Ypač dirvą turintys augalai – ten mikrobai. O vazonėlis be dirvos... gal ir praslystų, bet vėlgi – tai spėjimas. Aš sakyčiau: atiduok kaimynui, mamai, kam nors. Neimkit rizikos dėl žolės. Jei jau labai brangus orchidėjas – kreipkitės į specializuotą augalų pervežėją. Mes tokiais nesame.

Rekvizitas, dviratis, elektrinis paspirtukas – ar čia kažkas keičiasi muitinėj?

Dviračiai normalūs – vežam kaip buities daiktą. Elektriniai paspirtukai, kuriuose baterija – čia jau pavojingos prekės. Oro uoste su jais nepraeitumėt, o mūsų atveju – galima, bet reikia deklaruoti ir tinkamai užregistruoti. Kartais reikia specialaus leidimo. Pripažinsiu, paskutinį kartą, kai vežėm paspirtuką su baterija, teko truputį pasukti galvą. Turbūt per daug nesiplėsiu, nes taisyklės keičiasi. Šiaip geriau išsiųsk atskirai per kurjerį, kuris turi licencijas elektronikai. Brangu, bet saugu. Dviratis be variklio – jokių problemų. Tiesą sakant, vežam po du-tris kiekvieną savaitę.

Ar reikia man pildyti kažkokių popierių, ar jūs viską sutvarkot?

Jei samdai mus, kad atliktume pilną krovinių pervežimą į Angliją nuo durų iki durų – ne, jums nereikia. Mes pildom CMR, packing list, užsakom muitinės formalumus. Jums tik reikia pasirašyti vežimo sutartį ir pateikti sąrašą daiktų. Kartais klientai atsiunčia ranka rašytą lapelį: "du puodai, senelės veidrodis, dėžė su niekučiais". Gerai, kad pats raštas neatiduodamas muitinei, nes tenka man vieną kartą versti į normalų sąrašą. Bet šiaip – jokių rūpesčių. Tik pasiruoškit pasą arba ID kortelę kopijai. Ir neužmirškit pasakyt, jei turite kažką vertingo – draudimui.

Kai kas nutinka blogai ir kaip to išvengt

Kodėl vieni vežėjai sako 300 eurų, kiti 800 už tą patį pervežimą į Angliją?

300 eurų už dviejų kambarių butą – tai arba melas, arba bus staigmenų. Gal paims tik dalį, gal pridės muito mokesčius, kurie neįskaičiuoti, gal tiesiog neprivažiuos. Pas mane buvęs atvejis: klientas pasirinko pigiausią, jie pasiėmė daiktus, paskui reikalavo dar dviejų šimtų "už laikymą sandėly". Grasinimai, šantažas. Baisus reikalas. Mes savo kainą skaičiuojam iš karto. Taip, ji didesnė nei trys šimtai, bet žinai, kad daugiau nieko nereikės mokėt. Jei kas nors žada pervežti per pusę Europos už mažiau nei šimtą eurų kambariui – bėkit. Nebus gerai. Tai ne pavydas konkurentams kalba. Tai faktai.

Vėluoja jau savaitę. Ką daryti? Skambinti kasdien? Grąžinti dalį pinigų?

Skambink. Ne kasdien rėkaut, bet priminti apie save – normalu. Jei vėluoja dėl muitinės ar techninių gedimų – aš, kaip vadybininkas, bandau kompensuoti bent jau moraliai. Dėl to kai kurie klientai gauna nuolaidą kitam pervežimui. Pinigų grąžinimą sunku išgauti, jei sutartyje nenumatyta. Bet sąžiningos įmonės ieško sprendimų. Buvo, kad vėlavome dėl streiko Olandijoje – savaitė. Visiems klientams pasiūliau po penkiasdešimt eurų nuolaidą arba nemokamą saugojimą. Ne visi liko laimingi, bet nė vienas neparašė blogo atsiliepimo. Komunikacija – viskas. Tylėjimas – blogiausias ženklas.

Ar tikrai bus nuo durų iki durų, nes pusseserė sakė, kad jai teko patiems varyt į sandėlį Sautamptone?

Jūsų pusseserė teisi. Ne visi taip daro, nors ir žada. Yra vežėjų, kurie pasiima "nuo durų", bet pristato tik iki savo sandėlio Anglijoje. Tuomet tu turi arba pats atvažiuoti, arba mokėti dar už vietinį pervežimą. Tai nebe nuo durų iki durų, o iki sandėlio. Mes darom kitaip – mašina važiuoja tiesiai pas jus, nebent gyvenate Highlanduose, kur fūra nepravažiuos. Tada tenka mažesnė mašina. Bet tai sutariama iš anksto. Nesakau, kad visi apgaudinėja. Tiesiog būkit budrūs ir klauskite: ar pristatymas tikrai prie namų durų, o ne prie artimiausio terminalo?

Kaip atskirti normalią įmonę nuo sukčių? Nes visi gražiai kalba, o paskui dingsta.

Skambink ir klausk kvailų klausimų. Tikri žmonės atsako, sukčiai – spaudžia skubėt. Pažiūrėk internetus, bet žinok, kad atsiliepimus gali rašyti ir patys sau. Aš visada siūlau paprašyti kelių ankstesnių klientų numerių. Ne dešimties, bet poros. Jei atsisako – ženklas. Dar – ar turi ofisą, ar tik telefono numerį. Ar siunčia sutartį prieš apmokėjimą. Buvo firma, kuri siuntė gražias žinutes, o realybėj – vienas vyras su sudaužytu furgonu. Nenusisekė. Geriausia rekomendacija – kai draugas pats vežėsi ir liko patenkintas. O jei nepažįsti – pasitikėk intuicija. Per brangu rizikuoti visais savo daiktus.

Ko klausytis paskutiniame momente, kai jau viskas turėtų būti aišku?

Jei prieš išvažiavimą skambina ir sako, kad reikia mokėti dar daugiau, nes "kažkas pasikeitė" – ne. Jei mašina ne ta, kurią žadėjo – tai jau raudona vėliavėlė. Jei vairuotojas be uniformos, be ženklo ant mašinos, be jokio identifikatoriaus – pagalvok. Buvo atvejis, kai pas klientą atsirado vyrukas su paprastu furgonu, nors sutartis buvo su mūsų įmone. Pasirodo, perleido per subsubsubvežėją. Daiktai atvyko, bet kaltės nebuvo smagu. Aš pats tuomet nesužiūrėjau... (matyt, turėjau kontroliuoti geriau). Paskutinis patarimas: fotografuok daiktus prieš pakrovimą. Ir mašiną. Ir veidą. Jei kas – įrodymų reikia. Kartais atrodo paranoja, bet po to padėkosit.

Ar verta baigti paprastai?

Krovinių pervežimas į Angliją nuo durų iki durų – tai ne raketų mokslas, bet ir ne paprastas pasivažinėjimas. Reikia kantrybės, gero vežėjo ir realių lūkesčių. Aš per tiek metų supratau, kad geriausi klientai tie, kurie klausia daug, o blogiausi tie, kurie tiki viskuo, ką išsišnekama. Nepasitikėkit silpna kaina, visada skaitykit sutartį ir – svarbiausia – fiksuokite viską. Jei ieškote patikimo pervežimo į Angiją nuo durų iki durų, pasikliaukit rekomendacijomis, o ne gražiais žodžiais. Sėkmės persikeliant.