Krovinių vežimo į Angliją kainos pagal svorį – ką mokėti ir kodėl

Tu manai, kad viskas paprasta – atsistoji ant svarstyklių, pasižymi kilogramus, padauginu iš kainos ir važiuoja. Oi, kad taip būtų. Po dviejų dešimčių metų tarptautinių perkraustymų galiu pasakyti – svoris yra svarbu, bet jis tik vienas iš dalykų, kurie nulemia galutinę sumą. Šitą tekstą rašau tam, kad sėstume prie vieno virtualaus stalo ir aš tau atvirai paaiškinčiau, kaip ten su tomis kainomis pagal svorį iš tikrųjų. Nes dažnai žmonės sutrinka, kai paaiškėja, kad realybė kiek kitokia nei skaičiuoklėje.

Svoris popieriuje ir kas slepiasi po kg

Kiek kainuoja pervežimas į Angliją jei siunta sveria apie 100 kg?

Šimtą kilogramų dažniausiai galima sugrūsti į vieną euro paletę. Kaina dabar svyruoja nuo 120 iki 180 eurų, bet čia labiai jau priklauso nuo to, ar važiuoja tiesioginis transportas, ar per krovininį terminalą. Jeigu tu pats supakuosi ir atgabensi į sandėlį Kaune ar Vilniuje, bus pigiau. O jei reikia varyti iki Klaipėdos ar Panevėžio, tai papildomas kaštas. Dar vienas dalykas – matmenys. Kartais šimtas kilogramų yra lengvi, bet dideli, ir tada jie užima daugiau vietos mašinoje nei du šimtai kilogramų knygų. Tai fūristui svarbiau kubatūra, net jei sąskaitoje parašyta „už kg“.

O jei siunta sunkesnė, tarkim apie pusę tos tonos, keli eurai už kilogramą gaunasi?

Pusantros čia nėra, sakykime 500 kg. Dauguma pervežėjų nenaudoja fiksuoto eu/kg tarifo, bet jeigu reikėtų lįsti į skaičius, gaunasi maždaug nuo 90 centų iki 1,20 euro už kilogramą. Tik nepriimk to kaip šventos tiesos. Aš prieš mėnesį skaičiavau vieną siuntą iš Šiaulių į Londoną – žmogus siuntė metalines detales. Svoris buvo didelis, bet vietos neužėmė daug. Fūristas net pasiūlė šiek tiek mažesnę kainą, nes galėjo užkrauti viršų kitais, lengvesniais daiktais. Žodžiu, 500 kg gali kainuoti 450 eurų, o gali ir 600, jei reikia skubiai.

Ar tiesa, kad kuo daugiau kg, tuo mažiau moka už kiekvieną kilogramą atskirai?

Taip, tokia tendencija yra. Ekonomika tokia – pilnas furgonas arba pusiau pilnas, vis tiek degalai kainuoja panašiai, vairuotojo alga ta pati. Tad jei tu užpildai mašiną, pervežėjas gali sau leisti mažinti vienetinę kainą. Vežant į Angliją dažniausiai tą lūžį matai ties 200–300 kg. Mažesnės siuntos beveik visada kainuoja brangiau proporcingai, nes vėlgi, kažkas turi tą daiktą paimti, kažkur padėti, perkrauti. Mano praktikoje mažiausios siuntos, iki 50 kg, kartais netgi brangiau atsieina nei didesnės, nes paimti ir pervežti reikia lygiai taip pat. Sunku patikėti, bet pažiūrėk į pašto siuntų kainas – ten tas pats principas.

Ar kaina pagal svorį skiriasi, jei vežu iš Vilniaus ar iš kokio nors kito miesto, pavyzdžiui, Utenos?

Skiriasi, aišku. Iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos – ten kur vyksta pagrindiniai surinkimai – kainos mažesnės. Iš Utenos, Molėtų, Zarasų – reikia papildomai mokėti už privažiavimą. Buvo atvejis, kai klientas iš Tauragės norėjo siųsti 800 kg baldų. Pagrindinei kainai gavome 700 eurų, o už privažiavimą iki jo garažo – dar 120. Jis tuo labai nustebo, bet ką padarysi, furgonas turi nuvažiuoti 200 km į vieną pusę. Kartais klientai patys atveža į artimiausią didesnį miestą. Sutaupo. Šiaip aš visada siūlau taip daryti, jei yra galimybė ir jei nenori primokėti už nieką.

Aš skaičiau, kad yra kokia nors minimali kaina net už labai mažą siuntą. Ar taip yra?

Yra, ir tai visiškai normalu. Neapsigauk dėl tų skelbimų „nuo 0,80 Eur/kg“. Tai kaip žvejybinė – įkvepi ir prisiveli. Realybė tokia, kad jei tavo siunta sveria 20 kg, niekas netampys jos per visą Europą už šešiolika eurų. Minimali kaina dažniausiai prasideda nuo 80–120 eurų. Matyti, kad pervežėjas turi važiuoti, kuro sąnaudos, vairuotojo laikas. Tas 0,80 EUR galioja tik dideliems kroviniams, kai jau pilnai komplektuojasi. O jei kas žada mažiau, paklausk, ar tikrai nebus jokių „nebereikalingų“ mokesčių vėliau. Paprastai būna, kad paskui prisideda dar trys eilutės prie sąskaitos.

Kaip aš pats galiu teisingai pasverti savo daiktus prieš siunčiant į Londoną?

Būk atsargus su namų svarstyklėmis. Aš esu matęs, kaip žmonės sveria po vieną dėžę, sudeda į sąsiuvinį, o paskui krovinys realiai sveria trečdaliu daugiau, nes dėžės dar ir drėgnos, arba ant paletės dar pridėta juostos, plėvelės. Geriausia – sverti jau supakuotą, ant paletės paruoštą krovinį. Jei neturi svarstyklių, nueik į artimiausią sandėlį arba ūkinių prekių parduotuvę – kartais ten leidžia pasverti. Dar paprasčiau – paskambink pervežėjui, jie atvažiuoja ir pasveria patys. Tada ginčų nebeliks. O jei sversi pats, palik margariną – visada pridėk 10 proc. įtariamajam svoriui.

Kas dar pakelia kainą – ne tik svarstyklės

Ar kubatūra tikrai svarbesnė nei kilogramai? Aš maniau, kad svoris viską lemia.

Tai va, čia ir yra tas momentas. Vežant į Angliją daugelis galvoja, kad kaina lygi svoriui. Bet fūroje ar furgone yra ribotas tūris. Buvo toks atvejis – pora siuntė 150 kg čiužinį. Svoris nedidelis, bet jis čiulpia beveik du kubinius metrus. Fūristas sakė: „Aš dabar negaliu įkišti kitų dviejų siuntų, nes čiužinis surijo visą kampą“. Tada kainos skaičiavimas persidengia – imamas ne tik svoris, bet ir kubatūrinis svoris. Kai kuriose kompanijose netgi nustatyta: jei 1 kubas sveria mažiau nei 250 kg, skaičiuojama pagal tūrį. Tai taip, kg svarbu, bet vietos kaina irgi reali.

Ar sezoniškumas keičia kainas? Pavyzdžiui, ar rugpjūtį brangiau vežti į Birminghamą nei lapkritį?

Dažniausiai vasarą ir prieš Kalėdas būna truputį brangiau. Rugpjūtis prieš mokslo metus irgi aktyvus, nes važiuoja studentai, emigrantai su daiktais. Bet jei atvirai, aš nebesu šimtu procentų tikras, kaip bus būtent šiemet, nes rinka pastaruoju metu chaotiška. Kartais net žiemą kainos šokteli dėl degalų arba dėl to, kad mažiau vairuotojų nori važiuoti per kanalą. Tai spėju, kad vasara padaro kainas aštresnes, bet tiksliai pasakyti negaliu. Geriausia paskambinti ir paklausti, kas vyksta rinkoje dabar. Aš duosiu savo nuomonę, o ne tarnybinę ataskaitą.

Ar man reikia mokėti papildomai už muitus ar dokumentus, kai vežu asmeninius daiktus iš Lietuvos į Angliją po Brexit?

Jei tai tavo asmeniniai naudoti daiktai ir tu gali tai pagrįsti, paprastai muito nereikia. Bet turi būti sąžiningas. Vieną kartą klientas bandė išvežti naujus elektrinius įrankius, supakavęs kaip „naudotus namų apyvokos daiktus“. Muitinėj Anglijoj atkreipė dėmesį. Gavosi nemaloni situacija. Aš vis sakau – geriau šiek tiek brangiau apmokėti buhalteriją, bet viską daryti teisingai. O šiaip, jei važiuoji pro Kelną, ten vienoje greito maisto vietoje duoda gerą kebabą... bet grįžtant prie muitų – paklausk savo pervežėjo, jis žinos šiuos niuansus geriau nei aš dabar. Atsakymai pasienyje kiekvieną mėnesį kinta.

Pigiau savarankiškai išsinuomoti furgoną ir pervaryti į Londoną, ar mokėti pervežėjui pagal svorį?

Matematiškai, jei turi 1200 kg ir pats vairuoji, gali sutaupyti. Bet turi vairuoti dešimt valandų, keltis per kanalą, degalai, draudimas, miego vieta. Aš ne kartą mačiau žmones, kurie grįžta sulūžę, paskaičiavę, kad sutaupė du šimtus eurų, bet prarado tris dienas ir nervus. O jei dar turi 50 kg ir nuomuoji furgoną... čia tas pats, kas vežti katiną vespa – galima, bet kam? Tarptautiniai perkraustymai egzistuoja ne šiaip sau. Jie sutaupo tavo laiką. Nors, prisipažinsiu, kartais piktdžiugiškai stebiu, kaip žmonės įsivaizduoja, kad tai paprasta, o paskui skambina prašydami pagalbos vidury nakties.

Ką reiškia, kai skelbime rašo „kaina nuo 0,60 EUR/kg“? Kodėl man visada gaunasi brangiau?

Tai klasikinis masalas. Tas 0,60 euras galioja tik tada, jei veži penkias tonas, turi savo sandėlį, pats krauni ir dar sutinki laukti mėnesį. Žmogui, kuris siunčia 300 kg buto baldus iš Panevėžio į Manchesterį, ta kaina neegzistuoja. Aš matęs kompanijas, kurios taip prisikviečia klientą, o paskui pradeda dėlioti: už pakavimą, už krovėjus, už dokumentus, už „transporto paruošimą“. Galutinėje sumoje gaunasi 1,80 EUR/kg. Čia jau nebe pervežimas, o psichologinis žaidimas. Jei kaina skamba per gerai, kad būtų tiesa, spėk kodėl. Man gaila tų žmonių, kurie patiki.

Praktika: svėrimas, pakavimas ir kai kas nutinka kelyje

Ar pervežėjas svers mano daiktus prieš pakrovimą ar aš turiu patikėti jo pasakytais skaičiais?

Normalu, kad jie sveria. Bet buvo nutikęs incidentas, kai vairuotojas atvažiavo pas klientą į namus, pasiūrė į daiktus ir pasakė: „žiūriu, čia apie 400 kg, rašysim 420 šventam ramumui“. O realiai buvo beveik 600. Klientas vėliau skundėsi, kad sumokėjo pagal 420, o gavo sąskaitą už 600. Taip nutinka, kai nėra tikslaus svėrimo. Geriausia – būti vietoje, kai deda ant svarstyklių. Jei pervežėjas sako „nereikia sverti, aš akimis matuoju“, – tai blogas ženklas. Reikalauk akto. Akis yra apgaulingas organas, ypač kai sąskaitoje reikia rašyti skaičius.

Ką daryti, jei mano siuntos svoris pasirodo esąs didesnis nei aš nurodžiau užsakydamas vežimą į Bristolį?

Pirmiausia – nepanikuok. Dažniausiai pervežėjas turi tam tikrą svorio toleranciją, sakysim, 10–15 proc. Bet jei tu nurodei 200 kg, o realiai išėjo 350, kaina keisis. Būna, kad fūristas sako: „gerai, imu, bet reikės primokėti“. Būna, kad atsisako vežti viską, nes nebetelpa. Aš vieną kart buvau (buvau – ne, klientas man skambino) situacijos, kai siunta neišsivežta, nes žmogus „pamiršo“ garaže dar vieną spintą. Tokiais atvejais montuojam antrą etapą arba deramės. Svarbiausia – neklausk paskutinę minutę. Kuo anksčiau pasakai, kad bus daugiau, tuo daugiau galimybių priderinti bus.

Vežant baldus į Angliją, kaip skaičiuojamas svoris – su pakuote ar be?

Be pakuotės svorio niekas nematuoja. Kaip tu be? Jei baldas suvyniotas į kartoną, o ant to kartono dar putų juosta ir medinis rėmas – viskas įeina į bendrą svorį. Vienintelė išimtis – jei tu pats vežiesi ir matai, kad pakuotė sveria 30 kg. Tada gal ir vertinga žinoti, bet vežėjas skaičiuoja „bruto“. Tiesiog taip yra. Todėl jei siunti stiklinę vitriną, negalvok, kad apsaugos medžiagos yra nemokamos. Jos turi svorį, vietą, o kartais ir kainą, jei pervežėjas pakuoja už tave. Realybė tokia, kad svoris ant ratų visada didesnis nei svoris gyvenamajame kambary. Ir nesiskusk dėl to.

Koks realus skirtumas kainoje tarp pilno ir dalinio krovinio į Liverpoolą?

Pilnas krovinys – tai tu užimsi visą furgoną arba mažąją fūrą. Dalinis – daliniesi vietą su kitais. Jei turi 2000 kg, pilnas furgonas gali kainuoti 1600–2000 eurų. Jei dalinis krovinys 800 kg – mokėsi maždaug 700–900 eurų. Arba kitaip – pilno furgono kaina už kilometrą fiksuota, dalinio skaičiuojama pagal užimamą dalį. Šiaip jei turi tikrai daug, pavyzdžiui, trijų kambarių butą, pilnas furgonas net pigiau išeina. Bet jei veži tik šaldytuvą, sofą ir dėžes – dalinis. Ai, dar vienas dalykas – pilnam kroviniui dažnai greičiau važiuoja, nes nereikia sustojinėti terminaluose.

Ar galima vežti labai sunkų, bet mažą krovinį, pavyzdžiui, 300 kg skardą, ir mokėti mažiau?

Tai priklauso. Jeigu metalo lakštai, svoris 300 kg, bet užima tik pusę kubo – kai kurie pervežėjai gali padaryti nuolaidą, nes papildomai dar sukraus viršų. Bet yra riba: vairuotojui rūpi ne tik vietos, bet ir bendras svoris mašinoje. Jeigu jis jau turi užsikrovęs kitų siuntų ir telpa iki 3,5 tonos bendros, tavo skarda gali jam sužaisti tikru galvos skausmu. Buvo toks atvejis iš Alytaus į Notinghamą – žmogus vežė krosnelę, sveriančią 250 kg. Maža, bet velniškai sunki. Teko naudoti liftą, papildomą įrangą. Kaina neišaugo proporcingai, bet tikrai nebuvo „pigaus kąsnelio“.

Blogi ženklai ir nepatogios tiesos

Kodėl vienai kompanijai mano siunta sveria 400 kg, o kitai – 350 kg? Aš jų nepridėjau.

Čia gali būti keli dalykai. Pirmas – skirtingos svarstyklės. Antras – vieni sveria su palete, kiti be. Trečias – na, sakysim atvirai – kartais pasitaiko įmonių, kurios „prisveria“ papildomai. Aš nenoriu visų dėti į vieną katilą, bet per du dešimtmečius esu matęs ir tokių atvejų, kai sąskaitoje atsiranda stebuklingi kilogramai. Todėl visada paprašyk svėrimo akto. Jei kompanija sako, kad tai „negalimas dalykas“ arba „jau per vėlu“... žinok, tai labai keistas signalas. Normalus pervežėjas nesileis į ginčą dėl kilogramų, kai turi popierių. O popierius šioje srityje yra viskas.

Ką reiškia „volumetrinis svoris“ ir ar tai suvalgo mano kišenę vežant į Angliją?

Tai tūrinis svoris. Apskaičiuojamas pagal formulę: ilgis x plotis x aukštis, padalinta iš koeficiento, dažniausiai 5000. Gaunasi skaičius, kuris parodo, ar tavo daiktai „plūdūs“. Pvz., siunta 100 kg, bet tūris didelis – išeina, kad volumetriškai ji lygi 300 kg. Ir kaina skaičiuojama pagal 300. Skamba baisiai, bet taip vežėjai apsisaug nuo to, kad tu neužkiši furgono plunksninėmis pagalvėmis ir neprašysi mokėti tik už tikrą svorį. Šiaip aš pats šitos sistemos nemėgstu, bet suprantu, kodėl ji egzistuoja. Fūristui vietoje pinigai ir mažiau galvos skausmo. Reikia su tuo susitaikyti.

Ar galiu sumažinti svorį išardydamas baldus prieš siuntimą į Angliją?

Gali ir net turėtum. Stalą išardęs sutaikai vietos, o vietos dažnai svarbiau nei kg. Kartais išardžius spintą, išeina išvengti antro furgono. Aš klientams visada sakau – jeigu ranka krinta, atsukinėk. Bet nepersistenk: jei baldas pigus, o tavo laikas brangus, gali neapsimokėti vargti dėl dvidešimt kilogramų. Kita vertus, išardyti daiktai dar ir saugesni, nes mažiau trinasi vienas į kitą. Tik nepamiršk – varžtus sudek į maišelį ir priklijuok prie to baldo. Anglijoj paskui dėliojdamas pagalvos: „kur velnias tos detalės?“ Tai pigiau bus ir svoriui, ir nervams.

Ar galiu tikėtis nuolaidos, jei siuntos svoris mažas, bet aš studentas?

Atvirai? Ne. Šitame versle studentų nuolaidų niekas netaiko. Fūra nepaklausia, ar tavo siunta yra studento nuotraukų albumas, ar fabriko įrenginiai – ji sveria tiek, kiek sveria. Bet aš suprantu tą norą sutaupyti. Kartais galima sutarti dėl lankstesnio pristatymo laiko, jei gali palaukti savaitę, kol surinks pilnesnį krovinį. Tada kaina gali kristi. O studentams siūlau ieškoti bendruomeninių Facebook grupių, kur dalinasi furgono vieta. Tai pigiau nei bet koks oficialus pervežimas. Per du dešimtmečius mačiau, kad jauni žmonės dažniausiai protingiausi – jie susikrato daiktus mažiau ir greičiau.

Kodėl kai kurie vežėjai nenori vežti į Angliją mažiau nei 100 kg, nors aš pasiruošęs mokėti?

Nes logistiškai tai dažnai neapsimoka. Surinkti mažą siuntą, su ja važiuoti per tris šalis, kraustyti terminaluose – administracinė prabanga. Be to, Angliją reikia pasiekti per kanalą, o keltis kainuoja. Daugelis vežėjų renkasi turėti furgoną pusiau tuščią, bet užpildytą 300–500 kg siuntomis, nei sandėlioti šimtą mažyčių. Aš suprantu tave – gal turi tik dėžę dokumentų ir senelių nuotraukų. Bet nesistebėk, jei kai kurie tiesiog atsisako arba siūlo siuntinį per kurjerines tarnybas. Jos tokiam svoriui ir bus ekonomiškai prasmingesnės. Nepyk – taip veikia rinka ir logistika. Ne visada maloni.

Kai lipi į keltą – paskutiniai dalykai

Ar reikia draudimo kroviniui ir ar jis įskaičiuotas į tą kainą už kg?

Draudimas... šitas klausimas mane visada šiek tiek varo į kampą. Pagrindinis CMR draudimas dažniausiai yra, bet jis dengia ne viską. Yra ribotos sumos. Jei tavo daiktai verti 10 000 eurų, o standartinis draudimas dengia iki 10 eurų už kg... na, paskaičiuok pats. Daugelis klientų net nežino, kad gali būti atskirai apdrausti. Aš patarčiau paklausti konkrečiai: „Ar mano CMR draudimas padengs visą vertę?“ Jei ne – reiks papildomo draudimo, o tai kainuoja. Kartais tie centai už kg jau į jį įtraukti, kartais ne. Čia kiekviena įmonė kitaip, ir aš nenoriu meluoti, kad žinau kaip pas kiekvieną. Geriau patikslink telefonu.

Kaip greitai po svėrimo sužinosiu galutinę kainą? Bijau, kad vėl prisidės kokia nors paslauga.

Jei vežėjas profesionalus, galutinę kainą turėtum žinoti dar prieš pakrovimą. Svėrimas tik patikslina. O jei jie sako „sužinosite pristatymo metu“ – bėk. Tai klasikinis ženklas, kad pradės dėlioti: „o jūsų gatvė per siaura, reikia liftu“, „o reikėjo palaukti 2 valandas“. Viskas, kas kainuoja, turi būti ant popieriaus prieš tai. Mano praktika tokia: jei žmogus skambina manęs klausti, kodėl pristatymo dieną kaina pasikeitė, aš suprantu, kad jis pateko ne į tuos rankas. Fiksuotas tarifas, fiksuotas svoris, fiksuota kaina. Paprasčiau negu atrodo, bet ne visi tai supranta.

Ar tikrai visada apsimoka vežti didelę siuntą į Angliją automobiliu su priekaba vietoj profesionalaus pervežimo?

Klausyk, jei turi legalią priekabą, gerą automobilį ir laiko – varyk. Bet aš mačiau žmones, kurie bando sukrauti 800 kg į Golfą su priekaba. Kelių policija Prancūzijoje laimingai sutinka ne visada. Pasvėrus gaunasi permasė. Tada bauda, tada vėlavimas, tada dar reikia samdyti furgoną iš ten pat. Kaina pagal svorį tada tampa mažiausia problema. Žinoma, jei turi pajėgų visureigį ir priekabą, kuri leidžia 2000 kg – gal ir taip. Bet dažniausiai žmonės paskui sako: „žinojau, kad reikėjo jūsų kreiptis iš karto“. Taip, dažniausiai reikėjo. Nugara ir nervai brangesni nei 150 sutaupytų eurų.

Koks jūsų patarimas žmogui, kuris pirmą kartą siunčia daiktus į Angliją ir bijo permokėti?

Pirma, rinkis ne pagal kainos už kilogramą skelbimą, o pagal tai, ką tau pasakos telefonu. Antra, niekada nevežk visko, ką turi. Atsijunk emociškai – daiktai tik daiktai. Trečia – paklausk apie visas paslėptas kainas. Jeigu aš pats rinkčiausi šiandien (aš jau neberinkčiausi, nes mano nugara nebeleidžia krautis), kreipčiausi į vidutinę įmonę, kuri turi savo parką, o ne į tarpininką. Tarpininkai gražiai kalba, bet jų marža dažnai neaiški. Ir dar – jei siunta smulkmeniška, iki 100 kg, naudok kurjerinę. Nėra prasmės mokėti tarptautinio perkraustymo įkainių už keletą dėžių.

Aš nežinau, ar po to, kai perskaitei visus šituos atsakymus, tau dar norisi vežti tuos daiktus. Bet jei nori, dabar jau žinai daugiau nei 90 proc. žmonių, kurie pirmą kartą ieško krovinių vežimo į Angliją kainų pagal svorį. Pagrindinė taisyklė paprasta: svoris svarbu, bet ne viskas. Paklausk, svers, palygink ir nepirk katės maiše – jei kaina per gera, ten kažkas ne taip. Sėkmės kraustantis, ir jei kas – skambink, nors aš prie telefono ne visada esu.