Krovinių transportavimas į Angliją: užtikriname saugumą visada

Dirbu šitame reikale jau gal kokių dvidešimt ketverius metus, jei ne daugiau, tiksliai nepasakysiu, metai jau susipainiojo galvoje. Per tą laiką teko vežti visko – nuo senovinių komodų iki šaldytuvų, kuriuos žmonės bijo palikti vieni kelyje. Krovinių transportavimas į Angliją man nėra tik taškas A į tašką B. Tai krūva streso, planavimo, o tą saugumą, kurį žadame klientams, dažnai tenka tiesiog išsikovoti kasdienybėje – keliuose, muitinėse, kartais net oruose. Nebalysiu gražių pasakų ir neprirašysiu stebuklų. Paprasčiausiai paaiškinsiu, kaip viskas vyksta, kai svarbu, kad daiktai atvažiuotų sveiki ir nesušlaptų.

Iš pradžių – apie kainą ir terminą

Kiek maždaug kainuoja daiktų nuvežimas iki Londono?

Šitas klausimas visada pirmas. Sunku pasakyti akimirksniu, nes priklauso nuo tūrio, svorio ir ar reikia keltis laipioti į penktą aukštą be lifto. Šiaip vienas kubinis metras gali kainuoti nuo šimto iki pusantro šimto eurų, bet čia labai apytikriai. Geriau paskambini, aptariam, ir tada žinai. Dėlto kartais žmonės skambina penkioms įmonėms ir renkasi pigiausią. Galiu pasakyt – pigiausias ne visada atsiveža daiktus sveikus. Kainos keičiasi kartu su kuro kainomis, tai irgi turi įtakos galutinei sumai. Aš nemėgstu žadėti kainos į lauką, jei nematau, ką vešim.

Ar galiu siųsti tik kelias dėžes, ar būtina pilna mašina?

Žinoma, gali. Mes vežam ir dalinius krovinius, tai vadinasi dalinis perkraustymas į Angliją. Kartais mašina važiuoja pusiau tuščia, jei per mažai susirenka, bet dažniausiai sudėliojame maršrutus taip, kad viskas tilptų tvarkingai. Viena karta vežiau vieną lagaminą su dokumentais – žmogui buvo ypatingai svarbu, kad nepasiklystų pašte. Atvežėm į Braitoną. Tenka prisitaikyti prie kliento poreikių, nes kiekvienas atvejis unikalus ir reikalauja lankstumo. Taip kad krovinio dydis nėra problema, svarbiau – ar laiku užsakai vietą ir ar tiksliai pasakai adresą.

Kaip greitai galima suplanuoti pervežimą, jei skubu?

Skubos reikalas... na, realiai per savaitę galima suspėti, jei laiku sutvarkai popierius. Bet jei skambini vakar ir reikia rytoj – be šansų, nebent mokėsi už tuščią reisą. O tai kainuoja labai brangiai, beveik dvigubai. Mano patarimas – geriau numatyti bent dvi savaites į priekį. Tuomet pasirenkam geriausią dieną, pasidarom patikrą, ar mašina sveika. Skubant visko pasitaiko. Buvo atvejų, kai vairuotojas važiuoja be pilno miego, ir tada saugumas – murknis. Aš pats to nenoriu ir nerekomenduoju kitiems vairuoti pavargus.

Ar tikrai man viską reikia supakuoti pačiam, ar jūs tai padarote?

Čia pusiau pusiau. Mažus daiktus patariu susipakuoti pačiam – taip žinai, kur kas yra. Baldus arba jautrią techniką palik mūsų žmonėms. Turime apsauginių pakavimo medžiagų, kartonų, ant grindų dedame specialias dangas. Nors turiu pripažint – kartais klientas sako: „aš pats apsipakavau“, o ateini ir matai dėžes nuo bananų, pilnas skudurų. Tada belieka persupti iš naujo su mūsų medžiagomis. Neidealu, bet taip būna. Krovinių transportavimas į Angliją reikalauja bent jau normalių dėžių, o ne maišių, nes kelyje tai atlaipėja ir suplyšta.

O jei daiktų daug mažiau nei buvo planuota, ar kaina pasikeis?

Paprastai taip, jei kalbam apie pilną mašiną. Jei užsakai dvidešimt kubinių metrų, o išeina aštuoni, dažnai perskaičiuojam į mažesnę. Bet jei tai dalinis krovinys, kaina lieka panaši, nes vieta mašinoje vis tiek užimta ir kitam daiktui jau nebetilpai. Buvo tokia situacija – klientas pardavė sofą likus savaitei iki išvykimo. Nieko baisaus, tiesiog tilpo daugiau kito žmogaus daiktų. Visada randam variantą, taip kad neprarandi nei cento be reikalo. Tiksliai pasakyti galiu tik apžiūrėjęs situaciją.

Kai pervežimas įsivažiuoja – apie saugumą

Kaip užtikrinate, kad niekas nesubyrės kelyje per visą tą kelią?

Fiksavimas. Čia viskas. Nenaudojam popierinių virvių ar gudrių mazgų iš boy scoutų laikų. Yra audinės juostos, kampų apsaugos, tempimo diržai ir profesionalūs blokavimo bortai. Mašina turi oro pagalvių pakabą, kurios minkština kratymą. Važiuojant per Prancūziją keliai tikrai ne visur lygūs, todėl fiksacija – šventas dalykas. Kartais vaizduoji, kad tavo daiktai yra lėkštė su sriuba – niekas neturi išbėgti. Net neabejoju, kad taip, galbūt skamba keistai, bet šitas mentalinis paveikslas padeda nepaleisti detalių.

Ar mano svarbūs dokumentai bus saugūs, jei vežu juos kartu su baldais?

Dokumentus? Pats brangiausias daiktas dažnai. Jei gali – vežki rankiniame bagaže, bet jei masė daiktų, dedame į atskirą, gerai pažymėtą dėžę. Viršuje, niekad po sofa. Aš asmeniškai rekomenduočiau – jei tai pasai ar testamentai, nesiunčik su bendru kroviniu. Ne todėl, kad mes nepatikimi, o todėl, kad pats ramiai miegsi. Bet jei jau reikia, mes užrašome numerį ir pažymime didelėmis raidėmis. Vežėm kartą archyvą teisininko – viskas vykę, nė vienas lapas nepasiklydo.

Ar draudžiate krovinius ir ar tas draudimas ką nors lemia?

Taip, turim CMR draudimą, bet pasakysiu atvirai – draudimas kaip šalmas. Jei mes blogai supakuosim, draudimas nepadės. Jei vairuotojas aplaidus – irgi ne. Vertingiems daiktams – antikvariniams veidrodžiams – apdraudžiam atskirai, nes CMR limitai maži. Byla buvo – vežėme porcelianą, lėkštutė įskilo dėl duobių Belgijoje. Tada draudimas sureagavo ir atlygino. Ramu. Nėra prasmės apie tai kalbėti, jei nieko nepasitaiko, bet aš mėgstu turėti užnugarį.

Ar pakankamai saugu siųsti elektroniką – kompiuterius, monitorius?

Elektronika – jautru. Reikia originalių dėžių. Jei jų nėra, mes naudojame ketursluoksnį kartoną ir putų ampules. Buvo atvejis, kai klientas pasakė: „mano kompiuteris šitam kraft maišely laikysis“. Nelabai. Mes perkraustymų srityje matėm visko. Saugumas priklauso ir nuo to, kaip išnagrinėjame balansą mašinoje. Anglijoje dažnai pasitaiko, kad reikia tempti daiktus per aptvertas laiptines, kuriose lifto nėra arba jis sulūžęs. Tada ir monitorius gali kentėti nuo nelaimingo atsitikimo, jei nepalikai mūsų žmonėms tvarkytis ir pritvirtinti.

Ar tikrai vairuotojas nepavogs mano daiktų?

Oi. Šitas klausimas... Norėčiau pasakyti, kad ne, bet aš nemeluosiu. Profesionalioje įmonėje vairuotojai mato daiktus kasdien, jiems tai darbas. Bet aš negaliu kalbėti už visus rinkos dalyvius. Buvo atvejų, kai mažesnės firmos, samdančios pašalinius vežėjus, prarado daiktus. Mes savo vairuotojus pažįstame. Jie mūsų. Nepasitikiu tais, kurie važinėja su nusmukusiais diržais ir purvinais kilimėliais. Jei mašina tvarkinga, greičiausiai ir požiūris tvarkingas. Nesiimsiu meluoti, kad piktavalių nėra. Yra. Todėl renkamės žmones, su kuriais dirbam metų metus.

Dokumentai, muitinė ir Brexito palikimas

Ko dabar prireiks po to Brexit, dokumentų skaičiuje?

Brexit viską apsunkino. Dabar reikia eksporto deklaracijos, importo deklaracijos, EORI numerio, sąskaitos faktūros. Jei daiktai nauji, gali prireikti ir papildomų liudijimų apie kilmę. Mūsų biuro žmonės tvarko didžiąją dalį popierių, bet klientas turi turėti sąrašą daiktų. Buvo situacija – žmogus parašė sąraše tiesiog "vieni daiktai". Muitinė to nelabai suprato. Teko perrašinėti dokumentus kelyje, kol kiti laukė eilėje. Pasiruošk iš anksto – tai taupo nervus Doverio uoste, kur ir taip nuovargis didelis.

Ar reikia viską ant popieriaus surašyti labai smulkiai?

Nebūtinai iki paskutinio šaukštelio, bet kuo aiškiau, tuo geriau. "Virtuvės reikmenys" – per daug bendra. Geriau "penkios lekštės, du puodai". Muitininkai kartais tikrina, ypač jei krovinys didelis ir sunkus. Šiaip jie žmonės, supranta, kad vyksta tarptautinis perkraustymas iš Lietuvos į Angliją. Bet jei matai, kad vienoje vietoje parašyta "drabužiai penkiasdešimt kilogramų", o iš tiesų ten keturi milžiniški lagaminai – gali kilti įtarimų. Atsakymas paprastas: sąžiningai surašyk, kas yra. Jei nežinai kaip – skambink, patarsiu be jokių problemų. Kartais padedu pildyti.

Kas jei muitinėje kažkas nutinka netikėto?

Nutinka. Buvo, kad sistema nulūžo. Buvo, kad patikrino rankomis visą mašiną – iškrovė, vėl įkrovė. Truko valandas. Ne mūsų kaltė, bet laikas dingsta. Mes visada turime laiko rezervą. Jei vairuotojas turi spėti į lėktuvą atgal – o taip būna – tampa galvos skausmu. Krovinių transportavimas į Angliją dabar reikalauja kantrybės. Anksčiau pravažiuodavom per pusvalandį. Dabar jei pasiseks, per dvi valandas. Kartais užtrunka ilgiau. Tai realybė, nuo kurios nepabėgsi, nes taisykles diktuoja ne mes.

Skiriasi koks nors dokumentų tvarkymas, jei gabenami asmeniniai daiktai, o ne prekės verslui?

Skiriasi. Asmeniniams daiktams perkraustymo metu taikomos lengvatos, jei tai Transfer of Residence. Reikia formai ToR1 užpildyti. Verslui – kitaip. Daug klientų šioje vietoje pasiklysta. Sakau: jei vedi šeimą ir baldus, tai ToR. Jei veši prekes parduoti – verslo eksportas ir mokesčiai kitokie. Pamenu, vienas klientas pamanė, kad gali parduoti sofą UK be muitų. Negalima. Aš ne muitininkas, bet tiek žinau – ToR yra ToR, o verslas yra verslas. Nemaišykite, nes vėliau baudos gali pasiekti ir Anglijoje, ir liūdnai baigtis.

Ar dar reikia testuotis ar kokių sertifikatų dėl Covid likučių?

Ne, tas jau seniai pasibaigęs. Kartais žmonės dar klausia, aš tada... net nežinau, ar juoktis, ar verkti. Keliavo tas vaiduoklis ilgai. Dabar jokių papildomų testų ar sertifikatų dėl pandemijos nereikia. Sienos dirba normaliai. Tik dėl popierizmo buvo padidėjęs krūvis, bet tai jau atskira istorija. Šiuo metu saugumas daiktams labiau priklauso nuo normalių dalykų – pakavimo, fiksavimo ir gero vairuotojo, o ne nuo medicininių pažymų. Džiaukitės ta ramybe, kol ji yra.

Realybė kelyje – kas stringa ir ką daryti

O jei mašina tiesiog sulūš kelyje?

Lūžta. Mašinos lūžta. Turime techninę pagalbą Europoje. Gali tekti perkrauti. Buvo pirmadienis, netoli Reimso, transmisija pasakė "sudie". Teko kviesti vilkiką, perkrauti į kitą mūsų mašiną, kuri važiavo netoliese. Klientas Anglijoje net nepajuto, tik vėlavom pusdienį. Daiktai saugūs liko – dvigubai apsivyniojom. Aš nesakau, kad taip būna dažnai, bet pasiruošę tam esame. Blogiausia – kai lūžta kažkur Alpėse ar kalnuose, bet ir tada turim kontaktus, kurie sureaguoja per kelias valandas.

Ar buvote turėję klientų, kuriems daiktai atvežti apgadinti?

Turiu būti sąžiningas – taip, pasitaiko. Ne dažnai, bet pasitaiko. Paskutinis kartas – stiklinis staliukas. Buvo supakuotas, bet langą mašinoje įskėlė kitas nepritvirtintas daiktas. Nesuvis šimtu procentų aišku, ar dėl vibracijos, ar pakrovimo metu. Mes sumokėjom už remontą. Nesivežiau į teismus. Tai darbo dalis. Kiti nori idealios logistikos, bet aš sakau: mes vežam gyvus daiktus per gyvą pasaulį. Nulis rizikos – joks būdas. Bet kad nedidelė – taip, tam ir treniruojamės.

Ką daryti, jei vairuotojas vėluoja pusdienį ar net parą?

Skambyk. Ne vadovui, bet tam, kuris prižiūri reisus. Mes žinom, kur mašina yra – GPS. Kartais vėlavimas dėl muitinės, kartais dėl oro. Prancūzijoje sniegas – viskas stovi. Kartais vairuotojas privalomos pertraukos metu negali pajudėti. Anglijoje su valdymu kairėje puse M20 greitkely kartais neapsispriesi, kur nusukti. Aš tuomet skambinu klientui ir sakau: bus rytoj ryte. Paprasta ir sąžininga. Taip auga pasitikėjimas, o ne žadėjimai, kurių neįmanoma laikyti pagal grafiką.

Kaip žinoti, kad įmonė tikrai veža daiktus, o neapgaus?

Patikrinimas. Keli patarimai, bet jie nemalonūs: jei kaina gerokai mažesnė nei pas kitus – klausk, kodėl. Jei nėra sutarties – bėk. Jei reikalauja visos sumos į priekį be jokių garantijų – irgi negerai. Tikros įmonės turi fizinį adresą, savo mašinas, realių žmonių pavardes. Mes kartais net pasiūlom atvažiuoti į terminalą pamatyti, kaip kraunama. Ne visi nori, bet kuriems rūpi – prašom, pažiūrėk. Buvo atvejis, kai klientas pats nepriėmė daiktų Anglijoje, nes ten atvažiavo visai kitas automobilis, kurio niekas nežinojo. Firma "dingo". Taip gali nutikti. Tikrinkite nepasitikėdami aklai.

Ar Anglijos keliai ir tie uostai tikrai tokie tvarkingi, kaip sakote?

Šiaip greitkeliai geri. Bet iki Londono centro su dviejų metrų mašina – tiltai žemi. Kartais uostuose – Doveris, Folkestonas – eilės. Prisimenu Kalo uostą Prancūzijoje (kalbam apie perkraustymą į Angliją, bet kelias vistiek tas pats), ten kartais pasijunti kaip labirinte. Anglijoje keliai tvarkingi, bet kamščiai... ypač M25 žiede baisūs. Realybė tokia – saugiau į užmiestį, nei Londono vidurį penktadienį. Bet kaip sutart – taip darom. Drįstu teigti, kad kelias lengvesnis nei pats iškrovimas daugiabutyje.

Ar blogas oras sustabdo pervežimą?

Jei metalą rauta, o vėjas beprotis – sustojam. Ne dėl to, kad bijom, o dėl to kad taip reikalauja logika. Per Eurotunelį ar keltu problemų mažiau. Bet važiuojant sausuma sniegas stabdo. Buvo – nebegalėjom pravažiuoti kalnuose. Uždarė kelią parai. Klientas laukė. Tokių rizikų neperleidinėjam – informuojam iškarto. Geriau pavėluoti sveiki, nei pulti į griovį dėl grafiko. Saugumas visada svarbiau nei sparta.

Pristatymas Anglijoje – paskutinė stotelė

Ar pristatote tiesiai prie durų ar tik iki sandėlio?

Durų durų, jei tai Londonas, Birmingamas, Mančesteris – didieji miestai. Jei kokia mažesnė gyvenvietė Kornvalyje ar Velso viduryje – kartais sudėtingiau, bet ir ten vežam. Tiesiog kaina ir laikas gali kisti. Dažnai pristatome iki durų, iškrauname, padedame į butą ar namą. Buvo situacija, kai Londono daugiabutyje liftas netilpino sofos, teko tempti per langą. Nejuokauju. Trečias aukštas. Žmonės išsinuomojo kraną, mes padėėjom.