Krovinių stebėjimas: visada žinote, kur jūsų siunta į Angliją

Dvidesimt ketveri metai perkraustymų keičia tave. Matai, kaip technologijos nuėjo nuo faksų iki telefonų, bet žmonių nerimas dėl sofos, nukeliavusios į Londoną, liko tas pats. Krovinių stebėjimas į Angliją šiandien yra ne prabanga, o būtinybė – ypač jei keliauja ne tik dėžės, bet ir visa jūsų gyvenimo istorija. Bet kaip tai iš tikrųjų veikia? Ir kodėl sistema kartais sako, kad jūsų spinta dar Prancūzijoje, nors jau stovi prie durų Birmingame? Štai atsakymai į klausimus, kuriuos man užduoda beveik kiekvieną savaitę.

Pradžios klausimai ir popieriai

Kaip aš išvis pradedu sekti savo siuntą į Angliją?

Paprastai jums duoda kodą – tai gali būti el. laiškas, SMS arba popieriaus lapelis su ranka prirašytais skaičiais. Įvedate jį į įmonės svetainę ir matote, kur jūsų daiktai. Jei siunta patikima didesnei kompanijai, kartais naudojamas trečiųjų šalių portalas, kuris atrodo lyg iš 2005-ųjų, bet veikia. Aš visada savo klientams sakau – išsaugokite tą nuorodą telefone, nes popiergaliai dingsta kartu su ilgai ieškotais raktikliais. Krovinių stebėjimas prasideda nuo šio numerio, o ne nuo tos akimirkos, kai furgonas nurūksta.

Ar galiu tai daryti, jei siunčiu pirmą kartą ir visai neišmanau?

Žinoma galite. Sistema nežiūri, ar jūs – patyręs eksportuotojas, ar pagyvenusi ponia iš Panevėžio, pirmą kartą siunčianti daiktus sūnui į Mendį. Problema būna ne jūsų neišmanyme, o tame, kad kai kurie portalai sugalvoti ne šioje planetoje. Mygtukai nei ten kur reikia, žemėlapis lūžinėja. Bet didžiausia bėda, kad žmonės bijosis skambinti ir paklausti paprasčiausių dalykų. Nebijokite – geriau du kartus paklausti, nei dvi savaites sėdėti nežinioje.

Ar stebėjimas yra įskaičiuotas į kainą, ar reikia primokėti?

Dažniausiai tai yra standartinė paslauga, bet... yra vienas bet. Buvo toks laikas, kai mačiau įmones, kurios bandė už tai prigraužti papildomą dvidešimtį svarų. Už ką? Už tai, kad jūs galėtumėte pamatyti, kaip jie dirba savo darbą. Nu c'mon. Jei perkraustymo kompanija prašo už stebėjimą atskirai, aš asmeniškai rinkčiausi kitą kompaniją. Tai turėtų būti kaip savaime suprantamas automobilio salonas – jei moki už kelionę, turi matyti, kur važiuoji.

Ką reiškia tas stebėjimo numeris, kurį man davė?

Tai dažniausiai raidžių ir skaičių rinkinys, pvz., PER-012345-GB arba TRK-8821-UK. Kartais jis vadinamas CMR numeriu, kartais – tiesiog užsakymo ID. (Nors kai kurios senos sutartys rašo kitaip – palaukite, dabar pažiūrėsiu – taip, CMR dažniausiai turi būti ant sunkvežimio, o jūsų kodas – tai sistemos kodas.) Šitas numeris leidžia identifikuoti ne tik jūsų siuntą, bet ir konkretų furgoną, maršrutą, vairuotoją. Saugokite jį kaip savo paso numerį, kol daiktai nepristatyti.

Technologijos ir tai, kas vyksta pakeliui

Ar aš realiai matau, kur yra mano stalas tame furgone?

Ne, jūs nematote stalo. Jei taip būtų, tai reikštų, kad kas antrą dėžę sekame GPS mikroschemomis, o tai kainuotų brangiau nei pats stalas. Krovinių stebėjimas rodo, kur skenuojama siunta – sandėlyje, pasienyje, iškrovimo terminale. Kartais atnaujinimas atsilieka kelias valandas. Buvęs atvejis: klientas skambina iš Birmingamo, o sistema rodo, kad jo daiktai dar Kauno terminale. Realybė? Furgonas jau kerta Lamanšą, tik vairuotojas dar nepaspaudė mygtuko. Tokių situacijų pasitaiko dažniau, nei norėčiau.

Kodėl sistema rodo „Prancūzijoje“, o iš Londono jau skambina dėl pristatymo?

Nes vairuotojai skuba labiau nei rašo. Arba skenuoja tik kai privalo – išvykdami ir atvykdami. O kartais duomenys keliauja per tris skirtingas platformas, kol pasiekia jūsų ekraną. Prisimenu vieną siuntą į pietinį Londoną – sistema rodė „Calais terminal“, o telefonas pyptelėjo „out for delivery today“. Tai ne šarlatanizmas, tiesiog logistikos chaosas. Jei gaunate skambutį – tikėkite skambinančiu. Ai, beje, ne Sydnehamo, o Sydenhamo... tas Londono rajonų pavadinimas mane visada paklaidina.

Kas keičiasi, kai siunta kerta sieną su Anglija? Brexit ir viskas ta...

Brexit viską apsunkino. Ne paslaptis. Siuntos į Angliją dabar dar ir muitinėje stringa, o krovinių stebėjimas ten gali užfiksuoti „customs hold“ arba „awaiting clearance“. Žmonės iškart panikuoja, bet kartais tai trunka dvi valandas, o ne dvi savaites. Svarbu, kad dokumentai – eksporto deklaracija, CMR, sąskaita – būtų tvarkingi. Mačiau atvejų, kai dėl neteisingai parašyto HS kodo siunta savaitę stovi Doverio uoste. Ir sistema rodo tą patį niūrų užrašą kasdien.

Ar galiu viską sekti per telefoną ar privalau sėdėti prie kompiuterio?

Telefonas veikia lygiai taip pat, tik ekranas mažesnis. Kai kurios mūsų partnerių svetainės mobiliuosiuose įrenginiuose veikia taip lyg per WAP protokolą – sulėtėja, stringa, kartais reikia atsidaryti horizontaliai. Bet šiaip – taip, galite. Mano dukra visada man sako, kad aš per daug komplikuoju ir kad „app'as“ yra lengvesnis nei portalas. Aš dar pratęs rūšiuoti el. laiškus, bet jūs jaunimas turbūt viską telefone padarysite. Svarbiausia – internetas ir tas stebėjimo numeris.

Kai stringa, vėluoja ar dingsta

Mano siunta jau savaitę stovi vietoje. Ar tai normalu?

Kartais taip būna, ypač prieš Kalėdas ar vasario mėnesį, kai orai suprastėja ir keltai vėluoja. Bet jei siunta stovi Kaune, Vilniuje ar kuriame nors Lenkijos sandėlyje daugiau nei penkias darbo dienas be jokio judėjimo – klauskite. Buvo atvejis: kliento mamos servizas į Mančesterį. Sistema rodė „in transit“ septynias dienas. Pasirodo, lipdukas nukrito, dėžė atsidūrė nežinomų siuntų kampe. Radome tik dėl to, kad paskambinome ir fiziškai paieškojome. Krovinių stebėjimas parodo, kur paskutinį kartą skenuota – jei ten ilgai stovi, kažkas ne taip.

Ką daryti, jei parašyta „delivered“, bet aš nieko negavau?

Pirmiausia eikite pas kaimynus. Rimtai. Londone, Birmingame, bet kur – dažnai deda pas gretimą durininką. Jei ten nėra, reikalaukite foto įrodymo. Dabar beveik visi pristatymai turi GPS nuotrauką. Buvęs atvejis – klientė iš Klaipėdos, jos daiktai buvo pristatytas į laiptinę, bet niekas nepasibeldo. Be to, kai kurie vairuotojai, norėdami suspėti normą, paspaudžia „pristatyta“ valanda anksčiau. Tai nėra teisinga, taip nutinka. Skambinkite pervežėjui nedelsiant – kuo anksčiau, tuo didesnė tikimybė rasti.

Ar daiktai gali tiesiog dingti ir nieko to nematyti sistemoje?

Nežinau, ar dabar taip jau dažna kaip seniau, bet prieš kokius šešerius metus nutiko, kad dvi dėžės tiesiog išgaravo Roterdamo terminale. Sistema rodė „scanned in“, toliau – tyla. Pasirodo, jas buvo perkrauta į kitą furgoną be skenavimo ir jos nuvažiavo į visai kitą šalį. Radome po dviejų savaičių. Realybė tokia, kad jei siunta nepajudėjo ilgiau nei savaitę po paskutinio skenavimo, reikia kelti aliarmą. Sistema nėra magiška – ji fiksuoja tai, ką fiksuoja žmonės.

Kiek laiko palaukti, kol pradėsiu nerimauti?

Aš sakyčiau – po 48 valandų nuo paskutinio atnaujinimo, jei tai europinis maršrutas. Jei siunta keliauja į Škotiją ar Šiaurės Angliją, pridėkite dar dieną. Bet čia jau gal subjektyvu iš mano pusės... Ne, manau, 48 valandos – geras terminas. Jei per tą laiką nepasikeičia joks taškas, skambinkite. Geriau per daug paklausinėti nei paskui ieškoti dingusios sofos po visus sandėlius.

Kainos, paslaugų lygiai ir kiti nemalonūs dalykai

Kodėl viena įmonė žada stebėjimą kas dvi valandas, o kita – tik kai iškraus?

Nes pirmoji turi brangesnę programinę įrangą ir tikriausiai dedikuotą maršrutą, o antroji – grupuotą krovinį, kur dalijama vieta su kitais klientais. Pigesnės įmonės taupo ten, kur jūs to nematote. Jei jums sakoma „seksime realiu laiku“, bet kaina trys šimtai eurų už visą furgoną į Londoną – na, tikėkitės, kad realus laikas bus matomas tik tada, kai kas nors prisimins paspausti mygtuką. Kai kurios įmonės tiesiog meluoja apie tą stebėjimo dažnumą, kad pasirašytų sutartį.

Ar SMS kiekvienas dvi valandas – gera idėja?

Teoriškai taip, praktiškai jūs po trijų dienų pamesite protą. Įsivaizduokite: naktį iš antradienio į trečiadienį jums ateina pranešimas, kad jūsų dėžė pravažiavo Liuksemburgą. O jūs mėginote miegoti. Geriausia – atnaujinimai raktiniais momentais: išsiuntimas, muitinė, atvykimas į JK, iškrovimas, pristatymas. Visa kita – triukšmas. Nors tos programos atrodo moderniai, jos dažnai generuoja bereikalingą informaciją, kad pasirodytų protingos.

Ką reiškia „exception“ eilutėje? Man jau širdis į kulną nusirito.

Atsipalaiduokite. „Exception“ dažniausiai reiškia nukrypimą nuo plano – vėlavimą dėl oro, avarijos kelyje, muitinės patikros. Kartais tai fiksuojama automatškai (va, pasitaisau – automatiškai) ir po kelių valandų pasitaiso. Bet jei matote tą statusą ilgiau nei dvi paras, skambinkite. Ne visada tai tragedija. Prisimenu, kai klientas iš Šiaulių pamatė „exception“ ir pradėjo pardavinėti butą, manydamas, kad dingo viskas. Pasirodo, furgonui pradėjo tekėti aušinimo skystis. Daiktai liko sveiki, tik prireikė dienos remontui. Krovinių stebėjimas čia parodė tik faktą, o ne priežastį.

Kiek realiai trunka siuntos į Angliją transportavimas su stebėjimu?

Durys–durys iš Lietuvos į Londoną: 3–5 darbo dienos, jei tai pilnas krovinys. Jei grupinis – gali užtrukti iki 7–10 dienų, nes reikia surinkti ir pristatyti kitas siuntas. Į Birmingamą, Mančesterį, Liverpulį – panašiai, tik kartais reikia pridėti dieną kelionei į vakarus ar šiaurę. Kartais mažiau, jei pasiseka su keltu ir muitinėje eilėje ne nulinė. Stebėjimas čia padeda suprasti, ar esate ties finišo tiesiaja, ar dar tik Lenkijoje renkamas kitas krovinys.

Ar jei moku daugiau, stebėjimas bus tikresnis?

Hmm... nebūtinai. Mačiau brangių kompanijų, kurios naudoja tuos pačius Europos kurjerius kaip ir pigios, tik uždėjusios gražesnį logotipą ant svetainės. Ir atvirkščiai – mažesni vežėjai kartais turi modernesnes sistemas, nes brangus įmonės užstrigusios senais kontraktais. Čia jau gal taip, o gal ne... bet aš asmeniškai nesakyčiau, kad kaina garantuoja geresnį krovinių stebėjimą. Kartais tai tiesiog gražesnis įpakavimas.

Gyvenimiški patarimai, kuriuos duodu draugams

Ar verta fotografuoti daiktus prieš pakuojant?

Bukteiškai verta. Stebėjimas parodys, kad dėžė nukeliavo iš Vilniaus į Birmingamą. Bet jei viduje esantis stalas atsirado subraižytas, be nuotraukos prieš tai – jūs neturite argumentų. Buvo atvejis: pora siuntė rankų darbo spintą į Bristolį. Sistema rodė sėkmingą pristatymą, bet viduje – įskilimas. Be fotografijų priešpakavimo, ieškant atsakomybės, vėjas į lauko duris. Aš visada sakau – fotografuokite ne tik turinį, bet ir pakuotę. Du šimtai nuotraukų telefone geriau nei vienas įskilęs baldas vėliau.

Ką daryti, jei numečiau tą stebėjimo nuorodą?

Skambinkite. Čia nėra mirties nuosprendis. Mes galime atsiųsti iš naujo, rasti pagal pavardę, datą, adresą. Klientai taip daro nuolat. Vienas mano klientas prisipažino, kad parašė kodą ant picos dėžės ir tą dėžę išmetė. Radome per dešimt minučių archyve. Bet rimtai – siųskite kodą sau el. paštu su aiškiu antrašte. Ne „fghh“, o „Stebėjimo numeris į Londoną – spalis“. Ateičiai padėkosite.

Kodėl kartais rodo „parcel“, o kartais „pallet“?

Sistema naudoja standartinius žymėjimus. Jei jūsų penkios dėžės sukrautos ant vieno padėklo, gali registruoti kaip vieną vienetą. Arba gali registruoti kiekvieną dėžę atskirai – priklauso kaip kurjerio sistema nuskaityta. Tai painu. Aš pats kartais pavargstu aiškinti klientams, kodėl jų dviejų kambarių butas staiga tapo „dvylikos parcelių“. Nes taip buvo suimta skenuojant. Nesijaudinkite dėl žodžių, svarbu skaičiai sutampa ir daiktai atvažiuoja.

Ar galiu pakeisti pristatymo adresą Anglijoje, kai siunta jau važiuoja?

Jei siunta dar Lenkijos ar Vokietijos sandėlyje – galbūt. Bet jei jau įvažiavo į Jungtinę Karalystę ir išsidėstė vietiniame sandėlyje, pavyzdžiui, Birmingame, o jūs staiga panorote ne į Birmingamą, o į Kenterberį – bus brangu arba visai neįmanoma. Kai kurios įmonės prašo už tai papildomo mokesčio, kuris kartais primena išpirką. Geriausia – nuspręsti tikslų adresą prieš išvežant daiktus iš Lietuvos, nes krovinių stebėjimas dar nemoka perskaityti jūsų minčių.

Sistema rašo „out for delivery“ Liverpulyje, bet aš gyvenu Mančesteryje – ar po velnių?

Nesisielokite. Jungtinėje Karalystėje dažnai būna taip, kad vietinis paskirstymo centras registruojamas pagal regioninį hub'ą. Jūsų Mančesterio siunta gali būti priskirta Liverpulio sandėliui pagal buhalterinę logiką, ne geografiškai. Pristatymo vairuotojai dažnai kerta kelias didmiesčių zonas. Jei gavote SMS, kad šiandien pristatys – laukite. Jei tik stebėjimo eilutėje Liverpulis – greičiausiai tai sistemos regionas, o ne klaida, dėl kurios verta griauti sienas.

Realybė, kurią pamatai tik iš vidaus

Ar krovinių stebėjimas į Angliją skiriasi nuo stebėjimo, tarkime, į Berlyną?

Taip, ir dabar žymiai. Į ES šalis daiktai juda beveik be stabdžių – nėra muitinės formalumų, sistema atnaujinama sklandžiau. Į Angliją... Brexit. Kiekvienas kirtimas reikalauja daugiau popierių, ilgiau trunka administracinis apdorojimas. Stebėjimas gali užstrigti ties muitinės eilute ir nieko nerodyti kelias dienas. Tai nereiškia, kad jūsų daiktai prapuolė – dažniausiai jie tiesiog laukia patikros Doverio arba Folkestono punkte. Bet faktas: į Vokietiją paprasčiau ir greičiau matyti judesį.

Ar stebėjimas labiau apsaugo mane ar jus?

Abiejus, jei atvirai. Man mažiau telefonų, kai žmonės mato judesį patys. Bet kartais ir blogai, nes sistema rodo vėlavimą ir žmogus iškart kreipiasi, nors aš dar nieko nežinau pats. Jau buvę, kad pats sužinau iš kliento dėl vėlavimo, o ne iš vežėjo. Bet taip, bendrai paėmus, krovinių stebėjimas sumažina stresą abiems pusėms. Ir leidžia man miegoti naktį, žinant, kad klientas gali pasitikrinti be manęs žadinti trečią valandą nakties.

Koks pats svarbiausias patarimas po 24 metų darbo?

Darykite screenshot'us kiekvieno statuso pakeitimo. Netikėtai atsiperka. Kai sistema vėliau „pamiršta“ istoriją arba rodo, kad siunta niekada nebuvo ten, kur buvo – turite įrodymą. Ir dar vienas: nespaudykite refresh mygtuko kas penkias minutes. Logistika neveikia taip greitai kaip jūsų naršyklė. Patikėkite procesu, turėkite kontaktinį numerį ir žinokite, kad jūsų daiktai dažniausiai atkeliauja. Tik kartais reikia truputį daugiau kantrybės ir gero stebėjimo numerio.

Išvada

Krovinių stebėjimas į Angliją šiandien leidžia jaustis saugiau, nei kai aš pradėjau dirbti šitame versle. Bet nepamirškite – sistema yra tik įrankis, o ne garantija. Svarbiausia – pasirinkti įmonę, kuri neslepia informacijos, ir patys išsaugoti tuos numerius protingai. Jei viską darote teisingai, jūs tikrai žinosite, kur jūsų siunta – bent jau tiek, kiek leidžia šiuolaikiniai žmonių ir mašinų skirtumai.