Krovinių pervežimas mikroautobusais į Angliją: ką verta žinoti prieš skambinant

Dvidešimt ketverius metus vežioju daiktus po Europą, o pastaruosius penkiolika – į Angliją ir atgal. Kiekviename reise matydavau, kaip žmonės galvoja, kad krovinių pervežimas mikroautobusais į Angliją yra tiesiog „sukišei ir nuvažiavai“. Deja, po Brexit viskas apsiverstų aukštyn kojom, o muitinės pareigūnai tapo daug įtaresni. Svorio limitai, dėžių standartai, EORI numeriai – viskas, kas anksčiau buvo paprasta, dabar užima laiko. Atsakinėsiu į klausimus, kuriuos man dažniausiai meta per Viber pirmadieniais, kai visi panikuoja, kad reikia išgabenti daiktus iki ketvirtadienio. Neduosiu sausų techninių pažymų, tik tai, ką išmokau per dvidešimt ketverius metus ant savo kailio.

Apie kainą ir tą savaitę prieš kelionę

Kiek dabar kainuoja nusivežti penkis kubus daiktų į Londoną?

Tiesiai – nuo keturių šimtų iki šešių šimtų eurų. Kaina priklauso nuo to, ar gabename pilną mikroautobusą, ar dalinį krovinį. Jei turite tik keturis kubus, sukomplektuosime su kito kliento siunta ir suma bus mažesnė. Dar prisideda išnešimas be lifto, nes tai rankų darbas. Prieš trejus metus tas pats kainavo pigiau, bet dyzelis, tiltai ir tie prakeikti popieriai po Brexit – viskas brangsta. Skambinkite, tarsimės konkrečiai pagal jūsų adresus.

Ar galiu prisikrauti viską, kas liko namie, jei išvažiuoju iš Lietuvos visam laikui?

Taip, bet ne viskas bus be muito. Asmeniniai daiktai – taip, tačiau ne prekės su etiketėmis. Kartą klientė bandė gabenti penkis naujus dviračius, sakė, kad važiavo su jais sezoną. Muitininkas Doverio pusėje pažiūrėjo į padangas – nei vieno įbrėžimo. Teko mokėti PDV. Jei išvažiuojate visam laikui, pateikite packing listą ir nurodykite Household Goods. Alkoholio ir tabako kartu su baldais nevešime – tos kvotos seniai nebeveikia taip, kaip anksčiau, po išstojimo iš ES.

Mokėti reikia prieš kelionę ar galiu, kai tik pamatysiu savo daiktus?

Mes paprastai imame trisdešimt procentų avansą, kad rezervuotume vietą, o likutį – kai iškrauname. Bet buvo laikai, kai paėmiau užsakymą be avanso... ir klientas dingo kaip į vandenį. Dabar jei nepažįstamas numeris skambina, prašau avanso. Vežant užsienio lietuviams kartais sutinku ir atsiskaityti grynaisiais gavus, bet ne pirmą kartą. Kai mikroautobusas važiuoja į Londoną, degalai nuperkami dar prieš išvykstant, tad rizikuoti pinigais sudėtinga. Reikia suprasti vieni kitus.

Kiek laiko prieš reikia skambinti, kad būtų laisva vieta?

Idealiai – savaitę ar dvi. Realiai – dažniausiai likus tris–keturias dienas. Žmonės skambina vakarop, o rytoj jau reikia būti Birmingame. Kartais pavyksta, jei tuo metu Kaune kažkas atšaukia. Bet jei planuojate krovinių pervežimą mikroautobusais į Angliją prieš Kalėdas ar rugsėjo pradžią – derinkite mėnesį į priekį. Tuomet visi studentai vežasi dėžes, o keliai pilni. Geriau paskambinti per anksti nei laukti iki paskutinės akimirkos ir viltis, kad kas nors atsilaisvins.

Ar imate užsakymus paskutinę minutę?

Imame, bet ne visada sklandžiai. Jei kas nors atšaukia ir turime tuščią kampą – kodėl gi ne. Jei reikia keisti maršrutą per Lenkiją – kaina bus kitokia. Paskutinės minutės užsakymai dažnai chaotiški: žmonės neišpakavę, nežino kubatūros. Praeitą savaitę paskambino vyras šeštadienio vakarą, sakė rytoj ryte reikia važiuoti. Atvažiavus – trys kambariai nesurinkti. Teko laukti. Taip, imame, bet būkite pasiruošę, kad viskas gali rutuliotis lėčiau nei žadėta einant savaitgalio naktimi.

Dokumentai, muitinė ir Brexit niuansai

Kokių popierių reikia siunčiant dėžes į Angliją?

Reikia sąrašo, kas yra viduje, su apytikslėmis vertėmis – vadinamo packing list'o. Jei verslo siunta – dar ir komercinę sąskaitą faktūrą. Nuo dviejų tūkstančių dvidešimt pirmųjų Anglijai reikia EORI numerio. Jei asmeniniai daiktai – pakanka paso kopijos ir deklaracijos. Klientai kartais klausia: „o negalite tiesiog pravežti?“ Negalime. Po Brexit tai trečioji šalis. Uostuose tikrina dažniau nei anksčiau, o popieriai turi sutapti su tuo, kas yra viduje. Kitaip – stovėjimas ir dar daugiau streso.

Ar galiu siųsti dešrų, sūrio ir šampano draugui į Londoną?

Ne, nerekomenduočiau. Maisto produktus į Jungtinę Karalystę galima gabenti tik su veterinarinėmis pažymomis, o alkoholis – su akcizo dokumentais. Asmeniniam naudojimui teoriškai galima šiek tiek, bet praktiškai muitininkas pamatęs dešrų slepiamų po drabužiais gali konfiskuoti ar skirti baudą. Vieną kartą radau duonos cepelinus dėžėje. Skaniai kvepėjo, bet teko mesti. Jei norite nudžiuginti draugą – geriau atsiųskite pinigų, tegul nusiperka pats Londone. Paprasčiau visiems.

Kas bus, jei muitininkai atidarys dėžes ir privers viską išversti?

Taip nutinka reguliariai. Jei deklaruojate asmeninius daiktus, o viduje dvidešimt naujų elektrinių įrankių – tikrins. Išversti gali privers, o jūs turėsite vėl supakuoti. Mes kaip vežėjai negalime prie muitininkų stovėti – patikra trunka valandas. Kartą Doverio punkte praleidome aštuonias valandas. Vairuotojas net sumuštinį suvalgė prie suoliuko, nes kabinoje buvo pragariškas karštis. Rašykite tiesą sąraše. Tada rizika, kad viską vers, yra mažiausia.

Ar reikia EORI numerio, jei vežu tik savo sofą?

Jei tai tik jūsų sofa su keliomis dėžėmis – ne, EORI nereikia. Jei sofą parduodate ar dovanojate draugui – technically tada reikia. Čia tas niuansas, kurį klientai painioja. Kartais muitininkas paklausia, ar tai Household Goods. Jei atsakysite taip, o paskui randa verslo siuntą – problemos. Aš asmeniškai EORI numerį visada siūlau turėti – nes niekada nežinai, kaip muitininkas nusiteikęs. Geriau turėti ir nereikėti, nei stovėti pasienyje be žinojimo, ką daryti su sofa.

Kiek trunka muitinės patikra Kalais?

Nuo dvidešimties minučių iki kelių valandų. Prancūzijos pusėje tikrina duomenis sistemoje – jei viskas suvesta ir nėra raudonų vėliavų, praleidžia greitai. Jei sistema stringa arba aprašymas per platus – sustabdo. Būna, kad tenka važiuoti į rentgeną. Vieną kartą mūsų mikroautobusą nuskynė priešais – pasirodo, klientas nepaminėjo metalinių garažo vartų viduje. Sustojo visa eilė. Truko beveik tris valandas. Dėl ko? Nes kažkas nepasakė, ką veža.

Ar galima vežti vaistų šeimai Anglijoje?

Receptiniai vaistai – tik su pažymomis ir anglišku vertimu. Paprasti vaistai nedideliais kiekiais paprastai praleidžiami, bet... čia aš nesu šimtu procentu tikras dėl naujausių vaistų importo į UK taisyklių, kurios, rodos, keičiasi kas kelis mėnesius. Geriausia vežti su recepto kopija. Aš asmeniškai stengiuosi nevežti vaistų – per daug galvos skausmo. Jei reikia, geriau siųskite registruotu paštu su dokumentais arba tegul artimasis nusiperka vietoje. Aš pats taip daryčiau.

Pakavimas, mikroautobusas ir kas tikrai netelpa

Kiek kubų tilps į standartinį krovininį mikroautobusą?

Standartinis krovininis mikroautobusas, tokie kaip Mercedes Sprinter arba Ford Transit, turi apie dvylika–penkiolika kubinių metrų. Bet tikroji talpa mažesnė, jei daiktai nėra kvadratiniai. Sofos kampas, dviračiai, kėdės – jie užima oro erdvę. Praktiškai gaunate dešimt–dvylika pilnaverčių kubų. Ir dar – svoris. Pilnai pakrautas mikroautobusas gali sverti tūkstantį penkis šimtus kilogramų krovinio. Viršijus – baudos, problemos, vėlavimai. Kitaip tariant, telpa nemažai, jei protingai krauname.

Ar reikia išardyti stalą ir spintą prieš pakrovimą?

Jei tilps kaip yra – ne. Bet jei stalas dviejų metrų, o durų angis vieną devyniasdešimt – aišku, kad reikia. Beveik visada siūlau išardyti stalus, lovas, spintas. Ne todėl, kad tingiu, o todėl, kad medis nelūžta. Kartą vežiau neišardytą stiklinę vitriną (ai, atsiprašau, ji buvo laminuota, bet atrodė tarsi stiklinė) – durų apvadą teko nuimti. Geriau saugiau. Plėvelė, kampučiai, dėžės. Kartais klientai pyksta, kad prašau vargo, bet paskui padėkoja, kai daiktai sveiki.

Ar saugu dėti viską į dėžes iš prekybos centro?

Geriau nei maišai, bet blogiau nei dvigubos gofruotos dėžės. Prekybcentrio dėžės vieno sluoksnio – jei sudrėksta ar kita siunta spaudžia, jos atsidaro. Praeitais metais Doverio uoste kaip tik taip nutiko: lijo, dėžė aptempta, apačioje išbyrė dokumentai, knygos. Vairuotojas pastebėjo tik iškraunant. Nuo to laiko rekomenduoju dvigubinti arba naudoti bagažines su kampais. O taip, nepamirškite kiekvienos dėžės viršuje pažymėti tel. numeriu. Būna, kad klientas parašo šone, o šonas atsiranda apačioje jau Anglijoje.

Ar galima vežti benziną grandininio pjūklo bake?

Neišvengiamai ne. Degios medžiagos krovininiu mikroautobusu draudžiamos. Net tuščias bakas su išgaravusiais likučiais kelia riziką. Vieną kartą klientas įkišo pjūklą – sakė, bakas tuščias. Užuodžiau per dėžes. Iškėliau, nupyliau likučius, palaukėme. Praradom pusdienį. Tai nėra nepatogumas – tai pavojus vairuotojui ir licencijai. Jei reikia tokio įrankio Anglijoje – parduokite čia, nusipirkite ten. Arba siųskite atskirai specialiu transportu, bet tam reikia ADR pažymų. O tokių mes neužsiimame.

Kas jei vežu augintinį – katę – kartu su baldais?

Katės ir šunys vežami salone ar specialiu narvu, bet ne krovinyje. Krovininis skyrius neturi vėdinimo, temperatūra kinta, o įstatymai reikalauja gyvūną vežti matomoje vietoje. Be to, į UK įvažiuojant reikia veterinarinio paso, skiepų, ypač nuo pasiutligės, ir privalomo temperavimo. Aš nevežu gyvūnų, nes mikroautobusas tam nepritaikytas. Žinau tik tiek, kad ne taip paprasta kaip į Vokietiją. Skambinkite specializuotoms kompanijoms, kurios turi narvus ir žino veterinarines procedūras.

Kelyje – vairuotojai, laikas, nesėkmės

Kiek trunka kelionė iš Kauno iki Londono su kroviniu?

Optimaliai – trisdešimt šešias–keturiasdešimt valandų. Bet čia jei nereikia laukti muitinėje. Realiai – dvi dienos. Vairuotojas fiziškai vienas, bet nuolat skambinama – man, klientams, reikia sukiotis. Pailsima prie Eurotunelio arba kelyje į Kalais. Būna, kad prie Doverio eilė – tada dar pusdienis. Aš vis sakau: jei žadame penktadienį – planuokite ir šeštadienio rytą. Nes vėlavimai kelyje būna dažniau nei saulėta diena. Ypač žiemą, kai kalnai Prancūzijoje padengti ledu.

Ar vairuotojai padeda išnešti daiktus į buto vidų?

Pagal sutartį – iki durų. Jei norite, kad padėtume įnešti liftu ar laiptais – sutarkime iš anksto. Būna, kad vairuotojas pats pasiūlo – tada verta padėkoti arba palikti arbatpinigių. Bet nepamirškite – jis ne samdininkas, o vairuotojas, kuriam reikia pailsėti. Kartą padejau klientui nešti dėžes į aštuntą aukštą be lifto Londone. Atsimenu tik tą vakarą – kojos nejudėjo tris dienas. Dabar tokiuose namuose kiekvienas neša savo daiktus, nebent mokate papildomai. Teisingiausia taip.

Ar visada žinote, kur yra krovinys kelyje?

Daugelis mašinų turi GPS, bet tai nereiškia, kad stebiu kiekvieną posūkį. Jei reikia – parašau vairuotojui, jis atsiunčia lokaciją. Kai kuriose senesnėse mašinose signalas dingsta viduryje niekur. Tiesą sakant, pernai vienas mikroautobusas dingo keturioms valandoms kažkur prie Lilio – išėjo ryšys, o paskui paaiškėjo, kad baterija sugniaužta seną telefoną. Atgavome ryšį netoli Brėmeno. Taip, galima sekti, bet ne viskas tobula. Kartais tiesiog reikia palaukti, kol vairuotojas sustos degalinėje ir atsiskambins pats.

Kodėl viena įmonė žadėjo pervežti per dvi dienas, o jūs siūlote keturias–penkias?

Nes aš meluoti nemėgstu. Dvi dienos galimos tik jei mikroautobusas jau stovi jūsų kieme ir rytoj važiuoja tiesiai. Bet rinkoje tokie pažadai dažnai kvailystė. Pamenu, konkurentai prieš trejus metus žadėjo keturiasdešimt aštuonias valandas Vilnius–Londonas. Klientai sumokėjo, paskambino po trijų dienų iš oro uosto – krovinys dar nebuvęs. Realus krovinių pervežimas mikroautobusais į Angliją reikalauja laiko. Geriau pažadėti ilgiau ir atvežti anksčiau nei atvirkščiai. O šimtaprocentinės garantijos verčia manyti, kad kažkas nėra pasakyta.

Ar teko matyti, kaip daiktai dingsta kelyje?

Asmeniškai – ne. Bet girdėjau istorijų. Blogiausia, kai mikroautobusą nuomojasi neaiškūs tarpininkai be sutarčių, be CMR. Tada jei dingo dėžė – niekas neįrodys. Mes vežame su CMR (jūs, beje, galbūt vadinate kroviniu lapu – ne visai ta pati sąvoka, bet supratote) ir draudimu. Antspaudai ant durų – matomi. Patarimas – niekad nesidėkite juvelyrinių dirbinių ar grynųjų į krovininę dalį. Įsimeskite į lagaminą salone. Kartą vienas klientas slėpė auksinę grandinėlę po rankšluosčiu. Rado – nieko, bet buvo prakaitas.

Sukčiai, blogi ženklai ir ką aš pats nežinau

Kaip atpažinti, kad pervežėjas – ne šiaip kontorinis sukčius?

Jei daug kalba, mažai rašo. Jei nesiunčia sutarties, jei kaina žemesnė už rinkos vidurkį, jei prašo visos sumos į asmeninę sąskaitą – bėkite. Patikimas pervežimas turi registruotą įmonę, realų adresą, daugiau nei vieną atsiliepimą. Kartais sukčiai nurodo fiktyvų numerį – paskambinkite vakare, jei priima tik darbo valandomis – gerai. Buvo atvejis, kai klientė sumokėjo aštuonis šimtus eurų „vadybininkei“, kuri po to ištrynė Facebook profilį. Prašykite sąskaitos faktūros dar prieš mokant. Aš pats visada išrašau sąskaitą faktūra (taip, faktūrą, žinau, bet taip gyvai sako) – ir tuomet aišku.

Ar turite draudimą, jei kas nors sulūžta?

Taip, turime CMR draudimą. Bet turiu būti sąžiningas – jis dengia ne viską. Jei stalą supakuojote prastai ir jis subyrėjo nuo duobių – tai jūsų rizika. Jei subyrėjo dėl mūsų kaltės, pavyzdžiui, staigiai stabdėme arba krovinys buvo nesaugotas – tada draudimas veikia. Visada fotografuokite daiktus prieš pakrovimą. Aš pats tai darau kiekvieną kartą. Būna, kad klientai pamiršta, o paskui bando įrodinėti, jog rėmas buvo sveikas. Fotografijos – jūsų draugai. Be jų aš nieko negaliu pažadėti, kad teismas ar draudimas patikės.

Ką daryti, jei krovininis mikroautobusas bus per sunkus?

Tada sustojame. Perkrautas mikroautobusas – bauda, vairuotojo taškai ir gėda. Mačiau, kaip Vokietijoje sustabdė kolegą su aštuoniais šimtais kilogramų viršsvorio. Teko permesti dalį kitai mašinai – papildomos išlaidos. Todėl prieš kelionę klausiame: kas viduje? Jei sakote „darbastalis ir dėžės“ – gerai. Jei paslėpėte betoninius blokus – problema. Švininių akumuliatorių niekas nemini, o jie sveria velniškai. Realiai – svarbu neapgauti nei savęs, nei mūsų. Policija sveria ne retai, ypač tiltuose. O baudos ten kitokios nei Lietuvoje – skausmingesnės.

Ar galima vežti kambarinius augalus į Londoną?

Fiziškai – taip, jie telpa. Legaliai – sudėtingiau. Augalai be fitosanitarinio pažymėjimo rizikuoja būti konfiskuoti, ypač jei žemė, molio vazonuose. Aš asmeniškai stengiuosi vežti tik dirbtines gėles – mažiau streso. Nors prieš penkerius metus kolega nuvežė fikusų partiją be popierių ir nieko nebuvo. Bet dabar nebe tie laikai. Nežinau, ar verta rizikuoti dėl filodendro. Jei labai brangus augalas – geriau atiduokite kaimynui. O jei sentimentai dideli – ieškokite specialistų su fitosanitariniais sertifikatais. Aš nesu toks specialistas.

Ką tu pats nežinai šimtu procentų apie šį verslą?

Pakankamai daug. Pavyzdžiui, HMRC naujos importo taisyklės nuo kitų metų sausio – aš dar neįsigilinau iki galo. Taip pat naujausios tvarumo direktyvos dėl krovininių automobilių taršos klasės. Ir dar – aš negaliu žinoti, kaip konkretus muitininkas nuspręs tą antradienio popietę. Kiekviena kelionė skiriasi. Manau, kad dvidešimt ketveri metai suteikia patirties, bet ne viską žinančio proto. O kas sako, kad žino viską – tas meluoja arba per daug jaunas. Aš pats dar mokausi, nors amžius sako, kad turėčiau viską mokėti.

Išvada

Krovinių pervežimas mikroautobusais į Angliją niekada nebus toks pat, kaip spausti mygtuką e-parduotuvėje. Čia reikia žmonių, kurie supakuoja, pakrauna, išvažiuoja, palaukia eilėje, vėl išvažiuoja ir pagaliau atveža. Ne viskas bus tobula, ne viskas bus laiku kaip Šveicarijos traukinys. Bet jei komunikuosite atvirai, supakuosite protingai ir rinkitės pervežėjus, kurie nedirba pirmą dieną – daiktai pasieks Londoną, Birmingamą ar Mančesterį sveiki. Skambinkite, net jei klausimas atrodo kvailas. Mes irgi žmonės, o ne Google kalendoriai.