Krovinių pervežimas mikroautobusais į Angliją: ką verta žinoti prieš renkantis pervežėją

Dvidešimt ketveri metai – tiek jau sukuos po Europą su kroviniais. Žmonės dažnai skambina ir klausia, ar verta gabenti daiktus į Angliją mikroautobusu. Atsakymas – taip, jei žinai, ką darai. Krovinių pervežimas mikroautobusais į Angliją šiuo metu populiaresnis nei bet kada, ypač tiems, kas kraustosi iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę. Ne visada reikia didelės fūros, kai esi vienas arba didžiausias daiktas – sofa. Kartais užtenka vieno mikroautobuso krūvos, bet... būna ir problemų. Ką tiksliai? Ogi dabar po vieną pakalbėsim, kaip prie kavos puodelio. Šiandien jau trečias puodelis, naktinė pamaina išvargino, bet temą tai moku kaip savo penkis pirštus.

Ar tiks mikriukas tavo daiktams?

Viena iš visko – ar telpa mikroautobuse?

Kiekvienas kartas skirtingas. Dviejų kambarių buto baldai, lagaminai ir dviratis – telpa. Prisideda du metrų šaldytuvas – jau galvok. Aš prašau nuotraukų. Kartais žmonės sako „ten nieko daug“, o išeina keturios sofos tiesiog. Mikriukas nėra fūra, bet užtenka dažniausiai 80–90 % atvejų perkraustant į Londoną. (Taip, anksčiau sakydavau, kad viskam reikia fūros, bet dabar žinau – nebūtinai.) Tik neaugink gyvų augalų šalia daiktų – kartą važiuojant per Lenkiją užmirkau visus.

Kaip suprasti, kad man nereikalinga fūra, o užteks mašinos?

Fūros reikia tiems, kas veža namą su rūsiu. Mikriukas tinka, kai kraustaisi vienas iš Kauno į Notingamą: virtuvė, lova, spintelė, dešimt dėžių. Metriškai – aštuoni–dešimt kubinių metrų. Jei patiems sunku įsivertinti, nufotografuokite. Kartais žmonės nežino, kad sofos išrinktos nebegrįžta atgal. Tada mikroautobusas gelbsti, nes fūra neapsimoka. Buvęs atvejis – ponia iš Panevėžio vežėsi tik katiną ir džiovyklę. Fūros kaina būtų dvigubai didesnė už daiktų vertę.

Kokie daštai apskritai netinkami vežti mikroautobusu į Angliją?

Hazardas, chemikalai, benzinu kvepiantys daiktai – ne, tikrai negalima. Muitinė atidarys ir reikalaus rimtų paaiškinimų. Kartą vežėm spa vonią – viduje liko du litrai vandens. Prakaitavau per visą Vokietiją, kol įtikinėjau, kad ten vanduo. Dabar tikrinu tvarkingiau. Nestatykite sunkių daiktų ant viršaus – mikriukuose sienelės minkštesnės nei fūrose. O tos įmonės, kurios sako „mes vešim viską“, dažnai tikisi, jog problemų neiškils. Iškils, patikėkite.

Kainos, laikas – kur kas slepiasi

Kiek kainuoja pervežimas mikroautobusu į Londoną apytiksliai?

2024-aisiais pilnas mikriukas iš Vilniaus į Londoną dažniausiai kainuoja keturių–šešių šimtų eurų. Pusė mašinos krovinio – du–trys šimtai. Važiavimas į šiaurę, tarkim Edinburgą, brangiau dėl atstumo ir kelių mokesčių. Visi nori tikslios kainos telefonu, o aš negaliu pasakyti nežinodamas daiktų. Kartą klientas pakrauto tikrų akmenų sodui. Tada kaina auga, nes svoris. Mikroautobusai labai jautrūs pertekliniam kiekiui.

Ar tikrai greičiau nei fūra?

Su fūra reikia laukti, kol surenka pilną krovinį – savaite, dvi. Mikroautobusas gali išvažiuoti rytoj, jei laisvas ir jei skubi. Kelyje greičiau, nes nestoji kaip fūra. Bet mažesnėse mašinose viskas kratosi smarkiau. Garantijų „rytoj bus“ duoti negaliu – būna gedimų, eilių kalnuose. Realiai savaitės skirtumas likęs, jei fūrai reikia komplektuoti kitus krovinius. Perkraustymas į Londoną mikroautobusu laimi lankstumu dažniausiai.

Kodėl vieni siūlo tris šimtus, o kiti aštuonis – kas čia per skirtumas?

Kaip su kebabais – vieni pila mėsą, kiti bulgurą. Brangūs variantai su pilnu servisu: pakuoja, kelia, draudžia. Pigūs – gauni raktus, susitinkate kur už miesto apie pusiaunaktį. Ne visada pigu blogai, bet kai kurie skelbiasi „pervežimas Angliją“ (neatsargiai parašęs), paima pinigus ir dingsta. Jei kaina žemiau kuro sąnaudų – kažkas ne taip. Nepriklausomai rinktis vien pagal kainą – skaudės galvą labiau nei piniginę.

Ar reikia mokėti prieš ar galima po atsiėmimo?

Aš prašau avanso – dvidešimt trisdešimt procentų. Tai atsijoja besišnekėjusius nuo rimtų. Likęs mokėjimas – gavus daiktus. Buvo klientas, nenorėjęs mokėti iš anksto, bet reikalavęs raštiškų garantijų. Duodam raštą, bet avansas lieka avansas. Jei atšaukiau kelionę likus dienai – sorry, negrąžinu. (Ne visada pinigai grįžta, jei jau buvau atsisakęs kito krovinio.) Sutartis turi veikti abiems pusėms.

O jei vėluoja pervežėjas – ar būna kokių nors kompensacijų?

Teoriškai taip, praktiškai – gerkite arbatą ir laukite. Jei sutartyje baudos – prašyk. Bet dažnai terminai orientaciniai, ypač per žiemą. Buvę taip, kad vairuotojas užstrigo Doverio uoste per parą. Ką padarysi? Dangaus nepagausi. Geriausia – klausti apie vėlavimo politiką prieš mokant avansą. Jei vėluoja savaitę be žinios – čia jau ne vėlavimas. Tada reikia ieškoti, kur dingo. Pervežimas mikroautobusu turi savo rizikų.

Dokumentai ir muitinė – post-Brexit bėdos

Ar po Brexit dabar viskas sudėtingiau dėl muitinės?

Sudėtingiau nei prieš dešimt metų, bet jau pripratome. Reikia eksporto ir importo deklaracijų, CMR, aiškaus daiktų sąrašo. Verslui – EORI. Asmeniniams daiktams galima lengvatų, bet reikia įrodyti, kad naudoti. Štai čia aš ne šimtu procentų tikras dėl paskutinių muitinės patikslinimų – taisyklės keičiasi taip dažnai, kad geriau pasitikrinkite telefonu. Nepatikėk vien senais gidais internete. Ten informacija gali būti pasenusioj stadijoj.

Ką daryti jei muitininkai Anglijoj atidaro mano dėžes?

Palaikyk kvėpavimą. Jie tikrina kontrabandą. Jeigu turi sąrašą kiekvienos dėžės turiniui – super. Kartą atidarė dėžę su spausdintuvu – įtarė dėl dydžio. Paaiškinom, parodėm, užtrukom pusantros valandos. Klausimas ne ar atidarys, o kaip greitai vėl supakuosi. Jei pats pakuoji – naudok daug popieriaus ir juostos. Muitininkai nemėgsta netvarkingų dėžių, nes turi vėl tvarkyti vietoj jūsų. Sutaupykite laiko abiem pusėm.

Ar galiu vežtis maistą, prieskonius, konservus į Angliją?

Asmeniniam vartojimui, nekomerciniam kiekiui – dažnai praleidžia. Bet mėsa, pieno produktai, kiaušiniai? Rizikinga. Kartą klientė bandė vežtis rūkytą dešrą mamytei – konfiskavo. Verkė. Prieskoniai fabrikinėse pakuotėse paprastai praeina. Geriausiai – nevežk maisto. Yra ten parduotuvių, Tesco veikia. Bet jei jau reikia – maži kiekiai, hermetiškai uždaryti. Ir nepamiršk deklaruoti sąraše sąžiningai. Pamoka kainuoja brangiai emociškai.

O kaip su alkoholiu – kelios buteliai viskio ar vyno?

Kelios buteliai asmeniniam naudojimui – įmanoma. Geriau neatidaryti. (Arba vis dėlto atidaryti? Dabar susipainiojau.) Ne, nauji, nepaliesti buteliai deklaruoti kaip alkoholis. Dviejų butelių trikdis nematysi, bet penkiolika – jau prekyba. Buvę, kad vaikinas vežėsi pilną dėžę midaus. Muitininkai juokėsi, bet apmokestino vis tiek. Riboti kiekiai egzistuoja ne šiaip sau. Negalvok, kad nepastebės didelio kiekio sunkioj dėžėj.

Realybė kelyje – ne viskas tobula

Ar vairuotojas padės man nešti daiktus iš buto?

Priklauso nuo sutarties. Daugelis vairuotojų – ne krovėjai. Bet jei matau, kad moteriškė viena su trisdešimt dėžių – padedu. Jei užsakai „nuo durų iki durų“ pilną servisą – tada du žmonės neša. Paprastai? Neversk vairuotojo kelti sofos į trečią aukštą be lifto. Kartais sako „o jūs gi stiprus vyrukas“. Taip, stiprus, bet nugara irgi turi teisę nesugriūti iki pensijos. Pagalvokit apie liftą.

Ką daryti jei adresuotas Anglijos gale nėra, kad atsiimti?

Skambink draugams, giminėms, arba daiktai keliauja į saugyklą. Londone jos brangios, todėl geriau suderinkite laiką. Kartą vežiau į Mančesterį, o gavėjas išskrido į Škotiją verslo reikalų. Savaitę stovėjo. Dabar visada klausiu: „Ar tikrai būsit?“ Jei ne – turėk atsarginį planą. Mikroautobusu daiktai atvežami tiksliai į adresą, bet jei niekas neatidaro – problema jūsų, ne mano. Kartais tenka mokėti už sandėliavimą. Tai nemalonu.

Ar mikroautobusuose kartais vežami kelių klientų daiktai vienu metu?

Taip, tai dalinių krovinių gabenimas Anglijos kryptimi, labai populiarus būdas sutaupyti. Dažnai komplektuojame: tavo dėžės, kito baldai, trečio lagaminai. Kiekvienas apmoka už savo vietą. Blogiausia, kai skubanti įmonė ima iš aštuonių klientų, kad nieko nebegali atsekti. Buvo atvejis – ponia gavo svetimą mikrobangę. Vėliau keitėmės atgal. Retai taip nutinka, jei tvarkingai pažymėta ir nesumaišai adresų. Tik nepasitikėk visai atsitiktiniais tarpininkais be adreso.

Ar mikroautobusas važiuoja tiesiai iš Lietuvos, tarkim iš Vilniaus, į Birmingemą?

Ne visada tiesiai kaip kulkai. Gali paimti Vilniuje, Kaune, net Varšuvoje. Būna, kad ir Prancūzijoje prigrūsta siuntų. Tiesus maršrutas – brangiau. Jei nori tiesiai – mokėk už pilną mašiną. Bet net pilnas mikriukas stoja muitinėje, degalinėje, pailsėti. Aš reikalauju: per parą ne daugiau dešimt valandų vairavimo. Nors, na... buvęs kolega važiuodavo ilgiau. Neaiškinsiu jo veiksmų – ne mano reikalas. Bet taip nereikia daryti.

Kaip apsisaugoti, kad baldai per kelionę nesubraižytų, nesulūžtų?

Pakuotė, pakuotė ir dar kartą pakuotė. Burbulinė plėvelė, kartonas, putos ant kampų. Jei sumoki už krovinių pervežimą į Angliją, o daiktai apdaužyti – dažnai kalčia pakuotė, ne vairuotojas. Keliai prasti, ypač Belgijoje, ten duobių kaip po apokalipsės. Triukšmas ir siurprizai garantuoti. Mano patarimas: nepagailėkite medžiagų. Geriau saugu nei atsiprašinėjimai raštu internete. Nepatogu visiems būna tada.

Ar verta pirkti papildomą draudimą daiktams?

Verta, ypač su elektronika ar antikvaru. Standartiniai draudimai turi limitus. Buvę, kad televizorius atšoko per duobę, o draudimas dengė tik trisdešimt procentų. Klientas pyko, bet sutartis buvo aiški. Dabar sakau: jeigu baldas kainavo tūkstantį eurų, o vežimas du šimtus – pagalvok apie CMR papildomas sąlygas. Kai kurios įmonės apskritai neturi draudimo. Tyla telefone daug ką pasako. Klauskite akis į akį.

Blogi vežėjai ir kaip jų atpažinti

Ar tikrai reikia vengti skelbimų lentose randamų vežėjų?

Ne visų, bet atsargiai. Kai kurie – puikūs vyrukai, pradedantys verslą. Kitas – melagis su „Sprinteriu“ ir sugedusiu stabdžiu (tikrasis atvejis). Skelbimuose visi gražūs. Rimtos įmonės turi svetainę, telefoną, kuriam atsako vardu. Jei ragelyje tik „alo, vežame“ – gerai pagalvok. Gebėjimas suteikti licencijos numerį – minimalus patikimumo ženklas. Jei vengia – atsakymas aiškus. Nebūkite lengvabūdžiu.

Kodėl kai kurie vežėjai paprasčiausiai nebeatrašo po avanso?

Nes pasiėmė pinigus ir viskas. Yra toks reiškinys – gerą kainą, avansas, dingimas. Anglijos kryptis gundi, nes daug norinčių. Policija dažnai nepagauna, nes sumos ne milijoninės. Pažinojau porą tokių... verslininkų. (Gerai, kol neišsivažiavo toli.) Klientai paskui skambina man, aš pasiutęs ir liepiau: siųskite viską, ką turite. Tokių istorijų per metus penkios. Nėra smagu rašyti, bet taip yra rinkoje.

Kas yra ta „gabeno kaip gali“ praktika, apie kurią girdžiu?

Tai kai daiktai suverčiami be eilės, be tvirtinimo. Mikriukas važiuoja, o dėžė slenka iš kampo į kampą. Buvęs atvejis: kolega dėjo lagaminą ant apverstos kėdės, kad „tilptų daugiau“. Atvežė – kėdė sulūžo, lagaminas išsitepliojo. Tokie pervežėjai taupo popierių, juostą, laiką. Jie taupo ir tavo nervus – sarkazmas čia. Gerai pakabink savo daiktus arba rinkis tą, kuris klausia, kaip supakuota. Arba apsivalyk pats prieš tai.

Ar normalu, kad vairuotojas vairuoja vienas ir be sustojimų visą kelią?

Ne, pavojinga. Darbo ir poilsio laikas privalomas. Tikras profesionalas žino: po keturių su puse valandos – pertrauka. Bet matau daug „zombie“ vairuotojų keliuose. Kolega per radiją pranešė, kad beveik atsitrenkė į barjerą. Miego trūkumas. Jei pervežėjas sako varys be miego – atšauk. Geriau vėluos dieną, nei nepasieks niekada. Kaina gali būti žema, bet jei vairuotojas užmigs – nuostoliai neįsivaizduojami. Ir vėl – Prancūzijos keliai nuobodūs.

Ar dažnai būna, kad mikroautobusas „perlipa“ leistiną svorį?

Taip, jei slepia svorį. Klausiu: „Ar yra kas nors sunkaus?“ – „Ne, tik drabužiai.“ O ten knygos. Visos enciklopedijos, gal trys rinkiniai. Mikriukai turi ribas – tonas, tonas pustrečios krovinio. Viršijus – baudos, stovėjimas pasienyje. Buvę, kad teko palikti dalį daiktų, nes negalėjom įsikelti. Klientas pyko ant mūsų, nors melavo pats. Svorio melas – pats blogiausias melas. Saugokite santykius, pasakokite tiesą. Bus pigiau visiems tada.

Ką daryti jei gavėjas Anglijoje nežino tikslaus laiko, kada atveš?

Šiuolaikinėse įmonėse turėtų būti GPS arba skambutis prieš valandą. Jei ne – lauksi kaip prie stomatologo. Neaišku kada. Aš stengiuosi suderėt tikslų laiką likus dienai. Jei krovinys mažas – pasiūlau atsiimti iš terminalo. Kas nenori laukti – mokosi kantrybės. Kartais taip įsijautri į važiavimą, kad pamiršti pavalgyti. Skambutis: „Jūs jau netoliese?“ Netoliese, bet ne čia. Kaina priklauso ne nuo to, kaip skubiai skambini. Atsipalaiduokite.

Ar galima vežtis augintinį kartu su baldais mikroautobusu?

Gyvūno nepatartina laikyti krovinių skyriuje – tamsu, šalta arba karšta. Geriau salone. Kartą vežėsi kates narvuose tarp spintų. Katės stresavo, aš irgi, nes girdėjosi kniaukimas iš galo. Šuns pėdsakai ant sofos – negerai. Kai kurios kompanijos specializuojasi gyvūnų pervežime. Šiaip drąsiai klauskite – kainos kiek kartais priklauso nuo to, kiek toli reikia gabenti. Augintiniai turi savo taisykles, atminkite tai.

Išvada

Atsakymų turi būti daug, bet esmė paprasta. Krovinių pervežimas mikroautobusais į Angliją yra puikus sprendimas tiems, kas kraustosi vidutiniškai, nenori laukti fūros ir ieško lankstumo. Svarbiausia – nepulkite į pigiausios kainos spąstus, paklauskite apie draudimą, svorį ir pakavimą. Aš per dvidešimt keturis metus mačiau visko: graudžių ašarų dėl dingusio avanso ir džiaugsmo, kai žmogus atsistoja Anglijos bute su savo kėde. Pasirinkite sąžiningai. Sėkmės kelyje.