Krovinių pervežimas mikroautobusais į Angliją: ką verta žinoti prieš perkeliant daiktus

Įvadas

Krovinių pervežimas mikroautobusais į Angliją – štai kas mane išlaiko jau dvidešimt ketvirtus metus. Ne visada lengva duona, bet įdomus. Per tą laiką teko pamatyt visko: ir blizgančių furgonų, kur vairuotojai pristato daiktus kaip kokius šilkus, ir tokių... na, tiesiog tragedijų, kur klientai lieka su sulaužytom sofom ir be numerio telefone. Čia bandysiu atsakyt į klausimus, kurie dažniausiai sukasi galvoje, kai žmogus pirmą kartą veža daiktus į Londoną, Birmingemą ar kur ten į tą Didžiąją Britaniją. Praktiškai, be užslėptų akcijų, tiesiai šviesiai, kad ir kokia nepatogi būtų tiesa.

Transporto vietos ir realybė

Kiek tonų tilps į mikroautobusą važiuojant į Londoną?

Na, žiūrėk. Standartinis krovininis mikroautobusas, na tarkim Mercedes Sprinter, nameliukas – kabinoj trys vietos, o gale metrai du su trupučiu ilgio. Svoris? Realiai gal tilpti toną, pusantros, jei daiktai tankūs. Bet ne viskas priklauso nuo tonų. Kartais prisikrauni dviejų kubų daiktų, o jie sveria keturis šimtus kilogramų. O kartais – tas pats kubas, bet keturių tonų. Faktas tik toks: jei turi daug knygų ar metalinių stelažų, pasakyk iš karto. Vieną kartą vežiau kažkokį senovinį seifą, tai vos ratai nenusivarė. Geriau jau atvirai pasakyt ką turi, nei vėliau stebėtis, kad vežėjas atsuka nosį.

Ar mikroautobusas krovininis geriau nei fura mažiems kroviniams?

Čia taip. Fura – tai fura. Eini su ja per Prancūziją, per Olandiją, mokėk mokesčius didesnius. O mikroautobusas mikriukas, sukasi greičiau. Jei turi buto daiktų iš vieno kambario, tai didžiulės sukabintos mašinos tau visiškai neapsimoka. Be to, Anglijoj gatvės siauros, ypač tuose senesniuose rajonuose, kur aš dažnai važiuoju. Ten fura neįvažiuoja net su padangų oru. Mikroautobusas prilįs ten, kur prilįsti reikia. Ai, bet jei pervežimas iš viso buto trims kambariams – tada jau sprinteris per mažas. Tada reikia kombinuoti, arba du reisus daryti. Taip kad nuo situacijos.

Kokiais maršrutais dažniausiai važiuojate į Angliją?

Oi, čia priklauso nuo oro ir nuotaikos. Ne, juokauju. Paprastai per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją ir tada tunelis ar keltas į Doverį. Kartais, jei reikia Vokietijos vengti dėl kamščių, sukame per Belgiją. Neseniai važiavome per Liuksemburgą, nes klientas skubėjo į Mančesterį, o A3 autostrada ten buvo užkimšta. Kelių mokesčiai skiriasi, degalai brangesni Vokietijoje negu Lenkijoje, bet kelias paprastesnis. Įsivaizduok, kad mikroautobusas lankstesnis. Fura negali sau leist tokių eksperimentų, o mes – kodėl gi ne. Svarbu, kad daiktai laiku atsirastų ten, kur reikia.

Ar galima per vieną reisą nuvežti ir baldus, ir dar asmeninius drabužius?

Žinoma, kodėl ne. Dažniausiai taip ir būna. Vienas kambarys daiktų – tai ir kėdės, ir dėžės su megztiniais, ir tas keistas lempininkas iš močiutės palikimo. Tik reikia žinoti, kad muitinėje tai turi atrodyti kaip vienas krovinys, o ne kaip komercinė siunta. Jei veši asmeninius daiktus, tai jie turi būt naudojami, ne nauji etikečių su kainom. Vieną kartą muitinininkas Doveryje atidarė dėžę, o ten – dvylika porų naujų batų. Klientas sakė, kad viskas asmeniniam naudojimui. Na, galvojo, kad dabar Londone verslą kurs. Teko pakomentuoti, kad muitas bus kitoks. Padarėm kaip reikia, bet laikas dingo.

Kainos ir kaip neapsigauti

Kiek dabar kainuoja pervežti daiktus mikroautobusu iš Vilniaus į Birmingemą?

Oi, čia kaip su žuvimi turguj – kiekviena diena kitokia. Maždaug, jei turi kubą ir pusę daiktų, nuo šešių iki devynių šimtų eurų gali būti. Bet šiandien degalai kainuoja viena, rytoj kita. Be to, jei reikia padėti supakuoti, užnešti į ketvirtą aukštą be lifto, turi primokėti. Atsimenu, praėjusį mėnesį vežiau į Birmingemą, ten klientas gyveno name su siaurais laiptais. Praradau valandą laiko, kol išnešiojom. Už tą valandą irgi kas nors sumoka, tiesa? Bet apskritai – ne pigiau nei keturi šimtai ir ne brangiau nei tūkstantis dviejų kubų atveju. Rašykit, suskaičiuosim.

Kodėl vieni pervežėjai prašo dvigubai mažiau nei jūs?

Aha, čia tas klausimas, kurį girdžiu kartą per savaitę. Na, žiūrėk. Yra žmonių, kurie turi mikroautobusą, algą gauna kitur, o vakarais pavėža – tai jiems užtenka benzino pinigų ir alaus. Kituri dirba be draudimo, be licencijų, moką atsivežti draugą pagalbininku. Jei tau taip gerai – varyk. Bet jei jie pavogs pusę daiktų, arba numes televizorių ir dings – skambinėsi savo sąskaita. Aš neimu mažiau, nes man reikia drausti mašiną, mokėti muitinius popierius, licencijas. Tai kainuoja. Taip kad tas pigiausias variantas kartais atsieina brangiausiai. Beje, buvo atvejis, kai klientas sutaupė tris šimtus, bet prarado šaldytuvą. Ne, du šaldytuvus netgi.

Ar reikia mokėti viską iš anksto, ar galima atsiskaityti po pervežimo?

Dažniausiai prašau dvidešimt procentų avanso, kad žmogus tikrai savo daiktų nepamirštų ir nenukeistų. Būna tokių – paskambina, rezervuoja datą, o tada pradingsta. O man laikas sugaištas. Likęs atsiskaitymas – ten Anglijoj, kai iškraustome. Grynaisiais arba pavedimu. Ai, bet yra vienas niuansas. Jei suma didelė, geriau pavedimas. Aš vairuotojas, ne bankas, nesinešioju su savim kasos aparato. Štai praėjusiais metais važiavom į Braitoną, klientas turėjo du tūkstančius grynais. Visą kelią jaudinausi. Dabar kitam reise sakau – pavedimu, drauguži, pavedimu. Ir viskas aišku kaip dieną.

Ką reiškia "nuo durų iki durų" paslauga ir ar ji verta pinigų?

Tai reiškia, kad atvažiuoju pas tave į kiemą Vilniuje, įsikeliu daiktus, o Londone iškraustau ant kilimo. Jei liftas yra – super. Jei ne – kopiame. Kartais klientai galvoja, kad aš ir supakuosiu. Ne, nebent atskirai sutariame. Supakuoti – tai kiti pinigai ir kitas laikas. Aš vežikas. Nors kartais, jei matosi, kad močiutė viena gyvena ir sunkiai pakelia dėžę, padedu. Žmogiška. Bet oficialiai – tik pakrovimas ir iškrovimas nuo mašinos. Viskas kita – derinama. Žinok, daugelis šiais laikais renkasi būtent šitą variantą, nes patogiau negu tempti daiktus į terminalą patiems.

Dokumentai, muitai ir kiti malonumai

Kokie popieriai reikalingi, kai vežu asmeninius daiktus į Angliją po Brexit?

Po to Brexit viskas pasidarė... įdomiau. Reikia packing list'o – sąrašo daiktų. Nebūtinai su kiekvienos kojinės aprašymu, bet bendrai: dėžės su rūbais, stalas, kėdės. Reikia tapatybės dokumento kopijos, kartais darbo vizos ar gyvenimo teisinio pagrindo patvirtinimo. Anglijai dabar reikia atskirai dėmesio, jie nebe ES. Yra muitinės deklaracija, kurią mes tvarkome. Kartais klientai klausia – o galima tiesiog taip, be popierių? Ne, drauge, nebeina taip jau kokią dešimtmetį. Net asmeniniams daiktams reikia aiškumo. Vieną kartą vežiau bičiuliui, tai jis sąrašą padarė ant popierinės servetėlės. Paėmiau, bet teko perrašyt tvarkingai.

Ar mano daiktai gali būti apmuitinti Didžiojoje Britanijoje?

Jei tai tavo naudoti asmeniniai daiktai, gyveni ten ar vėl persikraustai – neturėtų. Bet yra sąlyga: daiktai turi būti naudoti mažiausiai pusę metų. Jei atveši naują šaldytuvą, apdaužytą butiniu įrankiu – oi, gali paklausti muitininkai. Teoriškai asmeniniai daiktai atleidžiami nuo muito. Praktiškai – jei pervežėjas nežino, kaip tinkamai užpildyti T1 ar kitus lapelius, gali strigti. Aš tuos popierius darau kas antrą dieną, žinau kur ką rašyti. Bet pripažinsiu, prieš trejus metus buvo pokyčių. Tada mėnesį buvau šiek tiek pasimetęs, nes taisyklės keitėsi greičiau negu aš spėdavau perskaityti pranešimus. Dabar jau aišku.

Kas vyksta, jei muitininkai nusprendžia tikrinti visą krovinį?

Tada geriausiu atveju prasideda pora valandų blogo laiko. Prisimenu, Doverio uoste kartą sustabdė. Atidarinėjau visas dėžes, rodžiau – štai dėžė su bataniais (o, bateliais, atsiprašau, su batais), štai dėžė su puodais. Klientė stovėjo šalia ir raudonavo, nes ten buvo ir jos bikinių kolekcija. Muitininkas patikrino, ar nėra cigarečių, alkoholio, – to negalima daug vežti be akcizo. Daiktus užrašė, paskui paleido. Laikas prarastas, bet daiktai sveiki. Jei pervežėjas yra normalus – jis žino, kad tai įmanoma, ir nesistresuoja. Blogiau, jei pats vežėjas pradeda bėgioti ir visko bijoti. Tada muitininkas įtartinas pasidaro.

Ar galima vežti augalus, maistą ar gyvūnus mikroautobusu į Angliją?

Augalai – čia aš ne visai tikras, kaip dabar tiksliai po tų visų pasikeitimų. Yra kažkokios fitosanitarinės pažymos, bet ar leidžiami kambariniai augalai – geriau pasitikrinti atskirai. O maistas... na, savo vaflių dėžutė kelionėje – niekas negrieš. Bet didelis kiekis konservų, dešrų – muitinė gali turėti klausimų. Anglijai labai jautrūs žoliniai, maisto produktai. Gyvūnai – visai kita kalba. Tai nebe krovinys, tai gyvūno pervežimas, reikia veterinarijos paso, skiepų, čipų. Aš paprastai vežu daiktus, o jei kas klausia apie gyvūnus – siunčiu pas veterinarus ir specializuotus vežėjus. Ten savo taisyklės, kurių aš tikrai nekontroliuoju. Geriau specialistą rasti.

Praktiniai dalykai ruošiantis

Kaip supakuoti daiktus, kad jie neišsiteptų ar nesulūžtų?

Dėžės. Daug dėžių. Ir ne iš tų, kurias paimi prie parduotuvės konteinerio, kurios persišlapinusios. Normalios dvigubos bangos dėžės. Kiekvieną dėžę pasirašyti – ne tiesiog "virtuvė", o "virtuvė – trapios lėkštės". Burbulinė plėvelė – tai ne šventvagystė, tai išgelbėjimas. Aš mašinoj turiu kilimėlių, diržų, bet jei daiktai prastai supakuoti, tai ir tų diržų nepakaks. Kartais žmonės suvynioja stiklinį stalą į vieną laikraštį. Aš tą stalą mačiau duonos kepalu Anglijoje, klientas stebėjosi. Supakuok taip, lyg mašina patektų į duobę. Nes keliai tikrai kartais būna duobėti, ypač Belgijoje.

Ar verta daiktus susinešioti į dėžes prieš vežėjui atvažiuojant, ar jis gali padėti?

Kuo daugiau tu pats padarysi, tuo mažiau mokėsi. Aišku, jei turi seną spintą, kurią reikia išardyti – vežėjas ne dailidė, nors kai kurie vaikinai suktukus turi. Aš asmeniškai padedu, jei matosi, kad be manęs žmogus neįveiks. Bet tada laikas eina, o laikas – benzinas, o benzinas – tavo kišenė. Geriausias variantas: viskas supakuota, prie durų sukrauta, aš atvažiuoju, krauname penkiolika minučių ir judam. Kartais klientai sako "oj, dar penkioms minutėms", o ten eina valanda. Atsimenu vieną kartą – laukiau keturiasdešimt minučių, nes klientas "dar truputį susitvarkė". Tada vakarop nebespėjau į keltą. Nieko, kitą dieną važiavom.

Ką daryti, jei mikroautobusas užsikimšo ir neatvažiavo laiku?

Na, techniniai gedimai pasitaiko. Buvę, kad Anglijoje ant M25 žiedo stovėjau dvi valandas dėl avarijos. Normalus vežėjas paskambins, paaiškins. Jei ne – atrodys, kad apgavo. Aš jei ką nutinka – skambinu iš karto. Kartais net per asistentą, jei pats vairuoju – jis (o, aš pats, atsiprašau) rašo žinutę, nes vairuoti negaliu. Svarbu, kad žinia nueitų. Jei mikroautobusas sugedo visai – geri vežėjai turi planą B: kitas reisas, kompensacija. Blogi – dingsta. Tada lieka tik skundai. Teismai ilgi.

Realybė Anglijoje ir neišvengiami faktai

Ar pervežėjas Anglijoje padės iškrauti, jei namuose nėra lifto?

Kad ir kaip bebūtų, laiptai – tai mūsų kasdienybė. Aišku, jei tai privatus namas su laiptais – kopsime. Bet jei ten dvylika aukštų ir liftas sugedęs – tada jau reikia kalbėti rimčiau. Aš asmeniškai padedu iki buto durų. Jei durų slenksčio reikia pernešti per kambarį – sutariam. Kartais matai, kad žmogus vienišas, pagyvenęs, tada ir nestatysi dėžių koridoriuj. Nors nugara po tiek metų jau nebe ta. Pernai į trečią aukštą be lifto išnešiojom sofą – aš ir vairuotojas Tomas. Abu kitą dieną kaip inkstą jautėm. Bet daiktai atsidūrė ten kur reikia. Tai jei turi daug sunkių baldų ir aukštas aukštas – pranešk iš anksto. Reikės gal dviejų vairuotojų.

Ar sekmadienį galima pristatyti daiktus, nes man reikia iki pirmadienio?

Anglijoj parduotuvės sekmadienį atidaro, bet trumpiau. Perkraustymai? Galima, bet brangiau. Vairuotojams irgi reikia poilsio, o jei sekmadienis – dažniausiai arba dviguba įkainis, arba nieko. Aš pats stengiuosi neturėti pristatymų sekmadieniais, nes savaitė išvažiavimų būna ilga. Bet buvo atvejų – klientas išsinuomojo butą nuo pirmadienio, o senasis savininkas liepia išsikelti sekmadienį. Tada važiuoji. Jei tau reikia skubiai – derėkis. Bet nepasiklyskite – sekmadienis nėra darbo diena, ir Anglijos keliuose sekmadienį mažiau sunkvežimių, bet ir pagalba sunkiau surandama, jei kas nutiktų. Asmeniškai rekomenduoju penktadienį ar šeštadienio rytą.

Ką daryti, jei atvežus daiktus paaiškėja, kad kažkas sulūžo?

Oi, čia nemalonus momentas. Pirmiausia – reikia fotografuoti prieš pakraudami. Antra – turi būti sutartis su draudimu arba bent jau vežėjo atsakomybės punktas. Aš vaizdo kamerą turiu mašinoje, kartais nufilmuoju kaip sudėta. Bet gyvenimas gyvas – duobė, staigus stabdymas, ir lempa tampa mozaika. Jei tai mūsų kaltė – atlyginame. Jei pakavo pats klientas į laikraščius ir nepasakė, kad stiklas – tai ką mes galim? Buvo tokia istorija: klientės veidrodis. Ji pati suvyniojo į pledą. Aš pasakiau, kad reikia plėvelės, bet ji "vistiek" sakė, kad bus gerai. Nebuvo. Tokiais atvejais atsakomybė ribota. Geriau pervynioju aš pats, nei kad vėliau aiškinėtis.

Kaip atpažinti patikimą pervežėją nuo to, kuris tiesiog pasisavins užstatą?

Čia reikia pasitikėti žarnyno jausmu, bet ir protu pasinaudoti. Patikimas pervežėjas turi svetainę ne iš 2005-ųjų, bet ir tai ne rodiklis. Svarbiausia – kad atsakytų į klausimus tiesiai, ne slėptų numerio, turėtų sutartį, o ne tik pokalbį Messenger'yje. Yra tokių "įmonių", kurios pasiima užstatą, paskui paskelbia, kad mikroautobusas sugedo, o paskui išjungia telefoną. Aš esu matęs, kaip toks "vežėjas" per mėnesį surinko penkis užstatus ir pradingo. Skamba baisiai? Yra baisu. Todėl mokėk bankiniu pavedimu, kad liktų pėdsakas. Ir jei kaina juokingai maža – juokis pats iš savęs, nes tikrai kažkas ne taip. Patikimumas kainuoja, apgavikai kainuoja dar daugiau.

Ar reikia kokia nors licencija vežti krovinius į Angliją iš Lietuvos?

Taip, reikia. Bent jau tarptautinio vežėjo licencija, o jei vežama už atlygį – CEMT leidimas arba bendrijos licencija, priklausomai nuo masės. Mikroautobusas iki 3,5 tonos gali vežti be krovininio leidžio tam tikrais atvejais, bet komerciniai pervežimai – tai jau kita teritorija. Aš turiu visus popierius, nes po deguonių, kuriuos teko kentėti jaunystėje... ai, ten kitas storis. Bet žinok, yra tokių, kurie važinėja su privačiais numeriais ir sako, kad "draugui padedu". Muitinėje čia nepraeina, jei kas nutinka. O jei nutinka avarija – be draudimo kroviniai tampi atsakingas pats. Ir tada gali žlugti finansiškai. Rimtai.

Kiek laiko užtrunka kelionė iš Kauno iki Mančesterio su kroviniu?

Teoriškai – maždaug trisdešimt valandų vairavimo laiko. Praktiškai – su miego pertraukom, keltu arba tuneliu, gal du–tris paras. Aš važiuoju pagal tacho grafą, nes taisyklės galioja visiems. Negaliu tris paras varyti be miego. Kartais klientai klausia "o kodėl ne per vieną naktį?" – gali, jei yra du vairuotojai. Bet su vienu – ne. Į Mančesterį dar reikia atsižvelgti, kad Anglijoje greičiai mažesni, daug greitkelių ribojimų. Ir M6 kamščiai – kaip lietuviška pajūrio automagistralė šeštadienį. Būna, kad nuvažiuoji greitai, būna – stringi. Tai aš sakau: planuokit keturiasdešimt aštuonias valandas, o jei greičiau – šventė.

Ar mikroautobusas gali stovėti prie mano buto Londone, ar ten ribojimai galioja?

Londonas – ypatingas atvejis. Ten užsiregistruotis sunku net lietuviškam lengvajam, ką jau kalbėti apie mikroautobusą su lietuviškais numeriais. Yra zona LEZ, yra ULEZ, yra vietinių tarybų taisyklės. Parkingas – tai atskira tragedija. Jei gyveni centrinėj zonoj – vietos nėra, ir jei stovi per ilgai – bauda. Aš dažnai susitinku su klientais pašonėse, didesnėse aikštelėse, arba jie iškart paruošia daiktus prie įvažiavimo. Vieną kartą stovėjau Islington'e kraunamas dvidešimt minučių, o pareigūnai jau dairėsi. Spėjau susikrauti ir išvažiuoti į rajoną. Apie Londoną reikia galvoti iš anksto, ne tada, kai mašina jau prisisvartavus prie šitojo.

Ar galiu vežtis degalinį ar cheminius valiklius kartu su baldais?

Degalinai? Ne, ne, absoliučiai ne. Benzinas, dažai, tirpikliai – pavojingi kroviniai. Mikroautobusu jų vežti negalima be atitinkamų ženklų, o ir tada – tai ne asmeniniai daiktai. Kartais klientai paslepia dežėje su drabužiais balinimo priemonių. Aš atidarinėju, užuodžiu – ir viskas, stabdom krautį. Anglijoj už tai gali tekt atsakyti rimtai. Kita vertus, buitinės chemijos buteliukas – galima, jei uždarytas. Bet geriau tokius dalykus vežk pats mašinoj, o ne su mano furgonu. Ne dėl to, kad esu miegalas, bet dėl saugumo. Avarijos atveju – dega ne tik tavo skalbimo milteliai, o visa mašina. Tuo tarpu mano mikroautobusas mano duona.

Ką reiškia, kai vežėjas sako, kad reikia "krovinio vietos mokesčio"?

Kartais, ypač vasarą, kai visi kraustosi, mikroautobusai pilni, o daiktų dar daugiau. Tada kai kurie vežėjai bando sukrauti iš kelių klientų į vieną reisą. Tuomet mokai ne už visą mašiną, o už dalį vietos. Tai vadinama dalinis krovinys. Bet čia slypi pavojus. Tavo daiktai gali būti kraunami kitų daiktų vidury, jei neteisingai suregzta logistika. Aš tai vengiu, nebent du klientai vyksta į tą patį miestą ir sutinka dėl to. Bet dažniau pasitaiko, kad brokeriai suverčia krūvas į mašiną, o paskui niekas nežino, kur kas dingo. Aišku, ir kaina mažesnė, bet rizika didesnė. Turi rinktis pats.

Ar galiu lydėti savo daiktus ir važiuoti keleiviu toje pačioje mašinoje?

Teoriškai taip, jei mašinoj yra laisvų vietų. Bet praktiškai – kitaip. Krovininiam gale negali sėdėti, ten daiktai. Priekyje – viena kita vieta šalia. Jei važiuoju vienas – gali sėstis. Bet kelionė ilga, keliai prasti, miegosi. Kai kerti sienas, reikia dokumentų kaip keleiviui. Aš nesiūlau to daryti, keičiasi atsakomybė. Neseniai klausė, ar galima trise: aš, klientas ir šuo. Šuo – ne krovinys, o gyvūnų pervežimas atskira sritis, kaip minėjau. Trumpai – derėkimės atskirai, bet standartas tai ne.

Išvada

Krovinių pervežimas mikroautobusais į Angliją nėra raketų mokslas, bet reikia sukti galvą, o geras vežėjas tą galvą palengvina. Blogas – tik pridengia. Per ketvirtį amžiaus išmokau vieną: jei tarp tavęs ir kliento nėra atvirumo – bus bėda. Tad ieškok žmogaus, kuris nebijo pasakyt "nežinau", rodo sutartį ir turi ne tik mašiną, bet ir kantrybę. O dabar – jei reikia vežti – skambink, suskaičiuosim. Arba neskambink, irgi tavo teisė, bet tada nevešiu. Sėkmės persikraustant.