Krovinių pervežimas į Angliją su pilnu draudimu nuo durų: ką svarbu suprasti prieš pradedant

Dirbu šitame reikale nuo 2003-ųjų. Pervežimai į Angliją, atgal, į šoną – mačiau visko. Pradedant nuo idealių situacijų, kai klientas atidaro duris, paduoda kavą ir viskas sureaguoja kaip laikrodis, baigiant tokiomis, kai fūra užstringa Kęstučio gatvėje arba eilėje prieš pat Keltą, ir mes stebim, kaip keltai plaukia be mūsų. Žodžiu, šiandien rašau ne auditorijai, o tau. Tie, kurie sako, kad krovinių pervežimas į Angliją su pilnu draudimu nuo durų yra paprastas kaip du kart du, dažniausiai arba meluoja, arba parduoda kažką, ko patys nesupranta. Per du dešimtmečius supratau, kad svarbiausia – sąžiningumas ir teisingi lūkesčiai. Tad važiuojam.

Kainos ir pradžia – nuo ko viskas prasideda

Kiek maždaug kainuoja krovinių pervežimas į Angliją su pilnu draudimu nuo durų, jei vežuosi visą trijų kambarių butą iš Kauno į Londoną?

Šitam klausimui nėra vieno atsakymo, nes viskas priklauso nuo apimties. Realiai, jei pilna fūra – kaina svyruoja nuo dviejų tūkstančių iki keturių tūkstančių eurų. Bet jei daiktai telpa į grupažinį krovinį, žvilgtelėk į sumas tarp šešių šimtų ir tūkstančio dviejų šimtų. Būna pigiau, bet tada klausk, ar draudimas tikrai įeina, ar tai tik CMR atsakomybė, kuri dengia kelis eurus už kilogramą. Čia dažnai slepiasi didžiausios problemos, apie kurias sužinai per vėlai.

Ar galiu sutaupyti, jei pats supakuosiu daiktus?

Teoriškai taip, praktiškai – pats gali atsišauti. Draudimas nuo durų iki durų galioja tik tada, kai profesionalai supakuoja. Jeigu dėžėje sudūžta vaza, kurią pats suvyniojai į laikraštį, draudikai mostels ranka ir pasakys – netinkamas pakavimas. Buvęs atvejis Vilniuje: klientas sutaupė šimtą eurų ant pakavimo, bet prarado porą tūkstančių vertės porcelianą. Ar verta? Aš nesakau, kad negalima, bet jei jau pats pakuoji – daryk taip, lyg tai būtų tavo senelės stiklo dirbiniai.

O jeigu aš turiu tik dviejų kambarių butą ir vežuosi į Birmingemą, o ne Londoną?

Birmingemas – jau nebe išvykimas iš sostinės, bet ir ne NASA raketos paleidimas. Kaina bus mažesnė nei pilnai fūrai, jei renkiesi grupažą. Fūra važiuoja maršrutu Vilnius–Doveris–Mančesteris–Birmingemas. Tavo daiktai važiuoja su kitais. Pilnas draudimas nuo durų galimas, bet svarbu, kad vežėjas turi sandėlį Birmingeme, nes jei ne – bus papildomų išlaidų. Tiesa, Birminge gatvės kartais siauresnės nei atrodo Google Maps. Pasitikrink, ar fūra įvažiuos, ar reikės mažesnio automobilio. Tai sutaupys staigmenų.

Draudimas – kas dengia, o kas tik kai gražu atrodo

Ką reiškia „pilnas draudimas nuo durų“? Ar tikrai viskas apdrausta?

Šitą frazę naudoja kas antras. Techniškai „all risk“ draudimas nuo durų reiškia, kad nuo pirmo daikto išnešimo iš tavo buto Kaune, iki kol pastatė Name Anglijoje – draudimas galioja. Tačiau. Visada yra tačiau. Jei nepasakai apie jau skylėtą veidrodį, draudimas padengs tik gedimus, o ne anksčiau buvusius įskilimus. Pilnas draudimas nereiškia, kad gali pripakuoti sulūžusių daiktų ir tikėtis naujų. Čia ne loterija. Skaityk sąlygas. Kartais ten išlygų tiek, kad notarui galva apsisuks.

Ar mano televizoriaus ekranas bus apdraustas, jei dūžtų?

Bus, jei teisingai deklaruota vertė ir užrašyta apžiūros akte prieš pakrovimą. Kai darom krovinių pervežimą į Angliją su pilnu draudimu nuo durų, visą elektroniką fiksuojame. Ekranas, šaldytuvo durelės, stiklinis staliukas – viskas įeina į sąrašą. Jeigu įvykis nutiko transportavimo metu ir turi nuotrauką, kad prieš tai buvo sveikas, draudikas moka. Beje, jei ekranas nebuvo originalioje dėžėje – pakavimas brangesnis. Kartais klientai pyksta, bet aš stebuklo nedarysiu – putplastis ir laikas kainuoja.

O jeigu daiktai apdulksčios, bet nebus sulaužyti? Ar draudimas padengs?

Dulksėjimas – viena apgaulingiausių bėdų. Jei fūra prakiūra – taip, draudimas. Bet jei veži sofą, kuri jau trejus metus stovėjo rūsyje, ir atvažiuoja kvepėdama pelėsiu – draudikas pasakys, kad tai anksčiau buvęs defektas. Buvęs atvejis: daiktai dvi savaites gulėjo neaiškios firmos sandėlyje prie Mančesterio, nes vairuotojas susirgo. Fabrikas pavadino tai „laikinu drėgniu“. Realiai – aplaidumas. Tokių dalykų nutinka. Renkis vežėją ne pagal kainą, o pagal tai, ar jis turi savo infrastruktūrą, o ne tik gražų puslapį internete.

Ar reikia kažkokių ypatingų popierių draudimui gauti?

Ne popierių, o sąrašo. Mes (arba bent jau normalios įmonės) prieš pakrovimą darom inventorizaciją. Tu pasirašai, ką turi. Kartais klientai neužrašo brangaus paveikslo, galvodami, kad taip sutaupys. Nežinau, kaip ten su moralėmis, bet jei paveikslo niekas neužrašė – jo niekas ir nedraudžia. Draudimas galioja tik tam, kas juodai ant balto. Nereikia originalių čekių iš parduotuvės, užtenka sąžiningos rinkos vertės. Jei tai Rubenso originalas – tada kita kalba. Bet daiktams iš IKEA užtenka sąžiningo įvertinimo.

Pakavimas, popieriai ir muitinė – po Brexit viskas kitaip

Ką daryti su maisto produktais? Ar galima juos vežtis?

Ne. Nebent nori tapti muitinės numylėtiniu. Po Brexit mėsos, pieno produktų, medaus – negalima vežti be veterinarinio sertifikato. Buvo atvejis, kai klientė bandė paslėpti dešrą viduryje pagalvių. Mes patikrinom ir liepėm išmesti. Jei muitininkas rastų – atsakingas būtum tu. Anglijoje parduotuvės veikia, visko yra. Palik tai kaimynei arba maisto bankui. Kalbant apie gėrimus – alkoholis irgi ribojamas kiekybiškai. Ne, nevešim visos kolekcijos. Keli buteliai asmeniniam naudojimui – galbūt. Bet geriau nepersistengti.

Kaip reikia pažymėti dėžes, kad jos nepasiklystų?

Numeruok. Kambarys ir numeris. Pavyzdžiui: „Virtuvė – 3 iš 12“. Kai Anglijoje atidarai duris, žinai, ar viskas atvažiavo. Buvęs klientas Markas (ai, ne, Marius, atsiprašau, taip dažnai painioju vardus) turėjo trisdešimt dėžių ir sąrašą su užrašais „svarbu“. Fūroje krauna ne pagal svarbą, o pagal svorį. Neteko mums jo pardavinėtų baltų pirštinių, bet tai jau kita istorija. Žodžiu, rašyk aiškiai, didžiosiomis, ant šono. Ir ne tik viršų, nes dėžės kartais sustatomos viena ant kitos.

Ar vežate pianinus? Nes aš girdėjau, kad daug kas atsisako.

Vežam, bet ne a la „magiškai atsirado“. Pianinas sveria tris keturis šimtus kilogramų. Jei laiptinė siaura, kaip senuosiuose Londono namuose – reikia kranininkų, kurie pro langą iškelia. Tai kainuoja. Ir draudimas specifinis – turi būti nufotografuotas prieš ir po. Kartais žmonės piktinasi, kad „juk tai tik pianinas“. Suprantu, emocinė vertė, bet fizikos dėsniai nuo to nepasikeičia. Jei laiptai vingiuoti – geriau pasiruošti derinimui atvykus. Beje, pianino derinimas po transportavimo – tiesiog faktas, tam tikrai ruošis.

O jeigu aš neturiu pakavimo medžiagų, jūs atvešite?

Taip, bet tai papildoma paslauga. Kartoninė dėžė kainuoja apie du–tris eurus, o burbulinę plėvelę skaičiuojam ritiniais. Pilnam trims kambariams gali prireikti penkiasdešimt dėžių. Sučiaudėsi apie šimtą penkiasdešimt eurų. Kartais klientai sako – o gal turiu senų dėžių iš turgelio? Tikrai gali naudoti, bet tada nepamiršk apie draudimą. Silpnos dėžės. Pasitaiko, kad žmogus supakuoja knygas į bananų dėžes. Jei laimingai nuvažiuos – puiku. Bet jei dėžė atsivers ant autostrados – kaltink save. Arba orą. Bet dažniausiai save.

Ar dar reikia Customs declaration dabar, kai Anglija jau nebe ES?

Taip, reikia. Ir čia jau toks laukelis, kur aš pats ne šimtu procentu ramus, nes taisyklės nuolat keičiasi. Kiek žinau, reikia bent jau EORI numerio ir, jei daiktai brangesni – papildomų popierių. Jei tai tavo asmeniniai daiktai, kuriuos naudojai daugiau nei šešis mėnesius, pretenduoji į „Transfer of Residence“ lengvatą. Mes tvarkome deklaracijas, bet geriau, kad turėtum sąskaitas faktūras iš Lietuvos, jei kiltų klausimų. Kartais muitininkai pasikeičia ir klausinėja apie naujus baldus. Jei baldas naujas – gali tekti PVM.

Kiek laiko daiktai stovi muitinėje? Bijau, kad nepasiklystų.

Paprastai ne tiek daug. Jei dokumentai tvarkingi – dvi–trys dienos Doverio terminale. Kartais savaitė, jei patikrinimas. Prisimenu klientą, kuris dėl netinkamai užpildyto C88 dokumento laukė dešimt dienų. Jo daiktai nepasiklydo, bet nervai kaip stygos. Tik nesitikėk, kad daiktai skris kaip Amazono siuntinys. Krovinių pervežimas į Angliją su pilnu draudimu nuo durų reikalauja kantrybės ir teisingų popierių. Patikrinimai reti, bet nutinka. Tavo daiktai keliauja su deklaruotu maršrutu, taigi pasiklysti gali tik tada, jei pats vairuotojas pasiklysta.

Ar man reikia mokėti muito mokesčių savo asmeniniams daiktams?

Ne, jei jie tikrai asmeniniai. Tu turi parašyti įsipareigojimą, kad daiktai bus naudojami asmeniniams tikslams, ir kad esi gyvenęs ES bent metus. Jeigu perki naują sofą Vilniuje ir iš karto veši į Londoną parduoti – muitas ir bauda. Anglijos muitininkai nėra kvaili. Mačiau atvejį, kai vyras bandė vežti penkiasdešimt naujų dviračių kaip „senus asmeninius“. Galvojau, gal jo vaikų daug. Ne. Verslas buvo. Skaudžiai baigėsi. Tad jei tavo – tikrai tavo, naudoti, ne pardavimui – mokesčių neturėtų būti.

Kas bus, jeigu muitininkai nuspręs apžiūrėti būtent mano krovinį?

Atsitinka. Aklas patikrinimas. Mašina sustoja, pareigūnai atidaro arba nuima plombą. Daiktai apžiūrimi, po to supakuojami. Mes esame įpareigoti tai daryti arba stebėti. Kartais prašo atidaryti konkrečią dėžę, kartais – tik patikrinti manifestą. Jei kažką slėpei – problema. Jei viskas sąžininga – papildomų išlaidų neturėtų būti. Nors kai kurios įmonės bando pritaikyti „muitinio tikrinimo mokestį“. Pas mus to nėra. Bet būk atidus – klausk į priekį. Nes jei pamatysi eilutę sąskaitoje „patikrinimo organizavimas“ – garsiai juokis. Tai turėtų būti nemokamai.

Transporto diena – kai krano nereikia, bet liftas pravertų

Kokia tiksliai atvažiuos mašina? Nes anksčiau su kita firma manęs klausė „nuo ryto iki vakaro“.

Būna, ypač jei renkiesi pigią įmonę, kuri subliūkšta nuo pirmo ženklo. Paprastai duodame dviejų valandų langą. Fūros važiuoja tūkstančius kilometrų, eilės Doverio uoste nepaprastos. Jeigu vairuotojas sako „iki vidurdienio“ – taip bus, jei uoste nebus eilės. Buvęs atvejis: žmogus laukė Thamesmeade nuo aštuonių ryto. Vairuotojas užstrigo M20 dėl avarijos. Atvažiavo ketvirtą valandą. Gyvenimas. Verslas. Ne idealu, bet realu. Todėl jei tau sakau „aplink vidurdienį“ – turiu omenyje, kad gali šoktelėt ir iki trijų. Planuok dieną laisvai.

Ar vairuotojas padės išnešti daiktus iš ketvirto aukšto be lifto?

Taip, jei užsakei pakrovimą. Bet du vyrai per dieną neturėtų laužyti nugarų. Jei sofa dviejuose metruose ir laiptinė kaip gyvatė – reikia papildomų žmonių. Tada kaina didėja. Jei gyveni senamiestyje, kur lifto nėra – pasakyk tai iš anksto. Buvęs krovinys Rygoje, kur sofos kampas buvo milimetrų tikslumu. Prisiminiau savo jaunystę, kai pats nešiojau. Dabar nugarą tausoju. Ir kitam patariu tausoti – neškite tik knygas. Arba naudokitės liftu. Bet jei liftas sugęs tą dieną – na, tada jau dievų valia.

Kas jei Londone gatvė per siaura ir fūra neįvažiuoja?

Tada reikia šatl-serviso. Mažesnis furgoniukas iš tinklinio taško. Tai kainuoja. Buvęs atvejis – Brixtone vairuotojas bandė įsukti į gatvelę. Atbulinis važiavimas užtruko valandą. Pagalvojo, kad įvažiuos, bet gatvė pasirodė esanti vienpusė. Policijos balsai. Žodžiu, jei turi apkrautą centrinį Londoną arba siaurą gatvelę Kembridže – pasakyk. Bus pigiau, jei iš karto planuosim pervežimą mažesne mašina. Google Maps rodo plotį, bet ne realybę. Kartais net ir mažas furgonas netelpa tarp stulpelių, kuriuos padarė vietiniai gyventojai.

Ar galiu važiuoti kartu su kroviniu? Norėčiau matyti, kur važiuoja.

Negali. Vairuotojas turi savo miego režimą, maršrutą ir draudimas keleiviams čia visai kitas. Kartais klientai pyksta, sako, „juk mano daiktai, kodėl negaliu būti šalia?“ Atsakymas paprastas – CMR konvencija, vairuotojo atsakomybė, draudimo taisyklės. Tu gali skristi lėktuvu arba važiuoti traukiniu. Fūroje vieta tik daiktams. Beje, bandę paslėptis konteineryje žmonės yra. Ne tik filmuose. Rezultatas – blogas. Ir tuo pačiu brangus. Tad ramiai laukia Anglijoje, o daiktai atvažiuos savaime. Užtikrintai.

Kas belieka žinoti – apie blogas įmones ir kitus gyvenimo faktus

Ką daryti, jeigu atvežus į Angliją randu sulaužytą stalą? Kuriuo metu reikia skųstis?

Iš karto. Ne po savaitės. Kai atidaryi dėžę ir matai skilimą – fotografuok. Pakuotė taip pat. Siųsk žinutę vežėjui tą pačią dieną. Jei vėluoji, draudikai turi pagrindą galvoti, kad tu pats sulaužei daiktus montuodamas. Buvęs atvejis su viena firma iš Varšuvos pusės – klientas skundėsi po trijų savaičių. Atsakymas: „Ne laiku.“ Uždarė bylą. Kriminalas, bet taip veikia. Žinau, kad po persikraustymo visko daug, bet pusvalandis dabar sutaupys mėnesius nervų. Ir dar – neklausk draugų teisės patarimo, skambink vežėjui.

Ar normalu, kad įmonė paėmė avansą ir tada dvi savaites neatsakinėjo į žinutes?

Ne, ir bėk. Tai klasikinė ženklas, kad tuoj bus pasaka apie „sugedusį vilkiką“. Buvo atvejų, kai mažos įmonės surenka penkis šešis avansus, o paskui atsidaro kitu pavadinimu. Mačiau rinkoje visokių. Jei įmonė rimta, ji turi biurą, registrą, mašinų parką arba ilgalaikes sutartis. Ir atsakinėja per dieną. Nebūtinai per valandą, bet per darbo dieną tikrai. Jei tylima – skambink bankui, stabdyk mokėjimą, kol nevėlu. Ir nepirk paslaugos iš žmogaus, kuris skambina tik iš mobilaus numerio be jokios svetainės.

Kodėl vienos įmonės siūlo kainą 800 eurų, o kitos – 3500 už tą patį maršrutą?

Nes tai nėra tas pats maršrutas. 800 eurų dažnai reiškia perkrovimus du tris kartus, neaiškų draudimą, o galbūt sesers vyro furgoną. Trys su puse tūkstančio – tai pilnas konteineris arba dedikuota fūra su pilnu draudimu nuo durų iki durų, profais ir pakavimu. Gali rinktis pigiau, bet tada nerasi to, apie ką rašau – krovinių pervežimas į Angliją su pilnu draudimu nuo durų. Nevenk realybės – kaina atspindi paslaugą. Ne visada, bet dažniausiai. Pigiausias variantas kartais kainuoja dvigubai, kai reikia taisyti klaidas.

Kaip man žinoti, kad nepermokosiu, jei mano daiktai neužims visos mašinos?

Mes matuojame kubiniais metrais. Tu pasakai, ką turi, mes paskaičiuojam. Jei išeina dvylika kubinių metrų – moki už dvylika, o ne už visą fūrą. Grupažinis variantas. Kartais žmonės bijo, kad prie jų sofos pridės kažkieno šaldytuvą. Taip ir bus, tai normalu. Bet tavo daiktai turės savo vietą, bus sužymėti. Ir draudimas galioja tik tavo daiktams pagal jų vertę. Jei nervina maišymas – rinkis pilną fūrą. Bet tada aišku – permokėsi, jei turi mažai. Tokia jau matematika.

Ar galima vežti augalus? Turiu didelį fikuso medį.

Teoriškai galima, bet reikia fitosanitarinio patvirtinimo. Realiai – augalams nepatinka trys dienos tamsoje. Lapai nubyrės, fikusas supyks. Buvęs klientas vežėsi monstera – atvažiavo gyvas, bet kelis mėnesius nedžiūgavo ieškodamas saulės. Prisimenu, kaip rašė, kad augalas atsisako augti iš principo. Jei tai senelis augalas – gal pervežk draugo automobiliu. Arba pasiruošk, kad reikės šviesos ir drėgmės. Fūroje tylos nėra, tik vibracija. Kartais uosto vėjas pučia pro tarpus. Augalai tiesiog nėra keliauninkai iš prigimties.

Ir paskutinis klausimas – kiek prieš tai reikia užsakyti pervežimą į Angliją?

Idealiu atveju – trys keturios savaitės. Ypač jei reikia pilno pakavimo. Skubūs pervežimai per savaitę įmanomi, bet kaina bus didesnė kaip dvidešimt procentų, lyginant su įprasta tvarka. Aš suprantu, kad gyvenime visko – darbas paskambina pirmadienį, o antradienį tu jau Londone. Tada vežame, ką turime. Bet jei planuoji – rašyk likus dviem savaitėms, o jei vasara arba gruodis – net mėnesiu anksčiau. Fūros tuo metu stringa kaip ledai prieš Kalėdas. Rimtai.

Išvada

Krovinių pervežimas į Angliją su pilnu draudimu nuo durų nėra raketų mokslas, bet ir ne žaidimas, kur viskas susidės kaip Lego. Svarbu ne tik pats draudimas, bet ir žmonės, kurie supakuoja, praves per muitinę ir atidarys fūros duris tavo naujame name. Nepasitikėk vien gražia telefonine kalba. Pasitikrink licencijas, paklausk apie sąlygas ir atsimink – jei kažkas atrodo per pigu, tikėk savo nuojautai. Aš per dvidešimt metų dar nematau, kad per daug sumokėjęs klientas būtų liko nepatenkintas. Atvirkščiai – tik tie, kurie bandė sutaupyti ant teisės į ramybę.