Krovinių pervežimas į Angliją smulkioms siuntoms: ką žinoti prieš pakavimą

Dirbu su tarptautiniais pervežimais jau kokių dvidešimt trejus metus, gal kiek daugiau – patikėk, metai patys susimaišė. Per tą laiką mačiau visko: ir idealiai supakuotų dėžių, ir tokių, kurios atsidūrė Anglijoje jau be dangčių. Jei ruošiesi pirmą kartą siųsti kelias dėžes į Londoną, Birmingamą ar kur ten kitur Jungtinėje Karalystėje – tau reikia žinoti ne tik kainą. Reikia suprasti, kaip veikia krovinių pervežimas į Angliją smulkioms siuntoms, nes čia yra begalė niuansų, kuriuos patyrę žmonės atsiveria vienu mostu, o naujokams apkrečia galvą. Užduok klausimą – ir gausi atsakymą be cinkelio.

Kaina ir kaip ji susidaro

Kiek maždaug kainuoja pervežti keletą dėžių į Londoną?

Kaina... pirmiausia reikia žinoti svorį ir matmenis. Ne tiesiog „trys dėžės“, o kiek sveria ir kiek vietos užima. Vienas kubinis metras ar kokie šešiasdešimt kilogramų į Londoną gali kainuoti nuo šimto iki pusantro šimto eurų, bet čia labai apytiksliai. Jeigu gyveni Kaune – viena kaina, jei iš Zarasų – kita, nes reikia privažiavimo. Skaičiuojam ne tik kelyje kilometrus, bet ir kurjerio laiką, kurą. Pirmiausia išmatuok ir pasversk. Kainos nematydamas siuntos pasakyti negaliu – nebent nori, kad vėliau pykstuosim.

Ar kaina priklauso nuo kilogramų ar nuo to, kiek vietos užima dėžės?

Transportininkai vadina tai „kubiniais metrais“ ir „krovinio svoriu“. Skaičiuoja pagal didesnį rodiklį. Turėsi dvi sunkias, bet mažas dėžes? Skaičiuosim svorį. Turėsi didelę, tuščią dėžę, kuri užima pusę bagažinės? Mokėsi už vietą. Daug kas apie tai pamiršta. Kartą vežėm... na, ne Anglijoj, bet principas tas pats – vienas klientas įgrūdo į dėžę antklodes. Užėmė tris kubus, svoris – kaip katės. Sumokėjo trigubai. Pildyk dėžes protingai, tada ir sąskaita bus sveiko proto.

Ar man geriau siųsti vieną didelę ar kelias mažas dėžes?

Čia reikia galvoti ne tik apie kainą, bet apie tai, kas laukia kelyje. Viena didelė – mažiau rankiojimo, vienas lipdukas. Kelios mažos – lengviau pakelti, bet gali atsiskirti, pamesti tarp kitų krovinių. Jeigu gali sutalpinti į vieną standartinę dėžę iki trisdešimties kilogramų – daryk. Jei turi labai sunkių daiktų, atmink: vienas žmogus neprivalo kelti daugiau nei dvidešimt ar trisdešimt kilų. Kartais kelios dėžės saugiau, nes jei automobilyje kažkas pasvyra – mažesnė mažiau nukenčia nei didelė. Bet vėlgi – du lipdukai, du adresai.

Kodėl vienos įmonės taip pigiai siūlo, o kitos – brangiau?

Labai pigūs pasiūlymai dažnai reiškia vieną iš trijų: arba vairuotojas važiuoja pusiau tuščias ir pardavė vietą akcijoje, arba – kas blogiau – tai tarpininkas, kuris parduos tavo siuntą trečiai įmonei, kuri irgi parduos ketvirtai. Mačiau grandinių, kur gale nusivylęs klientas skambina mums, nes dėžės dingo kažkur prie Lilio ties Prancūzijos siena. Gerai vežančios įmonės turi savo mašinas, savo žmones, moką mokesčius. Kodėl brangiau? Nes jie nesnaudžia pakeliui pas močiutę Varšuvoje. Nepirk pagal kainą vien – pigiai nebūna gerai, o jei būna, tai atsitiktinumas.

Ar yra koks nors minimalus mokestis net ir už mažą siuntą?

Yra. Net jeigu vežam vieną maišą, kuris tilptų po sėdyne – mašina privažiuoja, vairuotojas išlipa, surašo dokumentus, degalai dega. Mašinos nevažiuoja dėl penkių eurų. Minimalus mokestis dažniausiai būna nuo septyniasdešimt iki šimto eurų, priklauso nuo maršruto. Jei turi vieną mažą maišą – pažiūrėk, ar verta. Kartais geriau palaukti, kol susidarys daugiau daiktų, arba surasti kas važiuoja su savo mašina. Nes mūsų verslas – tūris. Vienas maišas – jau paslauga, o nebe krovinys (na, beveik).

Pakavimas – čia viskas prasideda

Kaip reikia supakuoti daiktus, kad jie nesudužtų kelyje į Angliją?

Ne su laikraščiais. Seneliai taip darė, bet dabar vairuotojai nestato dėžių kaip kristalų. Jos slankioja kai stabdoma, virsta aplinkiniuose sandėliuose. Naudok putplastį, burbulinę plėvelę, rankšluosčius – ką turi, bet gerai. Sunkūs daiktai apačion, trapios – vidury, niekas neturi judėti viduje. Kartą vežėm dėžę su porcelianu, kurią klientas užkirto virvele. Kai atidarėm Londone, buvo kaip po žemės drebėjimo. Laivu gal ir išlaikytų, bet mūsų mašinos – ne laivai. Kietos dėžės ir geras pakavimas – tai tavo draudimas.

Ar galiu naudoti senas dėžes iš parduotuvių, ar jau per silpnos?

Gali, jei kietos. Bet daugelis parduotuvių dėžių – vienkartiniai kartonai, kurie sušlampa nuo rasos ir subyra. Rasa bagažinėje ar kondensatas – realybė. Aš renkuosi dvigubo sluoksnio kartono dėžes. Kartais perku naujas – investicija, palyginus su tuo, kas viduje. Senas dėžes stiprink lipnia juosta. Ir patikrink dugną – parduotuvinės dažnai neišlaiko sunkių daiktų. Tai viena dažniausių klaidų. Žmonės taupo ant dėžių, o paskui raudo. Nepamiršk – dėžė turi gyventi ilgiau nei dieną.

Ką daryti, jei turiu labai trapių daiktų – ar užtenka didelio „Stiklas“ lipduko ant šono?

Lipdukas „Dėmesio, stiklas“ naudingas maždaug tiek, kiek šilta striukė Saharoje. Sandėliuose tokių lipdukų pilna, jie nusiblanksta, niekas nesistengia skaityti kiekvieno. Tavo atsakomybė – supakuoti taip, kad dėžė galėtų nukristi iš metro aukščio ir daiktai liktų sveiki. Skamba per daug? Na, konkrečiai – apvyniok burbuliuku, įstatyk į putplastį, užpilk drabužiais, kad nejudėtų. Lipdukas – paskutinis prioritetas. Tiesiog priminimas vairuotojui, jei jis pamato. Bet jis ne visada mato.

Ar ant dėžės turiu rašyti adresą ranka ar užtenka etiketės spausdintuvu?

Padaryk abu. Etiketė spausdintuvu – švariai, skaitomai, bet popierius gali atšlapti, sušlapti, nusitrinti. Kartą turėjom atvejį: adresas buvo tik ant etiketės, o etiketė nusiplėšė prie Olandijos. Dėžė pastovėjo depo savaitę, nes niekas nežinojo, kam ji. Ant viršaus su markeriu parašyk telefoną. Na, markeris... jei dėžė šlapia, ir jis gali prasisukti. (Taisau: geriau specialus neperšlampamas žymeklis.) Lipni juosta viršuje per etiketę padeda. Dvigubas apsidraudimas niekada nepamaišė.

Koks svoris dar pakeliamas rankomis, o kada jau reikia dviejų žmonių?

Pats nekelčiau daugiau nei dvidešimt penki kilogramai, jei noriu gražiai nugyventi iki pensijos. Daugelis laiko standartu iki trisdešimties kg vienam asmeniui. Viskas kas daugiau – jau komanda arba paletė su keltuvu. Jei dėžė sveria keturiasdešimt kilų ir nėra rankenų – vairuotojas gali atsisakyti kelti vienam. Ne todėl, kad tingi – todėl, kad nenori traumos. Mes vežame ne į antrą aukštą be lifto, o į Angliją. Bet Anglijoje irgi reikia nunešti iki durų. Kuo sunkiau – tuo brangiau arba ilgiau, nes reikės dviejų vyrų.

Dokumentai, muitinė ir ribojimai

Ar smulkioms siuntoms dar reikia muitinės dokumentų po Brexit, ar jau kaip senais laikais be vizų?

Brexito šventės baigėsi ir dabar reikia. Net jei siunti vieną dėžę su megztiniais – reikia muitinės deklaracijos. CN22 arba CN23 forma, priklauso nuo vertės. Jei be dokumentų – siunta sustos, dažnai grįš atgal arba bus saugoma už mokesčius. Mačiau, kaip žmonės piktinasi: „o anksčiau nebuvo!“ Anksčiau nebuvo Brexito, dabar yra. Dokumentą pildo siuntėjas – tu. Reikia nurodyti turinį, vertę, svorį. Muitininkas gali atidaryti bet kurią dėžę. Neturi teisės sakyti „ten nieko nėra“. Yra megztiniai, rašai megztiniai. Jokio maisto be papildomų leidimų.

Ką reiškia EORI numeris ir ar jį privalai turėti siunčiant į Angliją?

EORI – Economic Operators Registration and Identification. Anglijoje jo reikia tam, kas priima prekes, ypač jei vertė didesnė. Jeigu siunti draugui asmeninius daiktus, didelės vertės atveju muitinė gali paprašyti. Asmeniniai siuntėjai kartais neturi EORI, bet gavėjas turėtų jį turėti. Ne visada tai stabdo siuntą, bet... žinai, aš ne muitininkas, ir taisyklės ten kartais keičiasi taip greit, kad net mūsų agentai Londone ne visą laiką suspėja pasivyti. (Tiksliau: išsiuntimui iš Lietuvos EORI ne visada būtinas, bet gavėjui UK – rekomenduojamas.) Būna keblu atvejų su muitine, todėl geriau pasitikrinti prieš siunčiant vertingesnę siuntą.

Ar galiu siųsti maisto produktus keliomis dėžėms – sūrių, dešrų, močiūtės šakočio?

Ne. Na, gerai, ne viskas draudžiama, bet mėsa, pienas, kiaušiniai, medus – visa tai UK draudžia įsivežti iš ES asmeninėms siuntoms po Brexit. Močiūtės šakotis... jis riebus ir kiaušininis, todėl rizikingas. Kartą klientas bandė siųsti rūkytų dešrų. Muitinė Doveryje atidarė, paėmė pavyzdžius, dešros dingo. Klientas gavo tik raštą. Trapūs, sausainiai, arbatos, šokoladas – daugelis saugu, bet vis dar reikia deklaruoti. Kai abejoji – geriau nepridėk maisto. Yra vietinių parduotuvių Londone, kur rasi lietuvišką duoną. Verčiau nupirk ten.

Ką parašyti dokumente apie siuntos vertę – gal galiu sumažinti, kad mažiau mokėti?

Ne. Tai muitinių įstatymų pažeidimas. Rašai tikrąją vertę. Jei tai naudoti asmeniniai daiktai – nurodyk, kad „naudoti drabužiai“, vertė simbolinė, pvz., keturiasdešimt eurų už dėžę. Jei naujas daiktas – rask sąskaitą faktūrą arba realią rinkos kainą. Muitininkai nėra kvaili, jie turi Google. Kartą klientas įrašė „dovana“ ir vertę penki eurai. Viduje buvo nauja planšetė. Planšetė buvo įskaityta kaip importas, bauda, vėlavimas. Sutaupyti muitams taip nepavyks. Atvirkščiai – gausi problemų. Būk atviras, ir jie dažniausiai yra pagrįsti.

Ar reikia daryti sąrašą ką kiekvienoje dėžėje?

Būtina? Ne. Protinga? Taip. Ypač jei kelios dėžės. Vadinasi packing list. Tu parašai: dėžė 1 – batai, dėžė 2 – indai. Ne tik muitinei, bet ir sau. Nes kai daiktai pasiekia Notingamą ar kur ten, o tu atidarai dėžes – žinai, kuri atidaryti pirma. Be to, jei dėžė pasimetė tarp kitų, sandėlyje pagal sąrašą lengviau identifikuoti. Muitininkams patinka aiškumas. Neaiškumas = atidarymas visų dėžių = vėlavimas. Aš visada sakau: puslapis popieriaus sutaupys dienų. Nurašyk netgi taip smulkiai, kad „keli nereikalingi rankšluosčiai“. Geriau daugiau informacijos nei mažiau.

Kaip vyksta transportavimas

Kaip iš tikrųjų važiuoja siunta – tiesiai iš Lietuvos į Angliją be sustojimų?

Retai kada. Smulkios siuntos dažniausiai važiuoja konsoliduotai – surenkamos iš kelių klientų į vieną mašiną. Gali būti, kad tavo trys dėžės pasikraus Vilniuje, pakraus dar kažką Kaune, važiuos per Lenkiją, Vokietiją, pakely paims krovinį Olandijoje ir tik tada kelsis per Lamanšą. Tai vadinama groupage arba dalinis krovinys. Tiesiai iš taško A į B važiuoja tik ekskliuzyvūs reisai, kurie kainuoja daug brangiau. Tavo dėžės gali aplankyti tris sandėlius pakeliui. Tai normalu. Tačiau kiekvienas perkrovimas – tai rizika, todėl geras pakavimas ypač svarbus. Nepatogu, bet logiška.

Kelias dienas trunka krovinių pervežimas į Angliją smulkioms siuntoms?

Dažniausiai šešios – dešimt darbo dienų. Jei kelyje nėra kalėdinių eilių ar Doverio uosto spūsčių. Gali būti ir keturios, jei viskas susigroja tobulai: vežėjas renka krovinius tris dienas, kelionė du – trys, pristatymas. Bet realybėje – savaitė ar pusantros. Yra ir pigesnis variantas per keltą į Nyderlandus, bet ten dar vienas perkrovimas. Neskubėk planuoti pagal optimistinį scenarijų. Jei tau reikia iki konkrečios datos – siųsk prieš dvi savaites. Aš matydavau, kaip žmonės skambina penktadienį: „o pirmadienį Londone reikia“. Tai ne taksi. Mašinos turi susikomplektuoti.

Ar galiu sekti kur mano dėžės yra kelyje, kaip DPD siuntoje?

Kad ir kaip norėčiau pasakyti taip – ne visai. Smulkūs vežėjai neturi tokio precizo kaip didžiosios kurjerių tarnybos. Būna, kad gauni skambutį „rytoj bus Londone“, o ten jau detalizuoja vairuotojas. Sandėlyje nuskenuojama, kad gauta, nuskenuojama, kad išsiųsta. Bet tarpiniai taškai? Ne visada. Kartais žinai tik „yra kelyje“. Aš pats nemėgstu šio neapibrėžtumo, bet realybė tokia. Jei nori absoliutaus trackinimo – rinkis FedEx ar DHL, bet sumokėsi trigubai pigesnio varianto kainą. Tai pasirinkimas tarp kainos ir komforto. Aš dažnai sakau klientams: paskambinsiu, kai artėsime.

Kas atsitinka, jei aš nebūnu namuose, kai pervežėjas atveža siuntą į Angliją?

Standartiškai – vairuotojas skambina. Jei nekeli – palieka pranešimą ir išvažiuoja. Tada turi du pasirinkimus: mokėti už pakartotinį pristatymą arba važiuoti į jų terminalą atsiimti. Kai kurios kompanijos, apie kurias aš labai nenoriu šnekėti, dar ir priskiria saugojimo mokestį už kiekvieną dieną. Todėl prieš siunčiant pasitikrink, kad gavėjas žino datą. Arba suderink, kad paliktų pas kaimyną, jei saugu. Vienas klientas nurodė adresą biurą, o biuras liko nedirbtą dėl vamzdžio sprogimo. Siunta grįžo atgal į Lietuvą. Tai brangiausias variantas.

Kurie Anglijos miestai pristatomiausi, o kurie užtrunka ilgiau nei Londonas?

Londonas, Birmingamas, Mančesteris, Bristolis – didieji mazgai. Ten važiuoja daug kas, ten dažni reisai. Kornvalis, Šiaurės Velsas, Škotijos Highlands – ten reikia papildomo mikroautobuso iš Londono terminalo. Jei tavo gavėjas gyvena kaime prie Penzanso – papildomi du – trys darbo dienai, ir kaina auga, nes tai nebe standartas. Kartais galima atsiimti krovinį didmiestyje nemokamai arba pigiau, nei laukti, kol mikroautobusas su tavo dėže aplankys kiekvieną kaimą. Aš rekomenduoju: jei gali – rinktis didmiesčio terminalą, o ne kaimą. Ypač smulkioms siuntoms, kurios nelaukia individualaus reiso savaitę. Anglija maža? Ne visai, kai važiuoji mikroautobusu.

Kai kas nepavyksta – kaip to išvengti

Ką daryti, jei dėžės atėjo į Birmingamą sulaužytos – kas atsako?

Pirma taisyklė: fotografuok prieš pasirašydamas, kad gavai sveiką. Jei pasirašei „gavau sveiką“, o atidarius viduje daiktai sugadinti – žinok, kad tada beveik nieko nepadarysi. Atsakomybė dažnai priklauso nuo to, kas supakavo. Jei mes supakavome – mūsų kaltė. Jei tu pats – sunkiau įrodyti, kad tai ne tavo pakavimo trūkumas. Draudimas padeda, bet turi būti aiškios sąlygos. Blogiausia yra vidutiniai pažeidimai, kuriuos pamatai tik pradėjęs dėžę narplioti. Nedelsk su skundu – geriausia telefonu tuoj pat, o ne po savaitės. Po savaitės gali nebeatpažinti, kur kaltė.

Ar verta drausti smulkią siuntą, ar tai tiesiog pinigų metimas į balą?

Aš esu už draudimą kai vertė didesnė nei penki šimtai eurų. Kita vertus, draudimas kainuoja apie du – tris procentus nuo vertės, bet minimali įmoka gali būti trisdešimt eurų. Jeigu veži dėžę senų chalatų – tikrai nedrausk. Jeigu veši kompiuterį, monitorių, porceliano rinkinį – drausk. Yra ir trečias variantas: kreditinė kortelė arba namų draudimas kartais dengia transportavimą. Pasitikrink. Aš pats mačiau, kaip žmonės po nelaimės laksto tarp draudimo ir vežėjo. Būna negražu. Tai mano patarimas: jei daiktas nepakeičiamas – drausk. Jei pakeičiamas – pagalvok.

Kaip atpažinti pervežėją, pas kurį bus daugiau gedų nei naudos?

Patikimumas matomas iš smulkmenų. Ar turi svetainę, ar tik Facebook puslapį, sukurtą prieš mėnesį? Ar rašo sutartį, ar tik žodžiu pažada? Ar duoda sąskaitą faktūrą, ar tik pasakoja „duosi grynais, bus pigiau“? Aš žinau daug istorijų, kai žmonės sumokėjo avansą ir telefonas daugiau nebeatsiliepė. Yra tokių „vaiduoklių“, kur surenka penkiasdešimt avansų ir pabėga. Ir ne vieną mačiau. Jei kaina žemiau rinkos dvigubai – ne vieta tavo daiktams. Geriau permokėk šimtą eurų, bet žinok, kad mašina su tavo dėžėmis realiai važiuoja, o ne tik ant popieriaus.

Ar galiu pasitikėti Facebook radusiu vairuotoju, kuris skelbiasi važiuojąs pats?

Gali, bet tai ruletė. Kai kurie iš tikrųjų važiuoja, turi vietos bagažinėje ir paims tavo siuntą pigiau nei įmonė. Bet jei jis avariją padarys Olandijoje – tavo siuntos niekas neieškos. Jis neturės draudimo kroviniams, neturės atsakomybės. Kartą klientas patikėjo tokiu, kuris turėjo važiuoti antradienį. Paskambino penktadienį: „atšaukta, mašina sugedo“. Daiktai liko jo garaže Panevėžyje dar savaitei. Arba amžiams. Jei renkiesi privatų vairuotoją – būk tikras, kad pažįsti jį asmeniškai arba turi rekomendaciją. Kitaip tai tik loterija, kur bilietas gali brangiai kainuoti.

Ką reiškia „durų iki durų“ paslauga tikrovėje, o ne reklamoje?

Reklamoje – vairuotojas atneša į septintą aukštą ir nusineša į svetainę. Realybėje – dėl durų iki durų vairuotojas privažiuoja tavo namo prieigą, iškrauna ir... toliau tavo problemos. Aš nenoriu čia klastoti: Anglijoje dauguma smulkių vežėjų palieka prie įėjimo, ypač jei nėra lifto. Jei turi nugabenti iki durų antrame aukšte – gali tekti tartis atskirai, gal net primokėti. Tas pats Lietuvoje: jei gyveni daugiabutyje be lifto ir tavo dėžė sveria keturiasdešimt kilų – na, nelauk, kad vairuotojas neš kaip sportininkas. Pasikviesk pagalbininką iš anksto. Durų iki durų reiškia „iki namo“, o ne „per namą“.

Ar galiu atsiimti siuntą, jei persigalvoju, bet ji jau išvažiavo iš Lietuvos?

Techniškai gali, bet praktiškai – tai brangus ir sudėtingas procesas. Jeigu mašina jau Vokietijoje, tavo dėžės yra užpildytos tarp kitų krovinių. Išimti jas reiškia stovėti kelyje, ieškoti, perkrauti. Tai kainuoja laiką ir pinigus, kuriuos sumokėsi tu. Jei siunta dar Vilniaus sandėlyje – lengviau. Bet kai iškeliavo... aš turėjau klientą, kuris paskambino kai mašina jau buvo Kopenhagoje. Norėjo pakeisti adresą iš Londono į Bristoli. Atgal variantas buvo neįmanomas. Geriausia – apsispręsti prieš pakraunant. Nes grįžtančios dėžės dažnai būna ne tokios, kokias palikai. Ir aš nejuokauju.

Išvada

Krovinių pervežimas į Angliją smulkioms siuntoms nėra joks mistas – tai logistika, kurią supratusi, išvengsi daug galvos skausmo. Nepatikėk pažadais, kurie skamba per gerai, taupyk ant dėžių, bet ne ant pakavimo, ir visada rašyk sąžiningą vertę muitinei. Jei ką nors pamiršai perskaityti – grįžk atgal, aš nepabėgsiu. Svarbiausia: tavo daiktai svarbūs, todėl elkis su jais taip, lyg pats važiuotum kartu. Nes kelyje į Londoną jie, deja, važiuos be tavęs. Saugios kelionės.