Krovinių pervežimas į Angliją: siuntiniai brangiausiems žmonėms

Žinai, per daugiau nei dvidešimt keturis metus vežant daiktus į Londoną, Birmingemą, Bristolį, kartais atrodo, kad vežame ne sofa ar dėžes – o svajones, atvirus laiškus, mamų prikeptų sausainių dvasią. Krovinių pervežimas į Angliją visai kitas jausmas, kai supranti, kad ten – ne adresas, o žmogus. Žmogus, kuriam reikia šilumos iš Lietuvos. Jei ruošiesi siųsti kažką artimam, aš papasakosiu, kaip tai daroma tikrovėje, be sausų instrukcijų ir per gražių pažadų. Nes kai siuntiniai skirti brangiausiems, norisi, kad viskas praeitų be nesklandumų.

Pradžia – kai pirmą kartą siunči kažką brangaus

Ar galiu nusiųsti mamai į Mačesterį dėžę su namų raktu, arbatos ir šiltų kojinių?

Aišku, gali. Šitaip dažniausiai ir prasideda – ne su baldais, o su niekučiais, kurie kvepia namais. Raktas? Tik įsitikink, kad jis neatsidurs pakuotės gilumoje tarp burbulinių sluoksnių, nes mačiau atvejį, kai vaikinas pasiuntė svarbiausią daiktą, o mama valandų valandas naršė po dėže. Arbata – geras pasirinkimas, bet žinok, kad muitininkai gali pažiūrėti į maistą atsargiau. O kojinės saugiausias siuntinio turinys pasaulyje. Nesiųsk tik vienos kojinės, nes tai ženklas, kad neatitinki porų gyvenime. Ha. Bet rimtai – drąsiai siųsk mažus džiaugsmus, jie svarbiausi.

Kuo skiriasi siuntimas artimam žmogui nuo to, kai vežioju daiktus persikraustydamas pats?

Artimam žmogui dažniausiai siunti mažesnius kiekius, bet didesnę emocinę vertę. Kai persikraustai pats, tu pats prižiūri krovimą, žinai, kad katė nebuvo įmesta tarp pagalvių. Kai siunti toli, turi pasitikėti svetima sąžine. Dar vienas skirtumas – laikas. Jei pats važiuoji, perkeli per vieną savaitgalį. O siuntinys kartais važiuoja kombinuotai, renkasi sandėlyje Klaipėdoje, tada Taline. Tad jei turi terminą, gimtadienis ar krikštynos, pradėk ruoštis anksčiau. Aš rekomenduočiau mėnesį bent jau planuoti. Pervežimas į Angliją ne visada turi greitkelį tiesiai pas gavėją.

Supakavimas – čia visi daro klaidas, net aš

Kaip supakuoti stiklinę vazą, kad ji nelūžtų, jei vairuotojas staigiai stabdys?

Ei, pradėk nuo to, kad niekas specialiai nestabdys dėl tavo vazos, bet taip, jie meta dėžes. Ne piktai – tiesiog laiko trūkumas. Stiklas turi turėti bent penkis centimetrus amortizuojančios medžiagos iš visų pusių. Naudok tikrą buferinę plėvelę, ne tuos pigius burbulus iš parduotuvės, nes jie sproginėja. Geriausia dėžė viduje dėžėje. Aš mačiau, kaip klientas išgyveno, kai gavusi dužusią vazą mama paskambino ir nepyko – tik tyliai pasigailėjo. Nuotaika sugadinta visam mėnesiui. Stiklas keliauja pavojingai, net jei tavo širdis pasiruošusi. Ruošk ir dėžę atitinkamai, nepagailėk medžiagų.

Ar galiu naudoti senas naujienų laikraščius vietoj to bridaus burbuliuko?

Gali, bet aš nepatartinčiau. Žinau, žinau, sąmoningai taupai, laikraščiai po ranka. Problema ta, kad rašalas liečia apie daiktus, o drėgmei prasiskers – žinok, pilka spauda ant tavo baltų marškinių. Burbulinė plėvelė kainuoja centus, o jei krovinys į Angliją jau mokamas, tai čia ne vieta taupyti. Yra dar vienas triukas – susuk drabužius kamuoliukais ir kišk tarp daiktų. Tai ir amortizacija, ir praktiška. Tik nepamiršk pasakyti gavėjui, kad kojinės yra ne tik siuntinio turinys, o ir apsauga lemputei. Tokia buitinė įžvalga, bet dažnai padeda sutaupyti vietos ir nervų.

Mano tėvas nori siųsti dviratį sūnui – ar jį reikia ardyti ar galiu taip, su ratais?

Na… dviratį siųsti sveiką, su ratais, yra brangiau, nes jis užima daugiau erdvės. Bet jei klausia mano nuomonės – palik ratus, jei gali. Kai kurie vežėjai reikalauja ardyti, nes taip patogiau krauti. Aš asmeniškai (nors čia gal ir ne visai pagal taisykles) esu matęs, kad pritvirtintas dviratis važiuoja saugiai, jei prispaudžiamas diržais. Bet žinai ką? Geriau paklausk konkrečios įmonės. Nes jei vežėjas pamatys netvarkingai paliktą dviratį, gali uždėti papildomą mokestį už ekstra vietą. O priekinio rato nuėmimas užima dvi minutes. Kartais maža auka dabar sutaupo didelių ginčų paskui.

Kainos, terminai ir kiti nepatogūs dalykai – be gražių pažadų

Kiek maždaug kainuos pervežimas į Angliją vidutinės dėžės su senais laiškais ir megztiniais?

Sakyčiau, nuo šešiasdešimt iki devyniasdešimt eurų, bet tikrai ne penkiolika, kaip kartais pažada tie, kurie renka siuntas į furgoną be jokios veiklos licencijos. Kaina priklauso nuo to, ar tavo dėžė eina kaip pilnų krovinių dalis, ar kaip atskira siunta. Laiškai sveria mažai, bet erdvės vis tiek reikia. Jei siunti vieną standartinę dėžę, gali mokėti mažiau. Bet jei dvi didžiosios taros – jau skaičiuojasi kaip mažas krovinys. Nepatogus faktas: kartais žmonės apsimeta, kad sveria mažiau, o paskui piktinasi, kad kaina šokteli. Svoris yra svoris. Nesakyk, kad dėžė tuščia, kai ji pilna knygų.

Ar kaina priklauso nuo kilogramų, ar nuo to, kiek vietos užima mano megztinių dėžė?

Dauguma vežėjų į Didžiąją Britaniją dabar skaičiuoja pagal vadinamąjį „kubinį svorį" – t.y. erdvę. Jeigu tavo dėžė yra didelė, bet lengva, jie žiūrės, kiek furgono kampo ji atima. Kitaip tariant, jei turi lengvą, bet milžinišką dėžę su pagalvėmis, mokesi ne už kilogramus, o už kubus. Faktas. Žinoma, yra riba – jei siunti metalines virtuvės žnyples, svoris nusveria. Bet megztiniai? Jie plūduriuoja. Tad pirk tinkamo dydžio dėžes, ne optimalaus dydžio (taip, yra skirtumas). Nes niekas nenori mokėti už orą, ypač kai krovinių gabenimas per Europą kainuoja tikrą pinigą.

Kodėl vieni sako, kad pervežimas truks tris dienas, o kiti – tris savaites?

Tiesiog todėl, kad vieni meluoja norėdami tave pavyti, o kiti sako tikrovę. Aš per tuos metus mačiau visko. Jei kas nors žada į Angliją per tris dienas iš Lietuvos ypatingai mažai mokant – tai neįmanoma, nebent tai individualus išvežimas, kuri moki tūkstančius. Realiai kombinuoti pervežimai trunka savaitę, dvi, kartais tris, jei siunta renkama iš kelių adresų. Yra ir tokių, kurie tavęs nevežia savaitę, kad tik surinktų pilną furgoną. Tai nenuodėmė, bet turi žinoti. Greitis kainuoja brangiau. Ir dar – Brexit'as sujaukė kėlus, tad kartais tenka palaukti. Planuok protu.

Ar bus paslėptų mokesčių, apie kuriuos sužinosiu tik pasiėmęs telefoną?

Jei kalbėsime apie sąžiningus vežėjus – ne. Bet šioje rinkoje yra pakankamai tų, kurie pamato siuntinius brangiausiems žmonėms kaip lengvą grobį. Užsirašai kainą, o paskui – uh oh – kuro antkainis, eilės mokestis, iškrovimo mokestis. Aš asmeniškai to nedaryčiau ir mano įmonė to nedaro. Patarimas: jei kaina skamba per mažai, kažkur bus papildomas kabliukas. Patikimas pervežimas į Angliją kainuoja tiek, kiek kainuoja. Apie viską reikia kalbėti iš anksto. Geriau sumokėti šimtą eurų ir ramiai miegoti, nei žvalgytis per petį visą mėnesį. Yra tokių žaidimų, nuo kurių neturėtum dalyvauti.

Popieriai, muitinė ir kiti nuobodūs, bet būtini dalykai

Ar man reikia kažką rašyti ant dėžės, jei ten tik asmeniniai daiktai seseriai?

Taip, bent jau gavėjo adresą ir telefoną. Ant dėžės turėtų būti aiškus užrašas – ne tik viduje. Kartais etiketės nukrenta, o ant dėžės nieko nėra. Tada siunta keliauja į nežinomybę. Dar – sąrašas turinio. Net jei tai asmeniniai daiktai, muitinei reikės žinoti, kas viduje. Nereikia rašyti „mamos meilė", gali rašyti, bet parašyk ir „vilnonis pledas, 1 vnt., naudotas, vertė 10 eur". Po Brexito muitinė žiūri atidžiau. Instrumentai – ne asmeniniai daiktai, beje, techniškai. Tad jei tenka plaktukas, deklaruok kaip įrankį. Nes kitaip bus pokalbis pasienyje, kurio nenori.

Ką daryti, jei muitininkai atidarys dėžę ir pamatys uogienės stiklainį?

Maisto produktai į Didžiąją Britaniją dabar yra… sudėtinga teritorija. Jei tai komercinis kiekis – bus muitas, bauda, galimas sunaikinimas. Jei vienas stiklainis ir gali įrodyti, kad tai ne prekybai – kartais praleidžia, kartais ne. Aš nežinau šimtu procentų visų atvejų (čia tas momentas, kai nesu tikras), nes muitinės praktika keičiasi. Realiai, geriau uogienę siųsti per specializuotas maisto siuntas arba taip supakuoti, kad neiškristų, ir pridėti mažą raštelį. Bet jei labai brangu – nešiųk maisto. Yra tokių istorijų, kai sūreliai keliavo mėnesį ir supleškėjo sandėlyje. Nejuokinga.

Ar verta drausti siuntinį, jei ten nėra auksinių diržų, tik senas močiutės pledas ir knygos?

Verta, bet ne dėl pledo vertės. Draudimas čia ne apie pinigus. Yra apie tai, kad jei kas nutiks tavo dėžei, tu gausi kompensaciją bent ją supakuoti iš naujo. O emocinė vertė… jos niekas nedraudžia. Aš mačiau, kaip žmonės verkdavo ne dėl sulūžusios lovos, o dėl to, kad sugesdavo vaikystės albumas. Jei pervežimas į Angliją kainuoja, tarkim, keturis šimtus eurų, o draudimas – dvidešimt, aš sakyčiau imk. Net jei viduje tik megztinis. Nes jei furgono durelės atsidarys kelyje (taip būna, nors ir retai), bent jau turėsi už ką nusipirkti naują vilnos kamuolį ir megzti vėl.

Mano sesuo Londone – ar jai reikės kažką pasirašyti ar mokėti muitą gavus siuntą?

Dauguma atvejų – nieko mokėti nereikia, jei tai naudoti asmeniniai daiktai ir vertė nedidelė. Bet… hm. Anglijos muitinės taisyklės po 2021-ųjų… Aš gal labiau patarinėju mūsų biuro kolegę šiuo klausimu, nes šitą dalį tenka atnaujinti kas kelis mėnesius. (Faktiškai, buvau beveik teisus – mažos dovanos iki tam tikros vertės įvežamos be muito, bet asmeniniai daiktai kartais reikalauja deklaracijos.) Sesuo gavusi siuntą tikrai turės pasirašyti ant važtaraščio. Kartais reikia atsiųsti jos paso kopiją prieš išsiunčiant. Pasitark su vežėju – jei jis nežino atsakymo, tai blogas ženklas.

Kas darosi, kai kas nors pakrypsta – realūs scenarijai

Kas jei vežėjas pavėluos per gimtadienį? Ar galiu kažko reikalauti?

Gali reikalauti, bet ne visada gausi. Jei sutartyje nėra konkrečios datos, o tik „orientacinė", tada deja. Aš matęs situaciją, kai klientas siuntė brolio jubiliejui žvejybinį valtį (mažą, žinoma) ir ji atvažiavo po trijų savaičių. Puotos nebuvo. Pinigus atgavo, bet nuoskauda liko. Todėl rinkdamas pervežimo į Angliją paslaugą visada klausk: ar data garantuota? Ar kompensuojate vėlavimą? Jei atsako miglotai – bėk. Net jei kaina gera. Yra dalykų, kurių pinigai neatperka, o gimtadienis, kaip žinia, neateina du kartus. Net jei tai tik viena dėžė su pirštinėmis – data svarbi.

Ar teko matyti, kad vežėjas tiesiog „pamestų" siuntą ir nuleistų telefonu ausis?

Taip. Ir ne tik maži veikėjai. Būna, kad surenka siuntas, pakrauna į seną traliuką, o paskui dingsta savaitėms. Skambini – nepaima. Po mėnesio atsiliepia ir sako, kad viskas dėl muitinės. Kartais tai tiesa, bet dažniau – jie neturi licencijos, draudimo, nieko. Yra tokių, kurielis perka kelionę į Angliją ant tavo daiktų sąskaitos. Todėl visada patikrink, ar įmonė tikrai turi licenciją ir aiškią buveinę. Jei jie renka iš aikštelės prie Maximoss – pagalvok du kartus. Rimtas krovinių pervežimas vyksta iš adreso į adresą, ne iš požeminio parkingo.

Ką daryti, jei gavėjas randa dėžę sulaužytą, o viduje – skyle megztinius ir sudužusį keramikos katiliuką?

Pirmiausia – fotografuok viską, kol neišmetei. Be nuotraukų – nieko neįrodysi. Tada skambink vežėjui nedelsiant, ne po savaitės. Jei yra draudimas, prasidės eiga. Jei ne – pasikliausi jo sąžine. Ir čia bėda: sąžiningi vežėjai pripažins, jei jų kaltė. Blogieji – kaltins tave dėl blogo supakavimo. Aš esu matęs, kaip vairuotojas sugrūdė dėžę po kitu, sunkiu kroviniu. Tai ne tavo kaltė. Bet jei tu pats supakavai į silpną maišelį – tada dalis kaltės tavo. Rašyk skundą, reikalauk kompensacijos. Nepyk, bet būk atkaklus. Čia tavo mamos megztinis, ne šiukšlė.

Ar galiu sekti, kur yra siuntinys, kai jis jau kažkur prie Doverio, ar tik sėdėti ir bijoti?

Daugelis normalių įmonių duoda kontaktą – telefoną ar net GPS seklią. Bet žinok, kad ne visada atsakymai bus akimirksniu. Vairuotojai vairuoja, o ne rašo SMS kelyje. Kartais jie kerta Lenkiją ir dvi dienas neturi gero ryšio. Jei kasdien skambinsi – erzinsi. Aš siūlyčiau tartis dėl vieno skambučio kas dvi dienas. Arba kai jie jau arti. Tikėtis pilno sekimo kaip DHL – naivu. Tai krovininis pervežimas, ne federex. Bet jei per tris dienas niekas neatsiliepia – jau pavojaus signalas. Tada reikia kelti triukšmą. Nes tylėjimas šioje srityje niekada nepadėjo rasti dingusios dėžės.

Keistesni, bet tikri klausimai iš gyvenimo

Ar vairuotojai žiūri, kas viduje, ar jiems viskas vienodas?

Jiems beveik vienodas. Ne dėl to, kad abejingi – tiesiog laiko nėra. Jie krauna dešimt adresų per dieną. Jei tu pažymi „asmeniniai daiktai", retas kuris vers atidarinėti dėl smalsumo. Bet muitinė – kita kalba. Ir jei kas čiršksta, ar kvepės keistai – atidarys. Vairuotojai giria tvarkingai supakuotus siuntinius, nes mato, kad žmogus galvojo. Chaotiški siuntėjai dažniausiai chaotiški ir su dokumentais. Ir atvirkščiai. Tad jei nori pagarbos – nepamiršk įmesti sąrašo viduje. Net jei viduje tik tavo tėčio senovinis atsuktuvas. Tvarka ant etiketės reiškia daugiau ramybės kelyje.

Gal galiu pridėti raštelį ant viršaus dėžės, kad „Atsargiai – brangiausia" – ar jie skaitys?

Žinoma, kad skaitys. Ir net šypsosis. Aš mačiau vairuotojus, kurie saugiau padeda dėžes su užrašais „mamytei" ar „su gimtadieniu". Tai žmogiška. Tik žinok, kad tas raštelis turi būti atsparus vandeniui, nes Anglijoje lyja (juokauju… pusiau). Rimtai – jei lipdukas, gerai laminuok. Ir nepamiršk, kad užrašas „brangi" gali reikšti ir piniginę vertę muitininkui. Jei rašai „brangiausia", o viduje prabangios prekės – gali patraukti dėmesį ne ta linkme. Bet jei tai tik meilės pranešimas – rašyk drąsiai. Net ir ant viršaus dėžės. Užrašai leidžia pamiršti, kad vežame ne krovinį, o prisiminimą.

Koks keisčiausias daiktas, kurį teko vežti „brangiausiems žmonėms"?

Oi, buvo tokių. Vežėme kartą gyvą medį – tiksliau, didelį vazoninį azalijų krūmą – močiutei į Liverpulį. Ji paliko jį Lietuvoje, o paskui pasigailėjo. Medis išgyveno, beje, tik dėl to, kad buvome prigrūdę drėgnų rankšluosčių aplink šaknis. Dar buvo siunčiamas vaikystės čiulptukas, sidabrinis, kaip atminimas. Ir žvejybinių spynių rinkinys, kurio vertė – sentimentai, bet svoris – dvidešimt kilogramų. Kai siuntiniai skirti mylimiems žmonėms, logika išsijungia. Ir gerai. Aš dėl to myliu šitą darbą. Nes per daiktus mes vežame tai, ką žodžiais sunku pasakyti.

Ar labai blogai, jei dėžės svoris skiriasi nuo to, ką aš pasakiau telefonu – kilogramu ar dviem?

Ne, jei tai nepusė tonos. Vienas-du kilogramai – niekas nekreips dėmesio. Bet jei sakai dvidešimt, o pasirodo keturiasdešimt – bus pokalbis. Furgonai skaičiuojami iki paskutinio kilogramo, ypač kertant kanalą. Jei perkrauti, baudos skirtos vairuotojui, o jis gali atsisakyti vežti. Būna, kad žmonės pasveria tuščią dėžę, o paskui prikrauna knygų. Knygos sveria baisiai daug. Aš kartą vežiau biblioteką į Coventry – vos neskriejo ratai. Tad šiaip paklaidauk poros kilogramų, bet jei jautiesi, kad ten labai sunku – persakyk. Geriau sąžiningai nei po to aiškintis prie vartų. Tai ne egzaminas, o bendras darbas.

Kodėl kai kurios įmonės nenori vežti maisto produktų, net jei tai tik sausainiai mamai?

Nes atsakomybė. Maistas gali supelyti, prasmirsti, užteršti kitų klientų baldus. Kartais vežėjai surenka pilnus furgonus ir tavo sausainiai šalia kažkieno chemikalų… Ne, taip neturėtų būti, bet aš matęs visko. Be to, Anglijos maisto standartai griežti. Jei muitinė pamatys neženklintą produkciją – siunta areštuojama, o vairuotojui – nemalonumai. Tad nepyk, jei tavo perkraustymo bendrovė sako „ne" šviežiam kiaušiniui. Kartais atrodo kvaila, bet iš jų pusės – rizika. Aš asmeniškai vežu sausainius, bet tik kietuosius ir gerai užsandarintus. Minkšti – tragedija po penkių dienų furgone. Tiesiog fiziologiškai.

Kaip atskirti bobutės patarimą nuo rimto vežėjo

Kaip atskirti normalų pervežimą į Angliją nuo apgaviko, kuris pagrobs mano daiktus?

Jeigu jie ima visą sumą iš anksto grynaisiais į rankas be jokio kvito – ženklas. Jeigu nėra sutarties – ženklas. Jeigu jie renka siuntas iš parkingo prie degalinės – dar vienas ženklas. Rimtas vežėjas turi sunkvežimį su logotipu, draudimą, gali parodyti licenciją. Paprašyk. Kartais akių kontaktas ir bendravimo maniera atskleidžia daugiau nei dokumentai. Ar jis gali tiksliai pasakyti, kur siunta bus trečiadienio vakarą? Jei nežino – gal jis ir ne vežėjas, o tarpininkas. Būk drąsus klausinėti. Jei jauti spaudimą – rinkis kitą. Per daug metų supratau: pigiausia kaina dažnai yra brangiausias melas.

Kokia kaina jau per maža ir turėtų suvesti mano vidinį signalą?

Jei už pilną dėžę Druskininkų-Londonas kainuos dvidešimt eurų – tai nebe pervežimas, o labdara. Degalai vieni kainuoja daugiau. Kur kas be to, vairuotojo atlyginimas, muitinės formalumai. Matematika paprasta. Jei kas nors siūlo mažiau nei penkiasdešimt eurų už vidutinę siuntą – klausk, kas bus papildomai. Nes bus. Arba jie tiesiog surinks tavo daiktus ir parduos. Aš nejuokauju, tai pasitaiko. Ne visi, žinoma, bet šešėlis didelis. Normali kaina svyruoja, bet jei jauti, kad kaina per graži, kad būtų tiesa – vadinasi, nėra tiesa. Pasitikiu savo nuojauta labiau nei skelbimais internete.

Ar man tikrai reikia rašytis sutartį, net jei tai „tik" mamos siuntinėlis?

Reikia. Ypač jei tai „tik" siuntinėlis. Nes kai tai tavo mama, įtampa padvigubėja. Sutartyje turi būti aprašyta kaina, terminas, draudimo sąlygos ir atsakomybės. Tai užima penkias minutes, bet sutaupo mėnesių nervų. Aš žinau, kad kaime kaimynas pažadėjo kitam kaimynui ir viskas buvo gerai. Bet Anglijos kelyje kaimynas nepadės. Rašyk viską. Ir jei vežėjas sako „o, kam čia ta sutartis, mes gi rimti" – tai pats geriausias laikas paprašyti būtent sutarties. Rimti žmonės jos nebijo. Aš pasirašau visada, net su draugais. Taip saugau ir juos, ir save nuo nesusipratimų.

Krovinių pervežimas į Angliją brangiausiems žmonėms nėra tik techninis procesas. Tai tavo rankų tęsinys per kalnus ir jūras. Pasirink sąžiningą vežėją, gerai supakuok, nebijok klausti ir rašyti sutarčių. Ir prisimink – dažniausiai tikslas nėra pats daiktas, o žmogaus šypsena, kai jį atidaro. Po dvidešimt ketverių metų galiu pasakyti: tai maža burtų dalis, kurią mes galime padaryti teisingai. Jei turi dar klausimų – rašyk. Aš čia.