Krovinių pervežimas į Angliją: prieinama kaina ir saugumas

Sveikas. Jei atsidūrei čia, greičiausiai planuoji persikraustyti į JK, ar bent jau nusiųsti dalį savo gyvenimo ten, kur dabar yra nauja darbo vieta, šeima, ar tiesiog noras pakeisti aplinką. Aš šitoje tarptautinių perkraustymų rinkoje jau dvidešimt trejus metus, kartais pagalvoju, kad per ilgai, bet ką jau čia. Susidūriau su viskuo – nuo idealiai supakuotų sąskaitų iki tokių situacijų, kai klientas paprasčiausiai pamiršo, kad šaldytuve likęs ledas per kelionę gali virsti baseinu. Krovinių pervežimas į Angliją prieinama kaina ir saugumas man nėra tik reklaminiai žodžiai – tai kasdienybė, kurią noriu paaiškinti paprastai, be jokio marketingo šlamšto ir su visomis bjaurioms detalėmis, kurias sužinojęs gali sutaupyti sau galvos skausmo.

Kainos – apie ką mes realiai kalbam

Kiek maždaug kainuoja pervežimas iš Lietuvos į Angliją, jei turi tik sofą ir kelias dėžes?

Na, jei tik sofa, gal penkios–šešios dėžės ir ta patogi taburetė, kurią visą gyvenimą laikai kaip durų stabdiklį, suma paprastai sukasi apie keturis penkis šimtus eurų. Tai žinoma, jei renkiesi dalinį krovinių pervežimą, kitaip vadinamą grupažu – daiktai važiuoja su kitais klientais. Jei užsisakai furgoną tik sau, tada gali šoktelti iki devynių šimtų ar net daugiau. Viskas priklauso nuo to, kiek aukščio užimi. Kartais žmonės pasako, kad turi tik sofą, bet pamiršta paminėti, kad ji tris metrų ilgio ir išnešti reikia per balkoną. Tada kaina keičiasi. Būna ir taip.

Ar kaina priklauso nuo to, ar siuntimas vyksta iš Vilniaus, o gal iš mažesnio miesto?

Tikrai taip. Kuo toliau nuo pagrindinių autostradų – o jos eina per Vilnių, Kauną, Klaipėdą – tuo brangiau. Mes turime važiuoti pasiimti daiktų, o tai reiškia kuras, laikas, vairuotojo darbo valandos, kurios Europos Sąjungoje yra griežtai ribojamos. Jei gyveni Šiauliuose ar Utenoje, gali prisidėti šimtas kitas eurų tik už surinkimą. Žinoma, kai kurios įmonės bando tai nuslėpti bendroje sumoje, bet aš linkęs viską aiškinti iš karto. Kai pats važiuoji iš provincijos, turi suprasti – kuro sąnaudos nėra iliuzija, o labai konkretus dalykas, kurį matai kas savaitę.

Kodėl vieni vežėjai sako tris šimtus, kiti aštuonius šimtus eurų už tą patį krovinį?

Oi, čia gili vanduo. Dalis vežėjų žaidžia žaidimą, kurio esmė – „lėk kuo žemiau, o paskui pridėk“. Grupuojasi tie, kurie neturi draudimo, veža su pernauzais, paslaugos be jokių garantijų. Kita vertus, brangesni dažnai turi licencijas, CMR draudimus, o kai kurie tiesiog pabrangina, nes gali. Svarbiausia – aiškiai klausk, kas įeina į kainą. Buvo atvejis, kai klientas pasirinko „pigiausią“ variantą, o pasirodo, į kainą neįskaičiuotas keltas per Lamanšą – prisidėjo dar du šimtai vėliau. Skaudu, bet visiškai realu.

Ar galiu kažkaip sumažinti kainą, jei pats padedu krauti ir iškrauti?

Taip, galima, bet ne visada ženkliai. Jei pats neši daiktus iki vilkiko ir vėliau išsineši Anglijoje, vežėjas sutaupo laiko, o laikas – pinigai. Vis dėlto, jei reikia profesionalia įranga kelti pianiną, tada geriau nelįsti ten, kur gali pasijusti Žmogus-Voras, bet su nudriskusia nugara. Aš asmeniškai mėgstu, kai klientas pasiūlo pagalbą, bet turiu būti atviras – draudimas kartais neatlygina, jei kas nors nutinka per kliento kaltę. Tad pasiūlyk, bet nepasirašinėk kvailų popierių, kuriuose prisiimi atsakomybę už viską. Nereikia perlenkt lazdos.

Saugumas – kaip nepasiklysti pažaduose

Ar mano daiktai bus apdrausti pervežimo metu, ar tai tik egzotiška pasaka?

Turi būti apdrausti. Pagal CMR konvenciją vežėjas atsako už krovinį, bet yra daug niuansų. Jeigu tavo daiktų vertė viršija tam tikrą ribą, arba gabeni meno kūrinius, apie kuriuos nepasakei, standartinis draudimas gali neužtekti. Aš visada sakau: paprašyk draudimo lapo kopijos, neskubėk pasirašyti nieko netikrintas. Tikrai mačiau įmonių, kurios šneka apie „pilną draudimą“, o realiai turi tik minimalų CMR draudimą. Tai tas pats, kaip važiuoti su dviračio šalmu Formulės lenktynėse – kažkiek simboliškai apsaugo, bet pasikliauti vien juo neverta.

Ką daryti, jei vežėjas pasiūlo užrašyti daiktų vertę tik penkis šimtus eurų, o mano daiktai verti penkių tūkstančių?

Bėk. Ne, rimtai, tai raudona vėliava didesnė už tavo sofą. Kai kurie bando taip mažinti savo atsakomybę. Jeigu pasirašysi, kad vertė – penki šimtai, gausi tik tuos penkis šimtus, jei viskas sudegs. Aš klientams vis kartoju: vertink realiai, net jei kaina dėl to kiek paaugs. Augančios kainos čia nėra apie mulkinimą, o apie sąžiningą apsidraudimą. Žinoma, ne visi vežėjai taip daro, bet rinkoje pasitaiko ir tokių „spąstų“. Tik skaidrumas padeda išvengti ašarų tuomet, kai dėžė su porcelianu atvyksta trupiniais, o tu lieki be jokios kompensacijos.

Ar tikrai reikia vynioti indaplovę į antklodę, ar tai juokas?

Klausimų nėra juokingų, ypač kai su savo akimis matai, kaip atrodo suknežintas buitinis prietaisas. Vyniojimas į antklodę – išgyvenęs liaudies būdas, bet kur kas geriau naudoti putplasčio kampuočius ir burbulinę plėvelę. Mes dažnai vežame baldus ir techniką, ir galiu pasakyti – indaplovės durys neatlaiko spaudimo. Kartais kroviniai juda kelyje, staigiai stabdo, vilkikas lenkia. Atmintyje likęs atvejis: mikrobangų krosnelė „išsiraitė“ per kelias kelio valandas, nes nebuvo pritvirtinta. Tad ne, antklodė – ne juokas, bet geriau investuoti į normalią pakavimo medžiagą. Aš pats kartais ją pamirštu nusipirkti nakčiai prieš važiavimą, dėl to paskui tenka improvizuoti.

Kaip suprasti, kad vežėjas neapsimetėlis ir krovinys neatkris kažkur Belgijoje?

Patikrink licencijas, paprašyk draudimo dokumentų. Rimtas žaidėjas neturės ko slėpti. Yra tokių, kurie sukuria gražų internetinį puslapį, o realiai turi vieną nudriskusį furgoną be jokio draudimo. Aš prisimenu atvejį – daiktai buvo numesti sandėlyje netoli Ostendės tris savaites, nes „verslas bankrutavo“. Skamba kaip filmas? Deja, visiška realybė. Paklausk adreso, kur registruota įmonė. Pažiūrėk atsiliepimų ne tik Google, bet ir forumuose. Kaina ženkliai mažesnė nei rinkos vidurkis? Dažnai ženklas, kad kažkas ne taip. Nepatogu tai girdėti, bet rinka pilna velnių su gražiomis nuotraukomis, kurie pasiima užstatą ir dingsta.

Ruošimasis – ko nežino pradedantieji

Kaip išsirinkti įmonę, kuri tikrai nuveš daiktus, o ne tik gražiai kalba?

Skambink. Tiesiog paskambink ir paklausk kvailų klausimų. Pavyzdžiui, kas bus, jei vilkikas suges kur nors Prancūzijoje? Kur tuomet dings mano sofa? Jei žmogus delsa, kamuojasi, greičiausiai pats neveža, o tik perparduoda užsakymą trečiai įmonei. Aš siūlau rinktis tuos, kurie turi savo transporto parką arba bent jau tiesioginius partnerius. Dar vienas dalykas – ar sutartis raštu aiški? Ar yra punktai apie vėlavimus? Būna, kad pasirašai, o pilna „force majeure“ punktų viskam pateisinti. Nekenčiu tokių popierių. Sutartis turi būti žmogiška, o ne teisiniai šachmatai, kuriuose pralaimi tik tu.

Ar geriau samdyti lietuvišką įmonę, ar anglišką, jei kraustausi iš Kauno?

Na, išmokos yra abiem pusėm. Lietuviška įmonė supranta tavo mentalitetą, paprastai pigiau surenka daiktus, bendrauja gimtąja kalba. Angliška – geriau žino vietines taisykles pastatuose Anglijoje, kambarių išdėstymą, draudimo niuansus JK. Aš dirbu su abiem, tai matau skirtumus kiekvieną savaitę. Jei pradedi ieškoti krovinių pervežimo į Angliją už prieinamą kainą, lietuviškas variantas dažnai laimi pirmu etapu, bet Anglijos gale gali prireikti vietinio pagalbininko. Kartais geriausias variantas – mišrus, kai daiktai pajuda iš Lietuvos, o Anglijoje perima partneriai. Tik svarbu, kad nebūtų per daug tarpininkų, nes kiekvienas grandys prideda savo antkainį.

Ką būtina supakuoti, o ką galiu palikti taip, kaip stovi?

Turi supakuoti viską, kas yra trapu, brangu arba emocingai svarbu. Stiklas, porcelianas, elektronika – be jokių išlygų. Spinta arba sofa gali keliauti su antklodėmis ar užtiesalais, nes audinys apsaugo paviršių. Bet palikti indus spintelėse? Gali, jei jie bus fiksuoti, bet aš nerekomenduoju. Vairuotojai nėra pajėgūs su kiekvienu kampu operuoti kaip chirurgai – judant daiktai viduje dardžia. Yra buvę, kad stalčius atsidarė ir puodeliai sutapo į priekabos šoną. Faktas vienas: tuščios spintelės keliauja saugiau, nes nieko neišbyrėja viduje.

Ar galiu vežti augalą į Angliją? Ten gi sala, augalų kontrolė griežta.

Gali, bet yra taisyklių. Augalai turi turėti fitosanitarinį pasą, kitaip juos pasienyje gali konfiskuoti. Aš pats labai myliu augalus, bet turiu prisipažinti – tiksliai neprisimenu, ar visi kambariniai augalai reikalauja dokumentų, ar tik tam tikros rūšys. (Kažkaip atrodo, kad visi, bet galiu ir suklysti, laikas bėga.) Žinau tik tiek, kad citrusai ir kokie nors medžiai kelia didžiausią įtarimą muitininkams, o paprastas fikusas... hmm, čia jau nebe taip tikrai. O šiaip, kam rizikuoti? Padovanok kaimynei, ten jis pravers labiau nei sėdės Muitinės sandėlyje nuo Folkestone iki begalybės.

Kas kelyje dedasi – ir ko nepasakys gražus tinklalapis

Ar daiktai keliauja tiesiai iš mano buto į naujus namus, ar jie bus kur nors perkrauti?

Jei furgonas skirtas tik tau – dažniausiai taip, tiesiogiai. Jei dalinis krovinys – gali būti, kad perkrauname terminale, kad suformuoti pilną vilkiką. Aš pats nemėgstu perkrovimų, nes kiekvienas palietimas – tai rizika subraižyti, pamesti mažą varžtelį ar tiesiog suplėšti kartoną. Bet logistika tokia yra: surenki iš trijų klientų, atveži į sandėlį, suformuoji vilkiką, tada važiuoji. Vieno kliento daiktai gali būti perkraunami. Aišku, mes stengiamės tai daryti kuo rečiau. Kartais klientai galvoja, kad vairuotojas akimirksniu teleportuojasi iš Kauno į Kentą, o realybė – du–trys kontaktai pakeliui, bet saugumas priklauso nuo to, kaip daiktai buvo pakrauti iš pradžių.

Ką reiškia, jei vežėjas sako, kad krovinys važiuos „per konteinerį Roterdame“?

Tai reiškia, kad tavo daiktai bus pakrauti į jūrų konteinerį Roterdamo uoste ir išplukdyti į vieną iš Anglijos uostų. Toks būdas pigesnis, bet ilgesnis. Trunka savaitė, dvi, priklauso nuo grafiko ir nuo to, ar konteineris laukia krovinio. Aš kaip senas vilkiko vairuotojas pats renkuosi kelius per keltą, nes greičiau, nors ir brangiau. Konteineriai gerai tinka, kai neskubi, kai daiktai supakuoti super tvirtai – mat jų nekrauna atsargiai, o krauna dideliais kranais. Yra dideli skirtumai, kaip tie konteineriai vėliau sustatomi ant vilkikų. Būna, kad pamirštam pasakyti klientui, jog reikia dar palaukti savaitę dėl muitinės patikros.

Kiek dažniausiai keičiasi vilkikų vairuotojai, kol pasiekiamas krovinys?

Šitam kontekste mes dažnai važiuojame patys arba su stabiliomis komandomis, bet jei perduodi per konteinerius arba didesnes logistikos platformas, pasitaiko, kad krovinys pereina iš rankų į rankas. Kai darai tiesioginį krovinių pervežimą į Angliją per furgoną, vairuotojas paprastai lieka tas pats nuo durų iki durų. Tai ir yra prieinamo saugumo esmė – mažiau rankų, mažiau rizikos. Buvo baisus atvejis, kai perdavimo metu Belgijoje dingo dėžė su kilimu. Niekas neprisipažino, draudimas kryžkelėje. Tad kai gali, rinkis mažiau keitimų. Aš toks – vienas vairuotojas, vienas maršrutas, ir nereikia ieškoti kaltų po dviejų savaičių.

Ar tikrai galiu sekti savo daiktus GPS, ar tai tik marketingo triukas?

Dalion įmonių turi GPS savo vilkikuose, bet dažnai tai reiškia, kad seki vilkiką, o ne konkrečiai savo daiktų dėžę. Jei tavo sofa prikabinama prie to vilkiko – taip, matai, kur kas važiuoja. Jei krovinys keliauja konteineryje – matai tik konteinerio buvimo vietą, jei sistemos tokios yra. Aš asmeniškai siunčiu klientams nuotraukas iš kelio, nes tai tiksliau nei žemėlapio taškas parodo, kad viskas ok. Būna dienų, kad technika streikuoja, ryšys dingsta Alpių tuneliuose. Tada ir pats vairuotojas nežino tiksliai kur yra – kalbu iš praktikos. Svarbiausia – aiškios naujienos, o ne tik stebuklingas sekimas internetu.

Ką daryti, jei vilkikas užstrigs Calais kanalo tunelyje dėl streiko?

Streikai Calais – tai ne mitas, o mano košmaras jau dvidešimt metų. Kartais tenka laukti eilėje po dvylika valandų, o temperatūra kyla. Mes turim atsarginius maršrutus – keltai iš Ostenndės, Zeebrugge's, netgi ilgesnis kelias per Prancūzijos vakarus, jei labai blogai. Bet streiko atveju dažniausiai tiesiog lauki. Klientams aš sakau: planuok plus dvi–tris dienas į priekį. Jei turi terminą, kai privalo būti daiktai Anglijoje, neplanuok paskutinę minutę. Buvęs kartas, kai klientas turėjo atsiimti raktus iš būsto agentūros Londono centre, o mes įstrigom... jis muistėsi, bet aš negaliu atidaryti tunelio rankomis, nors ir norėčiau.

Anglijos realybė – muitai, siurprizai ir piniginės gelmės

Ar man reikia mokėti muitą, jei pervežu asmeninius daiktus iš Lietuvos?

Jeigu tai yra tavo naudoti asmeniniai daiktai, tu esi perkraustysis, turėtum kreiptis į HMRC dėl Transfer of Residence relief – tada muito mokėti nereikia. Bet čia slypi velniukai. Turi turėti dokumentus, daiktai turi būti naudoti ne mažiau kaip šešis mėnesius, negali parduoti iškart atvykęs. Aš ne visada žinau naujausius pokyčius, nes po Brexito taisyklės šokinėjo kaip zuikiai. (Reikia pasitikrinti tiksliau, nes prieš metus buvo kitokie formuliarai, o dabar gal jau kitoks kodas?) Kartais klientai pakuoja visiškai naujas prekes – tada HMRC gali užduoti klausimų ir priskaičiuoti mokestį. Būk sąžiningas sau ir muitinei – tai sutaupo galvos skausmo vėliau.

Ką daryti, jei priekaboje radau ne savo dėžę, o kažkieno dviratį?

Skambink vežėjui nedelsdamas. Tai reiškia, kad įvyko klaida sandėlyje – sumaišyti kroviniai, klaida etiketėje ar tiesiog žmogiškas apsirikimas. Aš prisimenu atvejį, kai klientui atvežėme ne tik jo baldus, bet ir katės tualetą su kraiku iš kito užsakymo. Juokinga, bet ne klientui. Rimtas vežėjas turi inventoriaus sąrašus ir nuotraukas prieš pakrovimą. Jei tu nepasirašei, kad viską patikrinai, tada gali kilti ginčų. Būna, kad daugiau daiktų nei turėtų būti – neskubėk džiaugtis nemokamu dviračiu, gali atsirasti savininkas, kuris ieško. O ir moralinė pusė, žinoma. Gražink atgal per įmonę, būk normaliu.

Ar galiu su labai mažu biudžetu pervežti krovinį – sakysim, turiu tik du šimtus eurų?

Su dviem šimtais... na, tikrai nepasiųsi sofos ir dvigulės lovos. Bet jei turi tik kelias dėžes, kartais egzistuoja pigūs skrydžiai, kuriuos pats gali pasiimti kaip papildomą bagažą. Arba randi grupažo pasiūlymą, kai kažkas važiuoja beveik tuščias ir pasiima tavo keletą daiktų. Tai toks laimingas atsitiktinumas. Aš esu matęs, kad studentai veža daiktus į Angliją paspaudę per socialines grupes – rizikinga, bet pigi. Tiesa, jei dingsta daiktai, niekas neatsako ir niekas negrąžins. Nedaryčiau to su vertingais ar jautriais dalykais. Šiaip, su tokiu biudžetu reikia ieškoti ne standartinių paslaugų, o gyvo žmogaus su mašina ir laisva vieta.

Kodėl kartais kaina auga po to, kai daiktai jau pakrauti?

Tai klasikinis ženklas, kad buvai apgautas arba kad pats paslėpei informaciją. Jei aplinkybių keitėsi ne tavo kaltė – pavyzdžiui, vežėjas nesutalpino visko ir prireikė antro reiso – tai jo problema, jei sutartis raštu aiški. Bet jei pasirodo, kad turėjo būti penkios dėžės, o išriedėjo penkiolika, tada sąžiningai prisiduri prie sumos. Aš turiu pripažinti, yra buvę, kad pats paklydau ir apskaičiavau erdvę blogai, bet savo sąskaita sprendžiau. O kai kurios įmonės tyčia meta mažą kainą, o paskui „staiga reikia mokėti už saugojimą“. Tai visiškai neetiška. Aš vengiu tokių žaidimų. Sutartis turi būti sutartis, o ne pokeris, kuriame taisyklės keičiasi kelyje prie pirmos degalinės.

Klausimai, kurių paprastai niekas neužduoda balsu

Kaip elgtis, jei vežėjas atsisako nuvežti daiktus į antrą aukštą be lifto?

Žiūrėk, ką rašo sutartis. Jei ten nurodyta „iki durų“ ir nieko daugiau – jis techniškai teisus. Bet apie nė lode – aš visada, jei galiu, padedu, jei saugu ir daiktai ne milžiniški. Tačiau pianinas į septintą aukštą be lifto – tai jau sveikatos apsaugos klausimas. Būna, klientai pyksta, bet vairuotojui gali plyšti nugara. Logistikos įmonės kartais nesutaria su rangovais Anglijoje, ar vietinis pagalbininkas įeina į kainą. Atsimenu vieną kartą Lylaune (ar kaip ten jis... Lutonas, taip, Lutonas!) – senas namas, siauri laiptai, o mes dar turėjome nunešti sekciją. Ne, tada jau reikia samdyti papildomą komandą atskirai, nes vienas vyras furgone neišdresuos stebuklų.

Kiek laiko iš tikrųjų trunka krovinių pervežimas iš Klaipėdos į Mancesterį?

Jei važiuojame tiesiai ir niekas nestoja – dvi–trys dienos. Realybėje – keturios–penkios. Procesuose laikas prailgėja dėl krovos laiko, muitų formalumų, vairuotojo poilsio valandų. Iš Klaipėdos reikia pirmiausia nuvažiuoti iki keltą, o tam reikia dienos, pusantros. Tada keltas per Lamanšą – dar kelios valandos ar net visa para, priklauso nuo tvarkaraščio. Aš labai nemėgstu žadėti dviejų dienų, nes realybė visada įmeta ką nors – eilė pasienyje, kuro gavimas užtrunka. Tad suklusk, jei kas nors šneka apie „rytoj bus“. Tai arba melas, arba jis naudoja teleportaciją, apie kurią aš per tuos dvidešimt metų nė karto nesu girdėjęs.

Ar galiu įmesti į krovinį butelį degtinės draugui – tokį mažą bonusą?

Alkoholis – jautrus dalykas. Vienose sutartyse tai uždrausta dėl draudimo sąlygų, nes degios medžiagos ir taip toliau. Taip, stiklinis butelis nėra benzinas, bet jei sudužta, kvepės viskas, ir gali apgadinti tekstilę. Be to, Anglijoje alkoholio įvežimas turi muitinius apribojimus – viršydamas normą gali teisėtai sumokėti mokestį. Aš pats nevežu alkoholio kaip krovinio dalies, nebent tai asmeniniame bagaže ir ribotai. (Čia gal ir ne visai pagal visus kodus, bet...) Geriau nupirk draugui alų jau Liverpulyje. Bus pigiau ir paprasčiau. Nes jei dėžė bus atidaryta patikrinimui, derybos su muitine – tai ne mano mėgstamas laiko praleidimo būdas, o tavo draugas gali iš viso negauti to butelio.

Krovinių pervežimas į Angliją prieinama kaina ir saugumas nėra du vienas kitam prieštaraujantys dalykai, bet reikalauja proto ir kantrybės. Netaupyk ant draudimo, nesirašinėk abejotinų sutarčių ir nepulk pirmos pasitaikiusios kainos skubėdamas sutaupyti. Aš per dvidešimt trejus metus mačiau viską – nuo tobulų perkraustymų iki visiško cirko. Jei atminsi bent kelis čia parašytus dalykus, tavo daiktai atvyks sveiki, o tu išliksi be papildomo streso. O jei kils klausimų – rašyk, skambink, aš paprastai atsakau, jei nevažiuoju tuneliu.