Krovinių pervežimas į Angliją mikroautobusais: kaip tai darome kasdien

Dvidešimt keturi metai kelyje. Keistas jausmas sėdėti prie kompo, kai paprastai laikai vairą ar rašai CMR. Bet klientai klausia, tai reikia atsakyti. Daugiausiai painiojasi dėl krovinių pervežimo į Angliją mikroautobusais – atrodo, mašina nedidelė, o reikalų prisidaro. Žmonės galvoja, kad čia kaip taksi iškvietimas: paskambinai, mikroautobusas atvažiavo, susikrautei ir tuoj Anglijoje. Realybė kita. Nebloga, bet kita. Per tuos metus teko matyti visko – ir tobulių iškrovimų, ir tokių, kai žmogus pravirksta ne iš džiaugsmo. Jei ruošiatės kraustytis, vežti baldus ar tiesiog siuntinį mamai – bus nepatogių klausimų ir atvirų atsakymų. Kad ir jūsų daiktai pasiektų tikslą sveiki.

Kainos, laikas ir kodėl ne visada pigiau = geriau

Kiek dabar kainuoja daiktų pervežimas į Angliją mikroautobusu?

Na, ne iš pigiausių, bet ir ne buvimo be stogo kaina. Žiūrint kiek vešit. Pilnas mikroautobusas iš Vilniaus į Londoną šiuo metu – maždaug nuo 800 iki 1200 eurų. Kartais pigiau, jei kombinuojam kelis krovinius. Kartais brangiau, jei reikia antro asmens padėti nešti. Šnekėjau praėjusį mėnesį su ponais iš Klaipėdos – vežėm į Birmingemą, kaina išėjo 950, nes buvo darbo įrankių, o tie sveria. Kainą lemia ne tik kilometrai, bet ar reikia lifto, aukštas, pakavimo medžiagos. Daugiau negu pusantro tūkstančio už standartinį šeimos krovinį jau verčiau klausti, kodėl taip brangu.

Ar galiu tikėtis, kad krovinys pasieks Angliją per 2 dienas?

Teoriškai taip, praktiškai geriau planuoti tris–keturias. Mūsų mikriukai neskraido, važiuoja keltais arba tuneliu. Vairuotojas privalo ilsėtis – jei ne, baudos nuo britų yra žiaurios. Kartą turėjom situaciją: klientas skambina, rėkia, kodėl ne Londone, o mes dar tik prie Doverio. Pasirodo, keltas vėlavęs keturias valandas dėl audros. Mes irgi norėjom greičiau, bet... Stengiamės, tačiau oras ir eilės uoste daro savo. Dvi dienos įmanomos išimtinai, kai viskas sutampa. Retais atvejais.

Kodėl vieni vežėjai siūlo kainą dvigubai mažesnę už jūsų?

Na, čia jau reikia atvirai. Dalis tų "vežėjų" išvis neturi licencijos, CMR neduoda, o jei kas – dingsta. Per tuos 24 metus mačiau: klientas surado pigiausią, mikroautobusas neatvažiavo, asmens dokumentai prie muitinės buvo problematiški. Kartais veža neblokuota mašina, nors sakė, kad bus. Ta kaina, kurią mes duodame, apima degalus, muitinės formalumus, normalų draudimą ir vairuotojo pavalgydymą. Pigiau tiesiog fiziškai nerealu. Nebent neapmokestinamas darbas juodai – o tada rizikuojate jūsų baldais.

Pakavimas, krovimas ir problemos prie durų

Ar man viską patiems reikia supakuoti, ar jūs tai darote?

Galite patys, bet jei nemokate ar neturite laiko – padarome. Turim kartonų, burbuliukų, antkiurių. Svarbiausia – neprisirinkti senų laikraščių, kurie palieka antspaudus ant baltos sofos. Pernai vežėme studentui iš Kauno – jis su draugais supakavę viską į maišus nuo parduotuvių. Atvažiavus į Londoną... na, drabužiai kvepėjo bananais, o puodeliai – traškiai. Tada supakavome iš naujo, už ką teko primokėti. Geriau jau pirmą kartą tvarkingai. Investicija į pakavimą atsiperka.

Ką daryti, jei baldai netelpa pro duris ir laiptus?

Oi, pasitaiko. Ypač su sofomis iš sovietinių butų – platesnės nei durų angos. Mūsų vairuotojas Saulius, dvidešimt ketveri metai praktikos, kartais nusimato iš akies, kartais prašauna. Buvo atvejis Panevėžyje: spinta neįėjo, teko išardyti statybvietėje. Jei žinome iš anksto, atsivežame įrankius. Jei ne – klientas stebi ir galvoja, kad melavome dėl gabaritų. O mes tiesiog pagal aprašymą planavome. (čia visada geriau atsiųsti nuotrauką, jei abejojat!) Tada nereikia improvizuoti lietuje prie laiptinės.

Ar galiu kartu važiuoti kaip keleivis su savo daiktais?

Brexitas šiek tiek pakoregavo, bet dažniausiai taip, jei vietos yra. Mikroautobusas skirtas kroviniams, bet priekyje – kelios sėdynės. Jei vežate katę, šunį ar norite patys prisijungti iki Londono, deriname. Tik turėkite pasą ir vizą, jei reikia. Mūsų keleiviai sako, kad kelionė būna jaukesnė negu lėktuve, nors ir ilgesnė. Tik nereikia galvoti, kad važiuosite kaip turistas – vairuotojas dirba, o jūs turite tilpti šalia navigacijos.

Kokia buitinė technika dažniausiai kenčia pervežimo metu?

Šaldytuvai. Ne dėl to, kad jie silpni, o dėl to, kad žmonės nenori atitirpdyti. Vezame jį su ledo gabalais viduje – žinoma, kad kas nors plyšta arba variklis nustoja kvėpuoti. Skalbimo mašinos – jei nebūna užfiksuotos boltų, būgnas šokinėja. Kelias yra gan glotnus, bet mūsų keliai ne visada. Televizoriai... žmonės deda į vertikalią padėtį, nors reikia horizontalios. Tada kaltina vairuotoją. Tikėkitės, kad kai kas gali nutikti, net jei darote viską teisingai.

Ar vežate ir statybines medžiagas, jei remontuoju Anglijoje?

Vežame. Kartais klientai stato namelius kaime Anglijoje ir reikia lietuviškos medienos arba stogo dangos. Svarbu, kad tai nebūtų taršą keliantys daiktai be leidimų. Bet cementas, plytelės, lauko apšvietimas – vežėm į Oxfordshire. Tik sveria tai velniškai. Mikroautobusas turi ribotą galimą svorį, o bauda už perkrovą Prancūzijoje ar Belgijoje – nemaloni. Tai žinokite: jei maišai cemento, svoris auga greitai. Mes svarstykles turim, bet tikrai nepakenks pasverti ir prieš pakraunant.

Popieriai, muitinė ir Brexito palikimas

Po Brexit'o ar dar reikia kažkokių popierių vežant asmeninius daiktus?

Hmm, čia dabar pasidarė… nelabai maloni sritis. Jei daiktai nauji, gali reikėti mokėti muitą. Jei seni ir naudojami – paprastai rašome sąrašą, deklaruojame, kad tai asmeniniai daiktai. Bet aš nesu šimtu procentų tikras dėl kiekvienos prekės kategorijos, nes taisyklės keičiasi. Pirma, ką darau – klausiu kliento, ar jis turi sąskaitas faktūras. Antra, stengiuosi būti atsargus. Muitinėje kol kas niekas nestabdė mūsų dėl senų rankšluosčių, bet apie augalus ir alkoholį – atsargiai. Geriau pasitikrinkite prieš išvykdami.

Ar jūs tvarkote muitinės formalumus, ar aš turiu atsistoti eilėje?

Tvarkome. Bent jau tą dokumentų krūvą, kuris lydi krovinį. Jūsų nereikia niekur stovėti. CMR, deklaracijos – tai mūsų pusryčiai jau dvidešimt ketverius metus. Kartais muitininkas paprašo atidaryti duris ir pažiūrėti. Kartais ne. Buvo, kad Doverio pusėje patikrino vieną kartą iš penkių. Dabar dažniau. Bet vairuotojas žino, ką sakyti, o jei nežino – turi mano numerį. Jums tereikia pasirašyti priėmimo aktą tada, kai daiktus gaunate Londone ar Birmingeme.

Ką reiškia CMR ir kodėl jis toks svarbus krovinių pervežime į Angliją?

CMR – tai konvencija, tarptautinė. Paprastai kalbant, tai kelionės lapas su sąlygų aprašymu. Ten nurodyta: kas veža, ką veža, iš kur, kur, kokia suma apdrausta. Jei norite, kad jūsų krosnelė verta 500 eurų pasiektų Mancesterį – reikia, kad CMR tai fiksuotų. Be jo, jei kas nutinka tam tikrose kontorose, jūs labai vieniši. Kai kurios įmonės neduoda CMR, nes... na, jų mašina neblokuota. Mes visada duodame originalą. Laikykite jį kaip auksą.

Realybė kelyje – kai nieko nesigauna pagal planą

Ar galiu pasikrauti ne Vilniuje, o pvz., Marijampolėje ar Klaipėdoje?

Gali. Bet tiksliau – deriname. Jei maršrutas leidžia. Vairuotojai stengiasi nevažiuoti į šiaurę, jei krovinys į pietvakarius iš Lietuvos – degalai kainuoja, o laikas – pinigai. Bet jei tenka, tenka. Buvo toks maršrutas pernai: Klaipėda, Kaunas, Vilnius, Varšuva, Doveris, Londonas. Užtrukom daugiau, bet klientė turėjo pianiną ir nesutiko atgabenti į Vilnių. Sumokėjo papildomai už apėjimą. Tai realu, tik pasakykite iš anksto, kad suplanuočiau. Staigmenos kelyje – ne visada malonios, ypač jei laikas spaudžia.

Jei aš darbe, o žmona priima krovinį Londone – ar problema?

Ne, jei žinome iš anksto. Buvo atvejų, kai vyras dirbo naktinėje pamainoje, o Edita Pempės (Pempse, hmm, na, priemiestyje netoli Watford) priėmė baldus. Tik reikia, kad ji turėtų pasą arba bent jūsų raštišką sutikimą. Ir kad žinotų, kur dėti parašą CMR. Kartais žmona dar gal neišmes šlapių sportbačių, o vyras paskui pyksta. Bet kalbant apie perėmimą – nesudėtinga. Svarbu, kad žmogus priimantis būtų suaugęs ir blaivus. Taip, buvę ir antro varianto.

Ar jūsų vairuotojai vengia centro, jei reikia iškrauti Westminster?

Centrinis Londonas – kaip kosmaras vairuotojui. Congestion charge, siauros gatvės, dviračiai visur. Westminster – apskritai riebus galvos skausmas. Kartais krovinį privalome iškrauti prie namo vartų, o likutį – rankomis nešti du šimtus metrų. Buvo, kad priemiestyje dar galėjom stoti, o vidury Londono – ne. (tiesa, Kensington'e kartais pasitaiko vietų anksti ryte.) Keli klientai pyko, kodėl ne prie durų. Aš irgi norėčiau, bet britai paskutinį kartą pervažiavo mano veidrodėlį Whitechapel. Tai saugumas svarbiau.

Ar galima po pagrindinio krovinio dar prisikrauti draugo daiktų, jei telpa?

Norėčiau sakyti taip, bet... pažiūrėsim. Jei krovinio vieta išties lieka ir draugas yra maršrute – kodėl ne? Bet tada jis nebėra jūsų asmeniniai daiktai, tampa grupiniu kroviniu. Dokumentai kisti, muitinė gali paklausti. Buvo istorija: klientas pasiūlė už 100 eurų paimti dar vieną kėdę iš kaimyno. Paėmėme, bet nepakeitėme CMR. Vėliau muitininkas paklausė, kodėl dviejų skirtingų pavardžių daiktai. Aiškinkis tada. Dabar atsargiau – viskas turi atitikti popieriuose, nes pervežimas mikroautobusu į Angliją jau ir taip opi tema pasienyje.

Kodėl negalite pasakyti tikslaus laiko, kada būsite Londone?

Todėl kad negaliu valdyti pasaulio. Na, rimtai – keltas vėluoja, eilės uoste, remontai kelyje, Anglijoje kamščiai prie M25. Mes duodame langą: trečiadienio popietė arba ketvirtadienis ryte. Buvo atvejų, kai atvažiavome anksčiau ir teko mokėti už kliento buto aukščiau laiptinės palaukimą, nes jis darbe. O kartą vėlavo aštuonias valandas dėl sunkvežimio avarijos tunelyje. Pažadu, kad skambinsime reguliariai. Bet jei norite į sekundę – reikia ne pervežėjo, o laiko mašinos. Deja, dar neturim.

Ypatingi daiktai ir ribotumai

Vežate pianinus? Nes mūsų skamba baisiai.

Vežame. Ir gailiuosi kiekvieną kartą, bet vežame. Pianinas sveria kaip mažas automobilis, netelpa pro duris ir turi vieną kampą, kuris visada buna nutaikytas į sieną. Praeitą pavasarį vežėme Blüthner – vertė kaip mano pirmasis butas. Reikėjo keturių vyrų, grandinių ir daug nesąmonių. Bet suvežėme sveiką į Readingą. Kaina atitinkama, aišku. Ne į kiekvieną mikriuką telpa. Skaitmeniniai pianinai lengvesni. Akustinis – tik su patyrusiais krautuvais ir draudimu, kuris dengia meno vertybes. Nesigailiu, bet rankos paskui dreba pusdienį.

O augalai? Noriu pasiimti kelis didelius fikusus.

Augalai... čia aš jau nebežinau šimtu procentų, ir tai reikia pasakyti. Prašau jūsų pasitikrinti fitosanitarinius reikalavimus. Buvo laikas, kai po Brexit fikusai pravažiuodavo jei atrodė sveiki. Buvo ir tokių, kai pasienietis pasakė – negalima, nes dirvožemyje supakuotame vazone gali būti kenkėjų. Mes galime fiziškai juos paguldyti mikroautobuse, pritvirtinti, bet jei muitininkas pasakys "ne" – mes nekontroliuojam. Tiesą sakant, paskutinį kartą vežiau du fikusus ir vienas nudegino sėdynės audinį. Tai... gal palikit Lietuvoje draugei?

Ar saugu vežti antikvarinę senelės spintą, kuri byra?

Ne. Jei byra – pirmiausia sutvirtinkite. Mes galime apvynioti burbuline plėvele ir kai ką prilaikyti, bet mes nebūname restauratoriai. Buvo spinta iš Šiaulių, 1937 metų. Durys atsidarė kelyje, nes spyna neatlaikė. Laimei, niekas nenukrito ant kitų daiktų. Mes pranešame iš anksto: jei baldas senas ir pažeistas – vežame tokią, kokia yra. Nuotraukos prieš pakrovimą padarom. Tada jūs žinote, o mes – irgi. Pervežimas į Angliją mikroautobusu nereiškia stebūklų – jokių.

Draudimas, atsakomybė ir nemalonios tiesos

Kas bus, jei sukels avariją ir sudaužys mano sofą?

CMR konvencija reglamentuoja atsakomybę, bet ji ribota. Paprastai – apie aštuonis–dešimt eurų už kilogramą. Jei jūsų sofa sveria šešiasdešimt kilogramų, gausite šešis šimtus eurų. Neigiamai. Jei sofa verta du tūkstančius – verkit. Todėl siūlau vertę deklaruoti ir apdrausti papildomai. Buvo atvejis prie Lilio Prancūzijoje – avarija, ne mūsų kaltė, bet krovinys apgadintas. Klientas neturėjo papildomo draudimo. Gavo standartinius pinigus, nors baldai – išmestini. Tai taip, CMR yra, bet tai ne stebūklė.

Ar jūsų draudimas dengia viską – iki paskutinio šaukštelio?

Ne. Aš nenoriu čia sakyti "taip", o paskui slėpti mintis. CMR draudimas dengia pagal svorį, kaip ir minėjau. Pilnas "viskas įskaičiuota" būna tik tuomet, kai deklaruojate pilną rinkos vertę ir mokate papildomus procentus. Štai kur dūris. Daugelis įmonių sako "apdrausta", o klientas galvoja "aha, milijonas dolerių". Ne. Perskaitykite smulkųjį šriftą. Arba paprašykite mūsų, kad paaiškintume. Nebūkite kaip ponas iš Panevėžio, kuris suprato skirtumą tik po įvykio. Atvirai – taip yra visur, ne tik pas mus.

Ar mikroautobusas tikrai geriau negu didelis furgonas mano 2 kambarių butui?

Čia priklauso nuo to, ką slepi po "geriau". Didelis furgonas – daugiau vietos vienu metu, bet didesnė rinkliava tiltams, mažiau manevringumo senamiestyje. Mikroautobusas – greičiau privažiuoja prie namo, lengviau parkuotis Anglijos kaimeliuose, kur gatvė – kaip mūsų kiemo takelis. Dar svarbu: dalinis krovinys. Jei jūsų daiktai neužpildo furgono, tie gali maišytis su svetimais, kas kartais baigiasi skaudžiai. Mikriuke dažniausiai vežame specialiai jūsų krovinį arba su max vienu kito kliento priedu. Patogiau kontroliuoti. Ir kuro sąnaudos žemesnės – o tai reiškia ir kainą jums.

Paskutiniai klausimai apie atsiskaitymus ir keistenybes

Kaip mokama – prieš ar po, ar galiu dalimis?

Standartas – trisdešimt procentų avansas, likutis prieš iškrovimą arba grynais atiduodant daiktus. Dalimis pagal etapus – galime tartis. Esam vežę tokį krovinį į Bristolį, kur klientas neturėjo visos sumos tuoj pat. Susitarėm pusiau-pusiai. Jis gavo baldus, aš – likusią dalį. Bet tai buvo ilgas klientas, ne pirmas pažįstamas gatvėje. Naujam žmogui – avansas privalomas. Ne todėl, kad nepasitikime, o todėl, kad ir mes degalus perkame prieš kelionę. Bet kokia normali įmonė taip dirba.

Ką daryti, jei daiktai atvažiavo, o mano naujas butas dar neparuoštas?

Vėlgi, buvo visko. Buvo klientas, kuris ruošėsi butui, bet vandentiekis užlūžo. Baldai stovi mikroautobuse, laikas eina. Mes galime palaukti kelias valandas – žmogiška. Ilgiau – reikia sandėliavimo. Londone sandėliai brangūs kaip auksas. Kartais deriname, kad iškrauname į garažą, kurį turi jo draugas. Kartais perkraustome atsiėmimą. Mikroautobusas negali stovėt prie bordiūro savaitę. Greičiausias sprendimas – planuokite, kad butas būtų paruoštas dieną prieš arba atitinkamai tą dieną. Jei ne – kainuos papildomai, sorry, bet mūsų vairuotojas irgi miegoti nori.

Ar jūs vežate atgal – iš Anglijos į Lietuvą?

Taip, ir tai mums netgi naudingiau, jei pilnas abiejų krypčių. Grįžtame per Nyderlandus, Belgiją, Vokietiją. Kartais paimame klientą, kuris grįžta į tėvynę su daiktais. Kaina panaši, gal kiek mažesnė, jei mikroautobusas jau ten būna. Geriausia rašyti mums, kai dar tik planuojate – tada sudėliojame maršrutą, kad nereikėtų važiuoti tuščiam. Tai vadinama atgaliniu kroviniu ir ekonomiškai logiška. Nors kartais grįžtu su tais pačiais baldais, kai klientas pakeičia nuomonę Londone. Įdomūs būna tie apsisprendimai.

Ar pirkinių krepšiai ir drabužiai skaičiuojasi kitaip nei baldai?

Ne, kubai ir kilogramai nesiskaito ar tai krepšiai, ar spinta. Bet realiai – drabužiai suglamžomi, krepšiai dedami į spragas. Buvo klientė, kuri turėjo keturiolika maišų drabužių ir manė, kad tai "neskaičiuojasi", nes lengva. Užėmė pusę mikriuko. Teko jai paaiškinti, kad vietos jie atima tiek pat. Geriau dėti į dėžes – tvirtai, saugiau. Bet taip, skaičiuojasi. Jei galvojate vežti tik maišus, pagalvokite apie siuntų tarnybą galbūt? Kartais ji pigesnė negu visas mikroautobusas tik jiems.

Išvada

Krovinių pervežimas į Angliją mikroautobusais nėra raketų mokslas, bet ir ne automatinis procesas. Reikia žmogaus, kuris žino kelią, ir kito, kuris pasiruošęs daiktus. Aš nesu šventas – būna klaidų, vėlavimų, netinkamų sprendimų. Bet per dvidešimt ketverius metus išmokau, kad sąžiningumas svarbiau nei gražus šūkis. Jei ką nors vešitės – pasistenkite iš anksto viską sutvarkyti, o mes pasistengsime, kad niekas nepasimestų tarp Calais ir Doverio. Skambinkite, jei liko neaiškumų. Geriau paklausti prieš, nei aiškintis paskui ant laiptų.