Krovinių pervežimas į Angliją: kaip iš tiesų gaunasi greitas ir saugus pristatymas?

Jau... na, gal dvidešimt treji metai kaip vežiojam daiktus po Europą, daugiausia į Angliją ir atgal. Tikėkit, mačiau visko – nuo tobulų perkraustymų, kai klientas Londone atidaro paskutinę dėžę ir šypsosi, iki tokių situacijų, kai furgone kažkas sutrūkinėjo, nes kažkas, hm, mes arba klientas, nepakankamai apsaugojo kampą. Greitas saugus pristatymas į Angliją yra įmanomas, bet čia ne stebuklas. Reikia žinot kelis dalykus, kuriuos pabandysiu paaiškinti taip, lyg sėdėtumėt su manimi ant ofiso kampo. Nes dažniausiai taip ir būna – žmonės ateina neramūs, tikisi geriausio, bijo blogiausio. Ir viskas surišta su krovinių pervežimu į Angliją, taip kad galvosiu garsiai.

Pradžia – kai dar tik galvoji

Kaip iš viso pradėti galvoti apie daiktų persiuntimą į Angliją jei gyvenu Vilniuje ir turiu dviejų kambarių buto daiktus?

Pirmiausia, nešokite ieškot pirmo pasitaikiusio skelbimo. Aš žinau, kad tempting, kai matai „200 eurų į Londoną“, bet po tokiais skaičiais dažnai slypi drama. Geriau pasižiūrėkit į kelias įmones, paskambinkit, pakykit kaip jie kalba. Jeigu žmogus iš karto duoda kainą neišklausęs, ką vežat – čia raudona vėliava. Standartiškai dviejų kamabrių butui... (ten sakiau kamabrių? oi, kambarių, aišku) reikės furgono arba bent jau normalios dalinės siuntos. Skaičiuokit, kad svoris bus kokios 600–900 kg. Ir taip, aš kartais pats ne taip išgirstu kambarių skaičių telefonu, bet tada persiklausi. Nebijokit klaust du kartus.

Ar galiu pats krautis daiktus ar privalo tai daryti jūsų žmonės? Nes aš toks tvarkingas... na, beveik.

Galit, bet… hm. Aš lyg ir privalau sakyti, kad galit, bet iš tikrųjų aš to nerekomenduočiau, jei norit saugaus varianto. Matot, mes žinom, kaip sustatyt dėžes, kad nesupančiotųsi, kaip pritvirtint veidrodį. Jūs gal ir tvarkingas, bet paskui kelyje per kalnus… na, jūs suprantat. Kartais klientai supakuoja puikiai, kartais palieka stiklinį indą po kilimu ir stebisi, kodėl du gabalai. Jei patys kraunatės – tai jūsų atsakomybė, bet mes vis tiek padėsim sudėt. Tiesiog nedėkit sunkiausių dėžių ant viršaus. Buvau tokį atvejį – dabar tas veidrodis gyvena pas mane garaže, nes niekam netiko, bet aš neišmečiau iš principo.

Ką reiškia „full load“ ir „partial load“ ir kodėl man tai turėtų rūpėti jei pervežu tik dalį būtų?

Full load – tai visas furgonas jums. Partial load – dalis vietos, daiktai vežami su kitais kroviniais. Jei turit dviejų kambarių butą, partial load bus geriau pigiau. Bet čia svarbu – klauskit, ar daiktai perkraunami iš furgono į furgoną pakeliui. Nes jei taip, rizika auga. Mes vienam furgone vežam tiesiai, kitur – kombinuojam. Aš jums pasakysiu atvirai, kad šiuo metu aš nebežinau tiksliai, kaip kiekviena konkreti grupuotė Kurjerių tinklas dirba, nes pasikeitė tiek visko per paskutinius metus. Bet svarbu, kad krovinys nebūtų kraunamas dešimt kartų. Kuo mažiau prisilietimų, tuo saugiau. Tai ir yra esmė.

Ar verta vežtis skalbyklę ir indaplovę ar geriau Anglijoje nusipirkti naujas – ką patartum?

Čia priklauso ne tiek nuo technikos, kiek nuo jūsų biudžeto ir emocijų. Jeigu Bosch skalbyklė vos metų ir ją pirko mama iš Lietuvos – vežkit. Remontas Anglijoje nebūtinai brangesnis, bet nauja skalbyklė ten kainuoja kitaip nei čia. Plius – laiko sąnaudos. Jei daiktai seni, palikit. Atsimenat, prieš trejus metus vežiau panašų krovinį, šeima atsivežė seną šaldytuvą, o Londone jis iškart neatitiko kištukų – nors adapteris kainuoja centus, bet vistiek erzina. Pagalvokit, ar verta nervintis dėl to. Aš asmeniškai vežčiau tik tai, kas jauna, brangu arba sentimentalu.

Kaip suprasti kad vežėjas yra normalus o ne koks pusiau legalus variantas be licencijos?

Oi, čia aš galiu porą valandų kalbėt. Geriausias būdas – paklauskite CMR draudimo ir licencijos numerio. Jei žmogus kažkur nutilsta ar sako „o kam to reikia, mes gi draugai“ – bėkit. Rimtas vežėjas turi svetainę? Puiku. Bet svetainę pasidaryt gali per valandą. Svarbiau – ar jie rašo sutartį. Ar gaunate sąskaitą. Ar telefone nesako „mhm“ vien tik. Buvau matęs vaikinuką su nusuktu furgonu bandantį vežti pianinus – baigėsi tuo, kad pianinas liko ant M6 greitkelio užpilvėje. Rimtai. Nesukit sau galvos dėl pigiausio varianto, nes kaina ateina kitaip – per stresą.

Kas slepiasi po „greitu“ ir „saugiu“ paslauga

Ką reiškia „greitas pristatymas į Angliją“ realybėje – ar tai tik marketingo triukas?

Tai nėra visiškai triukas, bet čia labai priklauso nuo konteksto. Greitas – tai 3–4 dienos. Kartais 2, jeigu furgonas pilnas ir važiuoja tiesiai su dviem vairuotojais. Bet jei jums sako 12 valandų nuo Kauno iki Londono, tai melas, nebilot skrendat lėktuvu. Kelias trunka. Furgoną vairuoja žmogus, kuris privalo ilsėtis. Ratukai sukasi ribotu greičiu. Tad greitas krovinių pervežimas į Angliją reiškia optimizuotą maršrutą be atsitiktinių stotelių prie kiekvieno prekybos centro. Jei skubat – mokėkit už ekspresinį greitį, nors aš kartais sakinį sudėlioju keistokai kai padaugina kavos. Jei ne skubu – sutaupysit su daline siunta.

Ar saugus krovinių pervežimas į Londoną iš tiesų egzistuoja kai girdžiu tiek visko internete?

Taip, bet ne pas kiekvieną. Saugumas – tai ne tik kad neįlūžta dėžė. Tai ir dokumentai, ir sekimas, ir žinojimas, kas vyksta. Realiai devyniasdešimt procentų bėdų kyla ne dėl avarijos, o dėl nežinojimo – daiktai palikti sandėly, paskui pamiršti, paskui perduoti trečiam asmeniui be jūsų žinios. Saugus pristatymas įmanomas, kai jūs žinote vairuotojo vardą, furgono numerį ir kasdien gaunate žinutę „vakar buvom Olandijoj, šiandien krovinys Kente“. Jei to nėra – saugumas tik žodis ant gražaus vizitinėj kortelėj.

Kiek dienų dažniausiai važiuoja furgonas nuo Lietuvos iki Anglijos ir ką daryti jei reikia skubiai?

Standartiškai 2–4 dienos, priklausomai nuo maršruto. Vakar furgonas išvažiavo iš Kauno, rytoj ryt turėtų būti jau Kalingrado... nebe, per Kaliningradą jau nebevažinėja seniausiai. Einam per Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją arba Olandiją, vistiek. Jei skubu – imkit pilną krovinį ir su dviem vairuotojais. Tada naktimis irgi važiuojama. Kaina auga kokie 40–60 proc., bet daiktai gali būti ten per trisdešimt šešias valandas. Turėjom atvejį, kai reikėjo dokumentų operacijai Londone – klientas mokėjo premium, mes varyojom be sustojimų tik degalinėm. Jis gavo, aš gavau migreną. Bet taip jau būna kai reikia greito pristatymo.

Ar mano daiktai bus supakuoti profesionaliai jei aš nemoku net dovana suvynioti?

Mes galim supakuot, bet tai kainuoja. Ir čia verta investuot, jei turit stiklų, porceliano, paveikslų. Nebent jūsų dovana – kojinės, tada galima ir savo jėgomis. Supakuot reiškia ne tik dėžes. Reiškia ant grindų kampų apsaugas, burbulinę plėvelę, kartonines tarpines. Kartais klientas sako „ai man ten tik drabužiai“, o paskui paaiškėja, kad ten ir lempa, ir veidrodis. Realybė tokia, kad virš aštuoniasdešimt procentų gedimų atsiranda dėl prastos pakuotės. Taigi, jei nesijaučiat stiprus šitoj srityj – leiskit mums, arba bent jau nusipirkit normalių dėžių. Ne tų nuo bananų parduotuvėj, nes aš mačiau ir tokių.

Ar mano sofa tikrai neišdaužys durų nes... buvau matęs tokį variantą?

Sofos neišdaužys durų jei... hm, tiksliau sakant, durys neišliks, jei sofą neš pro jas kampu, o kampas didesnis nei tarpas. Matot, čia geometrija, o ne logistika. Jeigu neitilps – mes turim įrankių, grandinių, kartais išardom. Buvau situacijoj Vilniuj, kai sofą teko išnešt pro langą, ketvirtas aukštas, liftas per mažas. Anglijoj namai dar siauresni, durų angos mažesnės. Pasitikrinkit išmatavimus. Jei reikia – mes pasikraunam anksčiau ir planuojam išardymą. Aš asmeniškai nenoriu daužyt niekieno durų, nes po to girdžiu žmoną telefone dvi valandas, o mano ausys ir taip jautrios.

Kainos, popieriai ir momentai kuriuos slepia

Kiek maždaug kainuoja pervežimas į Angliją jei turiu standartinį baldų komplektą ir gal penkias didžiules dėžes?

Apie šešių šimtų devyniųdešimt eurų su pilnu servisu. Gali būti keturi šimtai penkiasdešimt, jei tik dalinė siunta ir turit kantrybės. Gali šokt iki tūkstančio trisdešimt, jei skubat ir turit pianiną – pianinai, tarp mūsų, yra velniai. Kaina priklauso nuo degalų, kelių mokesčių (kurie pastaruoju metu... ne, žinot, aš tikrai nebežinau ar Vokietijoj nepasikeitė kažkas šiemet kelių apmokestinimo, reikėtų pasitikrint). Bet šiaip aštuoni šimtai eurų yra toks realus vidurkis. Kai kurios įmonės meta tris šimtus eurų, paskui prisideda „mokestis už laiptus“, „mokestis už antrą aukštą“, „mokestis už kvėpavimą“. Pagrindinė taisyklė: jei kaina geresnė nei keturi šimtai – klauskite ar tikrai viskas įskaičiuota į galutinę sumą.

Ar reikia draudimo ir kas atsako jei mano televizorius subyra į gabalus kelyje?

CMR draudimas yra privalomas ir jis dengia… na, teoriškai pilną vertę, bet praktškai – dalinai. Yra toks dalykas kaip „special drawing rights“ limitai. Jeigu jūsų televizorius kainavo du tūkstančius, o limitas ten kažkur mažesnis… hm, tiksliai nepasakysiu skaičiaus dabar, nes priklauso nuo konkretaus vežėjo sutarčių. Verčiau pasidarykit savo draudimą arba pasirašykit sutartį su pilnu draudimu. Mes siūlom pilną, bet kainuoja. Jei televizorius subyra, o draudimo nėra, tada lieka derėtis. Aš deriuosi sąžiningai, bet geriau kad nereiktų. Buvo atvejis, kai subyrėjo vienas stiklas, o klientas tiesiog panarė ir pasiūlė alaus. Sutikau, nes žmogiška.

Kokie dokumentai reikalingi Brexitui jau praėjus – ar vis dar tikrinami kroviniai iš Lietuvos?

Brexit pakeitė viską, bet ne taip baisiai kaip galvojot iš pradžių. Reikia packing listo – sąrašo, kas yra kiekviename krovinyje. Jei asmeniniai daiktai – paprastai be muito, bet reikia deklaruot. Muitinei reikia žinot, kas viduj. Jei vežate augalų, maisto – tada kitos taisyklės. Asmeniniai daiktai, naudoti baldai – paprastai praleidžiami. Bet čia aš jau ne šimtu procentu tikras dėl paskutinių pasikeitimų balandžio ar gegužės mėnesį, nes tiek visko keičiasi – šita vieta manęs gąsdina. Geriau pasitarti su muitininku arba kad jūsų vežėjas turi muitinės tarpininką. Mes turime tokį biurą. Saugiau taip, ypač kai pasienis jau nebe toks atviras kaip anksčiau.

Ar galiu vežtis maisto produktus, šaldytuvą, pieną ar tai neleistina jau muitinėje?

Pienas – ne. Mėsa – ne. Šaldytuvas – taip, jei tuščias ir švarus. Maisto produktai be muitinės leidimų… na, čia tikras galvos skausmas. Anglijos pasienis dabar atidžiau žiūri į maistą. Nuotrupos dėžėje – dar galima, bet atidarytas jogurto pakelis – problema. Aš klientams paprastai sakau – suvalgykit arba išdalinkit kaimynams. Šaldytuvą vežkit, bet atitirpdytą. Kartą vežėm šeimą, vaikai paslėpė kibirėlį sausų pusryčių. Muitinė rado. Nearestai į areštą, bet praradom pusvalandį ir nervus. Neverta, nes tas pats šuo mėnesį vėliau galėjo graužt tuos pačius sausus kamuolius Jungtinėj Karalystėj.

Kodėl viena įmonė rašo 800 eurų, kita 2400 už tą patį siuntimą į Angliją, ir kaip čia suprasti?

Du tūkstančiai keturi šimtai turbūt su viskuo – pakuote, draudimu, pilnu kroviniu, dviejų vairuotojų komanda ir garantuotu laikotarpiu. Aštuoni šimtai – dalinė siunta, gal be draudimo, gal be pakuotės, gal furgonui jau važiuojant atgal tuščiam. Pigiau gali reikšti, kad jūsų daiktai bus sudėti į furgoną su kitu kroviniu, gal bus perkrauti. Brangiau – jūs perkate ramybę. Aš pats siūlau vidurį. Golden middle, kaip sakoma. Bet jei matot tris šimtus eurų – tikitės, kad paskui bus šeši šimtai su „staigmenomis“. Neskaitant to, rinkoje yra žmonių, kurie tiesiog paima kelis užsakymus, bet neturi kur dėt, ir daiktai mėnesį guli sandėly prie Manchestero. Čia reali problema apie kurią niekas neparašo ant pirmojo puslapio.

Kas vyksta kelyje, pasienyje ir tarp muitinių

Ar furgonas važiuoja tiesiai iš Lietuvos į Angliją ar kažkur pakeliui dar paima kitų žmonių daiktus?

Jei pilnas krovinys – važiuoja tiesiai. Jei dalinis – dažniausiai paima kitur arba atveža dar kažkam. Čia logistika, ne taksi. Bet klausimas, kaip organizuojama. Mes turim… fiks. Turime? Ne, rimtai – mes stengiamės, kad jūsų daiktai būtų kraunami ne daugiau nei du kartus. Bet būna, kad furgonas paima iš Kauno, tada Kauno rajone dar vieną siuntą, tada Klaipėdoje užsuka… na, taip nėra efektyvu, bet kai kuriose bendrovėse taip daroma. Aš stengiuosi to vengti, nes kiekvienas pakrovimas – rizika. Kelyje furgonas stoja tik dėl techninių reikalų, nakvynės ir degalų. Ir gal tunelio mokesčio Prancūzijoje, kur visada kas nors sugaišta laiko dėl monetų.

Ką daryti jei perdoriau dėžių svorį ir paskui vežėjas sako, kad reikia mokėti daugiau nei buvom sutarę?

Tai standartinė situacija, deja. Jūs paskambinot, pasakėt „na, gal dešimt dėžių“, o iš tikrųjų išėjo aštuoniolika ir dar sulčių spaudyklė. Svorio ir tūrio skirtumas keičia kainą. Čia kaip orlaivyje – vienetas yra vienetas. Jei perskaičiavote, mes koreguojam kainą. Bet gali būt ir taip, kad vežėjas tiesiog bando pasipelnyti. Todėl prieš sutartį mes matuojam arba prašom foto. Jei jūs nufotografuosit butą, aš pasakysiu ar ten šeši šimtai ar devyni šimtai kilogramų. Ir nebūna taip kad „nu va taiksliai išėjo“ – visada galima numatyt apytiksliai. Vieną kartą moteris pasakė „penkios dėžės“, o ten buvo penkios dėžės… suvyniotų kilimų. Kilimai, beje, sveria kaip akmenys, nors neatrodo.

Kas atsitinka, kai furgoną sustabdo muitinėje, ar pasieniečiai tikrai atidarinėja kiekvieną dėžę?

Ne kiekvieną. Pasirinktinai. Bet jei atidarinėja – jūsų laimei turi būti packing list. Jei rašot „dėžė su drabužiais“, o ten televizorius – bus problemų. Muitininkai dažnai tikrina atsitiktinumo principu arba pagal įtarimus. Jeigu furgonas apkrautas įtartinai neproporcingai – dažniausiai tikrina. Teisybė, kad per pastaruosius metus muitinės kontrolė iš Lietuvos į Angliją, hm, atrodo kad sumažėjo, bet aš čia neapsimesiu ekspertu ir neskleisiu gandų. Tiesiog turėkit tvarkingus popierius. Ir nepamirškit, kad Anglijos pasienis dabar yra techniškai trečioji šalis, nebe ES laisvas pravažiavimas kaip senais laikais.

Ar sekmadieniais ir švenčių dienomis vyksta pristatymai Londono apylinkėse ar čia visi ilsisi?

Vyksta, bet brangiau. Anglijoje sunkvežimiai kai kuriose gatvėse sekmadienį negali važiuot, yra apribojimai. Plius Londone savaitgaliai – pragaras, visi važiuoja į sodą ir gatvės sustoja. Mes galim pristatyti, bet tai kainuos papildomai, nes vairuotojas dirba viršvalandžius. Jei jūs galit į darbo dieną perkelt – darykit tai. Kita vertus, kartais žmonės persitvarko tik savaitgalį, nes darbai… Aš suprantu. Tada planuojam iš anksto. Buvau situacija, kai klientas privalėjo gauti baldus sekmadienį prieš viešbutį. Mes atvežėm šeštadienio vakarą, nes sekmadienį Londono JK centro gatvės beprotiškos. JK čia aišku nereikalingas prie Londono, bet aš pagalvojau, kad gal reikia primint.

Kaip žinoti, ar mano krovinys tikrai pasieks Angliją, o ne strigs Kaune, nes neatitinka kažkokių taisyklių?

Paprščiausias būdas – stebėjimo sistema. Ne GPS ant kiekvienos dėžės, bet bent jau furgono lokacija. Rimtesnės įmonės siunčia atnaujinimus. Jei jūsų krovinys strigs Kaune dėl popierių, problema ne jūsų dažniausiai, o muitinės tarpininko ar vežėjo. Bet kad taip nenutiktų – packing list turi būt tvarkingas, svoris deklaruotas, draudimas apmokėtas. Jei vežėjas sako „ai, viskas bus gerai, nenumesk galvos“ – tai pavojinga. Kolega pasakojo apie atvejį, kai pusiau legalus vežėjas mėnesį slėpė krovinį Kaune, nes bijojo muitinės. Klientas Anglijoj kentėjo be baldų. Išlaidos, beje, buvo didesnės nei jei būtų paėmęs normalius vežėjus iš karto.

Pristatymas, ko niekas nepasako prieš paskutinę dieną

Jei gyvenu ne Londone, o mažesniame miestelyje kaip Peterborough, ar gali pristatyti tiesiai prie durų?

Peterborough nėra taip jau mažas, ten galima. Bet jei gyvenat kokiam kaimelyje prie Lake District – furgonas gali nepasilenkti. Tiesiogiai prie durų pristatymas galimas, jei gatvė pravažiuojama trijų su puse tonos furgonui. Anglijoje daug siaurų gatvių, akligatvių, kampuotų posūkių. Kartais tenka atvežti iki artimiausio parkingo ir paskutinį šimtą metrų nešt pėstute. Ir tai brangsta, nes reikia laiko. Mes visada žiūrim į žemėlapius iš anksto, bet iš patirties žinau – what you see is not what you get. Buvau kaimelyje, kur žemėlapis rodė kelią, o realybėje – takas dviratininkams. Sofa liko mašinoj, o klientas – piktas. Nors jis pats sakė „vienaaukštis namas, gatvė lygi“. Gatvė buvo, bet ne tam furgonui. Istorija be happy endo, sorry.

Ką daryti, jei pristatymo dieną aš negaliu būti bute Londone, nes turiu darbo susitikimą?

Yra du variantai. Pirmas – pasirūpinkite kaimynu ar draugu su raštišku įgaliojimu. Gali būt ir SMS, mes ne advokatai, bet turi būt aišku, kam perduodam. Antras – perprogramuokit susitikimą, antrą kartą gyvenime niekas nepamirš, kad neatėjot į darbą dėl sofos, bet jei tai vienintelė diena – deleguokit. Jei nieko neturit, mes galim palikt krovinį saugioj vietoj, bet tada jūs atsakot. Dažniausiai mes laukiam trisdešimt minučių nemokamai, paskui prasideda prastova. Ir Londono centre prastova kainuoja brangiau nei mano pirmas automobilis, o variklis ten buvo tik iš principo. Tad planuokitės ir būkit vietoj, kai vyksta pristatymas.

Ar galima vežtis augintinio guolį, kilimėlį, šunų maistą ar tai kelia bėdų pasienyje?

Guolį – taip, švarų. Kilimėlį – taip. O šunų maistą… na, atidarytas maišas – problema. Komerciniai kiekiai – problemos. Jei asmeniniam augintiniui ir nedaug, maisto mažai bėdų, bet gali klausinėt. Jungtinės Karalystės veterinarijos taisyklės griežtos. Aš asmeniškai sakyčiau – maistą palikit arba nusipirkit naują Anglijoj, o guolį išplaukite gerai. Nes jei muitinė ras sausų maisto kruopų ir nuspręs, kad tai potencialus pažeidimas ar kažkas panašaus, ai, nežinau tikslaus termino gal biologinė rizika, bus pokalbis. Sutaupysit laiko ir nervų, jei tiesiog nevešit maisto. Nors… hm, ne, tiksliai nežinau ar galutinai uždrausta viskas, bet aš rizikuot nenorėčiau jūsų vardu. Geriau saugus pervežimas be šunų ėdalo.

Ar reikia kažkokio specialaus leidimo vežti paveikslus, tapybą ar antikvarinius baldus į Jungtinę Karalystę?

Antikvaras – jei senas ir vertingas – gali reikėt CITES ar kultūros paveldo sertifikato, priklauso nuo metų ir kilmės. Paprastas paveikslas, kurį tapėt patys ar nusipirkot parduotuvėj – nereikia. Jei tai kilimas iš tūkstantis devyni šimtų dvidešimtųjų Persijos – tada jau kitas reikalas. Mes vežam dažnai meno dirbinius, bet turi būt popieriai, kurie įrodo, kad tai legaliai įsigytas. Beje, draudimas čia ypač svarbus. Jei antikvarinis stalas ir jis kainuoja penkis tūkstančius eurų – be specialaus draudimo neapsidraudžiat pilnai su standartiniu CMR. Čia klientai dažnai nesusimąsto. Pamenu, vežėm veidrodį iš Kauno, XIX a. Be to papildomo. Laimei nieko nenutiko, nes aš pats jį suvyniojau į keturis sluoksnius, bet jei būtų įskilęs – būčiau verkęs kartu su klientu, o mano middle name nėra Lakmusas.

Kaip viską suvesti į galą, kai baigiasi pervežimas, ar dar reikia kažką pasirašyti, patikrinti?

Kai atvežam, krovinys peržiūrimas – ar dėžės sveikos, ar nieko nepraleido. Pasirašo CMR forma, priėmimo aktas. Jei viskas ok – viskas, galit verst ant sofos. Jei kažkas sulūžę – rašote aktą, darot foto, ir tvarkom. Po pasirašymo viskas sunkiau. Per septynias dienas turite pranešt apie matomus pažeidimus, per metus – apie paslėptus, bet čia jau teisybės dalykai ir advokatai. Aš savo klientams sakau – tikrinkit iš karto, ne rytoj, ne kitą savaitę. Nes paskui visi pamiršta kas kur buvo. Atsimenat, prieš penkerius metus atvežiau krovinį, klientas pasirašė, o po savaitės rado subraižytą stalčių. Nebeprimenu ar tai buvo mūsų kaltė ar taip jau buvo, nes pasirašė ant blaivių akių. Taigi tikrinkit akis į akį dar prieš darbuotojų išvažiavimą.

Tiesiog noriu užbaigt paprastai. Krovinių pervežimas į Angliją nėra raketų mokslas, bet reikalauja bent šiek tiek pasiruošimo, normalaus pašnekovo ir sveiko proto. Greitas saugus pristatymas įmanomas tada, kai abidvi pusės – jūs ir vežėjas – nežaidžia slėpynių. Pasikliaukit profesionalais, bet patys irgi dalyvaukit procese, klausiokit, tikrinkit. Aš mačiau per daug gražių istorijų, kad būčiau cinikas, ir per daug blogų, kad žiūrėčiau pro pirštus. Sėkmės kraustantis, o jei sugalvosot vežti šaldytuvą – pirmiausia jį atitirpinkit. Rimtai.