Krovinių pervežimas į Angliją: kaip gauti geriausias kainas nepasiklystant smulkmenose

Dvidešimt ketveri metai ant fūros slenksčio – tiek jau dirbu su tarptautiniais perkraustymais. Anglija, arba kaip dabar sako – UK, visada buvo vienas populiariausių maršrutų. Darbas ten, studijos, o dabar ir grįžimai atgal į Lietuvą. Dėl to krovinių pervežimas į Angliją tapo tokia apkrauta rinka, kad kartais net aš pasiklystu tarp tų skaičių. Vieni siūlo kainą, nuo kurios norisi tuoj pat pasirašyti, kiti – tokia, kad pagalvoji, ar jie veš auksu padengtus baldus. Realybė paprasta: geriausia kaina ne visada yra mažiausia. O kartais mažiausia išvis yra spąstai. Žemiau bandysiu atsakyti į klausimus, kuriuos man užduoda beveik kiekvieną savaitę.

Kainos, skaičiuoklės ir kodėl visi kvituoja skirtingai

Kiek dabar kainuoja normalus pervežimas iš Lietuvos į Angliją?

Žiūrėk, viskas prasideda nuo to, kiek turi daiktų. Jei reikia pilnos fūros – šiuo metu rinkoje matau nuo 1800 iki 2800 eurų, priklauso nuo sezono. Vasarą kainos šokteli, nes visi nori vienu metu. Žiemą kartais pavyksta ir už 1500, jei laimingai sutampa maršrutas. O jei turi tik kelias dežes – tada jau dalinis krovinių pervežimas į Angliją, vadinamas LTL arba groupage, ir ten kaina plaukioja nuo 80 iki 150 eurų už kubinį metrą. Kartais pigiau, jei kas tiksliai tuo maršrutu važiuoja. Būna ir tokių, kurie už dešimt dėžių pareikalauja 900 eurų. Tai jau absurdas.

Kodėl vieni vežėjai sako 800 eurų, o kiti – 2400 už tą patį krovinį?

Aš tai vadinu "fūros rulete". Yra įmonių, kurios suka didelį ratą, turi sekimo sistemas, draudimus, savo vairuotojus – joms fūra kainuoja brangiai. Yra tokių, kurios pasiima užsakymą, meta į platformą, randa pigiausią pašalinį vežėją ir užsidirba ant skirtumo. Kartais tas pašalinys pasirodo godus, kartais – visai nieko. Buvę atvejis, kai pigiausias variantas atvežė daiktus nepaprastai gerai, o brangiausias – pametė pusę dėžių kažkur prie Doverio. Aš pats per du tūkstantuosius... na, gal geriau nepasakosiu. Nepasikliauk vien kaina. Paklausk, kas konkrečiai važiuos.

Ar tikrai pigiau, jei vežuosi tik dalį fūros ir dalinu su kitais?

Teoriškai – taip. Dalinis krovinys į Londoną ar Birmingamą dažnai kainuoja perpus mažiau negu ekskliuzyvinė fūra. Praktiškai – tavo daiktai gali laukėti sandėlyje savaitę, kol susidės pilnas konteineris. O tada dar fūra važiuos per Liuteroną, Roterdamą, kur tik ten dar sustos. Tai jei tau skubu, šitam taškely geriau mokėti daugiau. Jei turi laiko – dalinis pervežimas į Angliją yra auksinis variantas. Tik neužmiršk paklausti, ar daiktai bus perkraunami. Nes jei taip – rizika, kad kažkas pažeis.

Kaip suprasti, kad manęs nebando apgauti su kaina?

Pirmiausia – jei kaina žemesnė už rinkos vidurkį trigubai, o įmonė vengia atsakyti į paprastus klausimus, užsirašyk tą numerį juodai. Antra – normali įmonė duos raštišką pasiūlymą, kur bus aiškiai surašyta, kas įskaičiuota: ar pakavimas, ar pasikrovimas, ar muitinės dokumentai. Trečia – patikrink, ar jie prašo visos sumos iš karto. Jeigu taip, tai jau nebe raudona vėliava, o visas raudonas burių laivas. Aš taip pat kartais padarau klaidų, bet seventy-thirty – ne, šiaip dauguma sąžiningi. Tik rask tuos daugumą.

Ar galiu derėtis dėl kainos, ar viskas fiksuota?

Derėtis galima visada. Mes patys kai kuriems klientams numetam penketą, dešimt procentų, jei matom, kad žmogus rimtas, o ne tik palygininė kainas. Bet yra riba. Jei vežėjas staiga nuleidžia kainą nuo 2000 iki 1200 be jokio paaiškinimo – klausk, kas nukirpta. Gal draudimas? Gal vairuotojas dirba be atostogų aštuoniolika valandų? Ne viskas, kas pigu, yra blogai, bet sveikas protas turi pyptelėti. Kartą klientas man pasakė, kad gavo pasiūlymą 900 eurų už pilną fūrą į Londoną gruodį. Aš pasakiau – varyk paskui tą pasiūlymą, bet fotografuok krovinį prieš pakrovimą.

Kas vyksta kelyje ir kodėl kartais viskas vėluoja

Ar fūra važiuoja tiesiai iš Vilniaus į Londoną, ar dar kažkur stoja?

Tiesiai? Ha. Retai. Pilna fūra dažniausiai važiuoja tiesiai iki keltos ar eurotunelio, jei tik klientas užsakė express pervežimą. Bet jei dalinis krovinys – stabtelės Kaune prie sandėlio, paskui Klaipėdoje arba Panevėžyje prikraus dar, tada Vokietijoje gali paleisti dalį, o Anglijoje gal dar dvejose vietose. Tai klausimas ne "ar stos", o "kur ir kiek ilgai". Kartais vairuotojai privalo stabtelti staigiai, nes toks logistikos žaidimas. Aš asmeniškai mieliau vežu tiesiai, bet tai ne visada ekonomiškai protinga.

Kiek laiko fūra stovi pasienyje tarp Prancūzijos ir Anglijos?

Brexit viską pakeitė. Anksčiau pravažiuodavo per pusvalandį. Dabar – nuo dviejų iki aštuonių valandų realybė, o jei eilės – ir daugiau. Yra buvę, kad stovėjome šešiolika valandų. Tavo daiktai sėdi fūroje, vairuotojas karštuoja, o kambaryje prie kavos aš bandau paaiškinti klientui, kodėl jo baldai dar prie Calais. Čia nebe vežėjo kaltė, tai sistema. Nuo 2021 metų muitinė tapo lėtesnė. Neturiu kitos informacijos, tiesiog taip yra. Jei tau sako, kad "pabusim pusvalandį" – meluoja arba nežino.

Ar vairuotojai miega kabinoje su mano baldais?

Taip. Vieno kabinoje. Jei tai standartinė fūra, vairuotojas miega priekyje, tavo daiktai gale. Jis neužsidega ten degtukų šventei, bet virtuvėlėje turi elektrą. Kartais, turiu pripažinti, kabinoje kvepia... na, kvepia darbu. Tai normalu. Svarbu, kad durys į krovininę dalį būtų užplombuotos. Aš visada sakau – plomba turi būti. Jei jos nėra – viskas gali nutikti. Kartą turėjau situaciją – fūra atvažiavo, plomba ne tokia, kokia turėtų būti. Klientas pyko ant manęs. O aš pykau ant vairuotojo. Tada paaiškėjo, kad muitinė ją nutraukė. Aš tada atsipeikėjau ir daugiau taip nekaltinu vairuotojų.

Ką daryti, jei fūra neatsuka į mano gatvę Londone, nes per ankšta?

Aha, taip būna dažniau negu galvoji. Londono gatvės siauros, ypač Hampsteade arba senamiesčiuose. Fūra iki geriausio atveža iki artimiausios vietos, kur gali sustoti legaliai. Toliau – tavo problema. Reikia mažesnės mašinos, kartais du vežėjai su vežimėliais. Tai kainuoja papildomai. Aš visada klausiu kliento – ar gatvėje galima pasukti dvylikametriui? Jei nežinai – pasimatuok. Arba nufotografuok. Kartais žmonės piktinasi, kad fūra neprivalėta iki durų. Aš suprantu, norisi. Bet jei fūra įkris į duobę – kas tada?

Popieriai, muitinė ir Brexit – viskas, kas erzina

Ar dabar, po Brexit, viskas tapo daug brangiau?

Premija kainai tikrai yra. Papildomi dokumentai, muitinės agentai, laikas. Ar trigubai brangiau? Nebūtinai. Bet jei vežei prieš penkerius metus ir dabar lygini – jausis skirtumas. Yra sugaištamas laikas, kurį kažkas turi apmokėti. Kartais agento paslauga kainuos šimtą penkiasdešimt eurų. Tai ne pasaulio pabaiga. Bet jei firma tau sako, kad dabar tas pats pervežimas kainuoja 800 brangiau tik dėl Brexit – prašyk detalios sąskaitos. Nes greičiausiai tiesiog nori uždirbti. O aš tokių mačiau daug. Sorry, bet taip yra.

Ar reikia kažkokių ypatingų deklaracijų vežant asmeninius daiktus į Birmingamą ar Mancesterį?

Birmingamas – kaip ir Londonas, tos pačios taisyklės. Turi paruošti packing list – sąrašą daiktų. Kuo detaliau, tuo geriau. Jei rašysi "daug įvairių daiktų" – muitininkas gali paprašyti atidaryti. O atidaryti dėžę su trikotažo maišais – malonumas abejotinas. Augalai, maisto produktai – draudžiami be sertifikatų. Aš kartais pamirštu pasakyti apie augalus. (Ne, ne kartais. Dažnai pamiršku, bet tada prisimenu paskutinę minutę.) Geriau jau nepamiršk. Nes jei sustos Romfordo muitinėje, gali tekti išmesti visą dėžę.

Ar gali muitininkai atidaryti dėžes ir patikrinti vidų?

Taip. Ir daro tai. Ne visada, bet gali. Todėl prieš pakuodamas pagalvok – ar nori, kad svetimas žmogus matytų tavo senus albumus ir kojines? Nes aš kartą mačiau, kaip atidarė dėžę pažymėtą "asmeniniai daiktai", o ten – tiesiog begalė kosmetikos. Muitininkas buvo nepatenkintas, nes galvojo, kad prekybai. Valandą aiškinosi. Laiko sąskaita – tavo. Arba tavo vežėjo, kuris tada permeta tą sąskaitą... tau.

Vežu senelio daržininko įrankius ir trimerį – ar čia legalu?

Įrankiai – taip. Bet jei trimeris benzininis, o dar geriau – jei tame daigtarašyje yra dujų balionėlis ar aerosolių – jau pavojinga. Fūroje negali būti lengvai degių medžiagų be specialaus ženklinimo. Aš turiu klientą, kuris norėjo vežti keturis dažų kibirėlius. Sakiau – nedaryk to. Nebent atskirai, specialiai. O jis sako – o jei paslėpsiu po drabužiais? Tai aš atsakiau – tada jei kils gaisras, draudimas nepadengs nieko. Ir jis pagalvojo. Ir nevežė.

Pakuotė, pasiruošimas ir daiktų apsauga

Ar aš pats turiu supakuoti, ar įmonė tai padarys už mane?

Abi versijos egzistuoja. Jei pats pakuoji – pigiau. Bet jei tu supakuoji netaisyklingai ir kelionės metu subyra stiklinis staliukas – draudimas gali nepripažinti žalos. Nes pakuotė buvo neprofesionali. Jei pakuoja vežėjai – brangiau, jie naudoja dėžių didesnes, movas, apsaugines medžiagas. Aš dažniausiai siūlau hibridą: sudėtingus, stiklinius, elektroniką – palik mums, o drabužius ir knygas – dėk pats į maišus. Sutaupysi. Tik neikeik manęs, jei tavo megztiniai kvepės mašina. Nors... fūra dažniausiai kvepia... aplinka.

Kiek maždaug daiktų telpa į standartinę fūrą ir kaip skaičiuoti?

Standartinė fūra – apie 90–100 kubinių metrų. Jei pilnai krauni namus iš 3 kambarių buto – telpa su pertekliumi. Bet jei namas su garažu, veranda ir antru aukštu – gali prireikti ir dviejų reisų. Arba didesnės mašinos. Aš skaičiuoju maždaug taip: vienas kambarys = 20-25 kubai, priklauso nuo baldų. Kartais mano kolegos skaičiuoja greičiau. Kartais prasčiau. Buvę atvejis, kai fūra neatėjo antrą kartą, nes pirmą kartą kolega blogai paskaičiavo. Aš tada aiškinau klientui. Nėra gera pozicija.

Ar verta pirkti draudimą daiktams, ir kiek jis kainuoja?

Verta. Absoliučiai. Pilnas draudimas kainuoja apie 1-2 procentus nuo daiktų vertės. Skamba juokingai, bet jei turi baldų už dvidešimt tūkstančių eurų – du šimtai už ramybę. Yra tokių, kurie sako "o mano daiktai seni, nieko gero". Tada aš klausiu – o jei fūra suduš? Jei tiltas? Jei... tiesiog bloga diena? Draudimas nereiškia, kad niekas nesubyrės. Bet reiškia, kad kažkas atlygins. Ir nereikės kaltinti nei vėjo, nei manęs. Nors kartais kaltina ir mane vis tiek.

Ar galiu tvarkingai susidėti daiktus į maišus nuo vežlio ir tikėtis, kad jie saugiai atsiras Anglijoje?

Gali. Bet tai rizikinga. Maišai nuo vežlio yra ploni. Fūroje daiktai slenka, spaudžiasi vienas į kitą. Kartais vairuotojai privalo stabtelti staigiai. Tada maišas plyšta, knygos išbyra, o ten dar buvo puodelis, kurį dovanojo teta. Geriau kartoninės dėžės. Jos kainuoja kasdienoje... na, nebrangiai. (Kas yra vežlys? Ne, taip, vežlys, tų maišų parduotuvė. Žinai ką turiu omeny.) Arba paimk iš supermarketų, tik neperspausk su svoriu.

Apgavystės, nemalonūs siurprizai ir tiesa apie rinką

Kodėl kai kurios įmonės nekelia ragelio po to, kai sumoku avansą?

Oho. Šitas skauda. Yra tokių "vaiduoklių" įmonių – pasiima uždirbtą avansą, tarsi logistikos centras, o paskui dingsta. Neatvažiuoja, nerašo, telefonas išjungtas. Aš nesakau, kad tos įmonės blogos – sakau, kad jos aferistės. Realybė: jei sumokėjai 70 procentų prieš tai, kai mašinos nematei gyvai – rizikuoji. Normalioje praktikoje avansas yra 20-30 procentų, arba mokama po pasikrovimo. Jeigu firma spaudžia sumokėti viską iš anksto – plauk, bėk kuo toliau. Aš pats avansą imu simbolinį. Nes jei nesugebėsiu atlikti darbo – kam man tavo pinigai ant sąžinės.

Ar galiu tikėtis, kad kaina nesikeis paskutinę minutę prieš pakrovimą?

Gali tikėtis. Bet realybė kitokia. Būna, kad atvykus pas klientą paaiškėja, jog daiktų dvigubai daugiau negu buvo minėta. Tuomet vežėjas teisėtai prašo papildomo mokeščio. Būna ir blogiau – kai kurie pikti vežėjai specialiai žemina kainą konkurencijai, o paskui "pagal situaciją" kainą pakelia. Aš tai vadinu paskutinės minutės šantažu. Saugi kaina yra tik tada, kai aprodai daiktus vaizdo įrašu arba atvyksta įvertintojas. Kai parašai "nuvešiu pigiai" per žinutę – turi n-tąjį laipsnį rizikos.

Kas būna, jei baldai atvažiuoja sulaužyti, o įmonė sako, kad patys kalat?

Standartinė istorija. Aš mačiau šimtus tokių. Pirma – tikrink plombas prie pakrovimo ir iškrovimo. Antra – fotografuok VISKĮ prieš. Trečia – draudimas. Jei be draudimo ir be foto įrodymų – gali ginčytis iki ausų raudonumo, dažniausiai nelaimėsi. Nes vežėjas pasakys: "buvo jau sudaužyta". Ir kaip įrodysi, kad ne? Aš turiu pripažinti, kartais klientai patys įpakoja paversdami stiklinį šviestuvą į popierių. Tada pyksta ant vežėjo. Bet šviestuvas subyrėjo dėl dviejų šlagbaumų. Kaip sakyčiau – kartais kaltė ant abiejų pusių. Nors dažniau ant pakuotojo.

Ar vairuotojas gali paprašyti papildomų grynųjų pasienyje arba iškrovimo metu?

Gali. Ir tai jau ne visai švaru. Kartais sakoma "mokesčiai pasienyje", "papildomas kuras", "muito mokestis nebuvo įskaičiuotas". Aš tokių situacijų nekenčiu. Jei sutartyje viskas aišku – daryk skandalą, skambink ofisui. Jei sutarties nėra... tai tu pats įsipaišei. Kai kurie vairuotojai bando pasipelnyti ant šono. Aš pats to nedaryčiau. O jei mano vairuotojas tai darytų – aišku, sudrausiučiau. Bet industrijoje yra visokių. Geriau viską juodu ant balto.

Kodėl kai kurie pervežėjai siūlo pervežimą į Angliją per trečiąjį asmenį, o ne patys?

Paprasta. Ne visi turi leidimų, fūrų arba maršrutus. Yra brokerių, kurie sujungia tave su vežėju. Tai nereiškia, kad blogai. Bet reiškia, kad kaina perėjo per vieną sąskaitą kitai. Kartais per du tarpininkus. Tu moki 2000, o vairuotojas gauna 1300. Ar tai blogai? Ne, jei daiktai atvažiavo. Bet jei kas nutinka – gali blaškytis nežinodamas, kas atsakingas. Brokeris sako "ne aš vežiau", vairuotojas sako "aš gavau užsakymą per platformą". Aš siūlyčiau žinoti, kas realiai veda tavo daiktus. Nors pripažįstu, kartais ir pats, kai perkraustymų sezonas, pasitelkiu patikrintus partnerius. Nes vienas pats fizikiškai negaliu visur būti.

Ar tikrai geriausia kaina bus rasta internete per pirmąją paiešką?

Ne. Nebūtinai. Pirmoje paieškoje dažnai išlenda tie, kas geriausiai optimizavo savo svetaines. O tie, kurie tyliai dirba dvidešimt metų ir turi lojalius klientus – jie Google gali ir nebūti pirmajame puslapyje. Geriausia kaina dažnai randama per rekomendaciją, per Facebook grupę lietuvių Londone, arba tiesiog paskambinus keliems ir pajutus, kas su kuo kalba. Aš nekenčiu šalto skambučio, bet čia tai veikia. Paklausk kaimyno. Paklausk kolegos. Jei jie jau vežėsi – jie žino, kurie sąžiningi. Google nežino.

Keletas paskutinių tiesų

Ar pervežimas į Angliją kainuos mažiau, jei pats išsinuomosiu fūrą ir visaip pasikrausiu?

Matematiškai – gal ir taip. Praktiškai – ar turi vairuotojo pažymėjimą fūrai? Ar žinai, kaip užpildyti CMR? Ar žinai, kas yra T1 dokumentas? Ar žinai, kur keltuose rezervuoti vietą? Jei ne – tavo ekonomija greitai virsta košmaru. Aš turiu klientą, kuris bandė. Sutaupė keturis šimtus eurų. Paskui prarado dvi dienas, sugedo mašina Belgijoje ir mokesčiai už kelią pranoko mano pasiūlymą trigubai. Kartais geriau mokėti profesionalui. Nors kartais ir pats pagalvoju, kad per daug mokam vežėjams. Hm. Gal vieną dieną ir pats atidarysiu fūros nuomos punktą. Ne, nereikia.

Koks pats blogiausias dalykas, kurį gali padaryti norėdamas sutaupyti?

Numesti draudimą. Arba pasirinkti vežėją, kuris neturi jokio juridinio asmens kodo, tik gražią Instagram paskyrą. Arba meluoti apie kiekį. Blogiausias variantas – paslėpti daiktus, kuriuos reikia deklaruoti. Muitinėje problema gali kainuoti ne tik pinigus, bet ir daiktus. Aš ne.. nežinau, kaip čia kitaip pasakius. Tiesiok būk atviras. Kaina svarbi, bet ne viską lemia.

Ar galiu sumokėti dalį grynaisiais be kvito, kad būtų pigiau?

Gali. Bet tada tu pats kuri pilką zoną. Jei kas nutiks – neturėsi įrodymų. Aš neagituoju taip daryti. Vežėjas, kuris sutinka gauti grynuosius be kvito, gali ir dingti su tais grynaisiais. Arba gali būti, kad jis aplamai nedeklaruoja pajamų. Tai jo bėdos, bet jei jis nesąžiningas su valstybe – kodėl turėtų būti sąžiningas su tavimi? Aš pats viską fiksuoju. Mėgstu tvarką, nors spintoje namie... na, ten savas karas.

Išvada

Pervežimas į Angliją nėra raketų mokslas. Kai per dvidešimt metų nugyveni tiek kelių, žinai, kad svarbiausia – ne kaina eilutėje, o tai, kas slepiasi už jos. Geros sąlygos atsiranda tada, kai randi žmogų, kuris nebijos atsakyti į kvailus klausimus, duos raštišką sutartį ir nepuls prie grynųjų kaip prie vandens. Krovinių pervežimas į Angliją bus sėkmingas, jei tu pats pasiruoši, stebėsi procesą ir neišleisi akių iš to, kas vyksta. O jei ką – rašyk. Nebūtinai man, bet rašyk tam, kuris tave veš. Ir jei jis neatsako dieną prieš pakrovimą – skambink kitam. Gero kelio.