Krovinių pervežimas į Angliją – ką verta žinoti prieš važiuojant per Lamanšą

Dvidešimt ketveri metai krovinių pervežimo versle nėra taip jau ir daug, bet pakankamai, kad žinočiau: Anglija nėra už kampo, o klientų lūkesčiai dažnai būna arba per dideli, arba per maži. Paimkime tave – sėdi kavinėje, rankoje telefonas, o aš bandau paaiškinti, kaip viskas vyksta be tos dirbtinės optimizacijos, kurią matai Google. Nori konkurencingų kainų, bet ir nori, kad daiktai atvažiuotų sveiki, tiesa? Tai va, krovinių pervežimas į Angliją – tai apie žmones, ne apie furgonus. Pradėkim nuo klausimų, kuriuos paprastai užduodi per pirmą pažintį.

Kainos ir kodėl jos tokios plačios

Kiek kainuoja pervežti dviejų kambarių buto daiktus į Londoną?

Jei paklaustum vakar kavinėje, sakyčiau maždaug nuo 800 iki 1500 eurų. Skirtumas milžiniškas, bet dviejų kambarių butas gali būti arba beveik tuščias, arba prikrautas daiktų iki pat lubų. Aš skaičiuoju viską kubatūra: standartiškai tai 12–18 kubinių metrų. Tiesioginis krovinių pervežimas į Angliją brangesnis, nes važiuoji tik su savo kroviniu, o surenkamasis pigesnis, bet tenka palaukti. Vienas vyrukas iš Panevėžio taupė – pasirinko surinkimą, laukė devynias dienas. Paskui pripažino, kad konkurencinga kaina nebeatrodo tokia puiki, kai miegi ant grindų Londone ir neturi kur atsisėsti. Štai čia ir visa esmė.

Kodėl vieni prašo 700, o kiti 2500 eurų?

Skirtingi mentalitetai ir skirtingi modeliai. Septyni šimtai – tai dažnai vieta furgone be jokios datos garantijos, kai tavo daiktai keliauja kaip keleiviai be bilieto. Du tūkstančiai penki šimtai – kai furgonas važiuoja tik dėl tavęs, tu renkiesi laiką, o vairuotojas atskambina kas kelias valandas. O kartais 2500 prašo todėl, kad įmonė nenori tavo krovinio, bet mandagiai neatsisako. Aš prisimenu vieną firmą, kuri metė didelę kainą, nes jau turėjo pilną darbų grafiką. Rinkos dėsniai tokie pat kaip pas kirpėją – jei laisvų vietų nėra, lieka tik VIP kaina, ir nieko čia asmeniška.

Ar skaičiuojat pagal svorį ar pagal vietą mašinoje?

Dažniausiai pagal vietą, kurią užima furgone, nors svoris turi įtakos dėl leistinų ašių apkrovų. Bet realiai dvidešimt kubų drabužių svers mažiau nei du kubai mano knygų. Tai kubatūra yra pirmas dalykas. Aš asmeniškai dar atsižvelgiu į tai, ar reikia bristi į laiptinę, ar yra liftas, ar galima vežimėlį pastumti. Kartais nufotografuoji kambarį, o ten siauras praėjimas – tai laikas, o laikas, kaip žinai, visada pinigai. Būna, kad per gerai supakuoti daiktai net važiuoja brangiau, nes dėžės užima daugiau vietos nei beformiai maišai. Paradoksas, bet toks jau fizikos dėsnis, kurio nepakeisi.

Ar tikrai pigiau vežti vienu dideliu furgonu?

Ne, ne visada. Tuščias furgonas – prabanga, kurios nerekomenduoju niekam. Keltas mokamas, dyzelis mokamas, vairuotojo darbo laikas irgi turi savo kainą. Kartais žmonės užsisako didelę mašiną, o ten lieka pusė erdvės tuščios. Tada kaina už kubą išauga dvigubai. Geriau paimti du mažesnius, jei netelpa į vieną, nei statyti milžiną be reikalo. Nors jei planuoji po mėnesio vežtis dar likusius daiktus, tada gal didesnis apsimoka vienu kartu. Va, net aš susipainiojau. Rinkis pagal tai, ką turi dabar, o ne pagal tai, ką galbūt pirksi rytoj arba už poros mėnesių, kai bus kitos kainos.

Kaip atrodo tą dieną, kai furgonas ateina

Kiek trunka kelias iš Vilniaus į Londoną realiai?

Optimistinis scenarijus – dvi su puse dienos. Realistinis – trys, kartais keturios kalendorinės dienos. Ne dėl kelio blogumo, o dėl keltų eilių Doverio uoste ir vairuotojo poilsio laiko. Kartais oras blogas, kartais techniniai gedimai, o kartais klientas Londone nepasirodo sutartu laiku. Buvo atvejis Noting Hille – vairuotojas pralaukė keturias valandas, nes buto savininkas pamiršo užsisakęs pervežimą. Dėl to vėluoja kitas klientas. Grandininė reakcija, kurią sunku sustabdyti, nors bandai planuoti kaip šachmatuose. Fizika ir žmonės – du kintamieji, kurių neapgausi jokia strategija.

Ar pats turiu supakuoti ar jūs tai darote?

Gali pats – sutaupysi šimtą kitą. Bet jei daiktas sudūžta dėl prasto pakavimo, atsakomybė kris ant tavo pečių. Mes pakuojam kitaip: kartono lakštai, burbulinė plėvelė, kampų apsaugos. Dažniausiai rekomenduoju hibridą: rūbus, knygas, indus – pats susidėliok. Elektroniką, stiklus, baldus – geriau mes. Kartais žmonės pasako „ten nieko vertingo”, o atidaręs matai plazminį televizorių ir stiklinį žurnalinį staliuką. Tada jau pravirkstama ir ieškoma kaltų. Suprantu, kad pakuotė atrodo kaip papildoma išlaida, bet dažniausiai tai yra draudimas nuo streso, kurio nepirksi jokioje vaistinėje.

Ką daryti, jei gatvė per siaura furgonui?

Tai priklauso... na, velnias, aš žadėjau nesakyti šitos frazės. Paprasčiau: seni miestų centrai – pragaras. Kauno senamiestis, Šiaulių centras, dažnai ten neįvažiuosi su 7 metrų mašina. Tada perkeliam į mažesnį automobilį arba nešam rankomis iki furgono. Kaina auga, nes dvigubas krovimas. Gerai, jei perspėji iš anksto. Buvo atvejis Klaipėdoje – vairuotojas įvažiavo į akligatvį ir turėjo važiuoti atbulas tris šimtus metrų. Supykęs ne ant kliento, o pats ant savęs, kad nepaklausiau adreso detaliau. Dabar visada klausiame apie kiemo plotį ir apsisukimo galimybes prieš pasiūlymą.

Ar reikia man padėti krauti?

Du mūsų žmonės veža daiktus, taigi neprivalai. Bet jei ketvirtas aukštas be lifto ir yra pianinas – turėsi pagalvoti apie trečią žmogų arba pačiam padėti. Aš nešioju kartu, bet nesu Hulkas. Kai kuriose kompanijose ekspeditoriai ir krovikai yra du skirtingi dalykai, pas mus – universalūs. Problema kyla, kai klientas stovi šalia balkono ir filmuoja telefonu, o mes pliekiamės su sofa. Jei matai, kad pritrūksta rankų – padėk. Svarbiausia – neįlipk į furgoną su aukštakulniais, nes ten viskas lipnu nuo pakavimo juostų ir lengvai gali baigtis nemalonia trauma.

Kas realiai gali supeti ir kaip to išvengti

Ar pasitaiko, kad klientas laukia daiktų savaitę?

Būna, ypač su surinkamaisiais kroviniais. Vienas furgonas, penki klientai, visi skirtinguose Lietuvos miestuose. Planas – subirti per dvi dienas, bet trečias klientas nepasirodo pats, o telefonas išjungtas. Tada vėluoja visas grafikas. Buvau... prieš dvejus metus, ar prieš tris? Nu, kuri laiką – klientas Birmingeme neturėjo lovos savaitę. Kalti nebuvom visiškai, bet atsakomybė – bendra. Aš dabar tokiems reisams nerekomenduoju garantuoti konkrečios dienos – savaitė taip, data – ne. Rimtas krovinių pervežimas į Angliją reikalauja lankstumo ir kantrybės iš abiejų pusių, kitaip lieka tik nervai.

Ką daryti, jei vežėjas prašo grynųjų be sutarties?

Bėk. Aš rimtai. Gali būti, kad viskas bus puikiai – tokių atvejų dauguma neturi jokių problemų. Bet jei furgonas sudegs arba dings tarp kalnų – tu neturi jokio įrodymo, kad buvai klientas. Tai lyg pirkti mašiną be raudonos knygelės. Yra toks požeminis tarptautinių perkraustymų sluoksnis, kai viskas vyksta grynaisiais. Ne visi ten blogi žmonės. Bet jei klysi – klysi visiškai vienas. O aš nelinkęs to rekomenduoti, nes esu matęs ir gerų, ir labai blogų pavyzdžių. Geriau truputį brangiau, oficialiai, su popieriumi ir ramybe galvoje negu taupyti ant rizikos.

Kodėl kartais daiktai atvyksta sužaloti, nors viskas atrodė tvarkinga?

Vaizdo įrašas – tai tik švilpukas į darbą, bet ne darbas pats. Du tūkstančiai kilometrų, staigūs stabdymai ant autobahnų, sukamasis kelias Alpėse, keltas, kuris linguoja jūroje. Furgonas ne šaldytuvas, daiktai juda. Kartais net profesionaliai supakuoti gabaliukai gauna mikro smūgių per visą maršrutą. Buvo keistas atvejis: atidarėme, o porcelianinis indas – įskilęs. Kompensavome, bet aš iki šiol galvoju, gal jis jau buvo įskilęs prieš tai? Nebūna visada aišku kas dėl ko. Tai saugiausia – pats fotografuok viską prieš pakrovimą ir pasirašyk aktą. Nebūk naivus, manyk, kad kelias gali būti negailestingas.

Ar yra maršrutų, kurių geriau vengti?

Ne maršrutų, o laiko. Kalėdų savaitė – pragaras. Rugsėjo pradžia, kai studentai kraustosi atgal į Angliją – neįsivaizduojama spūstis Doverio link. O jei apie konkrečius kelius... žinai, A1 greitkelis Anglijos pusėje dažnai remontuojamas vasaros savaitgaliais, tai vakare gali užtrukti. Bet čia jau smulkmenos. Po Brexito sienų pralaidumas kiek pasikeitė, bet dabar jau įprasta. Geriausia – vasario, kovo arba gegužės vidurys. Tada ir konkurencingos kainos dažniausiai stabiliausios, nes paklausa nėra tokia crazy kaip rudenį. O jei gali rinktis – venk penktadienių prie Lamanšo.

Popieriai, kuriuos visi pamiršta iki paskutinės minutės

Po Brexito reikia kokių nors dokumentų asmeniniams daiktams?