Krovinių pervežimas į Angliją: geriausi kainos sprendimai

Dirbu šitame reikale jau... na, gal dvidešimt treji metai. Kartais pats nustebiu, kaip greitai prabėgo. Daug kas klausia, kaip pigiau pervežti daiktus į Angliją – iš Lietuvos, aišku. Šis klausimas mane pasiveja ir žiemą, ir vasarą. Yra keli būdai, bet viskas priklauso nuo to, ką vežat, kiek tos svorio, ir... na, ar turit kantrybės. Papasakosiu, kaip čia viskas su tuo krovinių pervežimu į Angliją yra, kad nepermokėtumėt, bet ir neprisiviliotumėt. Nes pigiausias variantas kartais brangiai kainuoja. Ir ne, neriu čia jokių raudų gėlių – bus taip, kaip gyvai kalbėdamas pasakočiau.

Kainų reikalai

Kiek kainuoja pervežti baldus į Londoną?

Na, jei kalbam apie standartinę dviejų kambarių buto krūvą, žiūrėkite, svyruoja nuo keturių šimtų iki tūkstančio eurų. Arčiau tūkstančio bus, jei reikia ir neštų, ir dėžų parūpintų, ir liftu naudotis negalima Londone. Aš tai vadinu „viskas įskaičiuota, tik nepamiršk arbatpinigių“. Kita vertus, jei patys supakuojat ir padedat prie laiptinės, tą patį galima ir už penkis šešis šimtus padaryti. Svarbiausia – svoris ir metrai. Kuo daugiau, tuo brangiau, čia kaip su taksi, tik fūra. Ir dar – jei važiuojat į tą patį Londoną iš Vilniaus, o ne iš Klaipėdos, tai irgi keičia sumą, nes vis tiek reikia atvažiuoti pas jus.

Ar yra koks nors pigiausias metas važiuoti?

Žiemą, draugeli. Nežinau kodėl, bet lapkritį, gruodį visi tyli. Gal Espreso kaina per žema, gal žmonės laukia Kalėdų. Bet faktas – tada fūros važiuoja pusiau tuščios ir vežėjai sutinka dėl žemesnių įkainių. Tik nepatikėsi – liepą už tą patį gali paprašyti dvigubo tarifo. Kartais klientai klausia, ar gali palaukti savaitę dėl kainos. Aš sakau – jei galit, palaukit. Tik nepulkite į gruodžio paskutines dienas, nes tada ten chaosas, kaip parduotuvėje prieš Kalėdas, visi kaip pamišę.

Ką reiškia, kai parašyta „nuo 200 eurų“?

Tai reiškia, kad jūs būsite klasikinis pašonės klientas – kaip aš tą vadinu. Pamatysite 200, o paskui paaiškės, kad už kiekvieną aukštą po keturi eurai, už be lifto butą – dar dešimt, o jei sofkė per didelė, tai „netipinis matmenų mokestis“. Buvęs atvejis – klientas pamanė, kad 200 ir yra galutinė kaina. Realybė – aštuoni šimtai. Realu rasti ir už du šimtus, bet tik jei turit vieną dėžę ir patys atnešat į sandėlį Kaune. Kitaip sakant, skaitykite smulkųjį šriftą, jei toks išvis egzistuoja, o nepasitikėkit vien pirmu skaičiumi.

Ar muitas dar egzistuoja po Brexit?

Taip, bet ne visada jūsų sąskaitai. Jeigu kraustotės gyventi ir turite tai įrodančių popierių, daiktai seni, naudoti – dažniausiai nukeliauja be muito. Jei vežat naują televizorių dėžėje, muitininkai gali įsitempti. O jei komercinis krovinys į Angliją – čia jau kitas filmas. Muitinės tarp Lietuvos ir Jungtinės Karalystės dabar... na, jos atsibudo. Reikia CMR, reikia sąrašų. Kartais žmonės mano, kad ES pasikeitė, bet viskas liko taip pat, tik popierių daugiau. Nepamenu tiksliai vienos formos pavadinimo (tikriausiai nieko baisaus), bet pervežėjas turi žinoti ir pasirūpinti.

Kodėl vieni siūlo 800, o kiti 2500 eurų už tą patį?

Tai pasitaiko daugelyje atveju, kai žmonės pirmą kartą susiduria su tarptautiniais pervežimais. Nes vieni skaičiuoja benziną, algą vairuotojui ir tiek. Kiti – dar ofiso nuomą, sekretorės alų penktadieniais ir naują automobilį vadovui. Žinot, mes su kolega vadiname tai „grandininiu koeficientu“. Yra firmos, kurios su pasimėgavimu dvigubina kainą, nes turi „premium“ logotipą. Ar jų paslauga geresnė? Kartais taip, dažniausiai ne. Mažesni vežėjai į Angliją gali padaryti už trečdalį tos sumos. Tik reikia patikrinti, ar jie išvis turi licenciją. Nes jei ne – problemų gali būti daugiau nei sutaupytų eurų.

Dokumentai ir muitinė – lyg būtų lengva

Reikia kažkokių popierių, ar tiesiog pakrauna ir veža?

Popierius visada reikia. Bent jau sąrašo daiktų – taip vadinamo packing list. Be jo muitinėje bus kaip parduotuvėje be kasos aparato. Dar reikalinga CMR važtaraštis. Jei asmeninis krovinys į Angliją – paso kopija, gyvenamosios vietos deklaracija ar dar kas nors iš ten. Kartais klientai atneša daiktus, o aš klausiu – o popieriai? O jie – kokie popieriai? Tai va, pasiruoškit. Ne, fūra nevažiuos be dokumentų, nebent vairuotojas pats labai rizikingas, bet tada jūs irgi rizikuojat lagaminuose. Geriau ramiai – pasirašykit sutartį gavę ji.

Kas yra EORI numeris ir ar man jo reikia?

EORI... tai toks numeris, kurį naudoja muitinė. Jeigu siunčiat komercinį krovinį, beveik visada reikia. Asmeniniams daiktams – nebūtinai, bet kai kurie vežėjai jo prašo vis tiek, kad apsidraustų. Kaip ten yra – EORI registruojatės internetu pas mus, Lietuvoje, per Muitinę. Nemokamai. Užtrunka dieną, dvi. Jei persikraustymas tarptautinis didelės apimties, niekam nepakenks turėti tą numerį. Kartais jie klausia, o kartais užtenka asmens kodo. Čia jau priklauso nuo to, ar muitinės pareigūnas rytą gerą kavą išgėrė (šiaip ne visada prašo, bet geriau turėti po ranka).

Ar galiu įvežti maisto produktų į Angliją?

Mėsos, pieno – ne. Taip, žinau, mama norėjo atiduoti tų dešrų, bet Jungtinėje Karalystėje dėl to labai griežtai. Tuoj pat išmes arba dar blogiau – bauda. Konservai, sausi pusryčiai, arbata – paprastai praeina. Bet realiai matęs, kaip dėl dešros poros kilogramų sustojo visas procesas. Tai jei jau vežat, vežat sausą, sandariai supakuotą, su ingredientų etiketėmis. O geriau – tiesiog pavalgykit prieš išvažiuodami ir palikit mamai į šaldymą. Anglijoje irgi yra parduotuvių, nors lietuviško šakočio ten neišgausit niekada, na, nebent Mustafos kepykloje rastumėt.

Kaip su degtukais, žiebtuvėliais – ar galiu tokio šlamšto išsivežti?

Negalima. Nešnekam apie tai daugiau. Na, gerai, šnekam – bet tik kad neimtumėt. Degtukai, žiebtuvėliai, dažų aerozoliai – pavojingi kroviniai. Vieni vežėjai pakiša juos po sofa ir tiki, kad nepastebės. Pastebės. Jei ne muitinėje, tai draudimas neapmokės, jei kas atsitiks. Buvęs klientas kartą turėjo žiebtuvėlių kolekciją. Turėjau pasakyti, kad jie liks pas mane, kol kas. Jie liko, aišku. (Jie guli mano garaže iki šiol, ponas jei skaitote, pasiimkit kada būsit Kaune).

Ar muitininkai tikrai taip grubūs, kaip filme rodo?

Ne visada. Dauguma dirba savo darbą ir viskas. Bet yra tokių, kurie paklausia papildomų klausimų, jei uzuodžia, kad kažkas ne taip. Kartais būna ir šykštus žvilgsnis, bet tai darbas. Beje, jei dokumentai tvarkingi ir daiktai atitinka sąrašą, paprastai praleidžia be emocijų. Tik vienas dalykas – nejuokaukit prie jų. Aš mačiau, kaip klientas pasakė „oi, o gal bomba ten“, kad juoką išprovokuot. Juokų nebuvo. Valandų valandas tikrinimas. Rimtas patarimas – elkites kaip su banko kasininku: mandagiai, trumpai, aiškiai, ir neklauskit kvailų dalykų.

Mašinos, konteineriai ir visokie vežimai

Skirt ką rinktis – fūra, krovininis mikroautobusas ar konteineris?

Fūra – kai daug. Mikroautobusas – kai vidutiniškai, bet skubu. Konteineris – kai jūsų daiktai plukdys jūra? Ne, mes gi į Angliją per kabelį neišsiųsim. Konteineriai naudojami tik dideliuose projektuose, kai perkraustymas į Londoną išaugęs iki fabriko lygio. Dažniausiai žmonių pasirinkimas tarp fūros ir krovininio busiuko. Aš asmeniškai renkuosi mikroautobusą, jei telpa, nes greičiau važiuoja, mažiau stoja. Bet fūra ekonomiškesnė, jei pilna. O jei turit fortepijoną – fūra be diskusijų, net jei sakot, kad jis mažas. Nėra mažų fortepijonų.

Ar dalinis krovinys į Angliją tikrai pigiau?

Teoriškai taip. Dalinis krovinys reiškia, kad jūsų daiktai keliauja su svetimais – dalijatės fūros plotą. Jei turit penkias dėžes, tikrai pigiau. PROBLEMA – jei jūsų daiktai paskutiniai įkraunami ir pirmi iškraunami, jie važiuoja aplinkui. Kartais tas „dalinis“ užtrunka savaitę ilgiau. Mačiau atvejų, kai klientas pyko, kodėl krovinys į Birmingemą važiavo per Vokietiją. Na, todėl kad dalinis fūra renka iš visur. Jei skubu – imkit visą mašiną. Jei laiko daug – dalinis krovinys į Angliją yra išeitis ir galite ramiai spausti sau ant sofos.

Ką daryti, jei turiu tik sofkę ir šaldytuvą – ar verta samdyti visą fūrą?

Nesąmonė samdyti fūrą dėl dviejų daiktų. Yra toks dalykas – grupuotas pervežimas arba pavienės siuntos. Jūs tiesiog mokat už kubinius metrus. Sofkei ir šaldytuvui gali išeiti du-trys kubai. Kaina – porą šimtų eurų. Samdyti fūrą – mažiausiai dvylika šimtų. Taip kad skaičiai patys kalba. Tik šaldytuvą reikia paruošti – išleisti freoną ar kaip ten jis vadinasi, o gal jau nereikia, jei naujesnis modelis... hmm, geriau patikrinkit su meistru. Ir sofkę apvyniokit, nes kitaip atkeliaus į Angliją apkastą kampais ir dar prasčiau atrodys nei prieš tai.

Kaip ten su geležinkeliais? Ar tai jau ateitis?

Geležinkeliai? Į Angliją? Na, per Lamanšą taip, bet iš Lietuvos... kol kas tai utopija. Yra krovinių traukiniai iki Vokietijos kokios, Lenkijos, bet toliau – vis tiek reikia su fūra arba laivu. Sąjunga kažką bando daryti, bet aš asmeniškai dar nesu matęs, kad kas iš Panevėžio į Liverpulį daiktus per geležinkelius persivežtų. Gal ateity. O kol kas – kelias klasikinis: fūra, keltas arba tunelis, Anglija. Negaliu pasakyti, kad tai greičiau. Girdėjau, kad bandoma, bet kainos dar nekonkurencingos. Gal po dešimt metų bus kitaip, tada ir aš pakeisiu nuomonę drąsiai.

O jei skubu – ar galima per savaitę viduje?

Galima, bet brangiau. Skubus pervežimas į Angliją reikalauja, kad fūra važiuotų be sustojimų, be kitų krovinių. Vairuotojas turi turėti leidimą ilgai kelionei, o jūs – pasiruošęs viską iš anksto. Penkios darbo dienos nuo durų iki durų yra realu. Kartais net keturios, jei palei savaitės vidurį kraunat. Šventėms išvakarėse – ne, tada net nepradėkit skubėt, nes visi skuba. Teko matyti, kai skubus krovinys atsidūrė sandėlyje Prancūzijoje, nes bandoma trumpiausiu keliu, o ten kamščiai... na, viskas. Skubėkite lėtai, kaip sakoma.

Ruošiantis kelionei – ne tik dėžės reikalingos

Kiek laiko prieš reikia užsakyti pervežimą į Angliją?

Idealu – mėnesis prieš. Realu – dvi savaitės. Yra tokių, kurie skambina vakarui – „rytoj reikia“. Darau tai, ką galiu, bet pasirinkimas tada būna toks platus, kaip spagečių sriuboje. Jei planuojat sezono metu – prieš du mėnesius. Ypač jei pabaigoj mėnesio, nes tada visi kraustosi. Kartais žmonės mano, kad fūros stovi tuščios ir laukia kieme. Ne, jos važiuoja. Užsisakius anksti, turiu laiko suplanuoti, sukomplektuoti, ir kaina žemesnė. Taip kad paskutinė minutė – ne draugas jūsų piniginei, o aš nelabai mėgstu tokių skambučių.

Ar pakavimo paslauga labai pabrangina visą reikalą?

Taip, bet mažiau nei galvojat. Pakavimas rankų darbas, o rankos turi kainą. Bet jei nemokat supakuoti – galutinė suma bus didesnė dėl sudaužytų daiktų. Aš skaičiuoju: pakavimo paslauga – penkiasdešimt iki šimto eurų papildomai, bet taupote savo nervus. Patys supakavę daiktus klientai dažnai panaudoja laikraščius, o ten rašalas... na, spausdintas rašalas nusispaudžia ant porceliano. Teko matyti. Tada manęs prašo atsakomybės, nors aš pakavau. Jei pasirenkat pilną krovinių pervežimo į Angliją paslaugą su pakavimu – ramiau, geriau, ir mažiau galvos skausmo paskui.

Kokių dėžių pirkti – ar iš XXXL parduotuvių tiks?

Ne, ne pirmos pasitaikiusios. Kartonas turi būti dvigubo sluoksnio, ne kokios senios dėžės po batais. Yra skirtumas. Aš siūlau nusipirkti iš perkraustymo kompanijų, kurios jas parduoda, arba statybinių prekių – jie ten turi spec. dėžes. Na, gal ir XXXL tiks jei storos, bet mačiau, kaip tos dėl drėgmės suglemba fūroje. Dar patarimas – neperkraut. Penkiolika kilogramų į dėžę max. Kitaip nešdamas vairuotojas prakeiks ant laiptinės. Ir nepalikit skylės dugne, kartais atsargiai krauname, bet jei dugnas kliba – nelabai ką ir galėsim padaryt, isskyrus atsiprašyt.

Ar verta rašyti ant dėžių, kas viduje?

Vienareikšmiškai taip. Ir ne tik sudedamieji-ar-traukiamieji baldai. Rašykit kas kamburyje, kam ką atiduoti. Nes atvažiuosite į Londoną išsikrovę, o tada, po trijų dienų ieškosit elektrinio virdulio tarp dvidešimt dėžių. Aš žmonai vis sakau – žymėk. Ji man – aš žinau, kur kas. Žino, aišku, kai aš jau išpakuoju. Rimtai, tai sutaupo valandų valandas. Dar prašykite, kad vairuotojas pasirašytų ant važtaraščio dėžių skaičių. Jei gavote dvidešimt dvi, o turėjo būti dvidešimt trys – problemos lengviau sprendžiamos, kai yra įrodymas ant popieriaus.

Ką daryti su augalais – galiu pasiimti į Londoną?

Augalai... čia toks niuansas. Teoriškai galima, bet sertifikatų reikia. FitosanitariNIS... ne, fitosanitariNIS... velnias, fitosanitariNIS ar fitosanitarinis? Žodžiu, kažkoks pažymėjimas, kad augalas sveikas. Jungtinė Karalystė po Breivikso (oi, Brexit, atsiprašau) tapo griežtesnė. Petunijų kratyti niekas nekratys, bet jei turit didelį fikusą ar agavą – tikrinkit taisykles. Aš asmeniškai siūlau atiduoti kaimynui. Man skauda širdį dėl to jūsų fikuso, bet muitinė gali sušvelninti skausmą sunaikindama jį visiškai. Geriau palikit mamai rūpintis laistymu.

Kai nepasiseka ir kitos realybės

Ką daryti, jei vežėjas pavėlavo savaite?

Skambinat. Ne rašot eilutę „kur mano daiktai“ į nurodytą el. paštą, kurio niekas neskaito. Skambinat tiesiai. Kaskart yra susisiekimo numeris. Jei fūra strigo muitinėje – reikės palaukti. Jei vairuotojas susirgo – kreipiatės į įmonę dėl kompensacijos. Sutarty visada turi būti terminai. Jei jų nėra – jūsų bėda, kad nepaprašėt. Teko matyti, kai vežėjas vėlavo dvi savaites, nes lauke, kol susidėlioja pilnas krovinys. Klientas niūniavo, bet sutarty buvo parašyta „iki 21 darbo dienos“. Jis nepastebėjo smulkiojo šrifto. Mokykitės iš svetimų klaidų.

Ar mano daiktai tikrai bus apdrausti, jei kas?

Klausimas ne ar apdrausti, o kas draudžia. Vairuotojo CMR draudimas dengia pagal konvenciją, bet ribotai. Brangi sofa gali būti apdrausta iki dviejų eurų už kilogramą. Juokinga, tiesa? Jei vežat vertingus daiktus, reikia papildomo draudimo. Aš visada siūlau – drauskite viską atskirai. Yra vežėjų, kurie sako „viskas apdrausta“, o paskui paaiškėja, kad tik fūra. Jūsų daiktai? Na, jie tiesiog buvo fūros viduje. Skamba pikta, bet taip būna. Paskaitykit smulkųjį šriftą sutarty prieš pasirašydami, net jei ten dešimt puslapių.

Kaip atskirti normalų pervežėją nuo sukčių?

Jei prašo visos sumos į priekį – pabėkit. Normalus pervežimas į Angliją vyksta su avansu trečdalį, likutis gavus. Arba kaip susitariam. Jei nėra raštiškos sutarties – stebėkitės. Jei nėra adreso biuro – klauskit, kodėl. Yra tokių, kurios pasiima daiktus ir tada išvis dingsta – taip, taip, tikrai, pernai vieno kliento... na, gal nesiplėsiu, bet patikrinkite internete, ar įmonė egzistuoja. Regitra, sodra, google žemėlapiai. Paprasti dalykai, bet žmonės retai tai daro. O po to skambina man pikti, o aš jau niekuo nebepadesiu.

Ar tikrai verta viską vežti, ar geriau parduoti ir pirkti iš naujo?

Baldus, ypač IKEA, kartais pigiau parduoti čia ir nusipirkti ten. Anglijoje IKEA yra. Jei turit antikvarinę komodą – vežkit. Jei sofką iš „Bodjfors" (o, ne, čia aš jau maišau pavadinimus) tai gal net ne. Šaldytuvą? Gali vežti, bet įtampų skirtumai... na, Anglijoje 230V, pas mus irgi, bet kai kurie seni prietaisai... hm, reikėtų patikrinti kištuką. Kompiuterius, drabužius – tikrai vežkit. Kartą klientas vežė šaldytuvą, kuris ten neįtilpo virtuvėje pagal matmenis. Nupirko atgal naują. Tai matuokit kambarius prieš, kad nereiktų lyginti kainų dvigubai.

Ką reiškia „durų iki durų“ paslauga – ar tikrai paims iš buto?

Taip, bet su sąlyga. Jei gyvenate aštuntame aukšte be lifto, durų iki durų gali reikšti „iki laiptinės durų“. Aiškinkitės iš anksto. Aš vadinu tai „be nuolaidžių taisykle“. Geri vežėjai užeis, surinks, išneš. Blogi – pastatys prie šiukšlių konteinerio ir pasakys „čia jūsų stotelė“. Tikrąją žodžio prasme mačiau tokių atveju. Jeigu perkraustymo metu mokat už pilną komplektą – turit matyti, kad darbuotojai turi neštuvus, ratukus, diržus. Kitaip sakant, durų iki durų nereiškia, kad jie turi lįsti per langą. Paprastai – paruoškite kelią, atidaryk duris, ir bus gerai.

Krovinių pervežimas į Angliją nėra raketų mokslas, bet reikalauja blaivaus proto. Neskubėkit su sprendimais, lyginkite ne tik kainas, bet ir sąlygas. O svarbiausia – raskite tą vairuotoją arba įmonę, kurią galėtumėt paskambinti vidury nakties, jei kas nutiktų. Nes jei tikrai kas nutiks – paskambesit. Aš dažnai gaunu tokius skambučius. Ir nepamirškite – pigiausia ne visada geriausia, o geriausia ne visada brangiausia. Daugiau klausimų – rašykit, tikriausiai atsakysiu, kai grįšiu iš kito reiso.