Krovinių pervežimas į Angliją: dalinių siuntų ekspertai atsako į viską, ko nedrįstate paklausti

Krovinių pervežimas į Angliją mane lydi jau kokią 24-ąją žiemą – na, gal ne visai žiemą, bet tikrai daugiau nei du dešimtmečius. Dirbu su dalinėmis siuntomis, pilnais kroviniais ir kartais net su tokiomis keistenybėmis, apie kurias papasakotum vakare prie alaus. Jeigu tu pirmą kartą veži daiktus į Londoną, Birmingamą ar kurią nors Anglijos skylę, tikėtina, kad galvoje sukasi milijonas klausimų. Dalinių siuntų ekspertai dažnai kalba savo technine kalba, bet aš pabandysiu viską paaiškinti be to balasto. Nes paprastai žmonės bijo to, ko nežino, o pervežti tavo sofą per Doverį – ne raketų mokslas.

Pradžia – kainos ir kaip viskas sukasi

Kiek maždaug kainuoja pervežti dalinę siuntą į Angliją, jeigu siunčiu iš Kauno?

Kaina plaukioja kaip žuvis akvariume. Viskas priklauso nuo to, kiek tavo daiktai užima vietos fūroje – mes skaičiuojam kubiniais metrais. Dabar realiai gaunasi kur nuo 80 iki 130 eurų už kubą, nors tiksliai pasakyti sudėtinga, nes kuras šokinėja kas antrą savaitę. Jei turi vieną sofą, du krepšius ir kelias dėžes, greičiausiai kalbam apie sumą tarp penkių ir aštuonių šimtų eurų. Kartais pigiau, jei fūra važiuoja atgal ir turi tuščių vietų – tada ir mums, ir tau palankiau. Svarbiausia, kad nemokėtum už orą arba už tai, ko nėra.

Ar galiu siųsti tik vieną apverstą šaldytuvą, ar tai per mažai?

Gali. Vienas šaldytuvas visiškai tinka į dalinių siuntų pervežimą į Angliją. Mes surenkam po truputį iš įvairių klientų, kad fūra pilnai prisipildytų, todėl nereikia galvoti, jog turi užsakyti visą fūrą. Aišku, jei tas šaldytukas važiuos apverstas, viduje reikia išimti lentynas ir gerai užfiksuoti duris – kitaip važiuojant jos atsidaro, motoras supyps, ir gali neužsikurti pas klientą. Bet taip, vienetinės siuntos yra visiškai normalus dalykas. Aš turėjau atvejį, kai vežėm vieną akvariumą be žuvų iš Klaipėdos į Bristolį. Atvežėm sveiką, nors aš pats nerimavau dėl stiklų.

Ar kaina skiriasi, jei siunčiu į Londono centrą vietoj Mančesterio?

Žinoma, skiriasi. Į Londoną važiuojam dažniau, nei į Mančesterį, todėl kainos ten mažesnės dėl tos pačios pasiūlos. Iš kitos pusės, jei tavo adresas Londone – Cityje, kur fūrom draudžiama įvažiuoti, gali tekti susitikti su vairuotoju už centro ribų, o ten jau tavo problemos, kaip parsigabenti. Kartais klientai nepagalvoja, kad centrinės Londono gatvės skirtos daugiausia dviračiams, o ne dvidešimt tonų fūrom. Tada tenka samdyti mažesnį autobusiuką persikraustymui, o tai papildomi šimtas-du šimtai svarų. Todėl nebūtinai Londonas visada pigiausias variantas.

Ar galiu sulaukti siuntos per 48 valandas, jeigu labai skubu?

Na, aš norėčiau tau padėti, bet šitą kartą tiesiog pasakysiu – ne. Per dvi dienas iš Lietuvos į Angliją? Dalinių siuntų pervežime tai beveik neįmanoma, nebent tai būtų kurjerinis express, o tada kaina išauga kosminė. Mes kraunamės keletą dienų, važiuojam per Olandiją, Belgiją ar Prancūziją – čia tas pats, ką pasirinksim – ir dar muitinė Prancūzijos pusėje kartais stringa nenumatytai. Vieną kartą vairuotojas strigo prie Calais stovėdamas eilėj keturiolika valandų. Taigi, jei skubu, planuok prieš savaitę. Skubūs pervežimai – pilnų krovinių prerogatyva, kur fūra važiuoja tiesiai.

Ruošiasi siuntai – ir prasideda panika

Ar privalu viską krauti į kartonines dėžes, ar tiks ir juodi šiukšlių maišai?

Rekomenduoju dėžes. Turiu omenyje, kad jei krausi į maišus – bus daug blogiau. Prieš metus turėjau klientą Panevėžyje, kuris visaip, ką turėjo – drabužius, knygas, lėkštes – sukišo į juodus maišus. Atvažiavęs vairuotojas vos neatkrito, nes maišai plyšta, neprisisega, ir viskas gabaliukais. Dėžės turi kampus, jos sustatytos nekyla į girliandas. O jei jau beviltiškai su maišais – geriausiai juos tada dar sutvirtink lipnia juosta, kad neišbyrėtų prie Lenkijos pasienio. Nes paskui prie muitinės vėjas padarys darbą už tave.

Ką daryti, jei aš nežinau tikslaus savo siuntos svorio – galvoju, maždaug apie šimtą kilogramų?

Nesijaudink. Dalinių siuntų ekspertai retai matuoja svarstyklėmis kiekvieną spintą. Mes realiai žiūrim į tūrį – kiek tavo daiktai užima vietos fūroje. Šimtas kilogramų skystų daiktų gali būti vienas kubas, o šimtas kilogramų knygų – visai kitas vaizdas. Sakyk mums apytiksliai, o mes jau priderinsim. Kartais žmonės sako: „Man čia tik dvidešimt dėžių“, o paskui išlenda dar penkios. Geriau šiek tiek pūsti orą – prisipažinti, kad kad yra daugiau, nei pagalvoji. Matuoti svorį namuose gali, bet mes nepultim tikrinti, jei tūris sutampa.

Ar reikia rašyti ant dėžių, kas viduje, ar tai tik filmuose taip rodo?

Tiesa yra tokia, kad žymėjimas labai padeda, bet ne visi tai daro. Aišku, jei tu pats žinai, kas kur, tada tau gal ir nereikia. Bet kai fūroje sumaišoma dešimt klientų daiktai, o tavo dėžės atsiduria apačioj po svetimu motociklu, žymos padeda susiorientuoti. Aš dažnai sakau klientams – rašykite ne tik turinį, bet ir savo pavardę. Kartą vežėm siuntą į Readingą, o ten dvi Šimonytės – abi klientės. Laimė, vienos dėžės buvo pažymėtos „virtuvės reikmenys“, kitos – „mamos palikimas“. Sutaupėm laiko. Mintinai – gerai, bet akimirksniu gali supleškėt viskas.

Dokumentai, muitinė ir tas post-Brexit glūmas

Ar po Brexit dabar reikia krūvos popierių siunčiant daiktus į Angliją?

Reikia, bet ne krūvos. CMR važtaraštis – pagrindinis. Jei tai asmeniniai daiktai, muitinėje deklaruojam kaip perkraustymo siunta, kartais reikia pakuotės sąrašo. Situacija pasikeitė, taip. Anksčiau varydavom per Lenkiją (o gal Vokietiją? atsiprašau, per tas dvi, bet svarbu, kad per Eurotunnelį) ir niekas net nesustabdydavo. Aš prisimenu tuos vykus prieš 2020-uosius, kai mes Doverio uoste tik kavą gerdavom ir važiuodavom toliau be jokių patikrų. Dabar kartais prie tos kavos tenka pabūti bent porą valandų. EORI numeris dažnai prašomas, bet jei veža profesionalai – jie sutvarko daug ką už tave. Popierių yra, bet ne kosmosas.

Kas yra EORI ir ar tikrai be jo mano siunta į Angliją nepravažiuos?

EORI – tai toks registracijos numeris, kurį turi turėti arba tu, arba tavo atstovas. Dėl asmeninių daiktų perkraustymo pas mane buvo abejonių, ar jis visada būtinas, nes kažkur girdėjau, kad nuo 2024-ųjų gali truputį kitaip. (Taip, EORI, čia tikrai jis, o ne LEORI ar kaip ten bebūtų, bet geriau pasitikslinkite su agentu, nes aš fūras vežu, o ne įstatymus rašau.) Jei gabeni asmeninius daiktus perkraustymui, kartais užtenka paprasto muitinės deklaravimo per vežėją. Bet jei siunti prekybai ar dovanas verslui – tada EORI privalomas. Realiai geriau turėti, nei tada panikuoti Doverio poste.

Ar galiu įdėti į siuntą maisto – pavyzdžiui, šaldytos bandelės moteriai, kuri gyvena Londone?

Nėra tokio dalyko kaip „šaldyto maisto bandelė lengvai prasmigs“. Šviežias maistas, pieno gaminiai, mėsa – muitinėje atsiras problemų. Anglijai dabar labai griežtos taisyklės. Kartą klientas bandė prastumti šakočius su šviežiu sūriu viduje. Doverio patikroje išnarplino pusę dėžės, išmetė, dar įspėjo. Tai todėl – ne. Džiovinti grybai, šokoladas, sūriai ilgo galiojimo – maždaug taip. Bet šaldytos mamos bandelės – tikrai rizikinga. Tam yra lietuviškos parduotuvės Londone, nusipirk ten. Aš suprantu nostalgiją, bet muitininkai – ne romantikai.

Kiek laiko dabar užtrunka kelionė per muitinę, palyginti su laikais prieš Brexit?

Anksčiau varydavom kaip vėjas. Dabar? Na, priklauso. Kartais pusvalandis, kartais pusdienis, o buvo ir tokių atvejų, kai strigom muitinėje beveik parą. Nežinau kodėl – gal sistema užlūžo. Brexit tikrai padarė savo – atsirado papildomas žmonių patikrinimas, lapų tikrinimas. 2019-aisiais mes Doverio uoste praleisdavom daugiausia pusantros valandos. Šiandien reikia skaičiuoti dieną brangesnę. Bet jei dokumentai tvarkingi, dažniausiai praleki per kelias valandas. Viskas, ar reikia pasakyti daugiau? Documentus tvarkyk laiku.

Fūroje – kur siunta ir kas ten vyksta

Ar mano daiktai važiuos tiesiai iš Lietuvos į Angliją, ar bus perkeliami kažkur Pakistane? O gal Lenkijoje?

Ne Pakistane – Lenkijoje, Olandijoje arba Belgijoje. Dalinių krovinių pervežimas į Angliją veikia kaip mozaika: mes surenkam daiktus Lietuvoje, tada važiuojam į pagrindinį terminalą, pavyzdžiui, prie Varšuvos ar Amsterdamo, kur visa tai perskirstoma. Tavo sofa gali pabūti vienoje fūroje iki Olandijos, o tada persikrauti į kitą, kuri važiuoja tiesiai į Londoną. Tai normalu. Dėl to kartais ir stringa terminai, jei antroji fūra vėluoja. Bet taip ekonomiškiau, nei siųsti penkis pusiau tuščius mikroautobusus. Nors kai pasakai klientui „persikrausim“, jis pagalvoja, kad velniop, gal viską sudaužys.

Kaip aš žinosiu, kur mano siunta yra – ar duodat tokį GPS stebėjimą kaip DPD?

Ne, tikrai ne DPD lygio stebėjimo. Mes ne Amazonas. Aš asmeniškai paskambinu arba parašau, kai fūra artėja. GPS turime fūrose, bet realiai tu nematysi realiu laiku, kad „va, tavo kėdė dabar suka į Bruselį“. Vietoj to gauni vairuotojo telefoną ir apytikslį grafiką. Darome taip: paskambinam prieš dvi dienas, tada prieš dieną, tada valanda prieš atvažiavimą. Buvę atvejų, kai klientai nerimauja ir skambina kas tris valandas. Aš suprantu, bet pasitikėjimas turi būti abipusis. Jei nori visą laiką matyti tašką žemėlapyje – teks mokėti brangiau už express paslaugą.

Ką daryti, jei aš pasikeisiu adresą Londone likus dviem dienoms iki pristatymo?

Skambink kuo greičiau. Dvi dienos – dar ne traukinio sąnarys, bet jau ir ne komfortas. Jei siunta jau muitinėje arba fūroje Belgijoje, mes galim dar kažką pakoreguoti maršrute. Bet jei vairuotojas jau įvažiavo į Londoną, tada kainuos papildomai. Buvo atvejis, kai moteris išsiskyrė savaitę prieš išvykdamą – ai, blogas atsitikimas, bet realus – ir jos daiktai turėjo atvažiuoti į jau nebe jos butą. Tvarkėm per pažįstamus, per buto durininką. Improvizacija – mūsų antrasis vardas. Taip, įmanoma, bet kuo anksčiau pasakysi, tuo mažiau kainuos nervų. Nevėluok.

Ar vairuotojas paskambins prieš atvažiuodamas, ar tiesiog staiga stovės prie mano durų?

Paskambins. Bent jau normalūs vairuotojai skambina likus maždaug pusvalandžiui ar valandai. Yra toks etiketas. Bet tikėtis, kad jis skambins iš ryto – ne, taip neveikia. Planuojam maršrutą dinamiškai: kamščiai, muitinė, kur vairuotojas nakvoja. Kartais nutinka, kad jis paskambina tik kai jau yra gatvėje, nes prieš tai trūko ryšio arba jis kažkur tyngėjo. Aš pats esu matęs vairuotoją, kuris paskambino stovėdamas prie slenksčio. Niekas nenukentėjo, šeimininkas buvo namie, bet širdis suspurdėjo. Tai siūlau turėti telefoną garsiai ir pasiruošti nuo šešių vakaro iki aštuonių.

Kai viskas nepasiseka – realios bėdos

Ar teko matyti, kad dalinių siuntų pervežėjas tiesiog pasiima užstatą ir dingsta?

Deja, taip. Buvo prieš kelis metus – ne mūsų kompanija, o konkurentai. Žmonės sumokėjo tris šimtus eurų užstatą, o jų daiktai niekur nenuvažiavo. Telefonai išjungti, svetainė dingo. Policija ten aiškintis neskuba, nes tai civilinis ginčas. Todėl aš visada sakau – jei įmonė prašo visos sumos į priekį, o jos net negali normaliai paaiškinti, kur fūra, bėk. Normaliai dirbančios įmonės ima dalį sumos, kartais užstatą, bet suteikia sąskaitą, sutartį, kontaktus. Jei tik žadai ir rašai WhatsApp žinutėms – rizika. Aš per dvidešimt metų esu matęs gerų ir labai blogų istorijų. Pinigai prieš paslaugą – signalas toks pat kaip ledkalnio viršūnė.

Kodėl kai kurios įmonės žada per dvi dienas, o daiktai į Angliją važiuoja savaitę?

Todėl, kad meluoja. Arba tiesiog nevaldo logistikos. Kažkas pasiima užsakymą, o paskui supranta, kad neturi fūros. Tada tavo baldai stovi aikštelėje Vilniuje kol surenka pakankamai siuntų. Tai vadinama „žaidimu su tavimi“. Mes sakom realius terminus: keturios–šešios dienos, o jei fūra pilna – aš neprisiekiu dėl trijų. Geriau pranokti lūkesčius, nei tuščiai žadėti. Kartą man skambino ir sakė, kad kita įmonė pažadėjo stebuklą per 48 valandas. Aš atsakiau – jei tai nėra lėktuvas, nevilčiau. Deja, žmonės kartais pasirenka gražesnę pasaką. Ir tada sėdi be baldų.

Ar verta drausti siuntą ir ar tikrai išmokės, jei kas nors nutiks?

Verta, bet tik jei draudimas normalus. Yra toks dalykas – CMR draudimas, kuris dengia iki tam tikros sumos. Bet jei gabeni antikvarinį veidrodį ar paveikslą be patikros, išmoka bus pagal svorį, ne pagal emocinę vertę. Aš esu matęs, kaip dėžė su porcelianu nukrito perkraustant. Dalinės siuntos draudimas yra svarbus, nes tavo daiktai liečiasi su kitais. Patarimas: fiksuok viską telefonu prieš pakrovimą. Dažnai žmonės pamiršta, ir paskui įrodinėjimas – kančia. Draudimas kainuos procentą nuo vertės, bet ramybė brangiau. Aš pats esu konservatyvus – geriau permokėti dešimt eurų, nei po to verkti dėl spintos.

Kaip atskirti normalius dalinių siuntų ekspertus nuo tų, kurie tik apsimena?

Pagal klausimus. Tikri ekspertai klausia tavęs, kas per daiktai, kokie gabaritai, ar yra liftas. Apsimetėliai klausia tik: „Kada ir kur?“ Jie nesidomi turiniu. Tikri siūlo apžiūrą, nors ir virtualią. Jie turi realius atsiliepimus, ne tik svetainėje, bet Google žemėlapyje. Dar vienas dalykas – ar jie rašo aiškias sutartis. Jei rašo tik „OK, bus padaryta“ Messenger žinute, tai ne ekspertas, o pažįstamas, kuris turi seną fūrą. Aš žinau, kad konkurencija didelė, bet profesionalai neturi būti pigiausi. Jie turi būti aiškūs. Jei jauti, kad žmogus vengia atsakyti tiesiai – spruk.

Pristatymas Anglijoje – smulkmenos, kurios tampa dideliais akmenimis

Ar fūra privažiuos prie pat mano durų Birmingamo priemestyje, kuriame gatvės siauros?

Na va, čia tas momentas, kai realybė trinkteli per kaktą. Į miesto centrą ar plačius kvartalus – taip, privažiuos. Bet jei gyveni Solihulo gatvelėje, kur abipus sustatytos mašinos ir vežamosios nėra vietos atsisukti – ne. Teko patirti, kai fūra fiziškai neįtilpo tarp namų. Teko nešt dėžes trisdešimt metrų. Vairuotojas padėjo, bet jis ne krovikas – jis vairuoja. Mes galim atsiųsti mažesnį autobusiuką papildomai, bet tai kainuos. Geriau iš karto pasakyk, kokia tavo gatvė. Nuotrauka iš Google Maps padeda. Anglijos priemiesčiai – gražūs, siauri, ir prakeikti fūroms. Nesitikėk, kad dvidešimt tonų monstras įlįs į tavo kiemą.

Ką daryti, jei fūra neatsistos mano gatvėje Londone, o aš vienas nešiu dėžes?

Pirma, beveik niekas nepaliks tavęs vieno – vairuotojas pagelbės, jei mažai daiktų. Bet jei tai pusė buto, samdykis pagalbą. Mes turim partnerių Londone, kurie užsiima perkraustymo paslaugomis, galiu rekomenduoti. Arba paklausk kaimyno iš Malaizijos – Londone visi kaimynai iš kažkur. Dauguma vairuotojų yra suką rankoves ir padeda, bet jie neįpareigoti tempti sofą į ketvirtą aukštą. Buvo atvejis Marble Arch rajone, kai klientė – smulki moteris – pati tempė dėžes nuo fūros, o aš stebėjau pro ekraną, nes ji filmavo. Aš paskambinau vairuotojui ir pasakiau – padėk, nes dar prisvers. Norma yra tokia: jei gatvė arti, varysim kartu.

Ar galima pasikrauti daiktus ne tik Vilniuje, bet ir mažesniame miestelyje, pavyzdžiui, Utenoje ar Molėtuose?

Taip, galima. Mes planuojam maršrutus – kartais važiuojam per Uteną, kartais per Panevėžį, kartais surenkam daiktus iš kelių vietų. Tik reikia suprasti, kad jei esi už šimto kilometrų nuo magistralės, gali tekti papildomai mokėti už atvažiavimą. Nes fūra, važiuojanti į Angliją, nenori nuklysti į keliuką, kur reikia temptis per mišką. Bet tai įmanoma. Praeitą mėnesį rinkomės daiktų iš Zarasų. Graži vieta, tik kelias siauras. Susitikom miestelio centre prie parduotuvės. Klientas buvo patenkintas, kad nereikėjo tempti į Vilnių. Taigi – klausk, derėsimės.

Ar jūsų žmonės paneš daiktus į antrą aukštą Londone, jei ten nėra lifto?

Atsakymas – na, priklauso. Jei tai kelios dėžės – taip, be klausimų. Jei tai fortepijonas – ne, neš tik iki durų. Dalinių siuntų ekspertai paprastai pristato iki durų. Fūroje neturim atskirų nešiotojų – yra vairuotojas, kartais padėjėjas. Jei tau reikia kelti į antrą aukštą, apie tai reikia šnekėtis iš anksto. Aš esu turėjęs situaciją, kai klientas Liverpule tikėjo, kad du vyrai įneš tris spintas į viršų. Mes tikrai ne perkraustytojai, o vežėjai. Pagelbėsim, bet ne įsipareigojam. Kitaip tariant, paprastai pristatymas yra „iki slenksčio“. Jeigu nori „balto pirštinėlio“ paslaugos – ten jau kaina auga kaip ant mielių.

Ar galiu sumokėti grynaisiais vairuotojui pristatymo metu Londone, ar tik pavedimu?

Mes paprastai norim pavedimo arba kortele – grynieji fūroje kišenėse nėra patogūs. Bet Londone, ypač kai klientas naujas ir bijo, kad mes pasiimsim pinigus ir nuvažiuosim – kartais sutinkam grynaisiais. Turi būti tikslus atsiskaitymas, sąskaita. Aš nesu didelis grynųjų gerbėjas, nes tada atsiranda neaiškumų su grąža, su įrašais. Bet realybė tokia, kad dalinio krovinio pervežimas į Angliją kartais vyksta tarp žmonių, kurie tiesiog nori ramybės. Tai jei jau labai reikia – galim sutarti. Tik nekaulyk iš vairuotojo centų, nes jis neturi kasos aparato kišenėje.

Ar mano draugė gali perduoti daiktus ir raktus jūsų vairuotojui Vilniuje, jei aš pati negalėsiu ten būti?

Žinoma. Tai kasdienybė. Mes neturim reikalavimo, kad būtinai tu. Svarbu, kad draugė žinotų, kas per daiktai, ir pasirašytų aktą. Aš visada prašau – duokit patikimą žmogų. Buvo atvejis, kai sesuo perdavė raktus, bet pametė fūros numerį. Vairuotojas paskambino man, aš paskambinau seseriai, sesuo paskambino draugei – tragi-komiška grandinėlė, bet susitikom. Taip, galima. Tik pasakyk, kad perduodantis žmogus žinotų apytikslį sąrašą ir turėtų kopiją sutarties. Nes paskui aiškintis telefonu – galvos skausmas.

Išvada

Daliniai kroviniai į Angliją – tai gyvas organizmas, o ne skaičiai lentelėje. Per dvidešimt ketverius metus aš mačiau visko: nuo ašarų dėl sudaužytų porceliano lėkščių iki džiaugsmo, kai sofa pralenda pro duris Birmingamo bute. Krovinių pervežimas į Angliją nėra tik paslauga, tai ryšys tarp žmonių, kurie vieni kitiems turi patikėt savo daiktus. Surask žmogų, kuris atsakys į tavo klausimus be „galbūt“ ir „priklauso nuo visko“. Nes galiausiai viskas priklauso nuo to, ar tavo daiktai atvažiuos sveiki – ir ar tu ramiai sau miegosi tą vakarą Londone, žinodamas, kad sofoje nėra įbrėžimų.