Krovinių pervežimas Anglijon: tik mikroautobusais

Na, žiūrėkit. Jeigu atvirai, per tuos dvidešimt ketverius metus, kiek vežioju daiktus pirmyn atgal, tai mačiau visko. Didžiuliai vilkikai, kurie stringa prie Calais, ir maži mikroautobusiukai, kurie prasmunka pro šonus ir pasiekia Londoną greičiau negu tas kamins, kuriame guli dvidešimt kitų žmonių krovinių. Krovinių pervežimas Anglijon: tik mikroautobusais – skamba kaip siaura niša, bet realiai tai labai populiari paslauga tarp emigrantų, studentų ir tų, kurie persikrausto ne pirmais metais. Žmonės paskambina ir klausia: „Ar verta? Ar tilps? Ar nebrangu?“ Aš čia surašiau atsakymus į klausimus, kuriuos gaunu bene kasdien. Ne viskas idealu, ne viskas juoda balta, bet taip jau yra gyvenime.

Kodėl mikroautobusas, o ne vilkikas?

Ar galiu tiesiog nusinuomoti priekabą ir pats nuvažiuoti į Londoną?

Tai galit, bet pažiūrėkit, per tiek metų mačiau daug tokių herojų. Atvažiuoja su savo Passat'u, priekaba pasvirusi į šoną, o greitkelyi jau iš tolo grasina kelių mokesčiai. Pirma, kelionė su priekaba į Angliją kainuoja daugiau nei atrodo – keltas brangus, mokami keliai, benzinas. Antra, pavargsti nepadoriai. Mes vežame kasdien, žinome, kur nepermokėt už kavą. Trečia, savo mašina gal ir sutaupai šimtą kitą, bet jei sugenda ties M6 – remontas Anglijoje nekainuoja tris litus. Geriau sumokėti žmogui, kuris tai daro dvidešimt metų.

Kuo skiriasi krovinių pervežimas mikroautobusu nuo bendro krovinio vilkike?

Vilkikas vadinamas „dalilo“ paslauga – daliniesi vietą. Tavo sofa gali atsidurti šalia kažkokių metalų, o pristatymas – kai susirenka pilnas krūvis. Kartais lauki savaitę, kartais dvi. Mikroautobusas – tai express. Tu turi savo erdvę, net jei ji ir vadinasi Transit. Kraunam, važiuojam, per dvi tris dienas daiktai jau Thamesmeade ar kur ten reikia. Aišku, kaina už kubą didesnė, bet tu moki už greitį ir už tai, kad tavęs nepamiršta kažkokioje sandėlyje prie Birmingham.

Kodėl kai kurios įmonės atsisako mažų krovinių ir siunčia ieškoti vilkiko?

Oi, čia paprasta – maži kroviniai jiems neapsimoka. Didelės logistikos firmos veikia ant kiekybės. Jiems neįdomus tavo lagaminas su batais. Pas kiekvieną klientą situacija būna skirtingi, todėl ir reikia ieškoti alternatyvų. Taip, aš čia gal kiek griežtai, bet taip yra. Todėl ir egzistuoja tokie kaip aš. Mes specializuojamės į tuos krovinius, kuriems reikia ne tralerio, o keturių ratų ir vairuotojo, kuris žino, kur Londone galima pastoti penkioms minutėms. Nereikia šaudyti iš patrankos į žvirblį.

Kainos ir kaip jas suprasti

Kokia reali kaina už krovinių pervežimą Anglijon mikroautobusu?

Žiūrėkit, jei norit girdėti tikslų skaičių iš karto – aš meluočiau. Nes viskas priklauso nuo to, kas vežama, iš kur, į kur, ar reikia nešti iš penkto aukšto. Vidutiniškai pilnas mikroautobusas iš Lietuvos į Londoną gali kainuoti nuo pusantro iki dviejų su puse tūkstančio eurų. Skamba brangiai? Gal. Bet padalinkit iš keturių su puse kubo. Kartais lygina su lėktuvo bilietu. Nu, sorry, bet lagamino nesiveši trisdešimt. Ir kuro kainos... ne, jos tikrai ne mažėja.

Ar kaina skiriasi, jei važiuoju iš Kauno, o ne iš Vilniaus ar Klaipėdos?

Skiriasi, bet ne drastiškai. Jei esat iš Kauno – super, ten dažnai prisikrauname. Iš Klaipėdos – mums reikia nuvažiuoti, o tai degalai ir laikas. Bet jei krovinys didesnis, tas nuvažiavimas pasidengia. O va jei esat iš kokio Skuodo ar Rokiškio... ten jau gali papildomai kainuoti. Kartais klientai pyksta, kad iš provincijos brangiau. Bet aš juk ne dviračiu atvažiuosiu. Dažniausiai surandam kompromisą – susitinkam didesniame mieste arba prie magistralės.

Kodėl man vieną kartą pasakė 800, o kitą – 1200 eurų už tą patį krovinį?

Na čia gali būti keletas dalykų. Pirma, sezoniškumas. Rugsėjis – kainos šokteli. Antra, gal tąkart buvom pilni, o kitą savaitę – tušti važiuojam atgal. Tuščias reisas verslui nuostolingas, todėl imam mažiau, kad būtų bent kokia nauda. Trečia, nafta kainuoja kaip auksas. Ir dar – ar tas pats vairuotojas matė daiktus? Kartais per telefoną sako: „nu, du lagaminai“. Atvažiuoji – o ten spinta pro duris nelenda. Aš pats kartais per telefoną apsirikstu.

Ar galima mokėti grynaisiais, pavedimu ar dalimis?

Paprastai sumokate avansą, kad užsitikrintumėt datą, o likutį – prieš iškrovimą. Grynaisiais mokama, bet nepatariu temptis dviejų tūkstančių į kiemą. Yra pavedimas, kartais per išmanųjį banką. Dalmokėjis? Su nuolatiniais klientais galim kalbėtis, bet pirmą kartą – ne. Buvęs atvejis, kai pasiėmėm daiktus, o klientas „pamiršo" pinigus. Tada vairuotojas sėdi kaip balta varna. Tai ne smagu. Gerai, kad turime sutartis.

Ką galima vežti ir kaip tilpti

Kiek kubinių metrų tilptų į paprastą mikroautobusą, pvz., Iveco ar Transit?

Standartinis mikroautobusas, ką mes vadiname „šaldytuvu“, turi apie keturiolika–dvidešimt kubinių metrų, priklausomai nuo modelio. Bet čia teoriniai skaičiai. Praktiškai, jei kraunate dėžes, yra tarpai, oras. Realiai planuokite dvylika–keturiolika kubų. Jeigu turit nestandartinių daiktų – fotelį su kojelėmis žemyn – vietos eina kaip vanduo. Būna, žmonės pakrauna per daug, durelės neužsidaro. Geriau pasakyti iš anksto, ką turit.

Ar mano šaldytuvas, dviratis ir trys lagaminai tilps be problemų?

Tilps, garantuoju. Šaldytuką statom vertikaliai, dviratis – nukraunam priekinį ratą (jei reikia), lagaminai – užpildo spragas. Tai standartinis mažas krovinys. Problemos prasideda, kai prie to pridedate akvariumą, sekciją ir keturiasdešimt porų batų. Būna, paskambina išvakarėse: „oi, dar rūsy radom sofą“. Nu, nebefitina. Standartiniam asmeniniam kroviniui vietos užteks. O jei tai jūsų senelio dirbtuvė – reikės didesnės mašinos.

O jei turiu pianiną? Ar mikroautobusas tam tinka?

Pianinas... na, upright – dar galima, jei ne Steinway. Bet reikia žmonių, kurie neša, ir tvirtinimo. Aš nežinau tiksliai, ar tilps pro jūsų duris – tenka matuoti. Sunkiausia dalis – išnešimas iš penkto aukšto be lifto. Svoris apie du šimtus kilogramų. Kartais sakau: samdykit kėlėjus (ar kaip jie vadinasi – pervežėjai? Ne, kėlėjai). Jei pianinas – tai arfa... tada jau tikrai ne. Mikroautobusas netinka labai jautriems gigantams.

Ar galima gabenti augintinį kartu su daiktus – juk tai šeimos narys?

Šiaip apie kates ir šunis reikia kalbėtis atskirai, bet jei klausiate, ar gyvūnas gali sėdėti ant sofos, kraustantis – techniškai taip, bet labai nerekomenduoju. Mikroautobuse gali būti šilta, daiktai slenka, triukšminga. Katė, išgąsdinta, gali iššokti pro praviras duris Birmingemo stovėjimo aikštelėje. Geriau gyvūną vežti pagal taisykles atskirai. Aš asmeniškai nepiktinčiau gyvūno su dvidešimt dėžių. Jei jau be alternatyvų – sakykit, rasis variantas, bet su narvu.

Ar leidžiama vežtis maisto produktus, sūrius, dešras iš Lietuvos?

Šito klausimo gaunu dažnai, ypač prieš Kalėdas. Atvirai? Labai ribotai. Po Brexit pieno produktai, mėsa – rizikinga. Muitinė gali konfiskuoti. Buvęs atvejis, kai klientė vežė šaldytą kugelį ir dešrų. Kontrolieriai atėmė pusę šaldyklės. Ji verkė. Aš irgi nuliūdau, bet aš ne muitininkas. Ką aš darau? Perspėju iš anksto. Neškit sausus produktus, konservus. Gyvulininkystės produktai – nerekomenduoju. Geriau nusipirkit Tesco.

Dokumentai ir muitinė – gyvenimas po Brexit

Ar reikia kokių nors popierių, kai vežu asmeninius daiktus į Angliją dabar?

Reikia. Brexit viską apsunkino, nors žmonės galvoja, kad tai tas pats, kas prieš dvidešimt metų. Ne, dabar Anglija – trečioji šalis. Asmeniniams daiktams reikia sąrašo, kartais reikia įrodyti, kad judate gyventi. Aš važinėju su vairuotojais ir matom situacijas. Vieną kartą pakliuvom į inspekciją – klientas buvo suplakęs sąrašą ant servetėlės. Ne, nepraėjo. Reikia tvarkingai. Ką daryčiau savo draugui? Parašyčiau sąrašą angliškai su apytikslėmis vertėmis. Ir nepamirškit paso.

Kas bus, jei muitinė nuspręs atidaryti visas dėžes ir tikrinti?

Bus nemalonu. Atsivers dėžės, išvirsta trikotažas, muitininkas klausia, ar tai prekybai. Jei daiktai tikrai jūsų ir naudoti, nieko blogo nebus, tik laiko sugaišite. Bet jei tarp kojinių prikrauta cigarečių – tada jau ne mano sritis. Kartais klientai patys nežino, ką rado senelės spintoje. Aš visada klausiu: ar yra alkoholio, tabako, verslo prekių? Jei taip – sakau atvirai: veškit per oficialias įmones. O jei knygos, drabužiai – ramiai eisim. Tik laikas kainuoja, jei tikrina.

Ar tikrai reikia viską deklaruoti, negaliu tiesiog pasakyti, kad tai dovana?

Negalima taip elgtis. Na, gal galima pabandyti, bet aš nepatariu. Mačiau situaciją, kai klientas bandė „pagudrauti“ su elektronika. Muitininkas tik nusijuokė. Asmeniniams daiktams yra taisyklės, ir jei prekės neatrodo naudotos – kils problemų. Verslo prekės = muitas. Aš ne tam dirbu dvidešimt keturis metus, kad pamokčiau apie šešėlinį gabenimą. Rašykite sąžiningai. Kai kurios įmonės ant šito ir stato biznį – meluoja klientui. Nenorėkit būti eiline auka.

Istorijos, kurių nepasakos reklamoje

Ar teko grįžti tuščiam dėl kliento, kuris neatsiliepė?

Oi, buvo. Ne vienas kartas. Važiuoji per visą Europą, prieini adresą – durų niekas neatidaro. Lauki valandą, antrą. (Na, gal ne visą valandą, bet atrodė kaip amžinybė.) Tuščias sugrįžimas – nuostolis. Kartais žmonės pakeičia numerį, kartais pamiršta. Būna, vyras užsakė, o žmona nežinojo. Neseniai toks nutiko – paskambino po trijų dienų, pyksta, kur jo daiktai. Atsakiau: „Sir, you missed your slot“. Gaila, bet aš ne saugykla. Tokie dalykai verčia tikrinti du kartus.

Kokia blogiausia situacija, kurią teko matyti per visą šitą laiką?

Buvo prieš gal dešimt metų – pervežam jaunai šeimai. Daiktai supakuoti maišuose, o ne dėžėse. Aš tąkart pats krauniau ir mačiau, kad problema. Bet klientas sakė: „bus gerai“. Na, drėgmė prasiskverbė. Visi drabužiai suplyšo, pasidarė pelėsis. Dalis kaltės ant mūsų – turėjom atsisakyti. Nuo to laiko visiems sakau: tik dėžės ir lipni juosta. Jokio silpno plastikinio maišelio. Pamoka, kuri kainavo reputaciją. Bet dabar tokių klaidų nebedarom.

Kas nutinka, jei Londone niekas nepriima – ar vairuotojas paliks kieme?

Nepaliks, jei nenorit, kad daiktai dingtų per pusvalandį. Barking rajone palikti dėžių – tai tragedija. Vairuotojas skambins, lauks. Jei niekas neatsiliepia – veš į sandėlį arba grįš neprisikrovęs. Tai kainuoja. Kartais mano, kad mes kaip paštas – numest ir varyk. Ne. Buvo istorija: klientas nurodė nuomojamą butą, o išsikraustymo diena kitą savaitę. Vairuotojas ten stovėjo kaip sterblinis. Teko vežti į saugyklą – klientas pyko ant kainos. Bet ką daryt?

Užsakymas ir praktiniai patarimai

Kiek iš anksto reikia užsakyti pervežimą į Londoną?

Jei norit garantijos – savaite ar dvi. Bet realiai mes susitvarkom ir per tris dienas. Jei turim laisvą mašiną kelyje, sutalpinsim. Vasarą, prieš rugsėjį, ir prieš Kalėdas – rezervuokit mėnesiu į priekį. Tada visi vežasi, ir aš ne stebukladaris. Būna, paskambina penktadienį: „pirmadienį reikia Londone“. Na, jei pasisekė – galim. Bet jei Lenkijoj jau pilnas busas – lieku bejėgis. Ne malonu atsisakyti pinigų. Anksčiau – geriau. Ypač jei turit griežtą išsikraustymo datą.

Ar vairuotojas paskambins prieš atvykdamas?

Žinoma, kad paskambins. Bent jau mūsiškiai skambina. Bet žinokit, Anglijoje mobilus ryšys kai kur tragiškas, ypač Northemptone ar užkampyje. Kartais klientai neima angliško numerio. Aš visada sakau – palikite veikiantį telefoną, įjunkite garsą. Buvo atvejis, kai vairuotojas po langais pralaukė pusvalandį, o klientė miegojo. Po to – gaištas. Mums reikia ne tik adreso, bet ir sąmoningo dalyvavimo. Jei negalit būti – nurodykit kaimyną. Kitu atveju – grįžtame tušti.

Ar galiu pats padėti kelti daiktus į mikroautobusą?

Galit, ir netgi prašom, ypač jei krovinys didelis. Mes ne samdiniai, mes pervežėjai. Aišku, jei sunkūs daiktai, ir jūs nealksnio stoto – pasikvieskit draugą. Vairuotojas padeda, bet vienas prie ilgos sofos – nešiklis. Dar vienas dalykas – draudimas. Jei jūs susižeidžiate nešdami – ne visada čia mūsų atsakomybė, nors... na, žmoniška padėti. Kartais klientai kritikuoja, kad lėtai krauna. O jie krauna atsargiai, kad niekas nesubyrėtų. Galit padėti, bet leiskit dirbti taip, kad viskas atvažiuotų sveiki. (O šitoj vietoj turėjau pasakyti „sveiki“, bet supratot.)

O jei mano laiptinė siaura kaip šliužo uodega – kaip tada išnešite sofą?

Čia jau ne mano sritis, o architektų, kurie projektavo tuos namus. Rimtai – matęs visko. Sofos, kurios netelpa pro duris, tenka išnešti per langą. Arba apversti ant šono. Vieną kartą sofos kampą teko nupjauti. Klientas pats pasakė: „darykit, man svarbiau išsikraustyti“. Penktas aukštas, lifto nulis. Geriau prieš tai nufotografuokit laiptinę ir atsiųskit. Pasakysim arba atsiųsim vyrukus su virvėm. Bet atvirai – ne visada išnešam. Kartais reikia keltuvų.

Kaip supakuoti daiktus, kad jie nebūtų sugadinti kelyje?

Dėžės. Daug kartoninių dėžių. Ir lipni juosta – ne ta, kuri kainuoja tris centus. Matęs, kaip vilkikuose daiktai važiuoja kaip kalnų ola. Mikroautobusu – kitaip: daiktai turi būti surišti. Skaldytuvą apvyniokit plėvele. Stiklus pažymėkit. Ir nieko nedėkit į maišus – vieną kartą tokie maišai suplyšėjo ir drabužiai supelo. O dėl pakavimo blogiausiai dirba tos įmonės, kurioms nenusispjauti – jos tiesiog meta daiktus ant krūvos. Mes taip nedarom. Tvarkingai, tvirtai, su užrašais.

Ar mikroautobusas važiuoja tik į Londoną, ar gali nuvežti ir į Mančesterį?

Londonas – aišku, ten dažniausiai. Bet Anglija didelė. Mančesteris, Birmingemas, Liverpulis – važiuojam. Koks mažesnis miestelis šiaurėje – derinam. Nes laikas ir atstumas auga. Kartais sakau: iki Londono – viena kaina, o iki Edinburgo – kita. Škotija apskritai atskira tema. Bet taip, mikroautobusas nėra pririštas prie M25 žiedo. Tik reikia žinoti, kad kuo toliau, tuo brangiau. Ir ne visada verta gabentis du lagaminus į patį Karaliaus Lango galą.

Išvada

Bendrai, krovinių pervežimas Anglijon: tik mikroautobusais nėra stebuklinga tabletė nuo visų galvos skausmų. Tai greitas, lankstus būdas pervežti asmeninius daiktus, studentų kampelius ar smulkius krovinius, kai nereikia fabriko vilkiko. Aš nieko nepučiu į raudonus matus – yra minusų, yra pliusų. Bet jei norit, kad daiktai atvažiuotų per kelias dienas, o ne per kelias savaites, ir kad vairuotojas žinotų, kurį Londono rajoną vengti penktadienio vakarą – skambinkit. Anksčiau skambinsit, daugiau laiko turėsim viską sutvarkyti be streso. Ir nepamirškit – pakuotė svarbiau nei atrodo.