Krovinių pervežimas Anglijoje mikroautobusu – geriausios kainos

Skamba kiek per gražiai, tiesa? Bet aš jums pasakysiu – krovinių pervežimas Anglijoje mikroautobusu tikrai gali būti ir nebrangus, ir sąžiningas, jei žinai, ko klausti. Dvidešimt treji metai iš eilės važinėju ir vedžioju ekspedicijas nuo Aberdyno iki Braitono. Mačiau dviejų šimtų svarų stebuklus ir mačiau, kaip žmonės sumoka keturis šimtus, o paskui dar du šimtus „už laiptus“. Geriausios kainos ne visai tas pats, kas pigiausia kaina. Kartais sveikiau primokėti trisdešimt svarų, bet turėti ramybę. Šitame tekste surašiau tai, ką paprastai atsakau telefonu po devintos vakaro, kai klientas jau nervinasi dėl rytojaus.

Kainos ir kaip čia viskas apskaičiuojama

Kiek kainuoja krovinių pervežimas Anglijoje mikroautobusu ir ar čia tikrai galima rasti geriausias kainas?

Klausimas, kurį girdžiu kartą per savaitę. Iš Londono į Birmingamą vidutiniškai kainuoja maždaug trys šimtai–keturi šimtai penkiasdešimt svarų, jei kalbam apie standartinį kiekį baldų. Geriausios kainos ne visada reiškia mažiausią skaičių ant popieriaus. Kartais žmonės susigriebia sumokėję du šimtus, bet paskui dar šimtą už laiptus, šimtą už „pasunkintą krovinį“ ir taip toliau. Skaidri kaina yra daug geriau. Mano patarimas – prašykite visko raštu. Jei kaina skamba tarsi gerokai žemiau rinkos, atkreipkit dėmesį.

Kodėl vienur sako du šimtus, kitur penkis šimtus svarų? Ką aš ne taip suprantu?

Suprantat viską teisingai – rinka chaotiška. Vieni dirba vieni, nuosavu tranzitu, be draudimo, be sąskaitų. Kaina maža, bet rizika milžiniška. Kitos įmonės turi ofisus, draudimus, degalų kainas, algas. Skirtumas akivaizdus. Buvęs klientas skambino – vežėjas paėmė du šimtus už Londoną–Leedsą, pusei kelio pareikalavo dar šimto „nes mašina per sunki“. Tokių istorijų – kas antras skambutis. Geriausia kainą rasi ne pagal skaičių, o pagal tai, ką gauni už jį. Pigiausia – dažniausiai be jokių garantijų.

Ar kaina skiriasi, jei vežame iš Londono į Mančesterį, o ne į kaimą Šiaurės Valse?

Oho, taip. Anglijoje mikroautobusai gerai važiuoja magistralėmis. M6, M1 – čia greitai. Bet kai reikia sukti į kaimo kelius netoli Wrexhamo arba žvyrkelius Škotijoje, laikas dvigubėja. Mano vairuotojas Thomas buvo užtrukęs keturias valandas vien dėl to, kad GPS nuvedė į tiltą, kur furgonui ne vieta. Kaimo maršrutai kainuoja brangiau. Be to, ne visur galima privažiuoti prie pat durų. Kartais tenka gabenti daiktus šimtą metrų. Tai užima laiką, o laikas kaip žinia – pinigai.

Ar sekmadienis brangesnis? O vakarinis laikas?

Paprastai taip. Savaitgaliai ir vakarai – ne darbo valandos. Nors Anglijoje daugelis dirba lanksčiai, bet jei vairuotojas turi šeimą ir sekmadienį žiūri futbolą, jūs mokate už tai, kad jis to neatliko. Kai kurios įmonės ima penkiolika–dvidešimt procentų priemoką. Aišku, kartais negalima kitaip – išsikraustymas yra išsikraustymas. Aš asmeniškai nedarau didelio skirtumo tarp šeštadienio ryto ir trečiadienio, bet po aštuonių vakaro – kitas reikalas. Degalai nekinta, bet žmogaus laikas brangesnis.

Techniniai dalykai, kuriuos klientai nuolat pamiršta

Klausiu atvirai – ar mikroautobusas tikrai tilps mano baldams? Aš nelabai matau skirtumo tarp tranzito ir furgono.

Šitas klausimas... Aš jį girdžiu du kartus per savaitę. Yra trumpasis pagrindas, ilgasis pagrindas – jie skiriasi beveik dviejų metrų ilgiu. Jei turite tik lovą ir keletą dėžių, SWB užtenka. Bet jei dviejų kambarių butas? LWB arba net dviguba kabina. Klientai dažnai sako „man mažai daiktų“, o paskui pasirodo, kad mažai – tai du plazminiai televizoriai, trys spintos ir šaldytuvas. Reali situacija: praėjusį mėnesį teko atsiųsti du automobilius, nes vienas nesutalpino. Mastavau iš anksto, bet žmonės kartais patys nežino, kiek turi. Pasverkite, pasimatuokite.

Ar man pačiam reikia nešti daiktus? Nes aš senokai sporto nebelankau.

Jei užsisakote paslaugą su krautuvu – ne, nereikia. Bet vieno vyro paslauga pigesnė, ten jūs turite dalyvauti. Aš visada klausiu: „Ar galit pakelti dvidešimt kilogramų?“ Jei ne – nesakykit, kad galit. Buvęs atvejis: pensininkas JK sakė „ai, dar padėsiu“, o paskui iš nugaros problemos tris savaites. Rizika jūsų. Dviejų vyrų komanda kainuoja daugiau, bet kai vežate šaldytuvą trečią aukštą be lifto – verta. Kai kurie mano klientai paskambina draugui pagalbai. Tai irgi variantas, bet draugai kartais nepasirodo.

Ką daryti, jei sofa nepereina pro duris? Ar tai jau mano problema?

Deja, dažniausiai taip. Mes vežame, nenešame ir nedemontuojame – nebent sutarta kitaip. Kartais durų rėmai siauri, kampiniai sofos nepralenda. Aš turiu įrankių dėžę, bet aš ne baldininkas. Vieną kartą Londone turėjom grąžinti sofą atgal, nes niekaip pro laiptinę. Klientas pyko – suprantu, nervai. Bet jei neišmatuojate prieš tai, aš ne stebukladarys. Patarimas: išmatuokite ne tik sofą, bet ir durų angą. Jei reikia – montuotojas prieš pervežimą. Kitaip gali baigtis tuo, kad daiktas stovi koridoriuje, o vairuotojas laukia už papildomą mokestį.

Ar tikrai reikia dėžių, ar galiu daiktus sukišti į šiukšlių maišus?

Dėžes patartina, bet nėra griežto įstatymo. (Nors dabar pagalvojau – verslo siuntoms tikrai reikia tvirtesnės pakuotės, o asmeniniams gal ir ne.) Šiukšlių maišai yra blogiausia idėja. Praėjusią savaitę klientas supakavo knygas į maišus iš vieno tų... kaip ten vadinasi... tų plastikinių laisvai parduodamų parduotuvių. Maišai plyšo prieš pat įkeliant. Nuotrauka nepakeliamai liūdna – knygos ant šaligatvio. Naudokite kartonines dėžes, lipnią juostą ir burbulinę plėvelę. O drabužius galima ir maišuose, bet tik tvirtesniuose. Aš vežu dviračius, žolės pjovimo mašinas – viską. Bet knygoms reikia dėžių.

Laikas, sutartys ir kas nutinka blogai – o nutinka toli gražu ne visada gerai

Kiek iš anksto reikia užsakyti pervežimą Anglijoje mikroautobusu, kad gautum gerą kainą?

Savaitė – idealu. Dvi – dar geriau. Bet realybė? Vakar paskambino vyrukas, reikėjo rytoj. Pasisekė, kad turėjom tuščią langą. Kuo arčiau data, tuo mažiau galimybių derėtis. Penktadieniai, mėnesio pabaigos, rugsėjo pradžia – okupuota. Jei planuojate persikraustymą iš Londono į Braitoną kovą, skambinkite jau vasarį. Kainos tuomet nežemiausios, nes paklausa didelė, bet garantuotai rasite patikimą įmonę. Laukti paskutinės minutės ir ieškoti „geriausios kainos“ – tai kaip ieškoti skrydžio per Kalėdas už trisdešimt eurų. Teoriškai galima, praktiškai – kančia.

Ar gali nutikti taip, kad vežėjas paprasčiausiai nepasirodo? Aš jau atsikaičiau butą ir turiu raktus iki vakaro!

Gali. Ir nutinka. Ypač su tais, kurie renkasi iš skelbimų lentos arba Facebook puslapio be jokių atsiliepimų. Buvęs klientas, vardu Andrius, laukė tris valandas WC išorėje Brixtone. Vežėjas išjungė telefoną. Tokių istorijų – minios. Rimtos įmonės paprastai nepasilieka, bet jei kaina žemiau rinkos tris kartus – klauskite savęs kodėl. Aš asmeniškai neprisimenu, kad būčiau neatvažiavęs, bet... šiaip taip, visko būna. Blogas oras, avarija. Skirtumas – kad mes perskambiname ir siūlome alternatyvą. O sukčiai tiesiog dingsta. Visada turėkite planą B.

Ar turiu mokėti užstatą ir kiek? Bijau, kad apgautų.

Užstatai normalu – tai jūsų ir mūsų garantija. Bet ne daugiau kaip dvidešimt–trisdešimt procentų. Jei prašo penkiasdešimt arba viso mokesčio iš karto į asmeninę sąskaitą – signalas pavojaus. Aš dirbu taip: mažas avansas, likutis grynaisiais arba pavedimu po iškrovimo. Kartais žmonės piktinasi dėl avanso, bet pagalvokit patys – jei jūs atšauktumėte paskutinę minutę, mes prarandam dieną. Tai sąžininga. Tik nepulkite į rankas tiems, kurie verčia mokėti pilną sumą prieš tai, nei pamatote vairuotoją. Tokių – nereikia net kalbėti.

Ar aš galiu važiuoti kartu su kroviniu? Taupau ant traukinio bilieto.

Dažniausiai taip, jei vietos pakanka priekyje. Standartinis tranzitas turi tris sėdimas vietas, bet dažnai ten guli rankiniai įrankiai, planšetė. Jei krovinys užpildė visas vietas... tada ne. Be to, tai ne taksi paslauga – draudimas keleiviams kitoks. Aš leidžiu sėsti, jei vienas žmogus ir mažas lagaminas, bet katei reikia narvo. Prisimenu atvejį, kai klientė bandė įsispausti su dviem vaikais ir šunimi. Teko atsisakyti – atleiskit, bet saugos diržai tik trys, o šuo lakstyti negali. Pasitarkite iš anksto, nes staigmenų vairuotojai nemėgsta.

Draudimai, rizika ir teisiškai keblūs dalykai

Kas atsakingas, jei dings mano vaizdo plokštė? Jie sako, kad aš pats blogai supakavau.

Čia amžinas ginčas. Draudimas „goods in transit“ dengia daiktus, bet yra sąlygų. Jei supakavote šūdinai ir plokštė sudužo be išorinės žalos – kaltė jūsų. Bet jei dingsta dėžė iš furgono – be diskusijų vežėjo atsakomybė. Aš visada patariu fotografuoti elektroniką prieš pakrovimą. Ir rašyti sąrašą. Jei daiktas vertingas – paminėkite. Nes be įrodymų net draudimas padės ne kažin ką. Buvęs atvejis: klientas pyko, kad dingo dėžutė, bet sąraše jos nebuvo. Atsiprašiau, bet rankos surištos.

Ar vežėjas privalo turėti draudimą kroviniui, ar tai mano rūpestis?

Privalo. Bet tiksliau – turėtų privalėti. (Ar tai įstatymas? Atrodo taip, bet tiksliai nežinau visų ES direktyvų atmainų po Brexit.) Tačiau rinkoje pilna tų, kurie važinėja be nieko. Jei klausiate mano patarimo – visada prašykite draudimo poliso kopijos. Aš siunčiu be problemų. Jei atsisako arba muša šakėmis – sudie. Tikra istorija iš praeities: furgonas atsitrenkė į aikštelėje stovėjusį automobilį, krovinys liko nepaliestas, bet jei būtų buvę kitaip ir be draudimo – katastrofa. Nežaiskite rusiškos ruletės su savo daiktais. Geriau brangiau, bet apdrausta.

Ar galiu atgauti dalį pinigų, jei paslaugą atliko blogai ir vėlavo keturias valandas?

Teoriškai taip. Praktiškai – priklauso nuo sutarties. Daugelis smulkių vežėjų jos neturi. Ar turėtų turėti? Taip. Bet realybė. Jei vėlavo dėl jūsų kaltės (nesurinkote daiktų) – ne. Jei dėl jų – reikalo tvarka. Aš esu delsinęs pusvalandį dėl M25 spūsčių. Klientui nulenkiu galvą, atsiprašau. Vieną kartą grąžinau dvidešimt penkis svarus už valandos laukimo trukdį. Bet tai buvo sąžininga. Jie neturėjo lifto, o aš pasiunčiau tik vieną vyrą vietoj dviejų. Mano kaltė. Jei be priežasties – tiesiog atsakykit ir spręskite civilizuotai.

Vietos, keliai ir Anglijos specifika

Kaip yra su parkavimu Londone? Juk ten sunkiai surandi vietą susimokėti, ką jau kalbėti apie furgoną.

Skausminga tema. Londone, ypač Centre, SW1, WC zonose – parkavimas kosmaras. Mūsų furgonai dažnai per dideli standartinėms vietoms. Jeigu vežate iš Kensingtono buto, gali tekti atlikti „dvigubą parkavimą“ su pavojaus signalais. O baudos – iki šimto trisdešimt svarų. Rimtos įmonės tai įskaičiuoja į kainą arba perspėja. Kai kurie klientai sako „pastatysit prie pat laiptinių“. Ne, nepastatysim, jei ten raudona linija. Reali situacija: laukiau keturiasdešimt minučių, kol klientas gavo parking permitą. Tai laikas, o laikas kaip minėjau – pinigai. Planuokite iš anksto.

Ar vežėjas privalo padėti iškrauti, jei aš gyvenu trečią aukštą be lifto?

Jei apmokėta už nešimą – taip. Jei ne – tėra pareiga iškrauti prie slenksčio. Aš pats esu kėlęs spintą į septintą aukštą Paryžiuje, bet čia Anglija, čia... na, ne Paryžius. Be to, po dvidešimt ketverių metų nugara nebe ta. Jeigu žinote, kad nėra lifto, pasakykite. Mes tada atsiunčiame du vyrukus arba įskaičiuojame papildomą laiką. Kliento kaltė slepti, kad liftas neveikia. Trys aukštai be lifto iškrovimo metu gali pridėti valandą darbo. Ir vairuotojas turi teisę atsisakyti, jei tai nebuvo sutarta iš anksto.

Ką daryti, jei naujas adresas – restricted zonoje, tokioje kaip Bristolis centre?

Londonas turi ULEZ, Bristolė – CAZ zonas. Jei furgonas senesnis, taršos mokestis krenta ant kliento arba vežėjo – priklauso nuo susitarimo. Aš visada pasitikrinu registraciją prieš važiuodamas. Klientai dažnai net nežino apie šiuos apmokėjimus. Pavyzdžiui, kovo mėnesį važiavome į Birmingham CAZ – trisdešimt svarų per dieną. Nesu įpratęs to nuslėpti, bet mažesnės įmonės kartais pamiršta paminėti. Jūsų teisė žinoti. Be to, rezidenciniai leidimai kai kuriuose rajonuose galioja tik tam tikroms valandoms. Anglijoje perkraustymai mikroautobusu reikalauja logistikos, ne tik vairavimo.

O jei vežu tik seną šaldytuvą ir dviratį – ar tai per mažas krovinys vežti Anglijoje?

Kitaip nei jūs galvojat. Maži kroviniai yra kasdienybė. „Kelionės su daliniu kroviniu“ paslauga – būtent tai. Jūsų šaldytuvas ir dviratis užims kelis kvadratinius metrus, o likusi vieta – kitam klientui. Kaina tokiu atveju mažesnė, nes mokate už erdvę, ne už visą furgoną. Vieną kartą vežiau tik dvidešimt dėžių knygų iš Oksfordo. Pačiupau, nuvežiau, perdaviau. Nereikia turėti pilno namų, kad kreiptumėtės. Tik būkite pasiruošę – kartais reikia palaukti dieną ar dvi, kol susidėlios maršrutas ir furgone atsiras jūsų vieta. Tas pats galioja ir vienetiniams balams.

Apie vežėjus – lietuvius, anglus ir visus kitus

Kodėl kai kurie vežėjai Anglijoje dirba be sąskaitų ir ar tai normalu?

Normalu tai nėra legalu, bet normalu tai pasitaiko. Ypač tarp pavienių vairuotojų. Jie gauna grynuosius, nedeklaruoja VAT, o klientas sumoka mažiau. Trumpalaikėje perspektyvoje – visi laimingi. Ilgojoje – jei kažkas nutinka, jūs neturite įrodymų. Aš rašau sąskaitas kiekvienam klientui, net jei jis sako „nereikia“. Reikia. Nes jei ryt pradings daiktas, o poryt prireiks – kas ką įrodys? Žinau, skamba biurokratiškai, bet dvidešimt keturi metai verslo išmokė: popierius gelbsti gyvybes. Internete pilna abejotinų skelbimų. Atsargiai.

Kaip atskirti rimtą perkraustymo įmonę Anglijoje nuo tragiško „wagon-man“?

Žiūrėkite į smulkmenas. Interneto svetainė? Atsiliepimai Google Maps arba Trustpilot? Ar atsako į el. paštą tą pačią dieną? Ar prašo per daug avanso? Vieno vyro su tranzitu gali ir užtekti, bet jei profilio nuotrauka – nublukęs BMW, o ne furgonas, tai keista. Rimti žaidėjai turi UTR numerius, draudimą ir sąskaitas. Aš nesakau, kad kiekvienas privalo turėti devynias mašinas. Pats pradėjau su vienu senatiniu Ford Transit. Bet turėjau draudimą. Turėjau švarų vardą. Jeigu kaina ir sąlygos skamba per gerai, kad būtų tiesa – tikėkitės problemų. Taip yra visada.

Ar geriau kreiptis į lietuvišką komandą, dirbančią Anglijoje, ar į vietinę anglišką?

Asmeninis pasirinkimas. Lietuviai dažniausiai supranta emigrantų realijas – žino, kad persikraustymas įvyksta savaitgalį, kad reikia lankstumo, kad gali reikėti informuoti dėl skrydžio į Kauną rytoj. Anglai kartais labiau įstatymais paremti, bet ir brangesni. Aš dirbu su abiem rinkomis. Lietuviškų bendrovių privalumas – kalba, kultūra, supratimas. Minusas – ne visos tvarkingai moka mokesčius. Angliškų – stabilumas, bet šaltumas. Štai kurios britų įmonės neturi kantrybės kalbėti lėtai, jei anglų kalba stringa. Aš atvirai: rinkitės pagal jausmą po pokalbio, ne pagal kainą ar vėliavą.

Ar galiu mokėti grynaisiais ar tik pavedimu – ir ar tai turi įtakos kainai?

Grynieji vis dar karaliauja šitame versle. Ypač smulkiuose pervežimuose. Daugelis mieliau ima grynuosius, nes pavedimai krenta per tris dienas. Bet rimtos įmonės priima abu. Kainos skirtumas... nebent bandote apgauti mokesčių inspekciją, ko aš nesiūlau. Aš dabar pagalvojau – seniau grynieji būdavo pigesni, bet dabar viskas viens. Tiesiog po darbo nenoriu stovėti banke. Padarom taip: pavedimas iki iškrovimo arba grynieji rankoje. Jei manote, kad grynieji sumažins kainą šimtu svarų – greičiausiai taip ir bus, bet tada jūsų teisinė apsauga nulinė. Geriau oficialiai.

Ar reikia leidimų, jei pervežu verslo siuntas, o ne asmeninius daiktus?

Čia dviprasmiška. Asmeniniai daiktai – jokių leidimų, tiesiog krovinys. Verslo siuntos – Operator Licence, jei viršijate tam tikrą svorį arba vežate atlygintinai kitiems. Tikslaus svorio ribų nežinau atmintinai – gal keturios tonos, gal mažiau, tegu teisininkai tikslina. Bet smulkių siuntų pervežimui Anglijoje mikroautobusu paprastai užtenka standartinio draudimo. Jeigu vežate dešimt dėžių prekių parduotuvei – tada jau kitaip. Verslo siuntoms gali prireikti CMR arba kitų dokumentų. Geriau pasitikrinkite, nei vėliau sėdėti pasienyje ir aiškintis su HMRC. Aš asmeninius daiktus vežu daugiau, ten paprasčiau.

Koks yra pats blogiausias dalykas, kurį matei per dvidešimt tris metus perkraustymų versle?

Trys istorijos varžosi dėl pirmos vietos. Pirma: klientas nurodė neteisingą adresą, mes atvažiavome, o ten tuščias laukas netoli Liverpoolio. Antra: viena įmonė paliko krovinį aikštelėje per naktį Londone, rytą – tuščia. Trečia: šaldytuvas atsidarė kelyje, o mes to nežinojom. Sviesto dėmės iki šiol mano košmare. Bet blogiausia – kai žmonės pasitiki blogais vežėjais, o paskui praranda ne daiktus, o ramybę. Daiktus galima pakeisti. Bet stresą per išsikraustymą... tas ilgai lydi. Geriausia kaina visada yra ta, kurią sumoki be graužaties po to.

Na, ir ką dabar daryti?

Krovinių pervežimas Anglijoje mikroautobusu tikrai gali būti nebrangus, bet geriausią kainą rasi ne pagal skaičių ekrane. Rasi pagal žmogų, kuris atsako telefonu, pasako viską kaip yra, nepaslėpdamas mokesčių ir nedrausdamas tavęs kaip krovinio. Jei skaitai tai ir galvojai apie savo baldus – paskambink, pasikalbėkim. O jei ne pas mane – tai į bet kurį kitą, kas nesiskundžia kainomis, o dirba sąžiningai. Sėkmės persikraustant. Nepamirškite lipnios juostos – knygoms. Kiti daiktai gali ir palaukti, bet knygos tik į dėžes.