Krovinių pervežimas Anglija: mikroautobusų paslaugos reguliariai – vieno seno vežėjo pastebėjimai

Dvidešimt ketverius metus vežioju baldus, dėžes ir žmonių prisiminimus tarp Lietuvos ir Anglijos. Per tiek laiko su mikroautobusais pravažiavau kilometrų, kuriuos geriau nesumarinuočiam. Krovinių pervežimas Anglija: mikroautobusų paslaugos reguliariai skamba kaip sausas biuro terminas, bet iš tikrųjų tai dažnai chaotiškas procesas, kur svarbu ne laikas internete, o tas vairuotojas, kuris 3 valandą nakties rūko prie Doverio uosto ir galvoja, kaip sutalpinti tavo šaldytuvą tarp dviejų kartoninių dėžių. Jei ieškote vežėjo reguliariam gabenimui, žinokite – ne viskas auksas, kas blizga, ir ne kiekvienas „penktadienis Londonas–Vilnius“ vyksta kaip per sviestą.

Vežimas mikroautobusu – kaip tai veikia praktiškai

Ar tikrai tokie reisai vyksta reguliariai, kas savaitę, ar čia tik reklama?

Kai kurie vežėjai taip ir sako – „kas savaitę važiuojam“. Realybė? Kartais taip, kartais ne. Aš pats stengiuosi išlaikyti grafiką, bet būna savaičių, kai telpa tik vienas reisas, o kitą savaitę – trys. Tai priklauso nuo kiekio ir klientų. Jei kas nors jums sako, kad metai iš metų be defektų kiekvieną pirmadienį išvažiuoja – pasižiūrėkite į kalendorių. Gyvenimas vingiuotas. O ir mikroautobusų paslaugos reguliariai reikalauja bent kelių užsakymų, kad maršrutas ekonomiškai apsimokėtų. Kitaip vairuotojas važiuoja pusiau tuščias, pinigus skaičiuoja paskui, o savaitgalį namie žiūri, kaip kiti dirba.

Kiek dienų dažniausiai trunka visas pervežimas nuo durų iki durų?

Na, iš Lietuvos į Angliją su pilnu kroviniu – dvi trys dienos. Kartais greičiau, jei pasiseka su Eurotuneliu ir eilės trumpesnės. Būna ir keturios, jei kas nors stringa – ne tik jūsų daiktai, bet ir kiti kliento daiktai reikalauja daugiau laipinimo. Aš kartą Vilniuje turėjau laukti penkias valandas, nes žmogus dar neišrinko savo daiktų. Tos trys dienos tapo keturiom. Viskas realu. Ir dar – atsiminkite, kad krovinių pervežimas Anglijos kryptimi per Vokietiją ir Belgiją nėra sprinterio bėgimas, o atsarginės dienos jūsų planų tikrai nepaminksinos, atvirkščiai – leis vairuotojui nepervargti.

Ar mikroautobusas tiks didesnių baldų gabenimui, pavyzdžiui, spintos ar sofos?

Tiks, bet reikia galvoti. Mikroautobusas nėra fūra, ten erdvė ribota. Bet jei sofą sugebame išardyti arba įkišti kampu – dažnai sutalpnam. Kartais klientas sako: „o pas mane didelė L-formos sofa“. Aš tada jau žinau – arba paimsim du reisus, arba teks kažką palikti. Buvęs atvejų, kai spinta viršuje, o dviratis štai čia – ir viskas aukštai iki lubų. Veža. Tik va, iškraunant reikia kantrybės, nes daiktai slenka kaip Tetris, o rankos būna pavargusios ne šiaip sau, ypač jei prieš tai dar teko bristi laiptais aukštyn.

Ar mano daiktai važiuoja tiesiai iš mano buto į naująjį, ar bus perkeliami kitam automobiliui pakeliui?

Tai čia svarbus klausimas, kurį ne visi užduoda, o paskui pyksta. Daugelis mikroautobusų važiuoja tiesiogiai – ypač jei pilnas krovinys. Bet būna, kad maršrute surenkami daiktai ir fiziškai nesutampa, kad viskas tilptų į vieną mašiną. Tada galbūt reikia perskraustyti kitoje pusėje. Aš stengiuosi to vengti, bet kartais logistika negailestinga. Svarbu – prieš perkraustymą sutarti aiškiai. Ne visi vežėjai jums pasakys tiesą, kai kurie tiesiog pasiima pinigus ir palieka jus su viltim, kad viskas bus gerai, o po to nebeatsiliepia telefonu.

Ar galiu važiuoti kartu su vairuotoju, jeigu turiu tik kelis lagaminus?

Negaliu. Na, ne, negalima. Teisiškai keleiviai ir krovinys mišriame režime – tai ne autobusas. Kartais, aišku, žmonės to klausia, nes matau, kad nori sutaupyt skrydžio bilietui. Suprantu, bet rizika man per didelė. Jei kas atsitiks, draudimas gali netaikyti. Tai jau verčiau pasiimkite Wizz Air ir susitinkam kitoje pusėje. Aš pats dėl kelių šimtų eurų arbatpinigių galvos nesuksiu, kai galiu prarasti licenciją. Nors vos nesu tokio prašęs prieš kelerius metus, kai lėktuvai nebeskraidė dėl pandemijos – bet vis tiek atsisakiau, nes taisyklės yra taisyklės.

Kainos ir ką gauni už pinigus

Kiek realiai kainuoja pervežimas į Angliją mikroautobusu, jei turiu dviejų kambarių buto daiktus?

Skaičiai... nuo tūkstančio iki dviejų tūkstančių eurų, priklausomai nuo atstumo ir aukštų. Londone be lifto? Pasiruoškite, kad vairuotojai nustos kvailai šypsotis. Nes jei reikia neštis iš penkto aukšto – tai nebe transporto paslauga, o sporto šaka. Kaina formuojasi iš degalų, kelių mokesčių, keltų arba tunelio bilietų ir žmogaus valandų. Kartais klientai skambina, sako: „o internete radau už 700“. Gerai, tačiau paklausykit, ar tame tarpe viskas įskaičiuota. Nes registracija Anglijoje – visai atskira eilutė sąskaitoje, kurią pamiršta paminėti pigiausi skelbimų autoriai.

Ar kaina priklauso nuo savaitės dienos, man reikia būtent penktadienio?

Taip. Penktadienis ir savaitgalis – brangiau, nes visi nori atostogų. O ir vairuotojai irgi žmonės, nori kada nors namo parvažiuot. Aš pats savaitgaliais paprastai imu papildomą mokestį, nors kartais ir neužsibrėžęs – tiesiog rinkos dėsnis. Tai ne turgus, bet paklausos įtaka čia jaučiasi. Krovinių pervežimas Anglija kryptimi savaitės viduryje – antradienis, trečiadienis – dažnai sklandžiau ir pigiau. Žmonės to nepagalvoja, o galėtų. Jei turite laisvės rinktis datą – pasiūlykit tokį laiką, kai kelias mažiau užsitempęs ir vežėjas neprašo priderbtos premijos.

Ar reikia mokėti avanso, ir koks yra normalus avansas šioje srityje?

Paprastai – trečdalis arba pusė. Aš imu pusę, nes yra buvę, kad vežu daiktus, o žmogus kitoje pusėje „dingo“ – neatsiliepia, neatvyksta. Tada sėdi su svetimais baldais Londone ir galvoji, ką daryt. Avansas apsaugo abi puses. Jei vežėjas prašo visų pinigų iš anksto – aš jūsų vietoje susimąstyčiau. Negrįžtamų bilietų šioje rinkoje nestinga. (Ai, reikėjo pasakyt – „negrįžtamų“ atvejų, bet supratot.) Tai geriau saugokite savo piniginę ir mokykitės mokėti pagal etapus, o ne viską iš karto.

Kas dar gali pabranginti siuntą staiga, jau prasidėjus procesui?

Papildomi metrai. Ne, ne centimetrai – o tai, kad klientas prisimena paskutinę minutę: „o dar turiu šaldytuvą rūsyje“. Ok, bet rūsys – šlapias, šaltas, ir daiktai ten ropščiasi lauk ilgiau. Arba aukštas. Penktas aukštas be lifto – papildomos poros valandų darbo. Kartais klientas sako: „o gal dar paimsim kaimyno dviratį?“. Ne, negalima, mes jau pilni. Tokie pokyčiai stringina visą grafiką. Geriau iš karto viską suskaičiuoti. Nors, prisipažinsiu, ir aš kartais pamirštu paklaust apie lifto buvimą, o paskui keikiuosi pats sau, kad vėl nepasitikslinau.

Ar verta lyginti kainas, ar čia viskas sukasi apie pasitikėjimą?

Lyginti verta, bet tik iki tam tikros ribos. Kai kurie per mažai ima – tai arba be draudimo, arba nelegalus darbas. Buvau matęs kompanijų, kurios veža kainomis, iš kurių aš nei kuro nenusipirkčiau. Kaip tai įmanoma? Aišku, kad ne. Paskui tos mašinos stringa kelyje, nes neturi normalaus aptarnavimo. Pasitikėjimas svarbu, bet ir kvitas dėl draudimo turi būti. Kaina turi būti vidutinė rinkoje, o ne iš apačios. Pervežimas į Angliją mikroautobusu – tai ne konkursas radęs pigiausiai laimėjo, o ilgas procesas, kur reikia proto ir kantrybės.

Kelias, patikimumas ir kas realiai vyksta pakeliui

Kur dažniausiai stringama – Eurotunelyje, kelyje per Prancūziją, ar kur nors kitur?

Doverio uostas ir Folkestono tunelis – klasika. Kartais dėl maltos ar vėjo keltai vėluoja, tada tupi porą valandų kieme ir rūkai. Prancūzijoje keliai geri, bet policijos postai... na, jie mėgsta kontroliuoti mašinas su užsienio numeriais. Belgijoje – spūstys ties Liuksemburgu. O Vokietijoje – remontai. Kartą buvome sustoję six (na, šešias) valandas prie Kolnio, nes avarija ant tilto. Tokie dalykai. Krovinių pervežimas Anglija link nėra tiesė, bet labiau vingiuotas žygis, kurį įveikia tik kantrūs ir ne prie kiekvienos kvailybės pykstantys žmonės.

Ar mikroautobusai genda pakeliui, ir kas tada daroma su mano daiktais?

Genda. Ir dar kaip. Prieš dešimt metų man pačiam Londone sugedo sankaba – teko rinkti kitą mikroautobusą ir perkelinėti viską gatvėje. Klientas šokinėjo, aišdu, ne iš laimės. Tai dabar aš važinėju tik su mašinom, kurias žinau kaip savo penkis pirštus. Bet taip – gedimai pasitaiko. Rimti vežėjai turi partnerių tinklą, kurie gali perimti krovinį. O kiti... kiti skambina ir sako: „laukit savaitę“. Tai štai jums ir skirtumas tarp profesionalo ir mėgėjo, kai reikia spręsti čia ir dabar, o ne kitą mėnesį.

Kaip žinoti, ar mano daiktai tikrai važiuoja ta mašina, kurią rodė?

Paklauskite numerio ir, jei galite, patikrinkite mašiną prieš pakrovimą. Rimti vežėjai nesislepia. Aš pats siunčiu nuotrauką klientui, kaip daiktai sukrauti. Be to, dabar yra sekimo programėlės – nors ne visur jos veikia, ypač tunelyje. Būna, kad žmonės skambina iš Lietuvos: „kur jūs?“ O aš tunelyje, ryšio nėra. Pasitaiko, kad mašina, kurią matote internete – švieži ir balta, o atvažiuoja ruda, subraižyta. Čia jau red flag, kaip sako anglai. Nepasimeskit. Aš vieną kartą ir pats apsirikau su skelbimo nuotrauka – gėda prisipažint, bet taip buvo.

Ar žiema smarkiai veikia tokias mikroautobusų siuntas į Angliją?

Žiema... na, Kalėdų metu sniegas Vokietijoje gali sustabdyt net tanką. Praėjusiais metais gruodį buvome įstrigę čia pat, prie Lenkijos sienos, tris valandas. Nei pirmyn, nei atgal. O jei dar kalnai Austrijos ar Šveicarijos kryptimi – geriau aplenkti. Bet tiesiai į Angliją per Prancūziją – galima, tik lėčiau. Vairuotojai pavargsta greičiau, tamsu, slidžia. Tai žiemos mėnesį reikia turėti atsarginę dieną. O ne kaip vasarą – penktadienį išvažiavom, sekmadienį jau žolytę pjoviam kažkur netoli Birmingemo, ir saulė šviečia iš giedro dangaus.

Ar visi vairuotojai moka angliškai, jei reikia bendrauti pasienyje?

Turėtų mokėt. Bet ar visi? Tikrai ne. Aš moku, nors akcentas kaip iš Kauno pakraščio, bet susišnekam. Buvo vairuotojų, kurie pasienyje rodydavo tik pasą ir juos tikrindavo ilgiau, nes negalėjo paaiškint, kas krovyje. Tai gali stringinti. Jei vežėjas samdo tik lietuviškai kalbančius vaikinus – gerai jums, bet blogai muitinėje. Anglų kalba ten būtina, ypač post-Brexit. Dokumentai dabar daugiau, klausimų daugiau. Tai viena iš tų sričių, kur teoriškai reikia turėti vertėją, bet praktiškai – vairuotojas pats turi tempti visą laidą ir atsakyt už krovinį.

Daiktai, draudimas ir ką galima, o ko – nelabai

Ar reikia kokių nors dokumentų siuntai į Angliją, ar tiesiog kraunam ir važiuojam?

Brexit viską pakeitė. Dabar prekių siuntoms reikia sąrašų – proforma sąskaitų, kartais muitinės deklaracijų. Ne viskas, kas stumdoma mikroautobuse, yra „perkraustymas“. Jei perkraustymas – turi būti naudoti daiktai, buitiniai. O jei naujas kompiuterius dvidešimt vienetų – jau prekyba. Tada muitai, papildomi mokesčiai. Aš pats nesu muitinės tarpininkas (nors kartais atrodo, kad privalau būti), bet žinau pagrindus. Geriausia – turėti daiktų sąrašą ir jo nesukt galvos dėl kiekvienos smulkmenos paskui, kai jau vėlu kažką keisti.

Ar vežėjas draudžia mano daiktus, jei kas atsitiks avarijos metu?

Turėtų draust. Rimti – draudžia CMR arba perkraustymo draudimu. Bet aš mačiau atvejų, kai žmonės lieka be sofos padangos, nes draudimo nebuvo. Klausimas paprastas: „Ar turite draudimą?“ – ir tada paprašykit numerio arba poliso. Jei vengia atsakyti – valinkit. Aš pats turiu, bet prisipažinsiu, prieš porą metų pusmečiui buvau pametęs galiojimą tarp dviejų mašinų – per tą savaitę, aišku, nieko nevežiau. Bet būna tokių, kurie drąsiai veža be nieko. Jūsų daiktai, jūsų rizika, jūsų galvos skausmas vėliau, kai niekas neatsako.

Ar galiu siųsti augalus, maisto produktus ar alkoholį?

Augalai – ne, alkoholis – gal su apribojimais, bet aš vengiu. Maistas ypač pavojingas, nes jei suges kelyje – kvepia nekaip, o ir sanitarinės taisyklės griežtos. Kartą klientas įgrūdo šaldytuvą su šviežia mėsa. Neišeinant iš Doverio, muitinė atidarė. Viskas. Gražus pokalbis, dokumentai, o mėsa – šiukšlyną. Nuo tada kiekvienam sakau: jokių produktų. Alkoholis – galbūt butelis kito, bet ne visą dėžę. Nors, tiesa, čia jau ne mano stiprioji pusė (gal ir galima daugiau, bet aš nenoriu rizikuoti muitinėje, kai darbo ir taip daug pakeliui).

Kas atsitinka, jei mano daiktai kelyje sumaišomi su kita svetima siunta?

Jei sutarta dėl bendro krovinio – maišysis. Bet rimtai – viskas turi būti sužymėta. Aš naudoju spalvinius lipdukus ir sąrašus. Buvęs atvejis prieš kokius šešis metus: dvi šeimos, vienodos dėžės iš IKEA, abiejų pavardės pasirodo beveik identiškos. Mistika. Viena dėžė nukeliavo neteisingai, ir tik po savaitės radom. Dabar dvigubai sakau – rašykite savo vardą didelėmis raidėmis ant kiekvienos kampo. Ir daiktų sąrašas – ne šiaip popierius, o realus nuorodų šaltinis, kurį galima pasitikrinti net akla vairuotojo tamsia valanda nakties.

Ar verta patiems pakuoti dėžes, ar palikti vežėjui?

Patys. Absoliučiai patys. Ne todėl, kad vežėjas blogai pakuotų, o todėl, kad pakuodami patys žinote, kas viduje. Aš kai randu dėžę ant kurios parašyta „svetainė“ – man tai nieko nesako. Gal ten stiklas, gal vilnonis kilimas. O jei parašyta „stiklas – rankšluosčiai apačioje“ – aš jau žinau, kad negaliu mesti. Žinoma, mes padedam prikrauti, kartais ir popierių atsivežam, bet pakuotės kūrimas – jūsų darbas. Kitaip vėliau ieškote dėžės su „slaikais“ (sluoksniais?) ir niekas kitas jūsų chumoro nesupranta, o daiktai nukenčia.

Įkrovimas, iškrovimas ir realios problemos

Kiek vairuotojai padeda nešti daiktus iš buto, ar tik sėdi kabinoje?

Na, aš nešioju. Bet iki tam tikros ribos. Jei namas be lifto ir aukštas – vienas žmogus nepadarys stebuklo. Mes paprastai esam du – vairuotojas ir jo bendrakeleivis, jei toks yra. Bet jei pianinas – reikia jūsų ar samdytų žmonių. Standartas – pakrauti iki mašinos durų (iki mašinos, ne į butą). O likusias kelis metrus – jūsų zona. Gerai pagalvokit, ar draugai padės, nes samdyti steivus Londone – brangus malonumas. Aš pats kartais ir padaugiau paimu, bet tada jau vakare skauda ne mano problemą, o tiesiog nugarą žiauriai, ko pats prisiprašau.

Kas, jei į naująjį adresą reikia atvažiuoti vidurdienį, o vairuotojas vėlavo?

Būna. Kelias yra kelias. Aš stengiuosi skambinti ir perspėti, bet tunelis, spūstys – nesikontroliuoja. Jei jūs tiksliai derinatės su agentu dėl buto rakto grąžinimo – padarykit atsargą dienos. Sakau tiesiai – ne visada pataikau minutėle. Yra buvę, kad Londone praradau pusdienį dėl vienos gatvės remonto. Klientas pyko, bet ką padarysi? Raktas padėtas po kilimėliu, laiptinė atvira. Atsidarom, iškraunam. Gyvas esam. Kitą kartą sueis tiksliau, bet vasarą su karščiais ir asfalto darbai tik pašėlusiai stringa prie kiekvieno kampo.

Ar galiu prieš siuntimą apžiūrėti tą mikroautobusą?

Būtinai apžiūrėkit. Bent jau per Zoomą arba nuotraukas. Aš nė karto nesu atsisakęs parodyti mašiną. Jei vežėjas slepia – klaustinkit kodėl. Kartą klientas atsisakė mūsų paslaugos, nes pamatė, kad mūsų Mercedes turi nutrintą ratlankį. Tai... na, aš nesupratau, bet jo teisė. Svarbiausia – švara viduje. Ar nėra rūdžių, ar grindys netekusios. Nes jei grindys aprūdijusios – jūsų baldas stovi ant rūdžių tris dienas. Bet tikrai, švaros lygis pasako daugiau nei metai ar markė, nors kartais su tokiais reikalavimais pavargsti ir norisi tiesiog važiuoti.

Ar galima Anglijoje palikti daiktus saugojimui, jei dar neturiu naujo būsto?

Taip, daugelis mūsų turi sandėlius – Hertfordshire arba netoli Londono. Aš pats turiu priėjimą prie vieno garažiuko (ai, sandėlio) ten. Bet apie tai reikia kalbėti iš anksto, ne paskutinę dieną. Ir žinokit – sandėlis kainuoja. Priklauso nuo kubinių metrų. Kartais žmonės galvoja, kad tai nemokama paslauga. Ne. Kita vertus, galim palikti savaitei, mėnesiui. Tik reikia sutarties, nes jei kas nors nutiks – kas atsakingas? Aš nenoriu sau prisiimti atsakomybės už jūsų senelės servizą metams į priekį be jokio raštiško patvirtinimo iš abiejų pusių.

Ko dar paklausti vežėjo, kol nepasirašiau sutarties?

Paklauskite, ar egzistuoja kas savaitę grįžtamas reisas. Ar jie paima iš bet kurios Lietuvos vietos, ar tik iš Vilniaus ir Kauno. Ar suteikia vienkartines pakavimo medžiagas, jeigu (ai, ne jeigu – jei) prireiks. Ar jie kada nors yra praradę krovinį ir kaip atlygino. Šitus klausimus užduodu aš pats, kai kalbu su partneriais. Ir svarbiausia – ar jie supranta, kad ne tik krovinys važiuoja, bet ir žmogaus gyvenimo istorija. Nes daiktai – tai ne plastmasė. Tai prisiminimai. O prisiminimų negalima vežti bet kaip. Bent jau aš taip galvoju jau dvidešimt ketverius metus, ir per tiek laiko dar neišsiunčiau nieko pro šalį.

Išvada

Krovinių pervežimas Anglija: mikroautobusų paslaugos reguliariai nėra raketų mokslas, bet reikalauja nei daug, nei mažai – tiesiog sveiko proto ir tinkamo pašnekovo. Renkitės tuos, kurie nebijo parodyti mašinos, paaiškinti kainą ir prisipažinti, kad kelias kartais būna sudėtingas. Po dvidešimt ketverių metų galiu pasakyti tik tiek: patikimas vežėjas sutaupo ne pinigų, o nervų. O nervai, ypač perkraustantis į kitą šalį, yra brangesni už bet kokį antikvarinį servizą. Saugokite save ir savo daiktus, o jei kils klausimų – skambinkite senam vežėjui, kuris melo nemėgsta.