Krovinių pervežimas 24/7 mikroautobusais į Angliją – pasakau kaip yra, be puošybos

Žinai, kai žmonės skambina vienuoliktą vakaro ir sako, kad studentas jau rytoj turi butą Mančesteryje, o daiktai dar Kaune? Aš tokias istorijas girdžiu dvidešimt trečius metus. Tarptautiniai perkraustymai, smulki siuntelė, visas butas – viskas košė. Jei svarstote apie krovinių pervežimą 24/7 mikroautobusais į Angliją, pabandysiu paaiškinti be tos įmoninės šlakstymosi per kelius. Tiesiog dviejų žmonių pokalbis. Aš, kuris matė viską – ir gerą, ir blogą, ir tokį vidutinišką, kai vežėjas pamiršta kur pasuko. Kartais atsakau naktį, kartais pats miegu, bet žodis žodyje – realybė, ne pristatymas akcininkams.

Kaip čia viskas veikia apskritai

Kas gi čia per paslauga – 24/7 krovinių gabenimas mikroautobusais į Angliją?

Aš tiesiog paimu mikroautobusą, paprastai Sprinterį ilgu ratų baze, sukraunu tavo dėžes, ir važiuoju. Per Lenkiją, Vokietiją, gal Prancūziją, Calais arba Eurotunelį, o tada Doveris ir toliau į Bristolį, Londoną ar kur ten reikia. 24/7 reiškia, kad skambutis dvyliktą nakties gali būti atsakytas, jei aš budiu. Daugelis važiuoja su surinktais kroviniais – kelių klientų daiktai viename reise. Kartais, jei labai skubu, važiuoju beveik tuščias. Buvo atvejis: meistrui reikėjo įrankių Birmingame pirmadienį. Mes išvažiavom šeštadienį naktį. Atvežėm sekmadienį vakare. Taip ir veikia.

Ar galiu paskambint trijų nakties ir tikėtis, kad sutvarkysit pervežimą į Londoną?

Na, priklauso kam skambini. Didelėm įmonėm? Atsakiklis. O mažiems vežėjams, kur patys savininkai kaišioja nosį į viską – aš, pavyzdžiui, keliu ragelį, jei tik neužmigęs. Kartais balsas būna toks, lyg ką tik išrautas iš sapno, ir net nepykščiau jei taip pasirodys. Bet jei turiu vairuotoją kelyje į Londoną, galiu su juo susisiekti ir suderint kitą pakrovimą. Tik neprašyk oficialaus pasiūlymo trijų nakties. Tada jau rašau kainą ant popiergalio mintyse ir ryte atsiunčiu normalų sąskaitą. Būna ir taip.

Ar galiu kartu važiuoti kaip keleivis su kroviniu iki pat Anglijos?

Gerai, šitas klausimas mane kaskart paveja. Teisiškai, jei mikroautobusas registruotas kaip krovininis, keleivis neturi teisios važiuot per visą kelią iki Anglijos. Yra tokių, kurie paima neoficialiai trumpiems atstumams, bet per sieną – ne. Calais muitinėje klausinėja, o jei randa žmogų tarp dėžių, gali grąžinti atgal arba apkrauti baudomis. Tokių istorijų teko girdėti iš kolegų. Aš nepraktikuoju. Skriskit lėktuvu, bus pigiau nervams. Ypač jei kelyje kas nors nepasiseka – vairuotojas atsakingas, bet jūs sėdėsite kaltas be jokios apsaugos.

Pinigai, skaičiai ir kaip nepasimesti

Kiek realiai kainuoja perkraustymas mikroautobusu iš Lietuvos į Londoną dabar?

Dabar, jei turim pilną Sprinterį buities daiktų nuo Vilniaus iki Londono, kaina svyruoja nuo devynių šimtų iki tūkstančio keturių šimtų eurų. Bristolį ar Nottinghamą pasiekus, gali papildomai kainuoti šimtas ar du. Viskas priklauso nuo to, ar ekskursinis reisas, ar surenkamasis. Buvęs klientas skundėsi, kad kažkas davė septynis šimtus. Aš pasakiau – skambink jiems. Po trijų dienų skambina atgal, klausia, ar dar turiu vietos. Deja, jau nebeturėjau. Šiaip kuro kainos pašokusios, ir tie dyzelio kvapai kelyje mane taip pat nervina, bet ką padarysi.

Kodėl vieni prašo aštuonis šimtus, o kiti tūkstantį tris? Kur čia šuo pakastas?

Jei kas nors šiuo metu siūlo visą mikroautobusą iki Anglijos už aštuonis šimtus, rimtai klausk, ar jie apskaičiavo kurą. Vokiečiai paima keturis penkis šimtus vien už dyzelį, tunnelis dar šimtą. Kur logika? Arba jie desperatiškai ieško darbo, arba – o čia jau baisiau – pasiims užstatą ir paprašys dar prie muitinės, arba apskritai paliks tave ant ledo. Tikros įmonės turi draudimą, CMR, muitinės brokerius (na, ne visos brokerius turi, bet aš turiu). Tai vis kainuoja. Aš stengiuosi būti per vidurį. Ir taip, kaina priklauso nuo atstumo ir kiekio.

Ar galima derėtis dėl kainos, ar čia fiksuotai kaip parduotuvėje?

Derėtis galima, bet yra riba. Jeigu tavo daiktai nesudaro pilno krovinio ir gali palaukti kelias dienas, kol surenkam kitus klientus – sutinku numest šimtą kitą. Bet jei nori, kad važiuoju šiandien, išskirtinai, be sustojimų ir dar naktį per Prancūziją – tada ne. VIP aptarnavimas kainuoja. Be to, derantis neprimesk vairuotojui, kad jis turi dirbti dvigubai už tą pačią kainą. Aš tą patį vairuotoją siunčiau į Angliją gal jau dešimtą kartą. Jei jis patenkintas, tavo daiktai saugūs. O jei ne – na, žinai, mikriuku neužtenka gera nuotaika ilgam keliui.

Kiek prieš reikia užsisakyti, kad viskas būtų sklandu?

Darbo dienomis – savaitė idealu. Savaitgaliui – dvi. Bet krovinių pervežimas 24/7 mikroautobusais į Angliją tam ir egzistuoja, kad ne visada sklandu. Buvo, paskambino moteris antradienio rytu – iš jos atšovė kiti vežėjai, penktadieni reikėjo būti Londone. Iš pradžių galvojau, neįmanoma. Tada pažiūrėjau į tvarkaraštį, pershiftinau vieną dalinį krovinį kitam vilkikui ir sutvarkiau. Bet tokie stebuklai – reti. Jei mėgsti stresą, gali laukti paskutinės minutės. Aš senatvėje jau to streso nebenoriu.

Krauname daiktus – ką galima, ko ne

Kiek kilogramų ir kiek kubų telpa į tą mikriuką? Ar visas mano butas?

Standartinis ilgas Sprinteris – maždaug penkiolika kubinių metrų ir tūkstantis du šimtai kilogramų krošnio. Bet realiai tūris griauna daiktus labiau nei svoris. Čiužinys užima du kubus, o sveria kaip pūkas. Knygų dėžės – mažos, bet nugaros laužo. Jei sakai "tik studija", gali reikšti penkis kubus ar penkiasdešimt, priklauso ar gyveni kaip vienuolis ar kaip aš, su krūvom nereikalingų daiktų. Siųsk nuotraukas. Tikrai. Nepasakyk "ten nedaug to" ir tada atidaryk sandėlį. Būna ir taip. Dažnai.

Ar galiu kišti šaldytuvą, skalbimo mašiną ir dar tą gigantišką sofą?

Buitinė technika – taip, bet tuščia. Skalbyklėje vanduo plius duobės Vokietijoje lygu katastrofa. Šaldytikas stovi vertikaliai, apjuostas juosta. O ta sofa – pamatuok ne savo duris, mano mikroautobuso duris. Kartą Kaune praleidau keturiasdešimt penkias minutes bandydamas sugalvoti, kaip įgrūsti kampinę sofą pro galines duris. Nepavyko. Teko palikt. Klientas pyko, aš irgi pykau ant savęs, bet fiziškai neįmanoma. Taip kad matuok iš anksto. Ir apjuosk stalčius. Jie išsineria važiuojant. Nemalonu girdėti tą dūžį tunelyje.

Ar reikia pirkti specialių pakuočių, ar užtenka dėžių viskas sutalpinti?

Dėžės – draugas. Šiukšlių maišai plyšta. Plastikiniai konteineriai geri, bet atima erdvę. Jei pervežimas 24/7 skubus, kartais viskas verčiama į lagaminus. Irgi sueina, bet dėžės sunešiojamos kaip tetris. Vienas dalykas – lipdukai. Net jei tik "virtuvė" ar "miegamasis". Kai iškraunu Notingame vienuoliktą vakaro tamsoje, nenoriu atidarinėti kiekvienos dėžes ieškodamas patalynės. Ir juosta. Nepirk tos iš turgelio, ji atsiklijuoja šaltyje krovininėje. Erzinantis dalykas, kai dėžės atsidaro savaime. O pritvirtint daiktai turi stovėti kaip prikalti, nes kelyje viskas juda.

Dokumentai, muitai, Brexit – tas skausmas

Ar po Brexit liko kažkas nepasikeitusio ar viskas tapo sudėtingiau?

Brexit viską apvertė. Anksčiau krauni Vilniuje ir varyk iki Londono be perstojo. Dabar reikia muitinės formalumų beveik viskam. T1 tranzitas, eksporto deklaracijos, kartais importo išankstinis pranešimas. Jei namų apyvokos daiktai – sąrašas ir asmens tapatybė. Bet jei yra kažkas parduodamo – senas kompas, nenaudojamas telefonas – tampa prekyba. Tada reikia PVM, sąskaitų, EORI. Buvo vaikinas, vežė automobilio detales, neturėjo EORI. Prasisvaidė Calais aštuonias valandas. Prarado sutartį. Dabar HMRC perkaosi kaskart kitaip ir paskutinį mėnesį girdėjau apie kokį nors naują pranešimą mažos vertės kroviniams, bet pilnai nesu tikras, kaip ten tiksliai – mano brokeris tvarko, o aš vairuoju.

Ar aš pats turiu pildyti popierius, ar jūs visa tai sutvarkote?

Jeigu aš dirbu savo darbą, aš tvarkau. Bet tu privalai duoti tikrą sąrašą. "Asmeniniai daiktai" sueina, jei vertingi daiktai nenurodyti kaip prekės. Būna klientų, kurie sako, kad nieko parduodamo nėra, o tada randu keturis naujus televizorius pakuotėse. Atsiranda problemų. Ir žinai, dokumentai kartais keičiasi – prieš porą savaičių atrodo kažkas pasikeitė su importu į UK, bet mano biuras tai sugaudė. Svarbiausia – būt atviram, kas viduje. Muitinė turi nosį. Jei jie uzuosia, kad meluoji, atidarys kiekvieną dėžę. Ir tu ten stovėsi apsikabinęs pagalvę.

Kas jei krovinys užstringa pasienyje – kaip tada surasti savo daiktus?

Jei sustabdo muitinėje, daiktai laukia sandėlyje prie uosto – Doveris, Calais, kartais Roterdamas jei važiavom kita kryptim. Kasdien kaupiasi saugojimo mokesčiai po nemokamos paros. Čia ir prasideda bėdos su pigiais vežėjais – jie nepamoka mokesčių, palieka krovinį, ir staiga tu pats kalbiesi su anglais ar prancūzais. Skaudu. Aš į skaičiavimą įtraukiu standartinį trijų dienų buferį. Jei ilgiau – dalimės kaštais. Atrodo sąžininga. Kai kurios įmonės žada, kad "viskas bus gerai", bet neįtraukia jokių rizikų. O tada staiga skambina iš muitinės, o jie – dingę.

Blogi scenarijai, apgavystės ir kaip išvengti košmarų

Ar pasitaiko, kad daiktai atvažiuoja sudaužyti? Kokia čia reali rizika?

Rizika visada yra. Du tūkstančiai penki šimtai kilometrų vibracijos daro savo. Bet dažniausiai viskas sulūžta kraunant ir iškraunant, o ne važiuojant. Mačiau, kaip laisvai samdomas vaikinas svaidė dėžes su etikete "stiklas", nes lijo ir norėjo greičiau baigti. Todėl aš su Anglijos maršrutu dirbu daugiausia su dviem tais pačiais vairuotojais (na, dabar jau trim, nes Tomas grįžo iš Norvegijos). Jie žino, kad negalima. Jeigu veži televizorių ar porcelianą – sakyk. Supakuosiu kitaip. Ir ne, negarantuoju, kad IKEA spintelė liks be įbrėžimo – ji ir žiūrint subraižoma. Bet kad griuvenomis atvešiu – garantuoju, kad ne.

O jei sugeda pats mikriukas kur nors tarp Kylio ir Doverio?

Gedimai atsitinka. Per visą laikotarpį gal trys keturi rimtesni. Jei variklis ar dėžė – krauname tavo daiktus į kitą mikroautobusą, jei turim ryšį. Šalia Frankfurto ar Briuselio dabar daug kolegų. Per dvylika valandų perkeliam. Jei kamera – pats vairuotojas tvarko. Problema su biudžetiniais vežėjais, kurie turi vieną seną transitą – kur jų atsarginis planas? Jo nėra. Tavo daiktai stovi garaže Bavarijoje, kol jis surenka pinigus remontui. Aš laikau du mikroautobusus, kad nors kažkas visada sukasi. Senas, bet prižiūrėtas. Kad ir kaip būt, aš pats važiuodavau dažniau prieš dešimt metų, dabar tiesiog organizuoju.

Kaip atskirti normalius pervežėjus nuo tų, kurie paims užstatą ir dingsta?

Klasikinė schema: penkiasdešimt proc. avansas per Revolut, kaina žemiau rinkos, graži svetainė. Realūs pervežėjai ima dvidešimt-trisdešimt proc. arba nieko iki pakrovimo. Tikrink, kiek metų įmonei. Prašyk susitikt pasirašyt sutarties – sukčiai to nekenti. Ir jei visi atsiliepimai iš praėjusio mėnesio, parašyti sulaužyta lietuvių kalba – bėk. Teko girdėt apie "Jonuką", kuris surinko šešis šimtus eurų užstatų ir išjungė telefoną. Feisbuko puslapiai nemokami, atsimink. Aš sutartis rašau net ir ant popiergalio, jei reikia. Svarbu, kad liktų įrodymas. Be to, kainos turi atitikt realybę – jei skamba per gerai, kad būtų tiesa, taip ir yra.

24/7 realybė, maršrutai ir kiti gyvenimiški dalykai

Ar jūs tikrai dirbat naktimis ir savaitgaliais, ar tai tik graži frazė?

Dirbu. Daugelis – ne. Jie parašo "24/7" ant svetainės dėl Google, o šeštadienio vakare telefonas nutylęs iki pirmadienio. Kai sakau krovinių pervežimas 24/7 mikroautobusais į Angliją, turiu omeny, kad esu kėlęs ragelį Velykų sekmadienį ir kraunęs daiktus vidurnaktį prieš Kalėdas. Bet ir aš žmogus – kartais miegu. Jei skambini šeštadienį trijų nakties ir nekeliu, palik žinutę. Atsikambinsiu per pusę septynių. Įmonės, kurios žada, kad atsilieps bet kuria minute, dažniausiai meluoja. Arba turi naktinį darbuotoją už minimumą. Kuris dažniausiai irgi miega.

Ar vežate tik į Londoną, ar ir į mažesnius miestus – tarkim Linkolną ar Velšą?

Londonas – lengva. Ten visi važiuoja. Bet mikroautobusas gali nuridenti į Bristolį, Kardifą, Birmingamą, Notingamą. Mažesni miestai – Leesteris, Kovenris – galbūt kitą dieną, nes reikia sugrupuoti pristatymus. Jei esi vienintelis į Linkolnšyrą, gali tekti mokėti už tuščią kelią atgal, nes atgalinis krovinys nėra garantuotas (pasakyčiau, kad tikrai ne, bet nenoriu žlugdyt planų). Taip, vežam. Tik nesitikėk Londono kainos, jei galutinis taškas – kaimelis prie Peak District kalvų. Vairuotojui reikia grįžt namo, o benzinui reikia pinigų. Šiaip iš pradžių norėjau pasakyt, kad ir į Edinburgą vežam, bet verčiau ne – per daug abejonių su keliu ten.

Ar reikia mokėti papildomai, jei reikia pristatyti į patį Birmingamo centrą?

Taip, bet ne visada pinigais. Miestų centrai – siauros gatvės, žalieji zonų ribojimai, nėra kur sustot. Mano vairuotojas gali atrasti vietą, bet jei tai penktadienis vidurdienis, centriniame Birmingame praleisim valandą ieškodami. Kartais paprašau, kad daiktus pasiimtum cento pakraštyje ar parkinge. Jei privaloma įvažiuot, įskaičiuoju laiką. O laikas yra pinigai. Žinok, buvo atvejis Hounslow – vairuotojas suko ratus keturiasdešimt minučių, kol klientas atsiliepė. Bauda už stovėjimą – dvidešimt svarų. Ne mūsų kaltė, bet vis tiek nemalonu. Tai jei lauki siuntinio, laikykit telefoną prie ausies.

Ką daryti, jei krovinys vėluoja ir aš jau be sofos gyvenu?

Sveikas atvykęs į logistiką. Diena-kita vėlavimo per du tūkstančius penkis šimtus kilometrų – erzina, bet nebūna taip retai. lietus Prancūzijoje, eilės ties Dartford keltu, muitinės loterija – viskas kaupiasi. Daugelis duoda langą, ne tikslią valandą. Jei sėdi tuščiam bute laukdamas lovos, nusipirk pripučiamą čiužinį ar viešbutį nakčiai. Aš visada sakau: neplanuok gyvenimo aplink tikslią pristatymo valandą, planuok aplink dieną. Jei sakau trečiadienį – tikėkis trečiadienio vakaro arba ketvirtadienio ryto. Ir atsiliepk telefonu, kai esu dvidešimt minučių iki tavęs. Nekentiu stovėti draudimo zonose. Viename apskritai man neleido stovėt – policininkas siuntė ratuot.

Apmokėjimas, sutartys, draudimas – sausi, bet būtini dalykai

Ar tinka mokėti grynaisiais, pavedimu, o gal kortele vairuotojui?

Banko pavedimas – karalius. Grynieji ant pakrovimo pasitaiko, bet aš moku mokesčius, tai man reikia popieriaus. Kriptovaliuta? Dieve ne. Jei kas siūlo Bitcoiną už pervežimą, bėk vadinas. Aš priimu dalį grynais paėmimo metu, jei pažįstu, kitaip – septyniasdešimt proc. iš anksto, trisdešimt pristatymo metu. Kortelę? Terminalas biure yra, bet vairuotojai netampo jo per Europą. Prancūzijos užkampiuose internetas stringa. Tiesiog persivesk. Saugiau mums abiem. Beje, pavedimas dar labiau apsaugo, jei kas nepasiteisina – turi įrodymą. Grynieji savaime neblogai, bet tik su sutartimi.

Ar reikia rašyti sutartį, ar užtenka žodinio susitarimo?

Raštiškai. Visada. Net jei paprastas laiškas su kaina, datomis ir apibūdinimu. CMR waybill taip pat rankoje. Bet dėl aiškumo – sutartis. Buvo prieš mėnesį, klientas sakė, kad aš žadėjau antradienį. Aš atsimenu, kad žadėjau langą antradienį-trečiadienį. Jei nebūtų rašto... (na, palauk, raštas buvo, tik aš pats paskubomis neaiškiai suformulavau datas). Matot? Net aš padarau klaidų, kai rašau greitai. Raštiškas įrodymas gelbsti abi puses. Nebūna tada "o aš galvojau, kad tu turėjai galvoje". Žodžiai išsisklaido, popierius lieka.

Ar verta pirkti atskirą draudimą, ar standartinis paketas užtenka?

Mikroautobusai turi vežėjo atsakomybės draudimą, kuris CMR konvencijos ribose moka maždaug aštuonis eurus už kilogramą. Penkių kilogramų kompiuteriui – keturiasdešimt eurų. Juokinga. Jei veši vertingus daiktus, elektroniką, senienas – pirk visos rizikos krovinio draudimą. Viena kita procento nuo vertės. Klientas kartą vežė senovinę gitarą į Liverpulį. Atsisakė papildomo. Gitarą pristatėm sveiką, bet jei būtų įskilusi – būčiau atidavęs penkis šimtus eurų? Ne. Aš miegu ramiau, kai žmonės apdrausti. Pats apsidraudes. Tu irgi turėtum. Nors žmonės galvoja, kad tai svetimi pinigai, kol nenutinka.

Sezonai, laikas ir kiti patarimai

Kiek laiko prieš reikia rezervuoti, kad tikrai išvažiuotumėte naktį iš šeštadienio į sekmadienį?

Jei tai tas specifinis langas – naktis iš šeštadienio – rašyk trečiadienį, geriau pirmadienį. Savaitgaliniai naktiniai reisai į Angliją yra populiariausi. Visi nori atvažiuot sekmadienio rytą, kad naujoje vietoje praleistų dieną. Ir tiek to. Jei skambini penktadienio popietę – atleisk, vairuotojai jau suplanuoti, maršrutai sudėlioti. Aš negaliu telepatiškai sukurti mikroautobuso. Žinoma, kartais nutinka atšaukimo – žmogus pats sutinka parduoti butą ne ten arba viza vėluoja. Tada gali įšokt paskutinę minutę. Bet jei esi planuotojas – planuok. Ypač jei nori kad važiuotume dieną – šviesu, saugu, vairuotojas mato ką krauna. Naktį tamsoje viskas vyksta greičiau, bet ir rizikos daugiau.

Ar reikia galvoti apie sezoną, orus, kokią savaitę geriau pasirinkti?

Vasarą – beprotybė. Birželis, liepa, rugpjūtis, visi kraustosi. Kainos šauna aukštyn, vietų mažiau. Žiemą? Pigiau, tačiau keltai atšaukiami per audras. Spalis-kovas, trumpos dienos, pakrovimas tamsoje. Sausį Notingame iškraunam tamsiai, šlapia, vairuotojas dirbo priekinių žibintų šviesoje, buvo net nepatogu. Nuotykis, žinoma, bet ne malonus. Jei turi pasirinkimą – pavasaris. Gegužė. Bet jei neturi, 24/7 paslauga žiemą reiškia, kad vairuojame naktimis, kad išvengtume kalėdinio eismo. Kartais net smagiau, nes mašinų mažiau. Bet keliai slidu, vairuotojai pavargę. Aš pats žiemą važiuoju rečiau – jau nebe tie metai, kai man dvidešimt buvo.

Išvada

Tai va. Dvidešimt treji metai kelių, muitinių, sugedusių vamzdžių ir laimingų klientų Londone. Krovinių pervežimas 24/7 mikroautobusais į Angliją yra paprastas dalykas, kol nesusiduri su smulkmenom. Rinkitės vežėją, kuris kalba tiesiai, rašo kainas aiškiai ir nebijo pasakyti "aš nežinau, bet sužinosiu". Jei manęs paklausit, ar verta – sakyčiau, kad verta, bet nesišdinkite galvą į smėlį dėl kainų ir dokumentų. Skambinkit, klauskite, lyginkite. O tada – geros kelionės jūsų daiktams ir ramybės jums.