Krovinių gabenimo procesas į Angliją: paprastas ir greitas

Žinai, kai žmonės sako, kad krovinių gabenimas į Angliją yra kažkokia raketų mokslas? Nu, taip tikrai neatrodo, kai dirbi tai jau... oho, gal dvidešimt ketvirti metai eina. Atrodo, kaip vakar buvo tas pirmas reisas į Londoną su senąja „Sprinter“, o dabar žiūri – viskas taip pasikeitė. Bet esmė išlieka ta pati: reikia paimti tavo daiktus, saugiai nuvežti į Didžiąją Britaniją ir perduoti. Aišku, po Brexit prisidėjo popierizmo, bet vis tiek, jei žinai ką darai, viskas vyksta paprastai ir greitai. Svarbiausia – nesitikėti stebuklo už keliasdešimt eurų, kai kalbama apie tarptautinį pervežimą.

Iš pradžių – visada baisiausia

Kaip iš viso prasideda krovinių gabenimas į Angliją?

Tu parašai ar paskambini – dabar dažniausiai į tą patį WhatsApp. Klausiu: ką, iš kur, kada ir kiek maždaug. Kartais žmonės nežino kubatūros, tai bandau išsiaiškinti per baldus: sofa, spinta, dvidešimt dėžių. Tada žiūrime datas. Ne visada turiu laisvą mašiną kitai savaitei, ypač jei sezonas. Užsiregistravus ateina sutartis, bet perskaityk – ten atsakomybių ribos, nieko baisaus. Tada rezervuojam langą ir lauki. Jei pats pakuoji, viena eiga; jei ne – siunčiu savo komandą.

Kiek iš anksto reikia užsakyti pervežimą?

Idėlu – bent dvi tris savaites, bet aš ir savaitės gale buvau suorganizavęs. Būna taip, kad paskambini penktadienį, o sekmadienį jau kraunami daiktai. Bet čia ne taisyklė, čia čiūlė. Vasarą ir prieš Kalėdas – visai kas kita. Tada net mėnesis iš anksto kartais per mažai. Yra klientų, kurie planuoja pusmetį į priekį, o yra tokių, kurie rytoj turi išsikraustyti iš buto ir raudona diena šviečia. Su pastaraisiais sudėtingiau, bet irgi įmanoma, tik kaina gali šoktelti. Tokia jau rinka.

Ar galiu pats supakuoti daiktus, ar reikia jūsų žmonių?

Gali pats, tik tada atsakomybė – tavo. Būna, žmonės taupo, supakuoja į pirmos kainos parduotuvių dėžes, o paskui stebisi, kodėl lėkštės atvažiavusios trūkinėjusios. Mes pakuojam su burbuline plėvele, kartonu, lipnia juosta – spec. medžiagomis. Bet jei tu pats turi tvarkingų dėžių ir žinai, kaip suvynioti – valio. Tik nepamiršk žymėti, kas viduje. Kartais žmonės rašo „virtuvė“ ant dvidešimt dėžių, o paskui Anglijoj nebežino, kur tas svarabus puodas dingo. (Atsiprašau, kartais maišau Airiją su Anglija – ten, kur jūs kraustotės.)

Popieriai, Brexitas ir kiti džiaugsmai

Kokius dokumentus reikia paruošti siuntai į Londoną?

Po Brexit viskas pasidarė... įdomiau. Reikia packing list'o – sąrašo daiktų su vertėmis. Jei vežame asmeninius daiktus, muitai dažnai apeinami, bet popieriai vis tiek reikalingi. Gyvenimo liudijimas, būsto sutartis, kartais darbo sutartis – viso to gali pareikalauti muitinė. Aš ne 100 proc. tikras dėl kiekvieno atvejo, nes pareigūnai kartais patys nežino ko nori tą savaitę. Bet packing list – šventas dalykas. Be jo gali tikėtis patikrinimo. O ten jau gali prasisukti savaitėlė, kol išsiaiškins.

Ar po Brexit viskas pasikeitė su muitais?

Pasikeitė, taip. Anksčiau rasdavai maistą šaldytuve, kartą net šprotų aliejų vežiau – dabar to nebebus. Maistas, augalai, gyvūnai... stop, kūlė velniop. Dėl muito – asmeniniai daiktai, jei naudoti pusmetį ir daugiau, paprastai muito nemoka. Bet nauji baldai? Elektronika? Oi, gali būti pridėtinės išlaidos. Būna klientai slepia, kad baldai nauji, o paskui ant muitinės prašosi tarpininko pagalbos, o ten jau kainos didėja. Tiesiog būk atviras. Matyt, neprotingai verta rizikuoti dėl kelių eurų sutaupymo.

Kas jei muitininkai nusprendžia patikrinti mano dėžes?

Tada prasideda fun'as. Atidarom, rodom. Jei gerai supakovota – greitai uždaro. Jei pamato chaosą, daiktai be sąrašų – gali užtrukti. Kartais tikrina vienetines dėžes, kartais visą mašiną. Mačiau atvejį, kai atidarė dėžę su labai asmeniniais daiktais. Todėl dabar visada perspėju: nepakuokite to, ko nenorėtumėte parodyti nepažįstamam. Patikrinimas prailgina kelią diena-dvi, bet retai kai sugriauna viską. Taip, nervina, ypač jei skubu. Bet tai jų darbas, ne mano valia.

Ar reikia kažkokių specialių leidimų vežti baldus?

Baldams kaip tokiems – ne. Jei antikvariniai, labai vertingi, iš ypatingų medžiagų, gal reikia CITES. Na, retai kada pas mane taip būna. Dažniausiai – paprasta sofa iš universalios parduotuvės ar senelės komoda, kurią jau nori išmesti, bet sentimentai neleidžia. Specialių leidimų ne. Užsirašai packing list'e „used personal furniture“ ir varai. Bet jei vežate 47 vienodus naujus fotelius... tada jau ne asmeniniai daiktai, tada prekyba. O prekyba – kitos kalbos ir kiti mokesčiai. Būk sąžiningas, viskas bus greičiau.

Kainos, datos ir kiek tai trunka

Kiek kainuoja pervežimas iš Lietuvos į Angliją vidutiniškai?

Oi, tas klausimas... Jei kalbam apie pilną furgoną krovinių, tai nuo 800 iki 2000 eurų. Jei dalinis – nuo 200-300 už kubinį metrą. Kas lemia? Kur iš kur (Vilnius ar Zarasai?), kur į kur (Londonas ar kaimas Škotijoje). Antras dalykas – sezonas. Balandis-rugpjūtis brangiausiai. Žiemą pigiau, nes mažiau kas kraustosi. Kartais duodu kainą, o klientas sako, kad „pas kaimyną kitaip“, tai atsakau – kaimynas galbūt veža tuščiu furgonu atgal, tada gali pigiau. Logistika sudėtinga, bet sąžininga.

Ar kaina priklauso nuo datos? Pastebėjau, kad rugpjūtį brangiau...

Pastebėjai teisingai. Rugpjūtis ir rugsėjo pradžia – išprotėjimas. Studentai, šeimos prieš mokyklas, visi nori tuo pačiu metu. Furgonų trūksta, kaina juda į viršų. Balandis ir gegužė irgi pikai. O sausį, vasarį – nu, dykynė. Kartais einame į kompromisą: vežame ne tą savaitę, o kitą, ir sutaupome šimtą kitą. Nesu tikras, ar kiti metais bus lygiai taip pat, nes kuro kainos šokinėja, bet tendencija sezoniškumo – kaip Kalėdos, neginčyjama.

Kiek laiko važiuoja krovinys į Birminghamą, pavyzdžiui?

Iš Lietuvos per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją į Birminghamą mašina keliauja 3-5 dienas. Į Londoną – 2-4. Į Plymouthą – gal 5-6. Tai priklauso nuo to, ar tiesioginis reisas, ar su perkrovimais. Mes dažnai darome kolektyvinius – paimame keletą klientų, tada sukrauname į vieną didelę mašiną terminale. Tada gali užtrukti diena-kita daugiau, bet kaina mažesnė. Ne visi to nori, bet tai būdas, kaip gabenti krovinius į Angliją greitai ir neskausmingai. Aš linkęs derinti pagal kliento kišenę.

Ar yra paslėptų mokesčių, apie kuriuos man niekas nepasakys?

Jei dirbi su normalia firma – neturėtų būti. Bet aš mačiau tokių, kur žmogui prieš pristatymą skambina: „Jūsų krovinys sveria 200 kg daugiau, reikia primokėti 300 eurų“. Būna ir taip. Tad aš siūlau sutartį su fiksuota kaina. Pas mane jei ką primeta mašina – mano bėda, ne tavo. Muitinės mokesčiai – atskira istorija, apie juos pasakau iš karto. Bet paslėptų „tarpininkavimo“ ar „kuro antkainių“ neturi būti. Jei kaina per maža, kad tikėtumėsi – kažkur bus kabliukas. Paprasta logika, kurios kas antras pamiršta.

Daiktai, dėžės ir augalai (taip, augalai)

Ar jūs pakuojate, ar turiu pats?

Čia jau aptarėm truputį, bet paaiškinsiu atskirai. Mes galime – ateina žmonės, atsiveža medžiagas, suvynioja. Kainuoja papildomai. Bet dažnai moterys, kurios žino, kad vyras tik trukdys, pakalvoja pačios. Tada duodu sąrašą: dėžės, plėvelė, lipni juosta (ir ne ta skaidri, kas neatlaiko – o ruda ar geltona, kuri tikrai klijuoja). Kai pakuoji senoms antrinėms dėžėms iš turgelio... na, nenustebk dėl rezultato. Yra minusų ir pliusų visur, bet aš sakau: arba taupyk, arba verk paskui.

Kaip su dideliais baldais – ar jie gabenami kaip yra?

Priklauso. Virtuvės spinta – nuimsim duris, stalčius, atsargiai suvyniosim. Šaldytuvas – turi stovėti vertikaliai, kai kurie prašo paguldyti, o paskui kompresorius atsisveikina. Sofą dažnai išnešame pro langą, jei neišeina pro duris, bet Anglijos laiptinės siauros. Tenka kartais palikti laiptinėje ir kelti rankomis. Tai brangiau, nes reikia daugiau vyrų. Bet taip, dažnai vežame kaip yra, tik su apsauga. Nekrauname ant krūvos – tarp putų ir antklodžių viską dedame. Svarbu pranešti iš anksto apie milžinus.

Ar galima vežti augalus? Turiu fikusą, kurį labai myliu.

Augalai... čia toks klausimas. Techniškai – ne, ypač dirvotų vazonų. Muitinė nemėgsta dirvožemio, baiminasi kenkėjų. Mačiau, kaip mažus vazonėlius prisako „dekoratyvinis daiktas“ ir praeina, bet nežinau, ar verta rizikuoti dėl fikuso. Gali bandyti, bet kaip profesionalas negaliu oficialiai rekomenduoti. Kartais vežame be žemių – tik šaknis suvyniotas. Bet pareigūnai vis tiek gali užduoti klausimų. Aš sakau – padovanok kaimynei, išsirink naują Anglijoj. Juokauju... iš dalies. Nekenčiu, kai atimami augalai.

Kas jei dėžė per didelio svorio? Ar jūs sveriate prieš pakraunant?

Mes nesveriame kiekvienos atskirai, bet prašome, kad neviršytų 25-30 kg. Nes tą turi kelti žmogus. Būna, knygas prikrauna iki 50 kg – paskui stebisi, kodėl vairuotojas piktinasi. Aš irgi pykstu, nes nugara – ne geležinė. Jei per sunki, perskirstome arba... nu kartais imame ir stumiam, bet aš pykstu tyliai. Sutartyje – max 30 kg. Tai ne kaprizai, tai darbo sauga. Anglijoje iškraunant dažnai nėra kranų, tik rankos ir laiptai. Tad pagalvok apie tuos, kurie nešios. Kartą vairuotojas dvi savaites gydėsi nugarą po tokio „herojaus“ dėžės.

Kai kažkas eina ne per geriausiai – realybė

O kas jei mano daiktai atvažiuoja sulaužyti?

Blogiausias košmaras ir tau, ir man. Pirma – kas lūžo? Jei pats supakavai į blizgančias parduotuvių maišes – aš ne stebukladarys. Jei mes pakuojam, stovim už tai. Būna, kelias dužta, šalikelės prastos. Pasitaiko, retai. Tada draudimas. Jei draudimo nedarai – na, atsiprašau, bet aš nekompensuosiu visko iš kišenės. Būna prisidedu ką nors, kad išsaugoti reputaciją. Bet jei vežei be draudimo, pats supakavai – turi nurimti ir pripažinti, kad rinkaisi taupesnį kelią. Aš ne tam čia, kad būčiau piktas, tiesiog taip yra.

Ar gali pasitaikyti, kad krovinys vėluoja savaitę ar daugiau?

Gali. Retai, bet gali. Problemos prie Lamanšo, gedimai, žiema. Kartą sniegas Vokietijoje uždarė autobaną dviem dienom – nieko nepadarysi. Arba kolektyvinis krovinys, kur vienas klientas nepasirodo, ir grandinė stringa. Savaitė – kraštutinis atvejis, bet dvi tris dienas pasitaiko. Gerose kompanijose paskambina ir perspėja, blogose – ignoruoja skambučius. Tad kai renkiesi krovinių gabenimą į Angliją, pasižiūrėk, ar operatorius atsako vakarais. Tai geras ženklas. Būna, kad darbas nesusidėlioja, bet joks verslas ne be klaidų.

Ar verta daryti draudimą? Tenka girdėti, kad jis brangus ir beprasmiškas...

Girdėjai iš ko? Iš to, kas nedarė? Jei veži šaldytuvą už 200 eurų, gal ir neskubėk. Bet jei turi vertingą fototechniką, baldus iš mamos... Draudimas kainuoja apie 1-2 proc. vertės. Sako „brangu“, o paskui praranda tūkstančius. Aš pats daiktų netekau tik kartą per visus metus, bet tas kartas mane taip išgąsdino, kad dabar agituoju visiems. Beje, skaityk smulkųjį šriftą – ne viskas apdrausta vienodai. Kartais draudimas galioja tik užsidegus mašinai, o ne dūžtant stiklui. Dėl to ir sakau – perskaityk sutartis, ne tik pasirašyk paskutinį puslapį.

Kaip atpažinti, kad bendrovė – ne šiaip komentatoriai, o realiai dirbanti?

Žiūri į internetus – visi ten tobuli, o atsiliepimus gali nusipirkti po porą eurų. Aš siūlau: paskambink vakare, šeštadienį. Jei atsiliepia ir normaliai kalba – ženklas, kad dirba, o ne parduoda mitą. Paklausk adreso – ar turi tikrą ofisą, sandėlį? Ar tik virtualus biuras Londone, kurį išnuomoji už svarą sterlingų? Paklausk registracijos numerio tarptautinėje asociacijoje. Jei delsiama arba atsakoma aplinkkeliais – bėk. Rimti žmonės nebijo parodyti savo mašinų ir darbo proceso. O tie, kurie tik žadėtojai, jie... nu, žinai, kaip ten būna. Nepirk katės maiše, kaip močiutė sakydavo.

Ar galiu vežti maisto produktų? Žinau, kad draugė vežė sūrį ir nebuvo problemų...

Draugė pasisekė. Aš mačiau, kai pasieniečiai išmetė visą šaldymo dėžę su dešra – graudu buvo žiūrėti. Po Brexit taisyklės griežtos. Negalima šviežių produktų, pieno, mėsos. Sausi – makaronai, arbata, šokoladas – dažniausiai praslysta, bet turi būti komerciškai supakuoti. Naminė uogienė? Rizikinga. Aš nerekomenduoju, nes jei sustoja ir meta viską – tu lieki be daiktų ir be sūrio. Geriau neiš šito nevežk. Anglija turi savo parduotuvių, lietuviškų prekių ten irgi rasi. Tenka pripažinti, kad kai kurie dalykai tikrai lieka toje tikroj namų pusėje.

Paskutinis kilometras Anglijoje

Kaip veikia pristatymas, jei gyvenu ne centre, o kur nors Kento kaime?

Tada derinamės. Anglijos kaimai – siauros gatvelės, tiltai, pro kuriuos furgonai nepraleidžia. Būna, parkuojame arčiau pagrindinio kelio ir nešame 50 metrų. Arba samdome mažesnį mikroautobusiuką, perkeliame. Tai vadinama „paskutine mylia“ ir kainuoja papildomai. Kartais klientai sako „o pas mane laisva gatvė“, atvažiuoji – o ten medžiai aplink, negali pasukti. Planuojam iš anksto, klausiu Google Street View. Jei gatvė per siaura – ieškome sprendimo, o ne spaudžiame akceleratorių. Siauruko neperpraksi, bet nestovi vietoj. Anglijos kaimai žavūs, bet ne furgonų draugai.

Ar reikia man būti prie namų, kai atvažiuoja mašina?

Nebūtinai, bet labai pageidautina. Jei tu Londone, o daiktai kaime – gali atvykti draugas, bet jis turi žinoti, kas kur. Būna, raktus palieki po kilimėliu, mes atrakiname, įnešame. Bet aš to nerekomenduoju, nebent pasitiki. Nes jei kas dingsta – kas atsakingas? Gerai, kad mašinose yra GPS ir kameros, bet vis tiek. Aš mieliau dirbu, kai klientas yra vietoje. Gali pasakyti „šitą dėžę į viršutinį kambarį“, o ne mes spėliojam. Sutaupo laiko ir nervų. Būna klientų, kurie viską patiki iš anksto, bet tada jie ir nustemba, jei kitoks išplanavimas nei tikėjosi.

Ar jūs nunešate daiktus į butą antrame aukšte, ar tik iki durų?

Iki durų – standartas. Į butą – paslauga. Jeigu liftas ir tilpę – be problemų. Jeigu laiptai be lifto – pagal sąlygas, paprastai imame papildomai. Senose angliškose pastatuose laiptai tokie vingiuoti, kad net dėžę nešant reikia jogos pamokų. Aš mačiau tokius – siauri, aukšti, be turėklų. Ten nerizikuoju, siūlau krano paslaugą per langą. Taip, brangiau. Bet nugara svarbiau nei 50 svarų sutaupymas. Paklausk apie tai iš anksto, nes Anglijoje butų planai – kaip šachmatų lentos, visko būna. Geriau permokėti už saugų nunešimą nei gailėtis.

Ką reiškia „perkraustymo procesas“? Ar tai tik vežimas, ar ir iškrovimas į vietą?

Procesas – visa grandinė: sutartis, pakavimas, pakrovimas, gabenimas, muitinė, iškrovimas... jei nori. Bet daugelis užsisako tik vairuotoją su mašina. Tada procesas sutrumpėja iki: pakraunam, vežam, iškraunam. Aš vadinu tai „perkraustymo logistika“, bet klientui tai – tiesiog „nuvežkit daiktus“. Suprantu. Svarbu žinoti, kad pilnas perkraustymas į Angliją apima ir priežiūrą dokumentų, ir koordinavimą. Nėra taip, kad pasiunčiu mašiną ir „iki, sekmadienio vakare ten būsi“. Ne, yra etapai, kontaktai, derinimai. Bet jei paprasta – procesas tikrai gali būti greitas.

Ar po viso šito proceso galiu kažko tikėtis iš jūsų, jei kažkas ne taip?

Gali. Aš ne robotas, ir mano įmonė – ne korporacija be veido. Jei ką sugadinam – deramės, mokam arba taisom. Atvežam vėliau – prisipažįstam, atsiprašom, duodam nuolaidą kitam kartui. Nes aš žinau, kad tu parašysi draugei, o draugė – savo pusseserei, o pusseserė – dar dešimčiai. Reputacija svarbiau už vieną vakarą. Bet jei dėl vėlavimo kaltas oras ar tunelis – aš negaliu valdyti gamtos. Dar nepristigau ten galios. Bet dėl žmogiškų klaidų – atsakau. Ir nebėgu, kaip kai kurie daro, kai prasideda rūpesčiai. Stoviu už savo žodžio.

Krovinių gabenimas į Angliją nėra mistika. Reikia norinčių dirbti žmonių, kelių popierių ir proto galvoje. Aš per dvidešimt keturis metus mačiau visko – ir gražių pervežimų, ir tokių, kai norisi paslėptis po stalu. Bet jei rinkiesi ne pagal kainą ant popieriaus, o pagal aiškų žmogų telefono linijos gale – viskas bus paprasta ir greita. Sėkmės kraustantis. Ir nepamiršk: geros dėžės kainuoja mažiau nei skilusi lėkštė, kurią paveldėjai iš močiutės.