Krovinių gabenimo paslaugos į Angliją – individualūs sprendimai, kai standartas nepadeda

Na ką, jau dvidešimt ketveri metai, kai rytą pradedu tikrindamas, kur šiandien mūsų mašinos – ar jau Doveryje, ar dar Kauno apylinkėse. Tu skambini ir klausi apie krovinių gabenimo paslaugas į Angliją, bet akivaizdu, kad tavęs nedomina eilinė siunta ant EUR padėklo. Tau reikia individualaus sprendimo. Gal didelių baldų, gal keistos formos įrangos, gal tiesiog visko, kas netelpa į standartinę dėžę. Šitame tekste bandau atsakyti taip, lyg sėdėtumei šalia ir klausinėtum, o aš tarp rietimų pirštų bandyčiau paaiškinti, kaip viskas vyksta iš tikrųjų.

Pradžia – kaip suprasti, ko tau reikia

Kada reikia individualaus sprendimo, o kada užtenka paprasto siuntų serviso?

Žinai, jei turi vieną standartinę dėžę, kuri sveria iki 30–40 kilogramų, tikrai nepradėk su manimi kalbėtis apie fūrą. Tam yra kurjeriai, DPD, ar kas ten tau patinka. Bet kai turi, pavyzdžiui, septynis skirtingo pavidalo kartonus, senelės komodą ir dar žoliapjovę, tada jau nebeišsisuksi su paštu. Tada reikia krovinių gabenimo paslaugų į Angliją su individualiu požiūriu. Paprastai tai nutinka, kai svoris viršija 80 kilogramų ar matmenys neduoda ramybės. O jeigu reikia ir krovimo pagalbos, ir išpakavimo – jau nebe standartas.

Kaip suprasti, kad mano krovinys į Angliją yra „ne standartinis“?

Standartinis daiktas telpa į duris. O tavo – netelpa. Arba sveria daugiau nei mano žmona. Arba yra trapus kaip senas pažadas. Kartais tai dar neišpakuota įmonės įranga, kurią reikia tempti be krautuvo. Aš prisimenu pernai vežęs staklių dalį į Notingamą – tris metrus ilgio, niekaip nepasisukanti. Tokiu atveju standartiniai pervežimai nepagelbės, reikia specialiai mąstyti. Ai, jei dar reikia temperatūros režimo – irgi ne standartas, nes tie kurjeriniai mikrobangės nepritaikyti tokiam reikalui.

Ar galiu maišyti asmeninius daiktus su darbinėmis prekėmis vienoje siuntoje?

Gali, bet su sąlyga, kad nepainiosi. Muitinėje tai turi būti aiškiai atskirta, nes darbinės prekės kitaip deklaruojamos nei asmeniniai daiktai. Jeigu maišai – gali gauti bereikalingų klausimų. Aš klientams vis sakau: sudėk atskirai, aprašyk atskirai. Kitaip gaunasi sumaištis, kuri Anglijoje baigiasi papildomu muito patikrinimu. Ir tikrai nenori, kad tavo lagaminas su apatiniais būtų atplėštas dėl to, kad šalia gulėjo siuntoje pavojingų prekių (ai ne, verslo dokumentų pavidale). Viskas turi būti skaidru kaip diena.

Ar individualūs sprendimai visada reiškia brangiau?

Ne visada, bet dažniausiai taip. Jei turi pusę fūros daiktų, kartais pigiau išsinuomoti visą vietą, nei mokėti už dešimt atskirų siuntų. Kita vertus, jei gabeni vieną ypatingą sofą į Braitoną, tai kainuos daug daugiau nei eilinė dėžė. Būna ir taip, kad klientas galvoja, jog individualu = prabangu, o paaiškėja, jog bendras krovinys sudėliojamas su kitais ir gaunasi net pigiau. Čia reikia skaičiuoti konkrečiai, žiūrint, koks transportas važiuos ir kokia bus apkrova kelyje.

Kaip fiziškai vyksta pervežimas

Koks transportas dažniausiai važiuoja į Londoną – mažesnės mašinos ar fūros?

Į Londoną važiuoja viskas – nuo trijų tonų mikroautobusų iki pilnų devyniolika tonų fūrų. Viskas priklauso nuo to, kiek turto sukrovei. Jeigu tai persikraustymas iš trijų kambarių buto, siunčiame fūrą. Jeigu turi penkias paletes su įmonės prekėmis – užteks mašinos. Aišku, į patį Londono centrą su fūra neprivažiuosi taip lengvai, kaip į Harlow. Tada tenka stebėti atidarymo laikus arba naudoti mažesnį transporterį persiuntimui iš terminalo. Kaskart situacija skiriasi.

Ar tikrai kabinoje gali vykti daiktai, ar čia tik mitas?

Gali, bet tai nereiškia, kad vežame viską, kas po ranka. Kabinoje – daiktai, kurių reikia vairuotojui arba kurie tiesiog neturi kitos vietos, bet jie turi ten tilpti saugiai. Kartais ten keliauja dokumentai, kartais – nedidelė siunta, kurią gavėjas prašo nuvežti skubiai. Tačiau jei kas nors sako, jog kabinoje gali sumesti pusę tavo buto, tai melas. O dar blogiau – yra nesąžiningų vežėjų, kurie pasiima krovinį į saloną ir paskui nieko nesurandi. Raudona vėliava, jei tai neaiškiai paaiškinama arba vengiama atsakyti.

Kaip pervežate ypač didelį ar trapią daiktą, pavyzdžiui, pianiną?

Pianinui reikia ne tik vietos, bet ir supratimo. Vežiau vieną į Bristolį – klientas pats vyniojo į antklodes, aš beveik rėkiau, kad taip negalima. Reikia medinių karkasų, kampų apsaugų, minkštų juostų. Svarbiausia – fūroje turi būti fiksuotas taškas, kad neslidinėtų. Per kirčius Lamanše jis apsiverčia. Tas klientas laimėjo – atvažiavo sveikas, nors mano širdis dirbo ne pagal grafiką. Tokie daiktai reikalauja atskiros eilės ir laiko, o ne greito nustumimo prie sienos.

Ar galima skubiai pervežti gyvūną ar augalą į Angliją?

Augalams – praktiškai ne, nebent turi visus fitosanitarinius patvirtinimus, kuriuos gauti sudėtingiau nei pensiją. Su gyvūnais kitaip, bet čia jau nebe mano sritis, o veterinarų ir specialių keltų. Aš asmeniškai stengiuosi nevežti gyvų augalų, nes jei muitinėje jie sustoja, prasideda teatras su ašaromis. O dėl gyvūnų – kreipkis į tuos, kurie turi reikalavimus atitinkančius transporterius. Čia aš tikrai ne ekspertas, nors ir matęs daug keisto kelyje per šitą kryptį.

Popieriai, muitinė ir kiti nemalonumai

Ar po Brexit labai pasikeitė krovinių gabenimas į Angliją?

Pasikeitė, ir dar kaip. Anksčiau varydavai per Prancūziją, muitinė tik formalumas, o dabar reikia eksporto deklaracijų, kartais – kilmės sertifikatų. Daug kas galvoja, kad Brexit nieko nepakeitė, bet aš kas savaitę matau fūras, kurios sustoja Calais dėl popieriaus trūkumo. Reikia pildyti importo PVM tiksliai – jei sykį suklysi, prekės gali sugrįžti atgal. Pirmi metai buvo chaosas, dabar jau tvarkingiau, nors ir ilgiau trunka. Bet prie to pripratom.

Kas tas EORI ir ar jis man tikrai reikalingas?

EORI tai toks numeris, be kurio verslas negali deklaruoti prekių. Jei esi fizinis asmuo ir veši asmeninius daiktus – keleiviui jo nereikia. Bet jei pervežama įmonės įranga ar prekės pardavimui – be EORI niekur. Aš pats tiksliai nežinau kiekvieno atvejo niuansų, nes muitinės brokeriai tuo labiau rūpinasi. Čia aš jiems atiduodu duomenis ir stengiuosi nesivelti. Bet jei turi įmonę, pasitikrink, ar numeris aktyvus. Būna, kad klientai galvoja, jog turi, o pasirodo – senai pasibaigęs.

Kas jeigu muitinėje sustoja krovinys dėl popierių?

Tada skambini man, o aš skambinu brokeriui, o brokeris aiškina muitininkams. O tu sėdi ir nervuojiesi, kartais be reikalo. Būna, kad pakanka vienos papildomos deklaracijos, o būna – kad reikia iškrauti pusę fūros patikrinimui. Anglijoje pasieniečiai kartais itin pedantiški. Geriausia profilaktika – pildyti viską teisingai iš anksto. Nes after the fact pataisymai kainuoja ir laiko, ir nervų, ir didina krovinių gabenimo paslaugų į Angliją galutinę sumą.

Ar reikalingas papildomas draudimas, jeigu vežu vertingą techniką?

Kiekviena fūra turi CMR draudimą, bet jis ribotas – atlygina pagal kilogramą, o ne pagal tikrąją vertę. Tai jei veži kompiuterį, kurį vertini 5000 eurų, CMR gali grąžinti tik kelis šimtus. Čia verta nusipirkti papildomą krovinio draudimą. Aš žinau atvejų, kai klientas sako „nereikia, Dievas saugos“, o po savaitės skambina su ašaromis. Draudimas kainuoja nedaug, o ramybės suteikia daugiausiai nei tu galvoji. Aš pats rekomenduoju, nors tai ir ne mano pelnas iš to.

Kainos, terminai ir realybė

Kiek maždaug kainuoja individualus gabenimas iš Kauno į Birmingamą?

Šitas maršrutas vienas dažniausių. Jei veši saują dėžių ir baldų, gali planuoti nuo keturių iki septynių šimtų eurų. O jei tenka užsakyti visą fūros dalį, tada jau nuo tūkstančio su viršum. Sezonas labai lemia – rugsėjį ir gruodį kainos šokinėja, nes visi kraustosi. Vežiau nestandartinį stiklą į Birmingamą – sumokėjo dvigubai, nes reikėjo tiesioginio pristatymo į uždarytą teritoriją. Skaičiai kinta, todėl geriau skambinti ir derėtis konkrečiai, o ne žiūrėti į senus įkainius.

Ar galiu sutaupyti, jei pats padedu krauti ir vynioti?

Gali, bet aš tavęs klausiu: ar tikrai moki? Nes jei neteisingai sutvirtinsi daiktus, jie nukentės, ir tada bandysi kaltinti vairuotoją. Aš pats mieliau mokau klientus, kaip supakuoti, nei leidžiu pjaustyti kampais. Krautuvo darbą visada paliekame sau, bet jei nori nešti dėžes iki mašinos – prašom, tai nekainuoja papildomai. Sutaupyti galima, jei pats atveži daiktus prie mūsų sandėlio Kaune. Tada nereikia važiuoti pas tave, o tai sumažina kainą ir abiejų pusių rūpestį.

Kodėl viena įmonė prašo 800, o kita – 2200 eurų už tą patį?

Todėl kad rinkoje pilna žmonių, kurie pasiima užsakymą pigiai, o paskui meta tave kaip karštą bulvę brangesniam vežėjui. Arba apskritai – tarpininkas be fūros ir be licencijos. 800 eurų už pilną maršrutą Kaunas–Londonas yra įtartina, jei tai ne bendras krovinys. O 2200 gali būti sąžininga kaina su draudimu, muitinės dokumentais ir garantuotu laiku. Būna ir taip, kad brangus vežėjas tiesiog nenori tavęs, todėl užmeta kosminę kainą. Skaitmenys sako ne viską. Svarbiausia – kas sėdi už to telefono ir ar turi savo transportą.

Ar galiu viską sutvarkyti nuotoliu, ar privalu atvykti į ofisą?

Šiais laikais gali net neužsakinėti telefonu – viskas el. paštu ar žinutėmis. Nuotraukos, sąrašai, vaizdo skambučiai. Aš pats dažnai sutartis derinu su žmonėmis, kurios sėdi Vokietijoje ar Airijoje, o daiktai Kaune. Kartais paklausi morališkai, ar tikrai nepasisveikinti gyvai, bet praktiškai tai nereikalinga. Tik mokėjimui gali reikėti pavedimo, o ne grynųjų perdavinėjimo. Nors būna vyresnių žmonių, kurie nenori nieko spausti internete, ir aš suprantu. Tuomet atvyksta, arba mes atvykstame pas juos.

Kas gali pakrypti ir kaip to išvengti

Ar buvote turėję atvejį, kai klientas paprasčiausiai melavo apie turinį?

Oho, prašom, tokių daugiau nei norėtumsi. Buvo atvejis prieš trejus metus – vaikinas vežėsi „asmeninius daiktus ir tris dėžes knygų“. Pasienyje paaiškėjo, kad knygos – elektronikos komponentai be ženklinimo. Muitinė suėmė viską. Klientas pyko ant manęs, nors pats langelį užrašė kaip popierius. Dabar visada klausiu du kartus. Tiesa, būna tokių, kurie paprasčiausiai nenori suprasti paprastus dalykus – su tokiais dirbti pavojinga, nes galiausiai nukenčia visi kiti kelyje.

Ką daryti, jei fūra stringa uoste dėl techninių klausimų?

Truputį palaukti. Rimtai – uostuose būna eilių, gedimų, blogo oro. Patikrinimas kartais užtrunka valandą, kartais parą. Skambinu vairuotojui kas kelias valandas, o klientui parašau, kad žinotų. Jeigu dėl mūsų kaltės – ieškome alternatyvų. O jei dėl uosto trikdžių – force majeure, nieko nepadarysi, tik atsistumti nuo stalo. Buvo atvejis, kai Doverio uoste praleidome pusdienį dėl vėjo, bet daiktai pasiekė Londoną kitą dieną, nors ir aš okupavau telefoną.

Kaip elgiatės, kai tenka vežti tai, kas pusiau ne visai legalu?

Atsisakau. Aišku, sakau civiliau, bet principas toks. Jei klientas sako „ten kažkokia elektronika, labai skubiai“, bet nenori parodyti dokumentų, aš jau jaučiu, kad kvepia kiaulyste. Buvo atvejų, kai porelė bandė prasmukti su dideliu kiekiu alkoholio „asmeniniam vartojimui“ – atsisakiau krauti. Geriau prarasti užsakymą nei vėliau aiškintis su policija. Mūsų licencija – tai duoną duodantis dokumentas. Jo nepamesiu dėl kelių šimtų eurų. Eik pas tuos, kurie nesidomi, aš duris uždarau.

Ar pasitaiko, kad daiktai dūžta kelyje, nors ir gerai supakuoti?

Pasitaiko. Kartais kelias baisus, kartais vairuotojas priverstas staigiai stabdyti. Buvo atvejis, kai vežiau keramines čerpių imitacijas į Mančesterį – fūra prasilenkė su galingu vėjo gūsiu ir krovinys pamojavo salone. Nepaisant vorų ir kampų apsaugų, kelios plytelės susigadina. Ha, pataisau – susigando. Pats siunčiau atsiprašymo klientui. Geriau permokėti už tvirtą pakuotę, nei verkti dėl sutaupytų eurų. Kelias ne visada mandagus daiktams.

Rinkis protingai ir ko saugotis

Kokie yra raudoni signalai, kad vežėjas – ne iš pačių geriausių?

Neprašo sąrašo. Neprašo nuotraukų. Sako „viską sutvarkysim paskui“. Telefonu atsiliepia tik po trijų dienų. Siūlo kainą per žemą, ir kai klausi, ar jie patys veža, atsako „surasiu kas veš“. Dvigubai blogiau, jei neturi raštiškos sutarties. Aš esu matęs, kaip žmonės duoda avansą neaiškiam tipui iš skelbimų portalo, o šis dingsta kaip į vandenį. Rimtas vežėjas turi svetainę, turi savo fūras ar bent jau ilgalaikius partnerius. Jeigu vieta turi tik vardą ir numerį – bėk.

Ar verta rinktis tarpininką, o ne tiesioginį vežėją?

Tarpininkas ne visada blogai – jei jis sąžiningas ir turi kontaktus, gali surasti tavo daiktams vietą bendrame krovinyje geriau nei tu pats ieškotumei. Bet problema, kad daugelis tarpininkų Anglijos kryptimi dirba maždaug taip: prisiima už 1500, bet sumoka vietiniam vežėjui 900, o tas paskui skundžiasi ir delsia. Tada tavo daiktai keliauja paskutinėje eilėje. Aš pats kartais veikiu kaip organizatorius, bet stengiuosi visada pasakyti tiesiai – kas veš, kokia mašina, koks vairuotojo numeris. Taip sąžiningiau.

Kaip žinoti, kad mano daiktai bus rimtai prižiūrimi kelyje?

Nežinai. Nebent važiuoji šalia. Bet gali pasitikrinti – ar vežėjas turi GPS sekimo sistemą, ar atsiunčia nuotraukas pakrovimo metu, ar pasirašo aktą. Aš asmeniškai siunčiu klientams nuotrauką, kai daiktai sustumti fūroje. Tai paprasta, bet nuramina. Jei vežėjas sako „pasitikėk manimi, aš profesionalas“, bet neturi jokių įrodymų – na, aš tokiais nelabai tikiu. Per dvidešimt metų mačiau didžiulių profesionalų, kurie paliko spinteles ant lietaus, nes skubėjo.

Ką daryti, jei krovinys vėluoja dėl audros Lamanše?

Laukti. Lamanšas – ne mūsų ežeras. Kai vėjas pakyla iki 80 km/h, keltai stringa. Buvo savaitė praeitą žiemą, kai tris dienas fūros nevarydavo, ir aš klientams sakydavau: „jei galėčiau nupūsti debesis, padaryčiau“. Jie nervindavosi, aš irgi, bet gamta neklauso. Individualūs klientai kartais galvoja, kad vairuotojas tingi. Ne, jis sėdi uoste, geria kavą ir laukia signalo. Svarbiausia komunikuoti ir nespausti važiuoti pavojingai. Anksčiau ar vėliau perkėlę.

Kaip elgtis, jei gavėjas Anglijoje neatsiliepa telefonu?

Skambini du kartus. Rašai žinutę. Palauki valandą. Jei ir tada tyla – skambini alternatyviems kontaktams, kuriuos privalai turėti iš anksto. Būna, kad žmogus pamiršo, kad jo daiktai atvažiuoja. Arba serga. (Nea, nenoriu būti niūrus, bet buvo ir taip.) Kartais gavėjas – senelis, kuris neišgirdo telefono arba turi kitą numerį. Tada reikia kreiptis į kaimyną, į namų administratorių arba tiesiog palikti raštelį. O jei nieko nėra – daiktai grįžta į terminalą, o tai kainuoja. Todėl visada turiu planą B.

Jei mano daiktai Anglijoje atsiranda anksčiau nei aš pats – kur jie glūdi?

Terminaluose. Mes turime partnerius netoli Londono, kur laikinai sandėliuojame daiktus. Savaitę dažniausiai nemokamai, paskui – simbolinė dienos kaina, kuri nepražudo. Aišku, geriausia, kad gavėjas būtų pasirengęs, bet realybė tokia, kad žmonės kartais pagalvoja: „nuveškit, o aš ten paskui atvažiuosiu“. Tada tenka derinti su sandėlio administratoriumi. Tai normalu. Tik reikia žinoti, jog fūra nėra mobilus garažas – ji turi važiuoti toliau. O tuomet jau ieškome ilgesnio saugojimo sprendimų, jei taip išeina.

Daugiau mažiau taip ir atrodo krovinių gabenimo paslaugos į Angliją, kai reikia ne standartinio, o individualaus sprendimo. Daug priklauso nuo tavęs pačio – kiek tiksliai pasakai, ką veži, ir kiek pasitiki tuo, kas veža. Ne visi gražūs žodžiai ir pigūs pažadai baigiasi gerai. Kartais pigiau kainuoja ramybė. Jei ką, skambink. Ai, ir nepamiršk – popieriai svarbiau nei atrodo. Tiek.