Krovinių gabenimas mikroautobusu į Angliją: nuo durų iki durų

Žinokit, jei kas manęs prieš dvidešimt kokių ketverius metus paklaustų, ar lengva supakuoti butą ir per kelias dienas viską išvežti į Londoną, būčiau pasakęs, kad taip, lengviau nei atrodo. Dabar, kai praktikoje teko matyti visko, sakau tiesiai – krovinių gabenimas mikroautobusu į Angliją nuo durų iki durų atrodo paprastas tik popieriuje. Bet jei surandat normalius žmones, kurie neatveš jūsų dėžių prie kažkokių Londono konteinerių ir nepasakys „jau ne mano problema“, viskas praeina sklandžiau nei tikėtasi. Šiandien papasakosiu, kaip tai vyksta gyvenime, o ne reklaminiame lankstinuke.

Prieš pakraunant automobilį

Ar galiu pats supakuoti viską į maišus ir laukti, kol atvažiuosite?

Žinokit, galit, bet aš jums nuoširdžiai nesiūlyčiau juodų šiukšlių maišų. Buvo toks atvejis, kai klientas iš Kauno... na, tvarkingas vaikinas, bet supakavo viską į maišus iš maximos. Atvykome į keltą, vėjas papūtė, vienas maišas pratrūko, ir važiuoji, renki jo mamos porcelianą po denį. Kartoninės dėžės kainuoja juokingai mažai, o nervus sutaupo daug. Bet jei jau labai norit – jūsų valia. Svarbiausia, kad daiktai būtų tokie, kuriuos nesunku perkelti per dviejų aukštų laiptinę.

Kiek laiko prieš reikia užsakyti pervežimą į Angliją?

Idealiu atveju – savaitei ar dviem. Bet realybė tokia, kad žmonės dažnai skambina likus porai dienų, nes taip susiklosto. Per dvidešimt metų mačiau visko: ir tokių, kurie planuoja du mėnesius, ir tokių, kuriems rytoj reikia išvažiuoti. Jei norit tiksliai „nuo durų iki durų“ paslaugos, geriau ankščiau, nes mikroautobusai nėra kaip autobusai – jie nevažiuoja pagal grafiką kasdien. Susirenka kroviniai iš kelių klientų ir tuomet leidžiasi į kelią. Skubantys mokate brangiau, bet pasitaiko laisvų vietų.

Ar mikroautobusas tikrai tilps mūsų daugiabučio kieme?

Ha, čia klausimas, kurį girdžiu dažniau nei savo žmonos balso toną. Paprastai standartinis mikroautobusas ar furgonas telpa, bet būna tragiškų situacijų. Kartą Bamberyje (oi, gal Bamberis ne taip rašosi? Bamberis, Bamburis – anyway, kažkur ten Anglijos vidury) kiemas buvo toks siauras, kad vairuotojas nubraukė veidrodėlį. Iš savo kišenės, aišku. Jei turit siaurus vartus ar požeminį parkingą – pasakykit iš anksto. Geriau pernešti penkiasdešimt metrų nei po to mokėti už remontą.

Kokius daiktus geriau vežti mikroautobusu, o kuriuos palikti?

Mikroautobusas yra mažesnis transporto priemonė, oi. Na, žodžiu, ten vietos nėra begalybė. Baldai iki poros metrų ilgio dažnai telpa, jei nuimamos kojos. Šaldytuvą vežti galima, bet iš anksto atitirpinkite, nes jei jis pradės čiurlenti... ne, geriau jau be produktų. Lentynos, sofos, dėžės – puiku. Bet jei turit spaustuvę ar kokį didžiulį treniruoklį... na, kartais tiesiog pigiau nusipirkti ten kas antrą. Rimtai. Nekalbu apie pianinus – čia jau visai kitas lygis.

Mano draugas sakė, kad veža ir vaflių keptuvę, ir šaldytuvą – ar tai normalu?

Normalu, jei sutalpina. Aš esu matęs mikroautobusų, kurie važiavo pilni nuo grindų iki lubų. Vieną kartą vairuotojas vežė keturių žmonių daiktus, ten buvo ir dvivietė sofa-lova, ir dvylika dėžių knygų ieškotojams... na, mėgstančių tokiu kiekiu skaityti. Bet problema ne tai, ar keista, o tai, ar saugu. Jei daiktai nėra pritvirtinti ir važiuodami pro žiedus pradeda važinėtis, rizikuojat, kad vaflių keptuvė priglaus jūsų veidrodinį televizorių. Tvirtinimas yra svarbiau nei kiekis.

Kainos ir kaip jas suprasti

Kiek maždaug kainuoja pervežimas iš Kauno į Londoną mikroautobusu?

Čia kaip su žuvimi turguje – neišvengiamai priklauso nuo svorio, apimties ir to, ar esat lankstūs datų atžvilgiu. Ballpark skaičius – nuo kelių šimtų iki tūkstančio eurų. Jei keturių kambarių butas su baldais – gal ir daugiau. Mažesni kroviniai, kelios dėžės, kartais kainuoja tragiškai pigiai, jei mikroautobusas važiuoja beveik tuščias pasiimti kito. Mačiau pasiūlymų už tris šimtus, bet ir aštuonis šimtus už tą patį maršrutą, nes skubėjo. Palyginkit tris pasiūlymus minimum.

Ar kaina skiriasi, jeigu vežu tik vieną sofa-lova ir trys dėžės?

Skiriasi, bet ne drastiškai. Mikroautobusas vis tiek turi nuvažiuoti tuos pustrečio tūkstančio kilometrų, pereiti muitus, kauptis kuras. Tad baziniai kaštai išlieka. Dažnai mažesni kroviniai vadinami „daliniais“ – renka dar iš kelių klientų. Ir čia prasideda stebuklai – gal užtruks dieną ilgiau, bet sutaupysit nemažai. Svarbu, kad jūsų sofa-lova nebūtų tokia, kuri užima visą bagažinę viena, nes tada jūs ir taip mokat už visą mašiną.

Kodėl vieni kirto tiek, o kiti sako dvigubai mažiau?

Oho, čia jau į aštrią temą įeinam. Yra rimtų įmonių – viskas apdrausta, vairuotojai su vizomis ir poilsio laiku. Yra tokių, kurie sėdo į mašiną ir važiuoja. Antrieji pigesni, bet kai bėda, dingsta kaip į vandenį. Nereiškia, kad pigūs blogi, kartais studentas su furgonu padaro idealiai. Bet jei kaina žemesnė už degalų kainą plius keltą – kažkas ne taip. Arba nemoka mokesčių, arba pamiršo ką nors įskaičiuoti. Neverkit, jei tada sužinosit, kad jūsų sofa liko Belgijoje be jokių paaiškinimų.

Ar reikia mokėti iš anksto visą sumą?

Priklauso. Klasikinis modelis – dešimt ar penkiolika procentų iš anksto, kad užsitikrintumėt vietą, po to likutis pristatymo metu ar prieš kelionę. Aš pats linkęs prie antrosios versijos, nes yra buvę istorijų, kai žmonės sumoka viską iš anksto, o tada tas „vežėjas“ pradeda žaisti slėpynių telefonu. Ne visi, žinokit, bet pasitaiko. Jei kas nors reikalauja visos sumos prieš paimdamas daiktus, nebent tai žinoma firma su dvidešimt metų istorija, aš būčiau labai atsargus. Sąžiningi žmonės paprastai nesispjauno į etapus.

Ar į kainą įskaičiuoti keltai ir kelių mokesčiai?

Turi būti, jei jie dirba rimtai. Keltai per Lamanšą gan brangūs, ypač jei rezervuoti paskutinę minutę. Maršrutai per Vokietiją-Belgiją-Holandiją irgi turi autostrados mokesčius. Jei jums pasakė kainą, visada paklauskite – ar tai su visais mokesčiais? Mačiau atvejų, kai žmogus laukia daiktų, o vairuotojas sako: „dar reikia šimtą eurų už tunelį“. Tai nėra normalu, jei prieš tai nebuvo aiškinta. Tokie dalykai turi gulėti ant popieriaus.

Kas vyksta kelyje

Ar vairuotojas važiuoja tiesiai pas mane, ar aplankys dar penkis klientus?

Dažniausiai aplanko. Labai retai važiuoja su vienu kroviniu – neapsimokėtų nei jums, nei jiems. Realybė: renka iš Vilniaus, Kauno, gal Rygos, paskui skirsto po Londoną, Birmingemą. Jūsų staliukas gali aplankyti penkis kiemus, kol pasieks jūsų duris. Bet tai nereiškia, kad jis ten bus mindomas. Normalūs vežėjai turi sistemą – daiktai sunumeruoti. Blogiausia, kai meta viską į vieną krūvą – tada atsiranda subraižymai. Klauskite, kaip kraunama.

Kaip su muitais Prancūzijoje ar Nyderlanduose – ar sustoja tikrinti?

Jei vykstate į JK, muitinę tikrina pasienyje. Po Brexito pasikeitė taisyklės – reikia sąrašo, nuomos sutarties ar kitų dokumentų, kad tai asmeniniai daiktai. Be dokumentų gali tekti mokėti muitus. Aš čia ne šimtu procentų tikras, kaip kiekviena prekė vertinama skirtingais atvejais, bet klientai be Transfer of Residence kartais stringa pasienyje. Geriau pasiruoškit iš anksto, kitaip bandysit aiškintis su žmogumi, kuris nelabai nori suprasti lietuvišką akcentą.

O jei vairuotojui kažkas atsitinka kelyje – sakykim, avarija prie Doverio?

Avarijos pasitaiko. Ne dažnai, bet pasitaiko. Tada priklauso nuo draudimo, antrojo vairuotojo, galimybės perkrauti daiktus. Geros bendrovės turi planą B. Tos, kurios siūlo „neaišku ką“, paprastai neturi nieko, išskyrus vairuotoją ir viltį. Jei jūsų daiktai apdrausti, didelė bėda nebus – tiesiog vėlavimas. Jeigu ne – prasideda teisiniai žaidimai. Žmonės dažnai mano, kad mikroautobusas yra maža mašina ir nieko nenutiks, bet keliai į Angliją būna slidūs. Reikia draustis.

Ar galiu žinoti, kur dabar yra mano daiktai?

Žinoma. Dabar net pigūs telefonai turi telemetriją. Bet yra senos mokyklos vežėjų, kurie sako – skambinsiu, kai būsiu vietoje. Jei nervuojatės, derinkitės dėl GPS dalinimosi iš anksto. Aš pats mėgstu matyti, kur mašina yra, nors stebėti kiekvieną kilometrą tas pats, kas žiūrėti, kaip vanduo verda – nervus gadini. Kai kurios įmonės siunčia nuorodas. Kitos – nuotrauką iš vietos. Jeigu nieko neduoda ir nekelia ragelio dvi paras – raudona vėliava. Rimtai.

Kiek laiko iš viso trunka kelionė Lietuvos-Anglijos kryptimi?

Grynai vairuojant – dvi trumpos paros, jei keičiasi vairuotojai. Bet realiai – trys-penkios dienos. Klausiate kodėl? Reikia paimti, sukomplektuoti, renka kitus krovinius, o ne važiuoja tiesiai. Plius keltai, poilsis. Kartą padarėm Kaunas-Londonas per trisdešimt dvi valandas. Klientas net nespėjo atsikratyti lietuviškų mėsos gaminių šaldytuve (o jų vežti negalima, beje, pamiršau paminėt, bet daugelis veža vistiek). Paprastai skaičiuokit keturias–penkias dienas nuo durų iki durų.

Kai kažkas nutinka ne taip

Vakar man pusseserę paliko Londone prie stoties – ar jūs taip darote?

Ne, mes taip nedarome. Tai vadinama atsitiktiniu palikimu ir profesionalioje praktikoje yra laikoma neetišku. Nebent klientas aiškiai taip prašo ir pasirašo, kad prisiima atsakomybę. Aš mačiau atvejų, kai daiktai palikti po lietumi netoli Victoria Station, nes klientas vėlavo šešias valandas. Kai grįžo – dėžės tapo neskaitomos. Nuo durų iki durų reiškia, kad daiktai perduodamosios rankos tiesiai jums ar jūsų įgaliotam asmeniui. Jeigu žadat vėluoti, perspėkit – dauguma vairuotojų palauks pusvalandį, gal valandą.

Kas jei mikroautobusas stringa kelyje – kur dings mano krovinys?

Jeigu rimta firma, jie iškviečia techninę pagalbą, jei reikia – antrą mašiną ir perkelia. Bet jei tai vienišas vilkas... gali būti įvairiai. Buvo Belgijoje sugedo mikroautobusas, o vairuotojas išnuomojo saugyklą ir paliko daiktus dviem savaitėm. Sutarties neturėjo, aišku. Todėl aš visada kartoju – rašyti sutartį. Net jei atrodo biurokratiškai. Sutartyje turi aiškiai stovėti, kas atsakingas jei mašina striga. Jei to nėra – jūs liekat kaip vilko paliktas be žemėlapio. Ir tada ieškot teisinės pagalbos, o ji Anglijoje brangi.

O jei atvažiavus paaiškėja, kad laiptinė per siaura baldams išnešti?

Tada tenka improvizuoti. Kartais nuleidžiame per langą, jei leidžia aukštis. Kartais baldus ardom vietoje – atraukiame kojas, atlenkiame atlošus. Jeigu tai visiškai neįmanoma, lieka vienas kelias: palikti ant laiptinės. Žmonės kartais piktdžiugia, kad vežėjas turėjo žinoti iš anksto, bet patys pamiršta pasakyti, kad jų laiptai tokie, pro kuriuos net katė nepralįstų. Pasitikrinkit prieš perkraustymą. Aš (aišku, ne aš pats vienas, o bendrai kalbant apie vežėjus) neįkalsiu durų, jei fizika neleidžia.

Ar pasitaiko, kad bendrovė apskritai neatvažiuoja numatytą dieną?

Deja, taip. Yra tokių, kurie pasiima du užsakymus tą pačią dieną, tikėdamiesi, kad spės. Nepasispėję – meta tą, kuris mažiau pyksta. Buvo atvejis Vilniuje, žmogus laukė visą dieną, o vairuotojas neatsiliepė. Kitą dieną paaiškėjo, kad paėmė didesnį krovinį ir nuvažiavo be jo. Tokius sunku atpažinti iš anksto, bet pagal apžvalgas internete galima susidaryt įspūdį. Jei bendrovė neturi adreso, tik telefono numerį ir žemą kainą – galvokite. Rimti vežėjai vėluoja retai, bet jei vėluoja – perspėja.

Sakykit, o jūs turite draudimą, jei mano daiktai subraižomi?

Turėtume turėt visi, bet realybė kitokia. Vieni turi CMR draudimą, kiti – bendrąją civilišką, treti nieko. Klausimas: ar draudimas dengia pakrovimo metu padarytą žalą, ar tik avarijos atveju? Skirtingi dalykai. Aš rekomenduoju išsiaiškinti MAXIMALIĄ išmoką. Kartais draudimas dengia eurą už kilogramą, ir tada jūsų gitara verta... tiesiog gaila. Jeigu vertinga, apdrauskite papildomai. Nepasikliaukit vien žodžiais – prašykit poliso numerio.

Formalumai ir paskutiniai niuansai

Ar reikia sąrašo visų daiktų, kuriuos vežu?

Po Brexito – taip. Muitininkai gali paklausti. Nereikia bibliotekininko tikslumo, bet apytiksliai: sofa-lova – 1 vnt, dėžės su rūbais – 7 vnt, knygos – 2 dėžės. Jei vežat asmeninius daiktus, naudokitės Transfer of Residence formuluote. Jeigu sakot, kad vežat prekes pardavimui – atsivers visai kita dėžutė ir pareikalaus sąskaitų. Aš ne visada suprantu, kodėl kai kurie klientai rašo „vaza“ kai tai Ming dinastijos vaza, nes muitininkai kartais žino skirtumą. Tiesiog būkit atviri.

Ar galiu vežtis augintinį kartu su daiktais?

Katės ir šunys – taip, bet ne bagažinėje kartu su sofomis! Turi keliauti salone, bokske. Dauguma vežėjų, jei tai ne gyvūnų transportavimo firma, neims. Jie veža daiktus, o ne zoo. Klientai kartais klausia, ar gali pasiimti katiną dėžėje šalia komodos. Techniškai gal, bet aš asmeniškai nesiimčiau atsakomybės už gyvą padarą. Skraidykit lėktuvu su augintiniu – žmoniškiau. Nežinau, gal per griežtai, bet gyvūnai nėra lagaminai. Žinokit... nu, rašau kaip yra.

Mano daiktai yra seni ir neverti nieko – ar muitininkams tai įdomu?

Įdomu, kad tai asmeniniai daiktai, o ne kontrabanda. Vertė ne svarbiausia – svarbu, ar sumokėti mokesčiai anksčiau, ar tai jūsų nuosavybė. Seni nereikalingi daiktai vis dar yra jūsų nuosavybė. Aišku, jei atvežat tris šaldytuvus ir penkis televizorius, muitininkas pagalvos, kad prekiaujat. Dėl to ir sakau – saikas visur. Mačiau, kaip žmogus vežė senų rūbų dėžes kaip dovanas giminaičiui – problemų nebuvo. Biurokratiškai galėjo būti sudėtingiau, bet atvirumas padeda.

Kas jei aš dar nepasirašęs nuomos sutarties Londone – kur tada vežti?

Čia bėda. Pristatymo vieta turi būti. Jei neturit adreso, kur aš turiu nunest daiktus? Galima daryti saugojimą Anglijos sandėlyje savaitei, bet tai kainuos papildomai. Patarimas: išsinuomokit bent trumpalaikę vietą ar susitarkit su draugu. Buvo toks atvejis, kai klientas pasakė – atvežkit prie sesės namų, o sesė nežinojo, kad jis vyksta. Vairuotojas stovi gatvėje, skambinėja, o daiktai beveik tampa gatvės baldais. Turėkit planą B. Ne viskas Anglijoje vyksta taip lengvai kaip filmuose.

Ar galiu vežtis dviratį neardytą?

Gali, bet jis užima beprotiškai daug vietos. Dviratis su ratais yra kaip dar viena keleivė erdvės atžvilgiu. Kartais galvojama, kad mikroautobuse telpa viskas, bet kai dviratis stovi vertikaliai ir spaudžia jūsų ekraną... nelabai smagu. Siūlyčiau nuardyti priekinį ratą, o geriausiai – įdėt į dėžę. Kai kuriuose maršrutuose tai įmanoma. Buvęs atvejis, kai vairuotojas pritvirtino dviratį ant stogo Anglijoje ir pravažiavo po tiltu. Pamiršo aukštį! Dviratis liko, vairuotojas nenudžiuvo. Matuokit viską.

Išvada

Krovinių gabenimas mikroautobusu į Angliją nuo durų iki durų yra vienas lankstesnių būdų persikraustyti, bet tik tada, kai suprantat, kad tai nėra magija – tai logistika žmonių rankomis. Suraskit tuos, kurie atsako į skambučius, nebijo pasakyti, kad kažko nežino, ir nežada auksinių kalnų už žemiausią kainą. Tada jūsų daiktai pasieks Londoną, Birmingemą ar kur ten nusimatę ne tik sveiki, bet ir be bereikalingo streso. Sėkmės renkantis.