Krovinių gabenimas mikroautobusu į Angliją: kaip neiškristi per bortą bandant sutaupyti

Dirbu šitoje srityje jau... na, gal kokių 22 metai, gal truputį daugiau, laikas greitai lekia. Perkraustymai, pervežimai, furgonai, mikroautobusai – matęs visko. Jei klausiat, kaip pigiai ir efektyviai nugabenti daiktus į Londoną ar Birmingemą mikriuku, turiu pasakyt – pigiai taip, bet efektyviai tik tada, kai žinai, į ką kisti nosį. Štai, papasakosiu, kaip tai vyksta realybėje, be puošnių brošiūrų. Nes krovinių gabenimas mikroautobusu į Angliją gali būti ir puikus sprendimas, ir tikras galvos skausmas. Svarbiausia – nepasikliaut visais, kurie skambina gražiausiu balsu.

Kainos, kurios per daug nesikandžioja

Kiek dabar kainuoja krovinių gabenimas mikroautobusu į Angliją, jei važiuoju iš Vilniaus?

Iš Vilniaus į Londoną pilnas mikroautobusas dažnai kainuoja nuo 800 iki 1400 eurų. Taip, didelis intervalas. Jeigu tik maišai ir dvi kėdės – bus pigiau. Jeigu viso buto turinys – brangiau. Kuras, amortizacija, tiltai – visa tai eina į galutinę sąskaitą. Kartais klientai sako: „už 600 radau“, tai aš klausiu – ar su draudimu? O tada tyla. Realiai, mažiau nei 700 už pilną mašiną į Angliją – jau keista. Nebent vežėjas sau neįskaito algos ir važiuoja beveidžiai. Bet tokių variantų aš nepatariu rinktis.

Ar mikroautobusas visada pigiau nei krovininis automobilis, ar čia mitas?

Ne, ne visada. Kartais mitas. Jeigu turi dviejų kambarių buto daiktus, mikriukas bus pigiau nei vilkikas. Bet jeigu tik kelios dėžės, gali rinktis dalinį krovinį – tuomet fūra gali būti netgi pigiau už atskirą mikroautobusą. Aš dažnai klientams sakau – pirma paskaičiuok tūrį. Nes mikroautobusas – tai ne stebuklų dėžė. Kartais žmonės užsiprenumeruoja per mažą mašiną, paskui kaina išauga dvigubai, nes tenka antrą kartą važiuoti. Skaičiuok protingai. Ir nepasitikėk vien skaičiuokle telefone.

Kas telpa, o kas liks ant šaligatvio

Ar tilps visas mano butas į tą mikriuką ar aš per daug tikisi?

Standartinis mikroautobusas, sakykim Mercedes Sprinter, turi apie 15–18 kubinių metrų. Dviejų kambarių butas su sofa, lova, spinta ir dėžėmis – taip, tilps. Bet jeigu turi dar ir pianiną... oi, pamiršk, tai ne mano reikalas. Jeigu turi grand pianiną ar triplekę sofą, tada gali nepavykti. Kartais žmonės nori dar ir dviratį penktą prikišt. Praeis tokie... na, nepraeis, jei jau lūžta užraktai. Turėk atsarginį planą – ką paliksi arba kas keliaus kitu reisu. Geriau mažiau ir ramiau, nei skubėti.

Kaip supakuoti daiktus, kad mikriuke jie neišsiteptų ar nesubyrėtų?

Rūbai į maišus, indai – į popierių, stiklas – į burbulinę plėvelę. Mokyklinė taisyklė – sunkiausios dėžės apačion. Mikriuke dažnai nėra tokių tvirtinimo diržų kaip fūroje, tai inercija daro savo. Buvęs klientas kartą supakavo taures tik į laikraščius. Gerai, kad jis nesisvajojo apie vyno taurių kolekciją, nes liko tik stiklo košė ant grindų. Pirk pigius rankšluosčius – jie padeda slinkti ir amortizuoja. Ir nepamiršk: dažniausia žala atsiranda ne nuo duobių, o nuo netinkamai sustatytų daiktų judėjimo.

Dokumentai, muitinė ir kiti malonumai

Ar reikia kažkokių popierių, kai gabenu savo asmeninius daiktus mikroautobusu į Angliją?

Brexit viską apsunkino. Reikia krovinio sąrašo – inventory list – angliškai arba su vertimu. Jei daiktai nauji, gali tekt mokėti muitą. O jei seni ir naudoti – pareikšk tai. CMR? Hmm... čia jau priklauso ar vežėjas registruotas kaip vežėjas, ar tiesiog „didelis bičiulis su mašina“. Verslininkas turės CMR, paprastas vaikinas – gal ir ne. Aš šitą vietą visada siūlau pasitikrint su muitininku arba žmogumi, kuris tuo užsiima, nes taisyklių ten krūvos. (Ne, tiksliau – reikia gabenimo sutarties bent jau, kad būtų aiškiau.)

Kas nutiks, jei muitinėje Prancūzijoje ar Belgijoje sustabdys ir paprašys atidaryti?

Nutinka. Nutinka dažniau, nei norėtum. Prieš kelerius metus važiavom per Calais. Muitininkai paprašė atidaryti. Klientas buvo supakavęs viską į juodas šiukšlių maišus. Atrodo... na, be komentarų. Pradėjo tuos maišus narpliot, radė seną kompiuterį, kuris atrodė kaip naujas. Klausė – ar bus parduodamas turinys? Jei sakai, kad parduodi, muitas. Jei asmeniniai daiktai – turi pažymėti. Gali stovėt kelias valandas. Mūsų atveju praleido dvi, nes dokumente trūko vienos eilutės apie monitorių. Prisimenu iki šiol.

Ar galima vežtis maisto produktų, vyno ar šaldytų daiktų?

Maistas – ribotas. Mėsa, pieno produktai, kiaušiniai – ne, nevešk. Aš matęs, kaip žmonės bando įkišt šaldytą kibiną ar dešrų rinkinį. Muitinė tam nejautri. Ką jau kalbėt apie vyną – butelis kitas dar gal ir praslys kaip asmeninis, bet dėžė vyno... tai jau prekyba. Šaldyti daiktai? Mikriuke nėra šaldymo, nebent specialus furgonas, o tokių ieškantys pigesnės paslaugos tikrai negaus. Tai jei turi cepelinų šaldikly – suvalgyk prieš išvažiuodamas. Rimtai. Nes kitaip muitininkas suvalgys tavo cepelinus ir dar baudą duos.

Kas, po velnių, gali nepasisekt kelyje

Vežėjas neatvažiavo sutartu laiku. Taip būna dažnai?

Būna. Būna dažniau, nei verslūs vyrukai prisipažįsta. Ypač jei randi per skelbimų portalą, kur nuotrauka graži, o aprašymas – super. Kartais paima avansą ir dingsta. Kartais prisireikia kitam klientui, ir tu lieki kaip kvailys lauke su daiktais. Buvo atvejis, kai žmogus laukė tris dienas prie Šiaulių. Todėl raginu – ar yra įmonės kodas, ar yra sąskaita? Jei rašo iš „Vasialevic pervežimai“ ir prašo į privatų sąskaitą – pabėk. Aš nevisada viską žinau apie kiekvieną, bet šitą scenarijų matau per dažnai.

Ar gali angliškas greitkelis ir kilometražas pražudyti biudžetą?

Eurotunelis ar keltas – čia jau tavo arba vežėjo sąnaudos. Bet oras, padangų pradūrimas, netikėtas gedimas – tai rizika. Kartą buvo taip: važiavom pro Belgiją, ant mikriuko subyrėjo galinė padanga. Nebuvom pasiėmę atsarginės, nes vietos nedaug. Laukt pagalbos keturias valandas, klientas vėlavome į naujo buto apžiūrą. Defektas kainavo 300 eurų, kuriuos dengė klientas, nes skubėjo labai. Taip, ne viskas numatoma sutartyje. Gerai pasiteirauk, kas mokės papildomas išlaidas, jei kelyje lūš kažkas, kas nėra tavo kaltė. Tai normalu.

Apie draudimą, vežėjus ir tai, ko niekas nepasakoja

Ar mano daiktai apdrausti, jei vežėjas sako, kad „viskas ok“?

„Viskas ok“ – ne draudimo polisas. Daugelis mikroautobusų vežėjų, ypač individualių, neturi krovinio draudimo. Jie turi AUTO-CASCO arba privalomąjį, o tavo sofa jiems – kaip oras. Jeigu nenori, kad nutikus avarijai liektum su niekuo, paprašyk draudimo pažymos kopijos. Jei vežėjas pradeda šnekėt apie tai, kad „draugas draudikas padarys nuolaidą“ – tai jau raudona vėliava. Būna gerų žmonių, bet būna ir apgavikų. Geriau mokėk 50 eurų brangiau, bet žinok, kad tavo krėslas apdraustas, nei sutaupyk, o paskui raudok prie suplaktos komodos.

Kaip atskirti normalų vežėją nuo apgaviko, kai skaitau skelbimus internete?

Pirma – jei kaina stebina gražumu, nustebk ir tu, bet ne džiaugsmu. Gražios frazės „pigiai, greitai, patikimai“ – dažnai reiškia priešingai. Antra – ar nurodytas fizinis adresas? Trečia – ar sutartis rašoma? Jei atsako „ko ten tos popierinės, mes tikrai neapgausim“ – aš tokio nesamdau jau dvidešimt metų. Ketvirta – ar prašo visos sumos iš anksto? Blogas ženklas. Aš paprastai renkuosi, kad 30 proc. būtų avansas, likę – gavus. Tai mano patikrinta taisyklė, nors kartais su ja ir sulaukiu barnių. Bet ramiau taip.

Ką reiškia „dalinis krovinys“ ir kodėl tai gali sumažinti kainą per pusę?

Dalinis krovinys – tai kai mikroautobuse tavo daiktai užima pusę vietos, o kitą pusę užima kito žmogaus daiktai. Važiuojate kartu. Mokai ne už visą mašiną, o už tūrį. Pavyzdžiui, pilnas mikriukas į Londoną – 1200 eurų, o pusė – 600–700 eurų. Logiška. Bet čia rizikuoji laiku, nes reikia suvesti du žmones, du adresus. Kartais dalinis krovinys vėluoja dieną kitą. Aš asmeniškai renkuosi pilnus krovinius, jeigu galiu sau tai leist, nes mažiau galvos skausmo. Bet jei biudžetas juokauja – dalinis yra protinga išeitis.

Besidalijimai, skuba ir rezervacijos

Ar galiu gabenti daiktus, jei jie neužima visos vietos, bet nenoriu dalintis su svetimu žmogumi?

Taip, vadinasi tiesiog užsakai pilną mikroautobusą, bet esi nepripildęs iki galo. Tai tavo teisė. Daugelis taip ir daro, nes nenori, kad svetimas liestų daiktus. Bet mokėsi už visą erdvę. Kartais klientai specialiai perka pilną krovinį net ir penkioms dėžėms, nes patogu – greičiau, nereikia derintis su kitais. Aš suprantu tą psichologiją. Kartą vežiau žmogų, kuris turėjo tik apvalų kilimą ir katės tualetą. Pilnas mikriukas. Juokinga? Juokinga. Bet jis buvo laimingas, nes niekas kitas nelietė jo daiktų.

Koks geriausias laikas užsakyti pervežimą į Angliją, kai noriu mokėti mažiau?

Kuo anksčiau, tuo geriau. Kaip lėktuvo bilietai. Likus savaitei – kaina aukščiausia, nes vežėjas žino, kad nespėsi kito rast. Rezervacijos likus mėnesiui ar dviem duoda 10–15 proc. nuolaidą. Pernai spalį visi lakstė kaip pametę – studijos Anglijoj prasidėjo, kainos šoko. Lapkritį atslūgo. Planuok priešingai nei minios. Penktadieniai ir savaitgaliai pilnesni. Pirma savaitės pusė – ramiau ir pigiau. Ne šventa taisyklė, bet dažnai pasiteisina.

O jeigu man reikia skubiai – per dvi dienas – ar įmanoma?

Įmanoma, bet kaina dviguba ar triguba. Skubūs kroviniai – tai mūsų „greitoji pagalba“. Reikia rasti vežėją, kuris tuo metu būtent tuščias arba ketinantis važiuoti. Aš kartais paskambinu kolegoms – kas kur ritasi. Jei laimingai sutampa – per dieną gali išvažiuot. Bet jei piktas periodas – niekas neksisuos dėl tavęs už centą. Buvęs atvejis: klientė iš Kauno, paskutinę minutę, turėjo išvaryt per 48 valandas. Sumokėjo 1800 vietoj 1100. Tai realybė. Skuba brangiai kainuoja. Atsimink šitą taisyklę, kai planuoji paskutinę akimirką.

Ar krovinio gabenimas mikroautobusu į Angliją vis dar toks pat chaotiškas kaip prieš porą metų?

Hmmm... Dabar jau mažiau chaoso nei 2021-aisiais, bet visiškoje tvarkoje dar neesam. Brexit paliko randus – dokumentai, muitinės. Bet jau priprato ir žmonės, ir pareigūnai. Aš jau nebebijau tų procedūrų. Kita vertus, kas mėnesį pasitaiko klientas, kuris atsineša popierius, tinkančius buvusiai Europos Sąjungai. Nebe. Dabar reikia kitokių. Pasiruošk šiek tiek biurokratijos. Bet „chaosas“ – per stiprus žodis. Aš sakau – iššūkių yra, bet ne užtvanka. Viskas susitvarko, jei tvarkingai pasiruoši.

Praktiniai dalykai prieš išvažiuojant

Kiek laiko trunka kelionė Lietuvos–Anglijos maršrutu su pilnu mikriuku?

Teoriškai – apie 30–36 valandas. Realiai – dvi dienos. Nes reikia miegoti. Be to, Europos greitkeliai ne visada draugiški, o ypač jei renkiesi keltą – ten dar valandų priklauso. Aš skaičiuoju: išvažiuojam rytą, pernakvujam Vokietijoje ar Belgijoje, kitą dieną vakare jau Anglijoje. Jeigu vežėjas sako, kad per pusdienį ten bus – meluoja arba nėra matęs žemėlapio. Greitis ribotas, poilsis privalomas. Dar užsukimai prie kuro ir kava – tai jau neatsiejama. Tai ne lėktuvas. Nors kai kurie klientai taip ir galvoja.

Ar galiu kartu važiuoti kaip keleivis su savo kroviniu?

Daugumoj atvejų – taip. Tai vienas didžiųjų mikroautobuso pliusų. Fūroj taip paprastai neįlipsi, o čia – sėdi šalia vairuotojo ar gale tarp dėžių. Tik nepamiršk: jei ringas 13 valandų ir tu knarki šalia, vairuotojas gali tapti pavojingas eismo dalyvis. Šiaip tai patogu, nes pamatai, kur tavo sofą krauna, gali atsakinėt į skambučius dėl adresų. Kartais klientai net padeda tempt dėžes. Neįpareigoja, bet jei duosi kavos ir neknarsit – bus tik geriau. Vairuotojai tai įsimena.

Ar reikia mokėti prieš arba po pervežimo – kuri tvarka teisinga?

Priklauso. Jeigu pažįsti vežėją arba perduodi per saugų tarpininką – galima ir po. Bet jeigu randi per skelbimą – aš visada rekomenduoju 30 proc. prieš, 70 proc. gavus. Taip apsaugai save. Jei visą sumą perversi iškart – keli šimtai eurų gali prapulti. Buvo atvejis, kai moteris sumokėjo 900 eurų prieš du mėnesius, nes „rezervavo datą“. Paskui tas numeris tapo nebegaliojantis. Nežinau, ar jie susirado tuos pinigus. Aš ne visada taip pesimistas, bet statistika negailestinga. Atsargumo dėlei – dalimis.

Netikėti klausimai, bet iš gyvenimo

Ar galiu gabenti augalą, katės narį ar šaldytuvą su maistu viduje?

Augalai – techniškai ne, bet kas gi tikrins gilų vazoną per dokumentus? Oi, pamatys, jei bus didelė monstera ir nebus aprašyta. Katės narį – taip, jei tuščias ir neskleidžia kvapo. Šaldytuvą – taip, bet be maisto. Klientas kartą paliko žuvų paketą šaldytuve. Po trijų parų... susipratot. Mikroautobuse temperatūra kinta, nėra vėdinimo kaip fūroj. Jei turi vaistus – kitas reikalas, reikia temperatūros kontrolės, o čia jau gali nuskriaust. Geriau ištuštink viską. O augalą palik kaimynei, ji blogiau neprižiūrės nei tu.

Ką daryti, jei Anglijoje pasikeitė adresas, o mikriukas jau prie Dunkerque?

Skambink iškart! Jeigu dar nepravažiota keltų – gali spėt. Bet jei jau M20 greitkelyje – kilometrai kainuos. Turėjau klientą, kuris persimetė iš Sarejaus į Redingą. Jau buvom prie Londono. Teko sukti ratą, papildomai 80 mylių, ir klientas dengė kurą. Toks gyvenimas. Gerai, kad pranešė. Būna, kad nepavyksta paskambint, o mikriukas stovi prie svetimų durų. Ir tada ieškai, kur dėžės su tavo gyvenimu. Nepatogu. Bet pasitaiko.

Kiti dalykai, apie kuriuos retai kas paklausia

Kaip kuro kainos keičia tarifus šiuo metu?

Dyzelis – skausmas. Kai jis šoka, šoka ir kainos. 2022-ais žmonės net neatplėšdavo telefonų, kai girdėdavo sumą. Dabar stabilesnė situacija, bet kuras yra didžiausia pusė sąnaudų. Jei vežėjas sako, kad kaina ta pati, nors dyzelis pašoko – jis arba dirba sau minusui, arba kažkur apkarpė kokybę. Antras variantas tikėtinas. Lengvųjų mikroautobusų sąnaudos – apie 10–12 litrų šimtui. Padaugink iš 2000 km. Faktas – krovinių gabenimas mikroautobusu į Angliją pigiai nebus jei dyzelis kandžiojasi. Skaičiai neapgauna.

Ar verta samdytis lenką, vokietį, jei nėra lietuvio vežėjo?

Lenkai konkurencingi, bet kalbos barjeras... na, žinai. Kartais perka krovinį iš lietuvių ir veža toliau. Vokietiai brangūs, bet punktualūs. Aš pats renkuosi lietuvišką įmonę, nes jei kas – gali paskambint į ofisą Kaune ar Klaipėdoj. O jei lenkas – lieka tik WhatsApp pokalbis didžiosiomis raidėmis. Nesakau, kad blogai. Bet kai reikia spręsti realiu laiku, Jurgis iš Kelmės pasirodo geriau nei Dieteris iš Berlyno. Nors Jurgis irgi gali prakiurti padangą. Renkis pagal reputaciją, ne pavardę.

Koks populiariausias maršrutas ir kodėl visi važiuoja per tą patį Eurotunelį?

Vilnius–Varšuva–Berlynas–Belgija–Calais–Londonas. Klasika. Eurotunelis greičiau nei keltas, nors brangiau. Keltas kartais pigesnis, bet tenka laukti tvarkaraščio, o jei vėluoja – minimi. Aš pats mieliau renkuosi keltą vasarą – atrodo tarsi mini atostogos. Bet žiemą, kai vėjas kyla per Lamanšą... geriau tunelis. O jei važiuoja mikroautobusas be keleivių – kartais galima ir per Roterdamą, per keltą į Fishguard, bet ten toliau. Anglijos pietūs prieinami greičiausiai per Doverį. Krovinių gabenimas mikroautobusu į Angliją dažniausiai ir remiasi šia trasa dėl paprastumo.

Kuo skiriasi krovinio gabenimas mikroautobusu nuo perkraustymo paslaugos?

Perkraustymas – kai jie ir supakuoja, ir išneša, ir sutvarko. Mikroautobuso gabenimas – kai daiktus turi paruoštis pats ir padėt prie mašinos. Aišku, gali susitart, kad vežėjas padės, bet tai jau extra. Aš sakau – jei turi draugų ar kaimynų, padirbėk pats. Perkraustymo komanda išeis brangiau kokiu 30–50 procentų. Bet jei esi senjoras arba turi stuburo problemų – mokėk už perkraustymą. Nėra ko savęs skriaust. Tiesiog žinok, kad gabenimas – tik dalis darbo. Daiktai juda iš taško A į B. O likęs vargas – tavo arba perkraustytojų.

Krovinių gabenimas mikroautobusu į Angliją – tai gyvas procesas, ne sausas sąrašas. Aš jau tiek metų dirbu, kad žinau: ne viskas vyksta pagal vadovėlį. Būna gerų kelionių, būna tokių, kai norisi keisti profesiją. Bet jei rinksi ne pagal vieną kainą, o pagal patirtį, atsiliepimus ir sveiką nuovoką – sutaupysi ne tik pinigų, bet ir nervų. Imkis daiktų protingai, nepamiršk sutarties ir... gal dar vieno poros kavos pakeliui vairuotojui. Tai visada prasideda nuo žmogiško ryšio. Sėkmės kraustantis!