Vežame 24 metus
+370 606 04300

+4456 0156 4237

Skambink kasdien 8-22 val.

Kiekvieną dieną vežam į Angliją ir iš Anglijos krovinius ir siuntas, perkraustymo paslaugos

Krovinių gabenimas mikroautobusais meno kūriniams – ką verta žinoti prieš pakraunant

Vežame kiekvieną dieną

Krovinių gabenimas mikroautobusais meno kūriniams – ką verta žinoti prieš pakraunant,  vežam kiekvieną dieną

Vežame nuo durų iki durų

Krovinių gabenimas mikroautobusais meno kūriniams – ką verta žinoti prieš pakraunant  vežam nuo durų iki durų

Paimame iš visos Anglijos

Krovinių gabenimas mikroautobusais meno kūriniams – ką verta žinoti prieš pakraunant, surenkam ir pristatom visoje Anglijos

Pristatome visoje Anglijoje

Paimame iš visos Lietuvos

Krovinių gabenimas mikroautobusais meno kūriniams – ką verta žinoti prieš pakraunant, surenkam ir pristatom visoje Lietuvoje

Pristatome visoje Lietuvoje


Artimiausi išvykimai
į Angliją:

  • • Lapkričio 16 dieną, pirmadienį, šiandien
  • • Lapkričio 17 dieną, antradienį, rytoj
  • • Lapkričio 18 dieną, trečiadienį, poryt
  • • Lapkričio 19 dieną, ketvirtadienį, užporyt
iš Anglijos:
  • • Lapkričio 16 dieną, pirmadienį, šiandien
  • • Lapkričio 17 dieną, antradienį, rytoj
  • • Lapkričio 18 dieną, trečiadienį, poryt
  • • Lapkričio 19 dieną, ketvirtadienį, užporyt


    • ● Vežame nuo durų iki durų.
      ● Paimame iš visos Lietuvos ir visos Anglijoje.
      ● Vežame kiekvieną savaitės dieną.
      ● Išvykstame maršrutu: visa Lietuva - Lenkija - Vokietija - Olandija - Belgija - Prancūzija - visa Anglija..
  • Krovinius vežame į Angliją

    Krovinių kaina kaina nuo 35€/35£. Kaina priklauso nuo krovinio dydžio, svorio, paėmimo ir pristatymo vietos. Tarptautinio perkraustymo paslaugos.

    Siuntas vežame į Angliją

    Siuntos kaina nuo 35€/35£ (tašė, krepšys, lagaminas, dėžė, laiškas). Kaina priklauso nuo siuntos dydžio, svorio, paėmimo ir pristatymo vietos.

    Automobilių pervežimas.

    Lietuva → Anglija kaina nuo 700€/700£

    Anglija → Lietuva kaina nuo 800€/800£

    Motociklų pervežimas.

    Lietuva → Anglija kaina nuo 200€/200£

    Anglija → Lietuva kaina nuo 250€/250£

    Keleivius vežame į Angliją patogiais mikroautobusais ir autobusais (nemokamas bagažas iki 30 kg.)

    Lietuva → Anglija kaina nuo 130€/130£
    Anglija → Lietuva kaina nuo 130€/130£

    Krovinių gabenimas mikroautobusais meno kūriniams – ką verta žinoti prieš pakraunant

    Žinai, prieš dvidešimt metų man pirmą kartą teko pakrauti aliejinį paveikslą į paprastą VW Transporterį. Tada galvojau – nu, kas čia per skirtumas, ar šaldytuvą vežu, ar meno kūrinį. Dabar, po dviejų dešimčių metų tarptautiniuose perkraustymuose, galiu pasakyti: skirtumas milžiniškas. Klientai dažnai klausia, kaip vyksta meno kūrinių gabenimas mikroautobusais – kiek kainuoja, ar saugu, ar verta. Štai atsakymai į tuos klausimus, kuriuos man užduoda vėl ir vėl. Kai kuriuos atsakysiu iškart, kad nereikėtų po to gailėtis nenumąstytai... ne, neveiksmingai priimtais sprendimais.

    Kainos ir laiko dalykai

    Kiek maždaug kainuoja meno kūrinių gabenimas mikroautobusais, sakysim, iš Kauno į Paryžių?

    Čia nebūna vienos kainos. Viskas priklauso nuo kiekio, svorio, ar reikia pagalbinių rankų. Už tokį atstumą sakyčiau – nuo keturių šimtų iki tūkstančio eurų, kartais daugiau jei skubus reikalas. Skaičiai svyruoja, nes kuras, frachtas ir kelių mokesčiai nuolat keičiasi. Kartais klientas atsiunčia nuotrauką, o aš paskaičiuoju iš akies. Reikia tiksliai žinoti matmenis. Nes jei kūrinys netelpa standartinėje dėžėje, reikia nestandartinės – o tai jau brangiau. Dar vienas niuansas – ar reikia surinkimo paslaugos gavėjo vietoje. Tada kaina šokteli. O savaitgaliai irgi brangiau.

    O aš pats galiu sėst į mikroautobusą ir palydėt savo paveikslą, ar tai ne prieš įstatymus kažkokius?

    Gali, daugelis mūsų mašinų turi keleivio vietą šalia vairuotojo. Tik perspėk iš karto, kai užsakinėji, nes kartais vietos būna užimtos – vežame du vairuotojus ilgesnėms distancijoms. Būna, kad klientas sėdi iš galo su daiktais, bet ten sėdynių nėra, tai kelnės atšaipsta ir nepatogu. Teisiškai – taip, keleivis gali važiuoti, tik reikia sutarties. Kartais žmonės nori palydėti bronzinę skulptūrą iki pat durų. Suprantu. Juk ne kasdien tai darai. Tik nepamiršk, kad jei kertame sieną, paso reikia lygiai taip pat kaip lėktuve. Ir ne visada vairuotojas kalba prancūziškai, jei važiuojame į Paryžių.

    Turiu bronzinę skulptūrą, beveik trys šimtai kilogramų, ar mikriukas ją ištemps, ar čia jau reikia tralo kviesti?

    Tralo nereikia, jei skulptūra telpa į saloną matmenimis. Mikroautobusai, kuriuos mes naudojame, yra stipresnės pakabos, bet vis tiek yra ribos. Trys šimtai kilogramų – tai realybė, bet reikia hidraulinio lifto arba rankų, kurios žino, kaip sukrauti. Turime specialius diržus ir padėklus. Buvo atvejis, kai vežėme metalinę instaliaciją į Kopenhagą – svoris panašus, tik pridėjome minkštas tarpines, kad neįbrėžtų grindų. Svarbiausia – pranešti svorį iš anksto. Tada paruošiame techniką ir nebandome lyginti natūralaus akmens su kartoniniu baldu. Svoris turi savo logiką.

    Ar galiu užsakyti pervežimą rytoj, nes man pardavėjas jau paskambino, kad reikia išvežti skubiai?

    Rytoj? Hmm... Būna, bet nelabai tikėtina. Geriausia planuoti prieš savaitę, dvi. Ypač jei reikia specialaus mikroautobuso su klimato kontrole arba didesnės talpos. Kartais turiu laisvą mašiną, kuri tuoj pat važiuoja Prancūzijos link – tada galiu paimti ir tavo daiktus. Bet tai loterija. Skubūs užsakymai kainuoja brangiau, kartais dvigubai, nes tenka darkyti jau sudėliotą maršrutą. Paskutinę minutę dažnai tenka atsisakyti, jei niekaip logistiškai nesueina. Tiesiog paskambink, pasakysiu, ar yra šansas. Jei nėra – nenoriu žadėti to, ko nepadarysiu.

    Kas su tuo pakavimu vyksta

    Tai pakuojate jūs, ar aš turiu pats pirkti burbulinę plėvelę ir taikytis?

    Mes galime, bet ne visada tai darome patys vietoje. Jei kūrinys brangus ir keliauja toli, aš siūlau profesionalų pakavimą. Būna, klientas sako „aš pats suvyniosiu“, o po to skambina – rėmas sulūžęs, nes vietoj putplasčio naudojo laikraščius. Ne. Aliejiniams dažams reikia archyvinio popieriaus, putplasčio, kartono kampuočių ir medinių dėžių (taisau – dėžių, o ne lagaminų ar maišių) su amortizacija. Jei gabename paprastesnę grafiką – užtenka tvirtesnės kartoninės dėžutės. Kiekvienas kūrinys reikalauja savo. Čia nėra universalus receptas kaip cepelinams.

    Mama vis dar laiko laikraščius iš devyniasdešimtųjų, gal jais ir apgulsiu tuos paveiklus, seniau visi taip darė?

    Nedaryk to. Tikrai ne. Laikraščių rašalas gali įsimirkyti į drobės kraštus, ypač jei kelionėje bus drėgna. Seniai praėjo tie laikai, kai pakakdavo koldūnų dėžės ir popieriaus. Dabar naudojame beklūžį popierių – jis nepalieka žymių. Buvo atvejis, kai klientas supakavo grafikos darbus senais žurnalais, o prieš pat pristatymą Barselonoje pamatėme, kad rašalas atsi-spaudė ant pakraščių. Laimei, išsivalė. Bet nervų kainuoja. Tavo mamos kolekciją geriau palik kitai dienai. Ne, juokauju. Saugok. Tiktai ne prie meno. Ir ne po stiklu.

    O aliejiniams paveikslams reikia kokių nors ten klimato kontrolių, ar gali važiuoti kartu su baldais?

    Aliejiniams – nebūtina palaikyti +18 visą kelią, bet dideli temperatūros šuoliai kenkia. Žiemą, jei vežame per Europą ir lauke -15, o salone nėra šildymo, gali sutrūkinėti dažų sluoksnis. Štai kodėl kai kuriuose mūsų mikroautobusuose įrengtas papildomas šildymas. Bet tai kainuoja. Daugelis klientų nesupranta, kad paprastas krovininis mikriukas ne visada turi saloninį apšildymą kaip keleivinis. Jei kartu vežame baldus – problemų nėra, jei jie neprispaudžia ir nekamuoja drėgmės. Kartais atskiriame pertvaromis. Klimato kontrolė – prabanga, bet verta subtiliems kūriniams. O jei veži tapybą ant drobės, žiūrėk, kad neprieitų šalčio srovė.

    Klausimas apie matmenis – turiu instaliaciją, keturi metrai ilgio, ar čia jau reikia tralo ar tilps mikriukas?

    Keturi metrai tilps, bet čia riba. Transitai arba Mercedes Sprinteriai su ilga baze turi vidų apie keturis su puse metro. Bet durų angos mažesnės. Viskas priklauso nuo armatūros – jei kojos nusiskleidžia, galima atsukti. Vežėme karnizinę metalo instaliaciją į Taliną – išardėm į dvi dalis, suvyniojom, ir ramiai. Jei negalima ardyti – tiesiog reikia atviro borto arba didesnės mašinos. Matavimus man siųsk iš karto, nes aš nemėgstu spėlioti. Klaidų dėl centimetro pasigailėsi. Kartais pagalvoju, kad metras turėtų būti šventesnis nei Valstybės diena.

    Ar mikriukas, ar jau fūra

    Kuo mikroautobusas geresnis už fūrą meno kūriniams gabenti, nes fūra atrodo solidžiau?

    Fūra yra fūra – didelė, dažnai perkrauviama, važiuoja savaitei ar daugiau, per darbo dienas. Mikroautobusas – operatyvesnis. Jei reikia pristatyti eksponatą galerijai sekmadienį vakare arba sureguliuoti pristatymą konkrečiam žmogui be sandėliavimo, mikriukas laimi. Jis pasiekia senamiesčio gatves, kur fūra neįvažiuoja. Privatumas – mažiau svetimų rankų liečia krovinį. Kartais fūroje kūrinys gali gulėti tarp pramoninių detalių. O mūsų mikriukuose dažnai vyksta tik tavo siunta. Greičiau, lanksčiau, asmeniškiau. Bet kaina už kilometrą ten didesnė nei fūroje, jei lyginsi vienam kroviniui. Tačiau ramybė kitokia.

    O gal meno kūriniams vis dėlto saugiau važiuoti dideliame kėbule, kur yra daugiau oro?

    Daugiau oro – taip, bet ir daugiau svyravimų. Fūros važiuoja lėčiau, stabdomos staigiau, posūkiuose labiau linguoja. Mikroautobusas – kompaktiškesnis, šlaituose stabilesnis. Aišku, jei veži dvidešimt kubinių metrų meno sandėlio turinys iš Lietuvos į Italiją, fūra racionaliau. Bet vienam... oi, vienam (taisau) vertingam kūriniui ar nedideliai kolekcijai mikroautobusas dažnai geriau. Žinoma, fūroje gali būti konteinerio tipo saugumas. Tik reikia žiūrėti, kad nebūtų pramoninių krovinių šalia. Kartais taip nutinka blogose įmonėse, kur krauna viską iš eilės. Tai baisu. Buvo, kad dažai išbėgo ant kitų dėžių. Skamba lyg košmaras, nes ir yra.

    Kiek maždaug kubinių metrų telpa į tą jūsų mikroautobusą, nes aš turiu keturis paveiklus ir komodą?

    Apie trylika-keturiolika kubinių metrų telpa į didžiuosius Sprinter arba Maxi bazės Transit variantus. Keturi paveikslai su rėmais, jei dideli, du kubai gali ir užimti. Komoda – dar du-trys. Tai vietos dar lieka. Bet ne visada žmonės įsivaizduoja, kad mikroautobuso plotis apie pusantro metro, o jei komoda didelė, gali tekti ją pastatyti ne taip, kaip svajojai. Būna, klientai nori, kad ir pianinas, ir dvimetrinė skulptūra, ir dvidešimt dėžių. Tada sakau – reikia dviejų reisų arba fūros. Realybė tokia. Matavimai nepaslankūs. Nebandyk sugrūsti penkių velvetinių sofų į mikroautobusą. Nudegsi.

    Kas kelyje ir kaip saugu

    Ar mano paveikslas važiuos tiesiai pas mane, ar bus kraustomas iš mašinos į mašiną kelyje?

    Stengiamės, kad važiuotų vienu marštu. Tai vadinama tiesioginiu pervežimu, nors ir nenoriu čia labai technišku tapti. Bet kartais, jei maršrutas labai ilgas ir reikia jungti, perduodame partneriui kitoje šalyje. Tada rašome CMR ir fotografuojame būklę. Aš pats to nemėgstu – kuo mažiau perjudinimų, tuo geriau. Bet jei klientas taupo, o maršrutas tolimas, tenka rinktis. Tiesioginis reisas – brangesnis, bet ramus. Perkraustymai meno srityje turėtų būti kuo paprastesni. Kūrinys nėra lagaminas, kurį gali mesti ant lempos. Supranti? Reikia pagarbos.

    Kas jei mikroautobusą kas nors aplamdys, o mano kūrinys suduš – kas mokės?

    Turime CMR draudimą, kuris dengia pagal konvenciją, bet ten ribos – kilogramo vertė, o ne meninė. Jei kūrinys vertas šimto tūkstančių, o CMR atlygina pagal svorį, gausi kapeikas. Todėl brangiems meno kūriniams siūlome pilną krovinio draudimą. Kainuoja apie pusantro-tris procentus nuo vertės. Būna, kad klientas sako „davai be draudimo“, o po to... ne, geriau nemeluosiu, dažniausiai viskas būna gerai. Bet važiavimas per Italijos kalnus žiemą – rizikinga. Draudimas – kaip oro pagalvė. Nepastebi, kol nereikia. Aš pats renkuosi pilną draudimą, kai vežu ką nors vertingo. Kaina nedidelė, o nervus taupo.

    Vairuotojas žino, kad veža meną, o ne šaldytuvą, ar jam tai tas pats?

    Žino, nes aš pats pranešu. Jei vežame meno kūrinius, instruktažas – kitoks: nestabdyti staigiai, vengti duobių, neaplenkti kaip pamišęs. Kartais vairuotojas neturi meno istorijos diplomo, bet turi rankas ir galvą. Buvo toks kolega – vežė paveiklus į Miuncheną, pats menininkas prisistatė, tai važiavo lyg su kūdikiu. O kartais pasitaiko chuliganų, kurie važinėja kaip pasiutę. Tuos mes atsijojame. Ilgamečiai partneriai supranta, kad meno kūriniai – ne baldas iš IKEA. Reikia su jais kalbėtis, parodyti. Tada jie gerbia. Jei nenori parodyti – ieškok kito perkraustytojo.

    Ar galiu į tą patį mikriuką sudėti stiklinę vitražą ir keramikos vazą, juk abiem reikia atsargiai?

    Gali, bet atskirai. Stiklas ir keramika – abi trapios, bet skirtingai vibruoja. Sudėjus vieną ant kito arba spaudžiant į vieną krūvą, keramika gali įdaužti stiklą. Naudojamos pertvaros iš putplasčio arba specialios kišenės mašinos viduje. Vežėme kartą du menininkų darbus į Amsterdamą – vienas stiklas, kitas terakota. Skirtingose mašinos pusėse, lėtam greičiui pritaikius judėjimo kryptį. Važiavome lygiai kaip per egzaminą. Svarbu, kad niekas ant nieko nespaustų. Netgi minkšti daiktai gali per kelias valandas nuspausti paviršių. Nieko neskubam. Kelyje viskas turi savo vietą.

    Draudimai, popieriai ir muitai (oi, čia sudėtinga)

    Reikia pasirašyti CMR, o gal užtenka kažkokio sąskaitos-faktūros popieriaus?

    CMR – privalomas tarptautinis vežimo dokumentas. Juo prisiimame atsakomybę. Sąskaita faktūra – tai tavo ir pardavėjo reikalas. Mes rašome CMR su aprašymu, svoriu, kiekiu. Kartais klientas prašo įrašyti „meno objektas“ – gerai, bet reikia tiksliau: aliejus, drobė, rėmas, matmenys. Muitinėje taip lengviau. Jei veži pats sau, be mūsų – gal ir ne CMR, bet tada viskas ant tavo sąžinės. Aš rekomenduoju visada popierizuoti. Žodinis susitarimas gerai tik iki pirmos bėdos. O tada labai norisi turėti rankoje rašytą sutartį. Ne tik sąskaitą, bet ir aktą apie būklę.

    O jei reikia gabenti į Londoną – ten dabar Brexit viską sujaukęs, ar mikriukas pravažiuos muitinėj?

    O čia jau sudėtinga. Po Brexit reikalavimai pasikeitė, ir aš čia nebežinau visko iki galo. Kiek pamenu, meno kūriniai turi turėti EORI numerį, o jei vertė didesnė nei tam tikra riba – muitą gali pritaikyti. Ar kils problemų dėl mikroautobuso – ne, transporto priemonės tipas nesvarbus, svarbu dokumentai. Bet aš ne muitinės tarpininkas, tai tiksliai pasakyti negaliu. Turėsi išsiaiškinti su Londono muitine arba samdyti vietinį agentą. Vežėme į Londoną du kartus – kartą praėjo sklandžiai, kartą strigo dėl eksporto deklaracijos trūkumo. Geriau paimsiu pauzę ir pasitikslinsiu, nei prasižiosiu. Nekenčiu, kai klientams sakau pusiau tiesas.

    Ar jei tai meno dovana draugui į Oslą, reikia ją deklaruoti, ar galiu tiesiog pasakyti, kad be vertės?

    Nepasakok, kad be vertės. Muitinė ne kvaila. Net ir dovana turi būti deklaruojama pagal realią rinkos vertę. Jei tai tavo pačios tapytas darbas – gal kitaip, bet jei pirktas arba vertingas, turi atitinkamai deklaruoti. Norvegija – ne ES, todėl muitai galioja. Kartais klientai bando sumažinti vertę ant popieriaus, kad sutaupytų mokestį. Aš į tokius žaidimus nesiveliu. Ne todėl, kad šventas – todėl, kad jei nutiktų bėda, draudimas padengs tik deklaruotą sumą. O jei kūrinys sugadinamas, o tu deklaravai dešimt eurų – tiek ir gausi. Nesąmonė. Agenda tokia – rašyk tiesą.

    Kai ateina bėdos

    Radau įmonę, kuri siūlo meno gabenimą tris kartus pigiau – kame čia kiaulė ieško?

    Kiaulė dažnai guli po kilimu. Pigiau gali reikšti, kad neturi draudimo, kad pakavimui naudoja šiukšles, kad veža kartu su chemija ar statybinėmis atliekomis. Mačiau tokių. Vienas vaikinas pasiūlė meno gabenimą mikroautobusu į Paryžių už du šimtus eurų. Pasirodo, mašinoje gulėjo dažai, o meno kūriniai atsidūrė apačioje. Klientas gavo nutrintus kampus. Žinoma, ne visi pigūs yra nekalti, bet profesionalus krovinių gabenimas mikroautobusais meno kūriniams turi savo kainą. Patikėk, dvidešimt metų rinkoje matau, kur nupjaunama. Dažniausiai – ant saugumo arba patirties. O kartais – ant sąžinės.

    Gal tiesiog pasiimsiu mikriuką iš nuomos ir pats viską nuvešiu, bus gi pigiau?

    Teoriškai gali. Praktiškai – turi mokėti vairuoti dešimt valandų, krauti, konstruoti tvirtinimą, mokėti vynioti, turėti CMR žinių ir mokėti derybas su muitinėmis. Plius be draudimo važiuoji kaip piligrimas viduramžiais – jei kas, mokėk pats. Buvo klientas, kuris taip padarė. Nusivežė į Berlyną du paveiklus. Pavažiavo per duobę, dėžės atsivėrė, rėmas įskilo. Sutaupė tris šimtus, o paskui mokėjo penkis šimtus restoratoriams. Krovinių gabenimas mikroautobusais meno kūriniams atrodo paprastai, kol nereikia to daryti profesionaliai. Tiesiog pasitikėk žmonėmis, kurie tai daro kasdien. Arba nelik išmintingas tik po įvykio.

    Ar galite pasakyti, kad 100% nieko nenutiks mano skulptūrai jūsų mikriuke?

    Šimtu procentų negaliu. Galiu garantuoti profesionalų elgesį, pakavimą, draudimą, atsargų vairavimą. Bet šimtas procentų – tai melas. Keliuose būna avarijų, kurios nepriklauso nuo mūsų. Buvo atvejis, kai staigiai pasikeitus orui, vairuotojas nuslydo ant ledinio ploto. Scene nedidelė, bet nervų buvo. Meno kūriniai – daiktai, o daiktai retkarčiais nukenčia. Aš neužsiimsiu pažadais, kurių negaliu laikyti. Sakyčiau taip: rizika minimali, bet egzistuoja. Tai kaip su lėktuvu – skristi saugu, tačiau yra rizikos faktorius. Suprask teisingai. Aš noriu, kad pasitikėtum, bet ne aklai.

    Pristatymas – paskutinis etapas

    O jei gavėjas gyvena penktame aukšte be lifto, jūs užnešat?

    Užnešam, bet už papildomą mokestį. Mikroautobusas – iki durų, bet lifto nėra? Tada skaičiuojame aukštus. Du šimtai kilogramų skulptūra ir penki laiptai – reikia arba kelių porų rankų, arba vežimėlio. Kartais pasikviečiame vietos pagalbą. Nemėgstu, kai klientai to nepamin, o paskui aš su vairuoju turim nešti penkiasdešimt kilogramų dėžę laiptais. Fiziškai tai įmanoma, bet brangu ir pavojinga kūriniui. Geriau iš karto sakyk: liftas arba jo nėra. Tada paruošiam žmones. O jei reikia – vežame lynais pro langą. Taip irgi buvo. Kartais net greičiau, tik reikia leidimo gatvėje statyti kraną. Mikriukas ne kranas, bet ir stoglangis padeda.

    Ar atvešite vidun į galeriją, ar paliksite ant šaligatvio, nes mikriukas parkavimo neturi?

    Atvešime, jei yra kur sustoti. Senamiesčio galerijos – košmaras. Kartais leidimą statyti reikia imti savaitę į priekį. Bet mes bendraujame su galerininkais, žinome įkrovimo zonas. Mikroautobusas dar gali kur nors įspraustis, fūra jau ne. Buvo situacija Venecijoje – vežėme į kanalo greta esančią galeriją. Mikriukas prisispaudė prie tilto, krovėjai rankomis nešė per kiemą. Fūra ten paprasčiausiai nebūtų pralindusi. Aišku, jei galerija dvyliktame aukšte su remontuotais liftais – tada sudėtingiau. Bet mes randam būdų. Reikia tik informuoti iš anksto. Parkavimas – ne mistika, o planavimas.

    Kiek laiko iš anksto reikia uzsakyti, kad viskas būtų ramu?

    Idealiai – dvi savaitės. Leidžia paruošti pakavimą, suderinti maršrutą, patikrinti mašiną. Realiai – savaite priimamas.

    Užsakyk nemokamą skambutį Perskambinsime per 3 min į bet kurios šalies telefono numerį nemokamai.


    Vykdomas užsakymas…

    Vykdomas užsakymas…
    Užsakymas priimtas!

    perskambinsime jums per 3 minutes

    Klaida!

    Šiuo metu užsakymo priimti negalime, babandykite vėliau.