Krovinių gabenimas mikroautobusais į Angliją pagal grafiką: ką verta žinoti prieš pirmą siuntą

Jau tryliką metų vežioju krovinius į Angliją – dideliais fabrikais, mažais mikroautobusais, per Doverį, Folkestone, kartais per Roterdamą, kai tunnelis užsikemša. Krovinių gabenimas mikroautobusais į Angliją pagal grafiką skamba kaip tvarkingas reikalas, bet realybė yra gyva. Klientai dažnai galvoja, kad čia kaip autobusas Vilnius–Kaunas – ateini nurodytu laiku ir viskas. Ne visai. Yra muitinė, yra dokumentų tikrinimai, būna, kad krovininis mikroautobusas stringa pasienyje pusdieniui. Smulkūs verslai, asmeniniai daiktai, juridiniai kroviniai – visi lenda į tuos pat VW Transporterius ar didesnius Sprinterius. Žemiau atsakymai į klausimus, kuriuos man užduoda beveik kas savaitę.

Grafikai, laikas ir kas gali pakrypti netikėtai

Kas tiksliai reiškia „gabenimas pagal grafiką“? Ar tai kaip reguliarus autobusas?

Iš esmės taip, bet be bilietų ir be stoties. Mes turim sudarytus maršrutus, pavyzdžiui, iš Vilniaus į Londoną antradieniais ir penktadieniais. Bet „pagal grafiką“ dar nereiškia, kad vairuotojas atvažiuos į duris 10:00 ryto kaip Swiss laikrodis. Būna, kad vakarų kryptimi vilkikai eilėje prasistovi tris valandas Doverio uoste, tada jau ir grafikas į šuns dienas. Kartais klientas pats pavėluoja pusvalandį, tada visas tolesnis planas... na, prisitaikom. Esminė mintis – mes žinom, kuriomis dienomis važiuojam, bet tikslų minutę garantuot galiu tik tada, kai mašina jau stovi prie namų.

Ar galiu pasirinkti tikslią valandą, kada atvažiuos vairuotojas?

Oi, su tiksliais laikais sudėtingiau. Galiu pasakyti „antradienio popietė“, o ten jau – tarp dviejų ir šešių vakaro. Mikroautobusai dar nėra taksi paslauga, nors daugelis taip įsivaizduoja. Viena mintis – vairuotojas privažiuoja iš eilės, kurią sudarė dispečeris, ir tavo adresas yra ketvirtas. Jei prieš tave buvęs klientas turi keturis aukštus be lifto... užtrunka. Aš asmeniškai stengiuosi nenuvilti, bet būna dienų, kai pats skambinu ir sakau: „kita valanda nepavyks, atsivešiu kavos ir atvažiuosiu po trijų“. Toks jau tas krovinių gabenimas į Londoną smulkiomis partijomis – lankstus, bet ne chirurgiškas.

Kiek iš anksto reikia registruotis, kad tilpčiau į artimiausią grafiką?

Na, vasarą prieš šventes – geriausia savaitė, nes grafikai prisipildo kaip autobusai į Palangą. O jei sausio vidurys, tai ir prieš tris dienas gali rasti vietą. Yra buvę, kad klientas paskambino vakarop, o rytoj mašina jau pilna. Gavau skambutį: „Gal yra kokio kampo?“ Atsakiau – bus, jei kas nors atšauks. Tiesą sakant, kartais žmonės atšaukia paskutinę minutę, tada iškyla tiltas. Bet viliotis tuo nereikėtų. Planuok maždaug savaitės intervalu, tada gyveni ramiau. Aš pats taip darau, kai vežioju savo daiktus. Anksčiau bandžiau viską darytis spontaniškai – nerekomenduoju.

Ar mikroautobusai į Angliją važiuoja kiekvieną savaitę, ar pagal paklausą?

Dabar jau kiekvieną savaitę, nes srautas stabilus. Bet prieš dešimt metukų – pagal susidariusį kiekį. Kitaip nei dideli vilkikai, smulkaus krovinio gabenimas į Londoną vyksta dažniau, nes mašinos sukimba greičiau. Būna savaitės, kai turim po du reisus, būna – kai keturis. Žiemą mažiau, vasarą – daugiau. Tai ne geležinkelio tvarkaraštis. Buvo taip, kad visą mėnesį vežėm tik į Birmingemą, nes ten atsidarė lietuviška įmonė ir visi darbuotojai kraustėsi. Paklauskite nurodytu numeriu – pasakysiu, kokios savaitės dienos laisvos. Dažniausiai antradienis ir penktadienis – mūsų karščiausi.

Kas nutinka, jei siunta neišvažiuoja sutartą dieną?

Pykstate, skambinate, aš aiškinuosi. Štai ir visas filmas. Ne, šiaip mes perkeliam į artimiausią kitą reisą, dažniausiai per dvi-tris dienas. Būna, kad mikroautobuso stabdžiai nepraeina tech apžiūros prieš išvažiuojant. Tada mašina stoja, siuntos lieka sandėlyje, o aš skambinėju klientams po vieną. Jie pyksta. Suprantu. Kartais siunčiu kitą transportą, jei skubu. Realybė tokia – grafikai gyvi, jie trūkinėja, o ne visi vežėjai tai pripažįsta. Mes bent jau neprisiekinėjam, kad visada bus idealu. Mikroautobusai irgi dūžta. Kaip ir mašinos. Kaip ir planai. Jei turite termiškai jautrių prekių, perspėkite iš anksto.

Kainos, svoris ir mikroautobusų ribos

Kiek maždaug kainuoja pervežimas mikroautobusu į Londoną?

Šitą klausimą gaunu mažiausiai tris kartus per savaitę. Kaina svyruoja labai – nuo keliasdešimt iki kelių šimtų eurų, priklausomai nuo svorio, tūrio ir ar reikia užnešimo. Kartais paėmimas iš penkto aukšto be lifto kainuoja tiek pat, kiek ir pats važiavimas per Europą. Buvęs klientas vežėsi metalines lentynas. Aš paskaičiavau – 180 eurų. Jis piktinosi. Po trijų savaičių pats bandė vežtis mikroautobusu ir suprato, kad degalai, keltas ir mėnesio bilietas... išėjo brangiau. Taip kad skaičiuokite ne tik pinigus, bet ir savo laiką bei nervus. Štai kur visavertė matematika.

Koks didžiausias svoris telpa į standartinį krovininį mikroautobusą?

Na, teoriškai mikroautobusai pakelia iki dviejų su puse tonos, bet realiai – žiūrėkite, kad neperkrautumėte ašių. Aš tikslaus skaičiaus nežinau, nes kiekvienas dyzelis skirtingas, bet saugiai – apie 1200-1300 kilogramų. Buvo situacija: klientas įgrūdo 14 palečių, sveria – oho, beveik dvi tonos. Vairuotojas jau pyksta, kad nevažiuoja į kalną. Teko palikti keturias paletes kitai savaitei. Ne visada svoris matuojamas svarstyklėmis, kartais – ant žvilgsnio. Kuo sunkiau, tuo daugiau degalų, tuo ilgiau važiuoji, tuo brangiau. Sunku paprasčiau.

Ar pigiau vežtis dideliu vilkiku, o gal mikroautobusu?

Didelis vilkikas vienetui atsieina pigiau, bet tik tada, kai yra pilnas konteineris arba puspriekabė. O jei jūs siunčiate dvi sofą ir šaldytuvą, mikroautobusas – jūsų variantas. Faktas tas, kad maži krovininiai mikroautobusai į Angliją važiuoja dažniau nei didelės mašinos, nes jie lankstesni. Gali privažiuoti prie senamiesčio namo Londone, kur vilkikui apskritai draudžiama stoti. Buvo atvejis Birmingeme – gatvė siaura kaip kaklaraištis, o ten reikėjo atgabenti dešimt dėžių knygų. Vilkikas nebūtų pralįsęs. Micro... oi, mikroautobusas įlindo idealiai. Kaina čia tik antraeilis dalykas. Pirmiausia – ar pasieksi duris?

Ar reikia mokėti muito mokestį Anglijoje, jei siunčiu sau asmeninius daiktus?

Brexit viską apvertė aukštyn kojom. Anksčiau – nieko. Dabar? Jei siunčiate savo naudotus daiktus ir galite įrodyti, kad persikraustote, yra tam tikros lengvatos. Bet USB kabelis ir dviejų metų senumo lempa jau nebe „buitis reikalingiausia“. Muitininkai turi teisę įvertinti patys. Buvęs atvejis: moteris siuntėsi porceliano rinkinį, vertintą kaip naujiena. Sumokėjo pusšimtį svarų muito. Aš tuo metu galvojau, kad nebus problemų. Buvau neteisus. Geriau pasitikrinti su muitinės tarpininku prieš siunčiant. O jei verslo krovinys – deklaruokite nuo A iki Ž.

Ar yra daiktų, kurių jūs tiesiog nevėžate?

O taip. Švieži maisto produktai, gyvūnai, vaistai be licencijos – viskas, ką UK muitinė vertina įtariai. Bet aš jums pasakysiu dar blogiau – būna vežėjų, kurie prisiima bet ką, o po to siunta stringa pakeliui. Praeitą žiemą kolega bandė gabenti statybines chemines medžiagas be saugos lapų. Doverio muitinė atidarė, pažiūrėjo, išpylė pusę. Klientas neteko trijų tūkstančių vertės prekių. Aš tokių rizikų neimu. Jei abejoju, klausiu. Kartais klientai pyksta, kad užduodu daug klausimų, bet geriau jau dabar, nei paskui bedugnės situacijos. Anglijos muitinės dabar griežtos kaip stygos.

Dokumentai, muitai ir borderio tikrovė

Kokius popierius tikrai reikia paruošti prieš išsiunčiant siuntą?

Inventoriaus sąrašas – privalomas bent jau mano galvai. Ne, jo ne visada prašo pažiūrėti, bet kai prašo, geriau jau turi. PVM sąskaita, jei perkate prekę. EORI numeris, jei jūs įmonė. Jei asmeniniai daiktai – persikraustymo deklaracija. Būna klientai atiduoda krūvą dėžių be jokio sąrašo. Aš imu, bet širdis daužosi – kas jei muitinė klaus? Vairuotojas stovi, aš skambinu klientui, jis nieko nežino. Tada valandos eina į balą. Rašykite sąrašus. Net ir ant popiergalių. Geriau blogai surašytas, nei jokio. Tai pats svarbiausias dalykas, kurį galiu patarti.

Ar reikia EORI numerio, jei siunčiu tik draugei dovanų dėžę?

Ne, jei tai tiesiog dovanos. Bent aš taip manau. Jei vertė maža – iki 135 svarų berods – tai jokio EORI nereikia. (Oi, palauk, gal tai 150? Nežinau tiksliai, muitinė keičia kasmet.) Aš čia jau nebe tiek žinau, nes muitinė kasmet keičia taisykles kaip kojines. Buvo, kad draugai siuntėsi dviratį ir kažkodėl prireikė dokumentų. O kartais siunčiasi kompiuterį – nieko. EORI reikia verslui, o jei esi fizinis asmuo, siunčiantis sau daiktus... hmm, paskutinį kartą taip ir nepatikslinau. Atsiprašau. Klauskite muitinės tarpininko, jie žino geriau. Aš vežu, bet aš ne teisininkas.

Kaip vyksta muitinės patikra Doverio uoste?

Kartais – atidarai duris, jie pamoja, važiuoji toliau. Kartais – iškrauna pusę mikroautobuso ant asfalto. Tikros istorijos. Praeitą rudenį Doverio uoste sustabdė mūsų Sprinterį su statybinėmis medžiagomis. Pažiūrėjo, kad yra silikonas. Ne, ne maistinis, bet statybinis. Teko palaukti pusantros valandos, kol patikrino SDS lapus. Vairuotojas paskui skambino ir rėkė. Suprantu, jis pavargęs, bet čia juk ne mano kaltė. Muitininkai daro savo darbą. Po Brexit jie tikrina dažniau nei anksčiau. Kuo aiškiau supakuota ir pažymėta, tuo greičiau praleidžia. Chaosas mikroautobuse reiškia ilgą stovėjimą saulėje ar lietuje.

Ar muitinė gali tikrinti siuntą ir Europos Sąjungos viduje?

Kelyje per Vokietiją ar Prancūziją tikrinama retai, bet pasitaiko. Yra tokia tendencija – Vokietijos muitinė labai mėgsta statybines prekes. Kartą patikrino ties Frankfurtu (Oi, ne, ne Frankfurtu – kažkurioje Vokietijos dalyje prie autostrados) – vairuotojas neturijo tinkamos CMR versijos. Aš tiksliai nepamenu, bet jis ten stovėjo tris valandas. Tada aš supratau, kad popieriai turi būti tvarkingi ne tik Anglijai, bet ir visai kelionei. Mikroautobusai maži, bet jie vis tiek patenka į muitinės akiratį. Nuo to neišsiūki. Geriau turėti CMR, važtaraščius ir sąskaitas originalo kalba.

Pakavimas, turinys ir gyvenimiškos istorijos

Ar turėsiu pats supakuoti, ar jus galite tai padaryti?

Patariu pats. Ne dėl to, kad mums tingisi, o dėl to, kad jūs žinosite, kas kur padėta. Mes galim pagelbėti – turim kartoninių dėžių, lipnių juostų, burbulinės plėvelės. Bet jei aš supakuosiu jūsų senelės porcelianą ir jis dūš... oi, dūžta kelyje, jūs sakysite, kad blogai supakavau. O jei pats supakavote, atsakomybė bendra. Buvo klientas, supakavo drabužius į šiukšlių maišus. Atvažiavus į Londoną, maišai suplyšę, batai pabirę po visą mikroautobuso grindinį. Gražus vaizdas. Kreidokite dėžes. Rinkitės dvigubą kartoną. Ir nepamirškite – kuo tvirčiau, tuo ramiau miegame mes ir jūs.

Ar mikroautobuse kartu gabenamos kelių skirtingų žmonių siuntos?

Dažniausiai taip. Retai kada vienas klientas užpildo visą mikroautobusą iki Anglijos, nebent tai didesnės įmonės krovinys. Viena sofa į kairę, kita į dešinę, tavo dėžės per vidurį. Kartais viskas liečiasi. Jei tai vertinga elektronika – sakau iš anksto, kad dedu į priekį, po vadz... po vairuotojo sėdyne. Buvęs atvejis – vieno kliento spausdintuvas buvo padėtas ant kito kliento minkšto fotelio. Nieko blogo, bet jei būtų buvę dažai... na. Būna nepatogių derinių. Aš stengiuosi atskirti, bet fizika yra fizika. Mikroautobusas – ne magiška dėžė, kurioje dėsniai nėra.

Kiek laiko trunka kelionė nuo Vilniaus iki Londono?

Teoriškai – dvi su puse paros. Realiai – trys. Kartais keturios, jei keltas vėluoja arba Kalėje eilės. Būna dienų, kai keltas stringa kanale ir neria kaip inkaras. Vairuotojai privalo ilsėtis – tachografai skaičiuoja. Negaliu liepti važiuoti be miego, nors kartais norėčiau. Trylika šimtų kilometrų – ne pokštas. O jei dar sniegas Belgijoje... tada jau viso gero grafikas. Aš dažnai sakau klientams: planuokitės keturias dienas, jei neskubu. O jei skubu – oro uostas. Mikroautobusai yra ekonominis variantas, ne ekspresas pirmąja klase. Šitą reikia suprasti.

Ar vairuotojai moka angliškai, jei reikia tartis su gavėju?

Kai kurie taip, kai kurie – gestų kalba ir Google Translate. Mūsų vyrai dažniausiai susišneka, bet yra buvę istorijų. Praeitą pavasarį vairuotojas atvežė siuntą į Mančesterį. Gavėjas – indas, kalba tik hindi ir angliškai labai greitai. Vairuotojas – iš Rygos, anglų kalba ribota. Aš trijų ryto skambinėju aiškintis, ar tikrai reikia užnešti į trečią aukštą. Miegojau tris valandas. Nepykau – tokia darbo dalis. Bet faktas – jei gavėjas turi specialių pageidavimų, geriau praneškite. Mes galim paruošti žmogų, kuris moka, arba pasakyti, kad gavėjas pats turi eiti į apačią. Ne viskas įmanoma vieniems.

Ką daryti, jei gavėjas Londone neatsidaro durų?

O, klasika. Skambina vairuotojas – tylu. Skambinu aš – tylu. Ką darau? Palieku sandėlyje, jei turime, arba bandau derėtis su kaimynu. Kartais kaimynas nepasitiki: „Aš neprivalau.“ Teisus. Tada grąžiname į mūsų surinkimo tašką ir bandom kitą dieną – su papildomu mokesčiu, aišku. Ne dėl to, kad mes godūs, o dėl to, kad vairuotojo laikas irgi kainuoja. Buvęs klientas pasakė: „Palikit po laiptais.“ Atsisakiau. Jei dings – kaip įrodysiu, kad palikau? Negražu. Geriau jau grąžinti ir tartis iš naujo. Taip saugiau visiems. Beje, pasitikrinkite gavėjo numerį prieš siųsdami. Būna pasenę.

Ar galima siųsti augalą ar vazoninę gėlę draugei į Braitoną?

Techniškai galima, bet biurokratiškai – kančia. Reikia fitosanitarinio, augalo paso ir dar velnio žino ko. Aš asmeniškai tokių dalykų nevežu, nes nenoriu rizikuoti. Buvo viena močiutė iš Kauno, labai prašė – veškite mano fikusą, jis jautrus. Pažadėjau. O tada prisiminiau, kad UK turi savo taisykles dėl dirvožemio. Neįvežei, grąžinai, fikusas supuvo kelyje. Moteris verkė, aš jaučiausi kaip šuva. Daugiau nebepasiimu. Tai va... jei labai reikia, rinkitės krovinį be gyvybės požymių. Arba vežkitės lėktuvu kaip keleivį, jei leidžia. Mano mikroautobusas – ne šiltnamis.

Ar reikia papildomo draudimo siuntai?

Mes turim transporto draudimą, bet jis dengia ne visada ir ne viską. Jūsų senos sofos vertę įvertinti... sunku. Dėl to siūlau patiems apdrausti brangią elektroniką. Buvo toks atvejis – nešiojamas kompiuteris supakuotas kaip reikiant, bet kelyje mikroautobusą koks nors vilkikas apmėtė akmeniu. Langas įskilo, vanduo papuolė ant dėžių. Kompiuteris gyvas, bet dėžė šlapia. Jei būtų sugedęs, draudimas būtų mokėjęs ką? Nežinau. Čia pilkos zonos. Geriau iš anksto pasakyti, kad vežate brangų daiktą. Aš tada žiūriu kitaip – dėdu šiltai, po pat vairuotojo koja. Ne, po sėdyne, oi. Tuomet ir apsaugos lygis kitas.

Ką reiškia „pilnas mikroautobusas“ jūsų grafike?

Tai kai mes nebeimam nieko daugiau, nes fiziškai vietos nebėra. Klientai galvoja, kad jei paklausia, ar pilna, o aš sakau „dar telpa“, tai reiškia, kad tilps jų trys spintos. Ne. Pilnas – tai pilnas. Kartais net ne iki lubų, bet iki pusės, kad matytųsi per galinio vaizdo veidrodį. Yra buvęs atvejis: sakau klientei, kad liko kampas. Ji atvežė šaldytuvą. Kampas buvo maždaug dešimties centimetrų. Šaldytukas netilpo. Stovėjom kieme ir žiūrėjom vienas į kitą kaip du neišmanėliai. Aišku, gėda buvo. Dabar aš sakau: atsiųskite nuotrauką. Arba matavimus. Mikroautobusai apgaulingi – atrodo didelis, bet kai pradedi krauti... kaip mama lagaminą prieš atostogas. Visada norisi daugiau, nei leidžia fizika.

Kaip elgtis, jei atvežta siunta atrodo pažeista?

Pirmiausia – nesirašykite, kad gavote gerą, kol nepasižiūrėjote. Antra – fotografuokite. Trečia – skambinkite nedelsiant. Jeigu surašėte CMR be pastabų, tada vėliau bus labai sunku įrodyti, kad tai nutiko kelyje. Aš patariu klientams atidaryti dėžę akivaizdoje vairuotojo. Net jei skubu. Buvo, kad vyras skubėjo į darbą, pasirašė, o vakare rašo: „Mano lempa sudužusi.“ Aš jau negaliu padėti. O gal ji ir buvo sudužusi prieš tai? Nežinia. Todėl sutartis ir dokumentai yra šventi. Net ir draugams sakau tą patį. Nėra čia asmeniško – yra buvęs per daug nemalonių situacijų. Atidžiai ir be emocijų. Tokios taisyklės galioja visiems.

Ar mikroautobusai vyksta ir į kitus Anglijos miestus, ne tik Londoną?

Žinoma. Mes vežam į Birmingemą, Mančesterį, Braitoną, Lidsą – kur reikia. Tiesa, jei miestelis už penkiasdešimt mylių nuo artimiausios magistralės, kaina auga. Kartais nuomoju vietinį mikroautobusą Anglijoje, kad nereikėtų mūsų vairuotojui važinėti užkampiais. Buvo klientas ir Edinburge – okei, Škotija, bet principas panašus. Mūsų mašina nuvažiavo iki Glasgovo, o ten perdavėme vietiniam partneriui. Anglijoje taip pat veikia. Tiesiog Londonas yra populiariausias, todėl ten grafikai dažniausi. O jei reikia į vidurį Anglijos – kreipkitės anksčiau, nes reikės derinti logistiką. Kartais tokius užsakymus perduodu kolegai, kuris specializuojasi į šiaurę.

Išvada

Atsakymus parašiau kaip iš širdies, ne iš vadovėlio. Krovinių gabenimas mikroautobusais į Angliją pagal grafiką yra gyvas procesas su savo pliusais ir trūkumais. Ne viskas bus idealu. Kartais vėluosime, kartais paklys popierius, bet stengsimės, kad jūsų daiktai atvyktų sveiki. Pasiruoškite dokumentus, paklauskite jei kas neaišku, ir nepamirškite – mikroautobusai maži, bet jie įveikia tą pačią distanciją kaip ir kamionai. Tik su daugiau lankstumo ir šiek tiek daugiau chaoso. Rašykit, skambinkit. Aš čia.