Krovinių gabenimas į Angliją mikroautobusu – ar tikrai geriausias būdas?

Žinai, per tuos dvidešimt kelerius metus, kai vežioju krovinius iš Lietuvos į Angliją ir atgal, manęs turbūt milijoną kartų klausė: „Koks geriausias būdas?“ Aš visada atsakau – mikroautobusas. Ne zumba, ne krovininis furgonas, o normalus, kompaktiškas mikriukas. Kodėl? Nes jis lankstus. Ne visas gyvenimas telpa į standartinį konteinerį. Kartais žmonės persikrausto, kartais reikia nuvežti močiutės komodą, o kartais – visą dviejų kambarių butą. Mikroautobusas tam – kaip pintinė grybams: jei reikia, sutalpina stebėtinai daug, bet nereikia tempti milžiniško maišo.

Kaina ir kaip ten viskas susideda – kartais skauda

Kiek maždaug kainuoja krovinių gabenimas į Angliją mikroautobusu?

Tai žiūrėk, jei pilnas mikroautobusas Vilnius–Londonas, dažniausiai smuktelėsi tarp aštuonių šimtų ir tūkstančio dviejų šimtų eurų. Jei dalinis krovinys – mažiau, gal šeši šimtai, gal ir penki. Bet čia labai nuo kelių dalykų priklauso: nuo to, ar esi Braitone, ar Skotijos glūdumoje. Kartais man paskambina klientas iš Velsio ir stebisi, kodėl brangiau. Oi, atstumas, broli... atstumas. Dar jei reikia liftų, laiptinių arba vakarinių išvykimų – kaina šokteli. Bet šiaip, mikroautobusu dažniausiai gauni geresnį kainos ir greičio santykį negu dideliu kroviniu. (taip, kartais ir aš pats nežinau tikslios kainos, kol nepaskaičiuoju kilometrų)

Ar galiu sutaupyti, jei mano daiktai neužpildo viso mikroautobuso?

Žinoma, tai vadinasi dalinis loadas... ar krovinys. Nežinau, kaip lietuviškai gražiau pasakius. Iš principo mokėk tik už tą vietą, kurią užimi. Turime klientų, kurie veža vieną motociklą ir tris dėžes – sumoka gal trečdalį pilnos kainos. Bet čia yra vienas niuansas: jei tavo daiktai telpa tik tam tikrose vietose, o maršrutas jau suplanuotas, kartais tenka palaukti tinkamos siuntos. Vykdavau tokią į Birmingamą, laukėm tris dienas, kol suradom antrą klientą. Sutaupė, bet nervai pakrito.

Kodėl vienos įmonės prašo 800, o kitos – 1800 eurų už tą patį maršrutą?

Aha, čia ta vieta, kur norisi pasakyti – nuomokitės tik su CMR draudimu ir teisėm. Bet rimtai: 800 eurų – tai arba dalinis, arba kažkas ne visai švaraus. Pigūs pasiūlymai dažnai reiškia, kad vairuotojas važiuoja be tinkamų leidimų, be draudimo, arba daiktus veža savo furgone be jokios kontrolės. Mačiau atvejį, kai klientas sutaupė keturis šimtus, o pusė jo daiktų atvažiavo su rasalu. Brangiau – ne visada reiškia geriau, bet 1800 turėtų įskaičiuoti pilną paslaugą, draudimą, pakavimą ir saugumą.

Ar reikia mokėti muito mokestį ar PVM, jungiantis į Angliją su daiktais?

Tai čia po to brexito visi aplink klumpa. Jei daiktai nauji – taip, muitas galioja, neveltui. Jei naudoti asmeniniai daiktai ir tu pats kraustaisi – principu, ne. Bet turi turėti gerą sąrašą, pasą, ir kartais įrodymus, kad gyveni ten. Muitininkas gali paklausti: „Ar šitas dviratis tikrai tavo?“ Tai nežinau, gal geriau turėti nuotrauką su juo. Juokauju. Ne, rimtai, problemų dažnai nekyla, jei daiktai tikrai nėra prekybai. Būna, kad žmonės bando įkišti dešimt naujų dviračių – tada jau kviesk advokatą, ne mane.

Ką reiškia frazė „visa krovinio vieta“ ir ar man to reikia?

Visa krovinio vieta – reiškia, kad tas mikroautobusas važiuoja tik tavo daiktams. Niekas neprisideda, nesidalini. Tai idealu, jei veši visą butą, kubilą, dešimt dėžių, kokį šunį (nors šuniui reikia ne mikroautobuso, o kitų dokumentų). Jei turi mažiau, užsakyk dalinį – sutaupysi šimtą kitą. Aš asmeniškai renkuosi pilną, kai žmonės skambina panikoje: „Vyras, man reikia rytoj!“ Tada neieškau kito kliento, tiesiog važiuoju. Greičiau, paprasčiau.

Ką galima kišti vidun – ir ko geriau nelysti

Ar leidžiama vežti maisto produktus į Angliją mikroautobusu?

Oi. Šitam klausime aš visada atsargus. Ne, aš ne muito agentas, bet žinau, kad mėsa, pienas, kiaušiniai – tabu. Neįsiveši. Kartais klientai nori atvezti šakočio, dešros, grietinėlės. Ne. Anglijos muitinė žiūri į tai kaip į potencialią grėsmę. Džiovinti produktai – gal, bet ribotai. Kartą vežiau senį, kuris turėjo visą šaldymo dėžę šaldytų uogienių... teko palikti keltų terminale. Tai toks realus momentas – geriau nepradėk. Jei labai reikia ko, rašyk paštu, ne per mano mikroautobusą.

Kas atsitiks, jei muitininkas randa kažką draudžiama?

Blogiausiu atveju konfiskuos. Geriausiu – įspėjimas ir valanda bereikalingo streso. Muitininkas gali atidaryti, pamatyti tavo apatinius rūbus, semtukus ir dešrą, ir tada prasideda. Tikėjaisi greitai prasmukti pro Doverį? Pamiršk. Buvęs klientas bandė įsivežti augalinį aliejų statinaitėse – užtrukom keturias valandas. Jie tikrino, ar tikrai ne degalas. Jei nežinai, ar galima – geriau paklausk prieš savaitę, o ne kai vilkikas stovi eilėje. Atsakomybė dažnai krinta ant tavo galvos, ne ant mano kaip vežėjo.

Ar galiu vežti augalus, baldus ir buitinę techniką?

Baldai – taip, juk dažniausiai dėl to ir kraustomės. Technika – taip, jei tai tavo naudota, ne parduotuvės likučiai. Augalai... hmm. Čia aš šimtu procentų nesu tikras, bet žinau, kad žemė, keramika, šaknys kelia įtarimą. Mūsų bočius vežė du dešimtmečius augantį fikusą – leido, bet tikrino. Nauji augalai iš parduotuvės – problema. Be fitosanitaraus (ši žodis kažkoks keistas, bet vartojamas) pažymėjimo gali atsitokėti pasienyje be savo palmės. Geriau pasitikrink.

Ar galiu prikabinti priekabą ir dar pridėti daiktų?

Gali, jei įmonė turi leidimą tokiai kombinacijai ir masė neviršija. Bet aš asmeniškai vengiu. Ne todėl, kad negaliu, o todėl, kad Anglijos keliuose su priekaba per Londoną – tai spąstai. Dar pridėk Eurotunelio ar keltų kainas, kurios auga. Kartą vėlinomės dėl priekabos padangos... ja, atrodo smulkmena, bet praradom pusę dienos. Jei turi daugiau daiktų, tiesiog užsakyk antrą mikriuką ar mažą furgoną. Arba paskelbk dalinį krovinį – atsiras, kas padės.

Ar verta vežti seną sofą, ar Anglijoje pigiau nusipirkti naują?

Aš ne kainų ekspertas Baldų Kopiju, bet matematika paprasta: senos sofos pervežimas iš Kauno į Londoną gali kainuoti tiek, kiek naujos pristatymas iš IKEA. Jei tai sentimentas – be abejo, vežam. Jei tai iš masiuko suplyšusi sofa iš „Baldų rojaus“ – palik kaimynams. Vienas vaikinas vežė seną šaldytuvą, kuris Londone neiškentė mėnesio. Pinigai į balą, nervai taip pat. Apie tai reik galvoti prieš skambinant. Kartais emocinė verta yra svarbiausia, bet skaičiuok bent minimaliai.

Popieriai, draudimas ir tos brexitinės nesąmonės

Kokie dokumentai reikalingi, kad galėčiau siųsti daiktus į Angliją?

Pagrindinis – sąrašas, vadinamas inventorius. Rašai, kas yra, kiek daugmaž verta. Reikia paso kopijos, kartais nuomos sutarties ar įrodymo, kad ten gyvensi. Vairuotojui reikia CMR lapo, leidimų vežti krovinius. Jei veža įmonė – tau daug galvoti nereikia. Bet pats turi pasirašyti, kad deklaruoji, jog daiktai tavo, naudoti. Kartais žmonės atsiunčia sąrašą ant popierinės servetėlės. Ne, taip nėra gerai. Bent jau kompiuteriu parašyk, kad muitinei nereikėtų spėlioti tavo rašysenos.

Ar mano daiktai yra drausti kelyje į Angliją?

Teoriškai – taip, jei pasirašei sutartį su normalia įmone. Mes turime krovinio draudimą, kuris dengia iki tam tikros sumos. Bet čia svarbu: jei pats viską suvertei be galvos, draudimas gali netaikyti. Buvo atvejis – klientas supakavo veidrodį į pledą. Ne, taip nesi. Veidrodis – stiklas – putplastis – dėžė. Tada draudimas veikia. Jei veža ne įmonė, o kaimyno pusbrolis su transporteriu – dažnai draudimo nėra jokio. Rimtai.

Kas tas CMR konosamentas ir ar man jis reikalingas?

CMR – tai toks žalias ar geltonas lapelis, kurį vairuotojas turi visą kelią. Jis – kaip krovinio pasas. Ten surašyta: kas veža, kas siunčia, kas gauna, kas perduoda. Tau asmeniškai jį pildyti nereikia, bet pasirašyti reikia kai perimi daiktus. Kartais klientai klausia: „O kodėl rašoma, kad du baldai, o aš vežu tris?“ Tai pataisymas kainuoja laiko. Aš pats kartais pamirštu pasakyti, kad reikia pasitikrinti kiekius. (taip, ir aš darau klaidų, kas čia naujo)

Po Brexit ar kažkas pasikeitė kelyje į Angliją su kroviniu?

Pasikeitė viskas ir nieko. Anksčiau prasmukdavai be didelių eilių, dabar – muitiniai formalumai grįžo. Ne baisūs, bet reikia popierių. Muitininkai dabar tikrina dažniau, klausia daugiau. Jei anksčiau Anglija buvo lyg kita Lietuvos gatvė, dabar – trečioji šalis. Realiai mikroautobusas vis dar važiuoja tomis pačiomis keltų linijomis, tomis kelių trasomis, tik pasienyje daugiau stotelės. Kai kurie mano kolegos metė šį maršrutą po 2021-ųjų, nes atsibodo popieriai. Nors iš tiesų, po poros mėnesių pripratom.

Ar reikia daiktų sąrašo angliškai, ar galiu rašyti lietuviškai?

Geriau angliškai, bet aš visada sakau – parašyk lietuviškai, jei nemoki, mes padėsim sudėlioti. Muitinėje Anglijoje dirba žmonės, kurie nemoka lietuvių, bet jie turi vertėjus arba tiesiog supranta santrumpas. Svarbiausia – ne kalba, o sąžiningumas. Jei parašei „drabužiai 10 dėžių“ – pakankamai. Būna, kad klientai rašo po 50 eilučių apie kiekvieną puodelį. Nereikia. Bendros kategorijos, apytikslės vertės. Aš neturiu tobula anglų kalbą, bet su muitais bendrauju jau taip seniai, kad žinau, kuriuos žodžius vartoti.

Kas vyksta kelyje – tikras vaizdas, ne reklama

Kiek laiko trunka kelionė iš Lietuvos į Angliją mikroautobusu su daiktais?

Nebūna dviejų vienodų kelionių. Teoriškai – jei viskas idealu: 36–40 valandų. Realiai – 2–3 dienos. Nes reikia miegoti (vairuotojas nėra robotas, nors kartais taip atrodo), keltai vėluoja, eilės Doverio uoste. Kartą užtrukom 6 valandas dėl vėjo. Vėjas! Mašina stovi ir negali įlipti į keltą. Kelias Klaipėda–Londonas kartais greitesnis per Vokietiją, kartais per Prancūziją. Žemėlapis nesako visko. Jei tau žada per 24 valandas – meluoja. Nebent lėktuvu, bet tada nebe mikroautobusu.

Ar vairuotojas padės man išnešti baldus iš namų?

Tai priklauso nuo sutarties. Mes paprastai pakraunam ir iškraunom, jei tai įėjimo durys. Bet jei tu gyveni penktame aukšte be lifto... na, reikės arba kalbėtis iš anksto, arba įskaičiuoti papildomą rankų kainą. Vairuotojas nėra Samsonas. Jis gali padėti, bet jei sofa 120 kilų ir laiptai spiraliniai – tai ne vieno žmogaus darbas. Mačiau kolegą, kuris bandė pats išnešti pianiną. Traumos kelioms savaitėms. Paslauga vadinasi „pasikrovimas“, ne „krovėjo“ paslauga, jei aišku ką turiu galvoje. Nors šiaip mes visada padedam, kiek leidžia sveikas protas.

Kas jei atsitiks kas nors kelyje ir mano daiktai vėluos?

Gyvenimas. Avarijos, pradurtos padangos, perkaitęs variklis – taip, taip. Ir neblogos įmonės tai patiria, tik jos turi ką pasakyti klientui ir kaip išspręsti. Blogos įmonės tyliai dingsta tris dienas. Mes paprastai skambiname iš karto. Jei vėluojame – siūlome nuolaidą arba saugojimą. Kartą klientas pats paprašė palikti daiktus saugykloje prie Londono savaitę, nes jo butas dar neparuoštas. Sutarėm. Svarbiausia – komunikacija. Kurjeriai, kurie nerodo numerio – įtartini. Aš atiduodu savo asmeninį telefoną, nors kartais to pavydžiu naktimis.

Ar mikroautobusas važiuoja tiesiai pas mane, ar reikės kur nors tempti daiktus?

Durų iki durų – taip, jei užsakei būtent tai. Bet jei gyveni gūvioje kalnų glūdumoje, kur sunkvežimis nepravažiuoja – gali tekti susitikti arčiau civilizacijos. Londone kartais uždraudžia stovėti tam tikrose zonose didesniam transportui. Tada deriname artimiausią aikštelę. Aš asmeniškai stengiuosi privažiuoti kuo arčiau, nes pats nekenčiu tempti lagaminų per pusę miesto. Bet buvęs atvejis Edinburge – gatvė tokia siaura, kad mikroautobusas vos prasilenda, nebėra kur sustoti. Susitikom parkeingo aikštelėje. Iš tolo atrodė kaip prekyvietės apsikeitimas.

Kaip dažnai pasitaiko, kad daiktai pasimeta arba atvažiuoja sulaužyti?

Pas mus – retai. Bet aš meluotumėn jei sakyčiau, kad niekada. Buvo atvejis, kai kolega paliko vieną dėžę prie keltų terminalo. Radom, bet klientas panikavo tris dienas. Dėl sulaužymo – jei gerai supakuota, vizualiai sveika. Bet mikroautobusas važiuoja keliais, stabtelėjimai būna. Jei viduje daiktai laisvi – jie juda ir tarpusavyje „bendrauja“ (skaitik – daužosi). Tad pakavimas – karalius. Blogose įmonėse pasitaiko ir praradimų, ir vagysčių (taip, mačiau per savo praktiką). Pasirink tą, kuri turi adresą, o ne tik Instagram paskyrą.

Pakavimasis ir pasiruošimas – čia visi susimauna

Kaip pakuoti daiktus, kad jie ištvertų kelionę į Angliją?

Stiprios dėžės. Aš kartoju kaip mantra: dvipusės dėžės, burbulinė plėvelė, nepagailėk juostos. Daiktai turi būti pripildyti iki galo, nes tuščioje erdvėje jie šokinėja. Drabužius galima vežti maišuose, bet spintoje paliktus – tik jei spinta pati yra stabili ir tikriausiai apvelta. Smulkmenas – į mažas dėžytes, tas dėžytes – į didelę. Ir žymėk. Žmonės galvoja, kad rašys „virtuvė“ ant dežutės, bet kai dešimt tokių – nebesuprasi, kur peiliai, kur rankšluosčiai. Aš kartais pats pasižymiu telefone, nes kliento rašysena primena Egipto hieroglifus.

Ar tikrai reikia dvigubų kartoninių dėžių, ar tai tik parduotuvių gudrybė?

Žiūrėk, jei veži knygas – dvigubos dėžės nėra per daug. Knygos – sunkūs velniai. Viena dėžė sveria trigubai daugiau negu atrodo. Jei veši pagalves – viena sluoksnis pakaks. Bet aš rekomenduoju dvigubas viskam, kas trapi. Leiskis – tokie dalykai du su pusę kilo, bet jei kris... Buvau atvejis, kai klientas sutaupė dėžėms, bet sumokėjo dvigubai už skaldytą porcelianą. Taip dėžės kainuoja, bet tai yra pigi investicija į ramybę. Net jei atrodo, kad parduotuvė bando įsiūlyti – patikėk, aš per tiek metų pats to prašau klientų.

Ar galiu palikti daiktus spintose ir stalčiuose, ar viską turiu iškratyti?

Gali palikti, bet rizikuoji. Stalčiai atsidaro kelyje. Nebent užlankstyti ar aprišti lipnia juosta. Spintos – jei jos pačios stovi ant ratukų ir bus pritvirtintos juostomis, OK. Bet dažnai žmonės pamiršta, kad mikroautobusas lenkia, stabdo, posūkiuoja. Viskas viduje juda. Palikai porcelianą stalčiuje? Pasiruošk duženų dėlai. Aš pats savo persikraustymo metu palikau drabužius spintoje – atsidarius duris Londone, kostiumai atrodė kaip po cunamio. Nežiūrėk į tai kaip į patogumo taupymą, žiūrėk kaip į rizikos valdymą.

Ar galima vežti dažus, degius skysčius ar dujų balionus kelionei į Angliją?

Tikrai ne. Šitas dalykas – ne tik draudimas, bet ir pavojus gyvybei. Dujų balionas, dažų skardinė – jie gali sprogti nuo temperatūros pokyčių ar slėgio. Mikroautobuso salonas nėra pašto konteineris, ten oras keičiasi. Kartą klientas norėjo įgrūsti benzininį pjūklą – beveik įgyvendinome, jei ne bako likutis. Ne. Išpilti, išvalyti, arba palikti kaimynams. Yra specialios paslaugos pavojingoms medžiagoms, bet tai ne mano mikroautobusas. Už tokį dalyką gali gauti ne tik baudą, bet ir baudžiamąją atsakomybę. Rimtai, nežaisk su tuo.

Išvada

Krovinių gabenimas į Angliją mikroautobusu mano akimis – tai balansas tarp kainos, greičio ir lankstumo. Per dvidešimt ketverius metus mačiau visko: ir džiaugsmą, ir ašaras, ir nuostolius dėl aplaidumo. Raktas į sėkmę – geras planavimas, sąžiningas pakavimas ir patikima įmonė, kuri neslepia savo adreso. Mikroautobusas nėra stebuklinga lazdelė, bet dažnai tai protingiausias pasirinkimas vidutiniam kroviniui. Jei abejoji – paskambink, paklausk, ir apsispręsk be skubos. Aš čia, jei reikia patarimo.