Krovinių gabenimas į Angliją mikroautobusais – patraukli kaina

Dirbu šitame reikale jau beveik dvidešimt trejus metus, ir galiu pasakyti viena: žmonės vis dar ieško to stebuklingo balanso tarp greičio, patogumo ir piniginės storio. Krovinių gabenimas į Angliją mikroautobusais – patraukli kaina – šitas derinys skamba kaip svajonė, bet realybėje viskas šiek tiek sudėtingiau, nei parašyta reklaminiame lape. Ne, nenoriu pasakyti, kad mikroautobusai blogai. Tiesiog noriu paaiškinti, kaip tai veikia iš tikrųjų, kai stovi tarp dėžių svetainėje ir galvoji, kaip visa tai atsidurs Londone ar Birmingeme. Maža to, su laiku pamatai, kad patrauklumas ne visada matuojamas vien eurais.

Apie ką žmonės klausia pirmiausia – kainą

Kiek realiai kainuoja krovinių gabenimas į Angliją mikroautobusais?

Na, jei nori griežto atsakymo, tai sakau – nuo kelių šimtų iki tūkstančio eurų, o kartais ir daugiau. Viskas priklauso nuo to, kiek daiktų, iš kur ir kur, kokios tos gatvės galutiniame taške. Aš turėjau klientą Klaipėdoje, kuris vežėsi dviejų kambarių butą į Mančesterį – mokėjo apie 950 eurų. Kitas, iš Vilniaus į Londoną su penkiomis dėžėmis, sumokėjo 450. Tai tokie realūs skaičiai. Aišku, jei skambini žiemą, kai mažiau užsakymų, kartais galima nugvelbti geresnį pasiūlymą.

Ar mikroautobusas visada yra pigesnis variantas už fūrą?

Ne, ne visada. Fūra (nors, beje, terminą fūra gal kas kitaip supranta, bet čia turiu omenyje didelį krovininį sunkvežimį) turi savo privalumų, kai reikia tempti tris kambarius ir garažą. Mikroautobusas laimi tuomet, kai krovinys yra mažesnis, bet vis vien didesnis nei paprasta siunta. Tarkim, ant vieno reiso užkrauname du-tris klientus, jei maršrutai sutampa, ir tada kiekvienam gaunasi pigiau nei individuali fūra. Bet jei veži visą namų turtą, sumą gali ir nustebinti, nes tada jau reikia dviejų reisų – o tada nebe pasiūlimas, o išlaidos.

Ką reiškia „patraukli kaina“ – ar tai tik reklaminė frazė?

Kartais taip, kartais ne. Žinau, kad skamba kaip klišė, bet kai matai skelbimą „nuo 299 eurų“, tai dažniausiai reiškia „nuo“, o ne „viskas įskaičiuota“. Realybė tokia, kad tikrai galima pasiekti gerą kainą, bet reikia žinoti, už ką moki. Pavyzdžiui, kaina be pakavimo, be draudimo ir be krovėjų – tai pusė kainos, bet ne pusė rūpesčių. Aš asmeniškai mieliau sakau klientui didesnę sumą iš karto, nei po to aiškinu, kodėl reikia primokėti. Patraukli kaina egzistuoja, tik reikia suprasti, kad patrauklumas matuojamas ne tik eurais, bet ir nervais, kurių sutaupysi.

Ar kaina standartiškai įskaičiuoja krovos darbus, ar tai atskira eilutė?

Štai čia yra viena iš tų vietų, kur nepatogiai turiu prisipažinti: nėra jokio standarto. Vieni vežėjai įskaičiuoja pakrovimą ir iškrovimą į kainą, kiti pasako, kad krovos darbai – 30 eurų per valandą kiekviena pusė. Aš pats dirbu taip – jei reikia mano žmonų kelti sofą iš penkto aukšto be lifto, tai kainuoja extra. Ir klientai kartais pyksta, bet tu pabandyk panešti tris spintas. Kartą Edinburge liftas sugedo, teko nešti laiptais – klientas suprato, bet paskui mieliau primokėjo nei pats būtų nešęs. Tai klausk aiškiai.

Kodėl vienas vežėjas prašo 800, o kitas 1400 eurų už tą patį?

To pačio nebūna. Nebent tikrai toks pats maršrutas ir krovinys, bet ir tada... Gali būti, kad antras vežėjas veža tiesiogiai, be persikrovimų, o pirmas – subūrinėja darną. Arba vienas turi naują Sprinterį, kuris ryja mažiau, o kitas – seną Transitą, kuris gali ir sulūžti pakeliui, tai jis įskaičiuoja riziką. Be to, yra toks dalykas kaip „mažų skylučių“ pridėjimas – vieni nuo galutinės sumos atskaito mokesčius, kiti jų neprideda iki galo. Aš ne visada žinau, kaip konkurentai skaičiuoja. Svarbu ne tik žiūrėti į skaičių, bet klausti, ar dar bus priemokų.

Kas dedasi kelyje – atradimai ir nustebimai

Kiek laiko važiuoja mikroautobusas iš Lietuvos iki Londono?

Jei viskas pagal rinkinį, tai apie 40–48 valandos realaus važiavimo. Bet čia nerealu manyti, kad vairuotojas važiuoja kaip robotas. Reikia sustoti, pavalgyti, pailsėti, nes kitaip užsidegi akis ant vairo. Aš skaičiuoju 3–5 dienas nuo pakrovimo iki pristatymo, priklausomai nuo to, kiek stotelių. Būna, kad vežame ne tik tavo daiktus, bet dar suplėšom po kelis klientus kelyje. Tiesiai iš Alytaus į Braitoną niekas be tavęs tikrai nevažiuos, nes tokios malkos nepasimes. Tai teks palaukti, kol susirenka kroviniai, bet nauda ta, kad kaina dalijasi.

Ar reisai vyksta pagal grafiką, ar tik susirenka kroviniai ir tada išvažiuoja?

Grakščiai atsakysiu – grafikai egzistuoja ant popieriaus, o realybė diktuoja rinką. Kartais nulipus nuo Naujųjų Metų slenksčio žmonės nori važiuot prieš Užgavėnes, kartais vasarą – visiška tyla. Jei surenkame krovinius į Londono pusę per kelias dienas, išvažiuojame. Jei ne – stovi mikroautobusas ir lauks. Aš asmeniškai stengiuosi bent kartą per savaitę turėti reisą, bet buvo tokių mėnesių, kai padariau du kartus, nes paklausos nebuvo. Buvo ir tokių savaitgirių, kai pietų dar nevalgęs, o jau skambina trečias klientas. Tai turi prisitaikyti.

Ar daiktai važiuoja tiesiai iš taško A į tašką B, ar dar važinėjama po kitas gatves?

Retkarčiais važiuoja tiesiai, dažniau – kombinuotai. Aš tai vadinu „skrydžiu su persėdimais“, nors čia ne lėktuvas. Paimame tavo sofą Vilniuje, tada į Panevėžį pas kitą žmogų, pomet – ai, palauk, „pomet“ nėra žodis – po to į Kauną, o jau iš ten traukiam į uostą ar tunelį. Tavo daiktai gali persėsti į kitą mašiną kelionės metu arba pasilikti sandėlyje kelioms dienoms. Kai kuriems klientams tai nekliūna, nes sutaupo šimtinę. Kiti pasiunta, kad jų dėžės ne pirmos atkeliauja. Reikia prisiminti: mikroautobusas nėra tavo asmeninė limuzino paslauga.

Kas jei vairuotojas užstringa kelyje ar reikia laukti atsarginio?

Oi, tai nemaloniausias scenarijus, ypač jei žmogus jau nusprendė, kad šeštadienį saugos saulę Bristolyje su savo foteliu. Aš turiu mechaniką pažįstamą Taline, bet radusis gedimą tarp Birminghamo ir Liverpoolio... sunku pasakyti, kas tada. Ne visada turi atsarginę mašiną už kampo, kartais reikia dienos kitos, kad kas nors atvažiuotų. Kartą vienas Fordas uždūmijo, klientas laukė papildomą dieną. Pinigai už viešbutį – vairuotojo sąskaita, o nuostolis – mano. Žinok, aš ir pats nežinau, kaip čia visada elgtis, jei taip nutinka su daliniu kroviniu, nes atsakomybės pasiskirstymas būna miglotas.

Ar galiu pats važiuoti kartu su vairuotoju ir prižiūrėti daiktus?

Teoriškai taip, praktiškai – labai retai kas sutinka. Vietos tik dvi, bet antrosios sėdynės dažnai užimtos dokumentais, GPS'ais, sumuštiniais ir retkarčiais šunimi (nors ne šunimi, o šuniu, ai, suprask, gyvūnu). Be to, jei važiuoji be tinkamų dokumentų, vairuotojui problemos. Aš pats vienu metu leisdavau, bet po to kai vienas ponas pradėjo moralizuoti apie mano muzikos skonį visas šešias valandas per Vokietiją, supratau, kad privatumas turi kainą. Tai geriau pasiųsk daiktus ir atskristi pats lėktuvu, jei skubi.

Daiktai, pakavimas ir kiti galvos skausmai

Ar galiu kišt viską iš eilės, ar reikia kažkaip apgalvotai sudėti?

Apgalvotai, be abejo. Nes jei sudėsi šaldytuvą ant porceliano lėkščių dėžės, tai nereiks net atidarinėt – garsas pats pasakys. Mikroautobuse vieta ribota, todėl reikia galvoti apie svorio paskirstymą ir stabilumą. Kieti daiktai į priekį, minkšti į galą. Drabužiai – tarpininkas. O šaldytuvą įstatyk taip, kad durelės neatsidarytų. Kartą vienas jaunuolis supakavo viską į maišelius nuo maisto parduotuvės. Gražu, bet po pirmo posūkio jo virtuvės reikmenys tapo abstrakčiu meno kūriniu. Dėžės, lipni juosta, burbulų plėvelė – tai nekainuoja pasaulio.

Kas atsako, jei kelionės metu dėžė pratrūksta ir baldai subraizomi?

Atsako... na, techniškai tas, kuris pakavo. Bet jei pakavo vežėjas – dažniausiai jis. Jei pats – tada lieki su subraizyta komoda ir ant veido išraiška, kad „aš gi maniau, kad bus gerai“. Draudimas čia labai svarbus. Aš brukstu klientams, kad draustųsi, net jei tai kainuoja daugiau. Nes vienus metus turėjau klientą, kuriam subrožino (subraizė, na, supranti) stalviršį. Draudimas dengė. Be jo būtume lakstę kaip katės aplink puodą ir aiškinęsi, ar tai mūsų kaltė, ar blogas pakavimas. Aišku, yra vežėjų, kurie šiaip sau meta daiktus, bet tai jau apie kitus, ne apie mane.

Ar reikia savo dėžių, ar vežėjas turi pakuočių medžiagų?

Žiūriu, tu dar naujas šitoje srityje. Vežėjas – pervežėjas, o ne parduotuvė pakuotės. Aišku, kai kurie turi dėžių užsiėmime, bet jos dažnai brangesnės nei pačių prisipirkimas. Aš pats paprastai atsivežu ritinį burbulinės plėvelės ir kelis kartoninius konteinerius... na, kartonines dėžes. Bet jei reikia keturiųdešimt dėžių, nesusipirksi per vieną vakarą parduotuvėje. Tada galiu atvaryti prieš dieną ir padėti susipirkti, bet tai paslauga, neobligacija. Patarimas iš seno vilkiko: pradėk rinkti dėžes iš draugų ar darbo vietų prieš mėnesį, sutaupysi eurų dvidešimt.

Ar galima transportuoti šaldytuvą arba skalbimo mašiną be problemų?

Galima, bet problemos lenda ten, kur mažiausiai tikiesi. Šaldytuvą reikia išleisti, išvalyti, išdžiovinti, nes per kelias paras pasklis toks kvapas, kad net lietus per langą neatrodys kaip blogiausia bėda. Skalbimo mašina – ją reikia fiksuoti. Yra tokios transportavimo varžtos, bet žmonės dažnai jas išmeta pirmos dienos. Kartą viena mašina per posūkį pasisuko 180 laipsnių, nes nebuvo pritvirtinta. Nubrozdino kelias dėžes. Baisiausia, kad klientas tada pasiūlė man išbandyti skalbimo mašinos vidų, nes ten dar buvo vandens. Išmokau pamoką: visada patikrinu.

Ar galima gabenimo metu vežtis augintinį?

Teoriškai taip, bet aš nevežioju. Aišku, jei tai katinas ar šuo ir jis turi visus skiepus, veterinarinius pažymėjimus... bet mane kamuoja alergija, ir dar – mikroautobuse dažnai mažai oro. Beje, Anglija turi savo taisykles, po Brexito ten viskas pasikeitė. Šitoje vietoje aš tiksliai nežinau atsakymo, nes gyvūnų pervežimas – atskira industrija, kuriai reikia specialių leidimų. Kartą bandėme ilgaplaukį bernardinuką priglausti, bet jis užėmė vietą, kuria galėjo keliauti du krepšiai. Šiaip gyvūnams – geriau specializuotos įmonės, nors suprantu, kad norisi vienu šūviu du zuikius.

Ką verta žinoti apie vežėjus – kai kurios tiesos yra nemalonios

Ar teko matyti, kad žmonės susiduria su vežėjais-šarlatanais?

Deje, taip. Ir ne tik teko matyti – teko tvarkyti pasekmes. Būna paima užstatą 300 eurų, paskui dingsta kaip į vandenį. Arba gauni kainą 400 eurų, o paskui skambina: „ne, brangu, reikia 800, o jei nenori – rask kitą“. O tu jau spėjai išsinešdinti butą. Aš žinau tris įmones, kurios taip dirbo anksčiau, nors gal jau baigė veiklą. Blogiausia, kad tokie žmonės gadina rinką tiems, kurie dirbą sąžiningai. Todėl niekada nemokėk visos sumos iš anksto. Tik dalis prieš pakrovimą, dalis gavus. Tokia taisyklė gelbsti gyvenimus.

Kaip atskirti normalų vežėją nuo to, kuris tik žada?

Normalus žmogus atsako į klausimus tiesiai, net jei nepatinka. Jei klausi apie draudimą ir jis pradeda futboluot – „o, tai viskas bus gerai, mes jau dvidešimt metų vežam“ – tai pavojaus varpas. Renkasi normalią mašiną, nepleta, kad turi šimtą fūrų, kai iš tikro valdo vieną seną Iveco. Aš pats niekada nesakau, kad pervežu visą Europą, nes nenoriu meluoti. Dar vienas dalykas – ar jis prašo sąrašo? Ne todėl, kad labai rūpi, bet todėl, kad turi suprasti, ar tilps. Jei vengia rašyti sutartį – bėk. Paprasta.

Ar tikrai visada verta rinktis pigiausią pasiūlymą?

Ne, aš tai kartoju kaip mantrą. Pigiausia – tai dažnai arba pradedantysis, kuris nesupranta savo sąnaudų, arba apgavikas. Buvo toks atvejis, kai klientas pasirinko „studentą su dzipu“. Atrodė, sutaupė tris šimtus. Bet dzipas sugedo Belgijoje, daiktai buvo suversti bet kaip ir perkrauti ant šieno neaišku kur. Paskui tas studentas paprašė dar pinigų pagalbai. Moralė: jei kaina gerokai žemiau rinkos, rinktis reikia ne tą pervežimą, o klausti, kur yra kas. Sumokėjęs vidutinę kainą kartais sutaupai nervų ir daiktų.

Ką daryti, jei vežėjas neatvažiuoja sutartu laiku ir niekaip nesilaukia?

Skambinti. Rašyti. Jei per dvi valandas nepasiekiamas – jau žinok, kad beda. Aš niekada nepalieku kliento be žinios, net jei užstrigau spūstyje pasienyje. Kartą Kalėdų išvakarėse praradau telefono ryšį dėl baterijos. Klientas išsikvietė taksi ir nuvažiavo pas draugus, manydamas, kad aš apsišaukėlis. Vakarop atsiradau, atsiprašiau, nuvežiau. Bet supratau, kad komunikacija – svarbiausia. Jei vežėjas tyliai pradingsta dienai kitai, nebesitikėk, kad pasirodys. Geriau ieškok alternatyvų iš karto.

Kiek iš anksto reikia pradėti ieškoti pervežimo paslaugos?

Jei žinai datą – dvi savaitės yra saugus laikas. Jei skubi – savaitė gali ir užtekti, bet kaina bus mažiau „patraukli“. Aš pats rezervuoju datas pagal užstatą. Kartą klientas paskambino ketvirtadienį, o išvykti reikėjo sekmadienį. Padariau, bet tai buvo avantiūra. Kita vertus, buvo tokių, kurie planavosi šešis mėnesius, o paskui pradingo, nes išsiskyrė ir persikraustymo nebereikėjo. Tai aš irgi nelabai mėgstu per anksti planuoti, nes žmonių gyvenimas būna netvarkingas. Bet jei gvildi – geriausias laikas ne vasara ir ne gruodis.

Smulkmenos, kurios išgelbsti arba pražudo

Ar mikroautobusas suspės į kaimo kelią ar senamiesčio gatvelę?

Čia mano mėgstamiausia tema, nes daug kas pamiršta, kad Anglija pilna viduramžiškų gatvelių, kur net karvė prasuka vos vos. Standartinis Sprinteris yra apie 2,1 metro pločio ir 2,7 aukščio. Jei tavo namo kelias – žvyrkelis su duobėmis arba siaura gatvelė Jorkšyre, kur stovi senas akmens arkas... ne, nepravažiuos. Kartą teko vilkti dėžes iš kaimo turgaus aikštelės tris šimtus metrų, nes klientas pasakė, kad „gatvė plati, pravažiuoja ir autobusai“. Pravažiuoja, bet ne mūsiškis. Pasitikrink aukštį, plotį, arkas. Geriau pasiųsk nuotrauką vairuotojui iš anksto.

Ar reikia kažkokių popierių muitinei vežant asmeninius daiktus?

Po Brexito viskas pasikeitė, ir aš turiu prisipažinti – nežinau visų niuanų iki galo. Aš labiau logistas, o ne muitinės tarpininkas. Asmeniniai daiktai paprastai nepatenka į prekių kategoriją, bet Anglija turi savo taisykles dėl deklaravimo. Kartais reikia sąrašo lietuvių ir anglų kalbomis, kartais – nieko, jei tai seniai naudoti baldai. Buvo atvejų, kai daiktai sustojo muitinėje dienai, nes niekas nežinojo, ar tai dovana, ar prekė. Patarimas – geriau užsirašyti viską, ką veši, ir pasitarti su vežėju prieš pakrovimą. Bet galutinai pasikliauk muitinės patarėju.

Ar galima mokėti pavedimu, ar tik grynaisiais, kai atiduoda daiktus?

Šiais laikais pavedimas yra norma, o grynieji – jau retenybė. Aš asmeniškai renkuosi 30 proc. pavedimu prieš tai, o likusią dalį gavus daiktus, irgi pavedimu. Grynaisiais problematiška, nes niekur nėra pėdsako, o jei kils ginčas – neturėsi įrodymų. Kartą vienas klientas norėjo mokėti eurais apvaliomis sumomis, bet aš taip neišrašau sąskaitų. Pasakiau – pavedimas arba nieko. Jis pyko, bet sutiko. Aišku, yra vežėjų, kurie mielai paims grynaisiais, ypač jei jie dirba šešėlyje. Bet tada klausk savęs, ar nori tokių problemų. Aš nepatariu.

Ar verta siųsti daiktus po truputį, ar geriau viską vienu metu?

Viena partija visada laimi. Nes jei siunti tris kartus – moki tris kartus. Kartais žmonės galvoja, kad bus pigiau pasidalinti į etapus, bet deja. Realiai, jei turi daug daiktų ir lėšų – timk viską iš karto. Jei gyvenei Anglijoje metus ir turi tik trijų daiktų lagaminą – gal verta paštu siųsti, o ne mikroautobusą kviesti. Bet vaikai, baldai, dviračiai, šaldytuvai – tai vienos kelionės krovinys. Aš buvau matęs, kai žmonės vežė keturis kartus, nes bijojo, kad netils. Gyvenime taip nutinka, kai pats nesupranti, kiek turi daiktų.

Kokia dažniausia klaida, kurią daro žmonės organizuodami tarptautinį perkraustymą?

Jie nepamatto sofos matmenų ir paskui stebisi, kodėl ji netelpa į laiptinę Anglijos namelyje. Arba jie pamiršta, kad Anglijoje yra pirmas aukštas, o ne ground floor. Dažniausia klaida – manyti, kad viskas įsipaišys savaime. Dar viena – netikrinti vežėjo. Žmonės skambina pirmam pasitaikiusiam, nepaklausia apie draudimą, nepaprašo sutarties. Aš turiu pasakyti – kad ir kaip pavargęs būtum emigracijos rūpesčių, 15 minučių parengčiai gali apginti tave nuo tūkstančio eurų nuostolio. Kaina yra svarbi, bet ne vienintelė priemonė. Antraštė apie patrauklią kainą skamba gražiai, bet tik tada, kai po ja slypi gyvas žmogus vairuotojo sėdynėje.

Išvada

Po tiek metų galiu pasakyti tik tiek: krovinių gabenimas į Angliją mikroautobusais – patraukli kaina, jei žinai, ką perki. Nes patraukli kaina be patikimo vežėjo yra tik skambi frazė tuščioje gatvėje. Pasitikrink, paklausk, nepulk pirmo pasiūlymo. Tai nėsi raketų mokslas, bet ir ne vaikų žaidimas. Jei rasi tą žmogų, kuris draugiškai paaiškins, ką gauni už savo pinigus – drąsiai krausk daiktus. O jei ne – geriau palauk dieną kitą. Svarbiausia, kad daiktai atvažiuotų tavo noru, o ne tavo baimėmis.