Krovinių gabenimas į Angliją mikroautobusais: efektyvu ir saugu

Dirbu šitame versle jau turbūt dvidešimt treji metai, gal kiek daugiau, jau nebežinau tiksliai (šiuo metu galvoju, gal dvidešimt penki?). Ir jei yra vienas dalykas, kurį išmokau – tai kad klientai dažnai bijo mikroautobusų. Mano supratimu, nepagrįstai. Krovinių gabenimas į Angliją mikroautobusais mano praktikoje būna ne tik pigesnis, bet ir lankstesnis. Nereikia laukti, kol surinks pilną fūrą. Aišku, negalėsiu perkrauti fabriko, bet jei reikia pervežti buto turinį, mažesnės įmonės siuntas ar net elektronikos partiją – mikroautobusas čia karalius. Svarbu tik žinoti, ko tikėtis ir kaip išvengti tipiškų klaidų. Apie tai ir pakalbėsiu.

Ar mikroautobusas tiks mano kroviniui?

Kiek kilogramų galima sutalpinti į paprastą mikroautobusą važiuojantį į Londoną?

Žiūrėk. Standartinis didelis mikroautobusas, tarkim Fiat Ducato arba Mercedes Sprinter, pakelia maždaug 1200–1500 kg. Bet čia teorija. Praktikoje aš stengiuosi neviršyti tonos, nes darbai viršsvorio bet kurioj Europos valstybėj – galas nervams. Kadangi kainuoja ne tik kuras, bet ir baudos, jei kas negerai. Kartą vežėme į Redingą apie aštuonis kubinius metrus. Svarbiausia – ne tik svoris, bet ir forma. Jeigu daiktai sudėti į standartines dėžes, telpa žymiai daugiau negu stambiais gabalais. Pamenu, kad kuras irgi ryja daugiau, jei per daug užknši.

O jeigu reikia vežti ir šaldytuvą, ir sofą, ir keturias dėžes – ar tikrai viskas tilps?

Tilps, jei mašina tinkamo dydžio. Būna tokių, kurių kabina didelė, o kėbulas mažas – tada vargiai. Bet pas mus dažniausiai važiuoja L4H2, ten viduje apie 15–17 kubinių metrų. Sofą pastačius statmenai, šaldytuvą prilaikant prie sienos, o dėžes sukraus tarpus – vietos dar liks. Būna situacijų, kai klientas prisimena treniruoklį paskutinę akimirką. Tada belieka melstis arba leisti antrą reisą. Kartais tenka ir ant dujinės viryklės pastatyti dėžę, bet čia jau nepatariu.

Koks skirtumas tarp perkraustymo ir krovinių gabenimo mikroautobusu į Angliją?

Techniškai didelio. Bet praktiškai – visa kita. Perkraustymas reiškia, kad reikia ir pakrovėjų, ir sudėliojimo, gal net supakavimo. O krovinių gabenimas – dažniau fiksuotos dėžės, pakuotės, paletės. Nors mes realybėj dažnai maišom šituos dalykus. Aš asmeniškai mieliau imu perkraustymą, nes matau visą vaizdą. O kai atveža nesupakuotą metalo gabalą be instrukcijų, vairuotojas grįžta piktas. Svarbu suprasti: jei pats nesupakuoji, vežėjas gali atsisakyti krauti. Ir čia nėra šachmatai – tiesiog saugumas.

Ar mikroautobusas tinka ir verslo siuntoms, ne tik asmeniniams daiktams?

Be abejo. Aš dažnai vežu mažoms įmonėms – elektronikos detales, salonų įrangą, prekių pavyzdžius. Mikroautobusas čia pranašesnis už kurjerines paslaugas, nes nereikia pakartotinai perkraulinėti iš terminalo į fūrą. Visko paslaugumas yra tame, kad daiktus paima iš tavo sandėliuko Vilniuje ir atveža tiesiai į biurą Londone. Žinoma, jei verslas išsivysto iki konteinerių – tada reikės kitų sprendimų. Bet startuoliams mikroautobusas yra auksinis. Ne tik asmeniniams, bet ir komerciniams kroviniams iki tam tikro svorio.

Suma, terminai ir kodėl taip skiriasi?

Kiek realiai kainuoja krovinių gabenimas į Angliją mikroautobusais dabar?

Jeigu pilnas krovinys iš Vilniaus ar Kauno į Londoną, Birmingamą – kainos nuo septynių šimtų iki tūkstančio dviejų šimtų eurų. Kartais pigiau, jei sutampa maršratas. O jei į Škotijos glūdumą ar Velso kaimą, kur Google rodo vieną namą dešimt kilometrų – tada pusantro tūkstančio nebus per daug. Kuras brangsta, keltas brangsta, o vairuotojai reikalauja normalesnio atlygio. Jei kas siūlo keturis šimtus eurų už pilną perkraustymą, kažkur klaikiai pjūvis. Arba organai, arba afera. Realybė tokia.

Kodėl vieni prašo 800, o kiti 1500 už tą patį kelią?

O čia visos paslaptys. Pirma – bendras ar individualus reisas. Antra – ar į kainą įskaičiuotas keltas, muitinės paslaugos, pakrovimas. Trečia – seni ir nauji mikroautobusai degina skirtingai. Pažįstu įmones be licencijų ir draudimų – jų kainos mažiausios. Bet jei tau svarbu, kad daiktai atvažiuotų sveiki – rinkis vidurį. Brangus ne visada reiškia geriausias, bet pigus dažnai reiškia problemą. Buvau liudininkas, kai klientas sutaupė tris šimtus, o paskui perrinkinėjo dėžes tris savaites, nes viskas buvo apipilta alyva. Nes skubėjo sutaupyti.

Ar maršrutas per Prancūziją ar Nyderlandus keičia kainą?

Per Nyderlandus ir Belgiją važiuojam dažniau – mažiau sienų vargina, nors post-Brexit ir ten savų niuansų. Per Prancūziją kelias ilgesnis, bet oro sąlygos kartais saugesnės. Kaina priklauso nuo nakvynės: Paryžiuje viešbutis brangesnis už Roermondą. Jei vairuotojas taupo ir miega kabinoj – sutaupo, bet pavargęs žmogus prie vairo pavojingiausias. Mes mokam normaliai, kad miegotų normaliai. Tada ryte mato akis, o ne raudonus taškus kaip vampyrui. Sori, pajuokavau.

Kiek dienų užtrunka kelionė iki Mancesterio mikroautobusu?

Optimaliai – dvi. Bet aš nesiimu garantuoti. Vairuotojai turi laikytis tachografo: po keturių su puse valandos pertrauka, per dieną negali viršyti devynių valandų. Būna gedimų pasieny, eilių prie Doverio. Kartą važiavom keturias dienas dėl avarijos Vokietijoje, gatvėje gulėjo gabenami daiktai (ne mūsiškiai). O jei renkamas bendras krovinys – pirmiausia Kaunas, paskui Vilnius, tik tada į salą. Tai prideda pusdienį. Skaičiuok dvi–tris, bet nenusimink, jei vėluos. Nors klientai visada nusimena.

Ar teisinga mokėti visą sumą prieš išvykstant kroviniui?

Ne. Aš taip nedirbu. Įprasta – pusė prieš pakrovimą, pusė gavus. Yra tokių, kurie reikalauja visos sumos iš anksto. Vengčiau kaip maro. Kai pinigai jų kišenėje, motyvacija tvarkingai pristatyti tavo daiktus krenta. Buvę atvejų, kai avansas dingo, o mikroautobusas neišvažiavo – vairuotojas surado geresnį užsakymą ir tavo kėdės liko kieme. Jei vežėjas stabilus, turi svetainę, atsiliepimus – avansas pusės sumos logiškas. Juk jis irgi perka kurą, moka už keltą. Esmė – pusiausvyra. Ir svarbiausia: sąskaita faktūra. Be jos nemokėk nieko.

Dokumentai, muitinė, draudimas

Ar reikia CMR, jei vežu tik asmeninius daiktus broliui į Notingemą?

Jei tai asmeniniai daiktai ir ne naujos prekybinės prekės – ne visada privalomas, bet aš vis tiek pasiimčiau. Buvo atvejis su Norvegijos pasieniu, kur muitininkas prikibo prie deklaracijos. Geriau turėt popierių ir nereikėti, negu ieškot trūkstamos kablelio vietos vidurnaktį. Be CMR sunku įrodyti atsakomybės ribas. O jei daiktai dūžta, o tu neturi kontrakto – lieki vienas su savo nuoskauda. Apskritai kai vežu krovinius į Angliją mikroautobusais, vežuosi sąrašą daiktų lietuvių ir anglų kalbomis. Daugiau popierių, mažiau galvos skausmo. Muitininkai Anglijoje dabar visai malonūs, bet tik jei viskas tvarkinga.

Ar po Brexito dabar viskas sudėtingiau su popieriais?

Taip, bet ne taip baisiai, kaip galvoja žmonės. Anksčiau varydavai kaip į kaimą. Dabar reikia eksporto deklaracijos, importo deklaracijos, kartais sveikatos sertifikatų jei maistas ar augalai. Bet jei gabeni standartinius namų apyvokos daiktus, baldus, drabužius – didžiausia bėda yra teisingai užpildyti EORI numerį. Aš pats kartais pasimetu tuos numerius rašydamas (nors jau tūkstantį kartų rašęs). Jei klientas neturi EORI, kartais padedu sutvarkyti per savo brokerį. Kaina – apie šimtą eurų už deklaraciją. O jei bandai apeiti sistemą ir parašai, kad veži dovanų – gali nutikti taip, kad dovana įstrigs dvidešimčiai dienų sandėlyje. Ir niekas neatsiprašys.

Kas atsakingas, jei monitorius sudūžo kelyje per Lenkiją?

Pagal CMR konvenciją – vežėjas. Yra daugybė sąlygų. Jeigu tu pats supakavai blogai ir dūžis įvyko dėl neatitinkamos pakuotės – tada vežėjas gali nusiplauti rankas. Aš mačiau situacijų, kai vežėjas atsakingas, bet draudimas nepadengia, nes krovinio vertė viršijo deklaruotą sumą. Būna ir taip, kad vairuotojas nė nesužinojo, jog veža ką nors trapiu – klientas paslėpė televizorių po antklodėmis. Kai kas tenka, niekas nekompensuoja. Todėl aš visada prašau: brangius daiktus pakuok atskirai, aprašyk, daryk nuotraukas. Mes paprastai vežame su visu kroviniu draudimu iki trisdešimt tūkstančių eurų. Bet skaityk smulkųjį šriftą – visur yra išlygų.

Ar draudimas galioja Anglijoje taip pat kaip Europoje?

Taip, žaliosios kortelės nebereikia, bet... čia aš beveik tikras (nors kolega prieš mėnesį minėjo, kad gali grįžti pokyčiai). Mes vežame su CMR draudimu, kuris galioja tarptautinėje erdvėje. Aišku, jei vairuotojas važiuoja be tinkamos licencijos arba viršija darbo laiką – draudimas gali tapti nebegaliojančiu. Tai reali problema, ypač kai samdai vežėją per tarpininką. Kartais tarpininkas parduoda, o realus vairuotojas – visai kitas žmogus be jokių teisių. Tada jei kas atsitiks – sėdėk ir žiūrėk į sieną. Tikrinu kiekvieną kartą prieš reisą. Tai mano pareiga, bet ir tavo teisė klausti.

Ar pats galiu pildyti muitininkui deklaraciją, kad sutaupyčiau brokerio?

Teoriškai galima. Praktiškai – neužsiimk savo liežuvio gnybimu. Muitinės deklaracijoje reikia žinoti prekių kodų klasifikaciją, kilmės šalies subtilybes, vertės pagrindimą. Aš pats, dirbdamas dvidešimt metų, kartais kreipiuosi į brokerį, kai daiktas neaiškios paskirties. Buvo atvejis, kai klientas vežė senovinius baldus. Jis pats parašė "mediniai daiktai". Muitinė sustabdė savaitę, nes tai gali būti antikvaras, kultūros paveldas, reikia leidimų. Galiausiai sumokėjo dvigubai už mano brokerio pagalbą. Tad jei nežinai – paklausk. Pigiau bus.

Pakrovimas, iškrovimas ir praktika

Kaip žinoti, ar vairuotojas tikrai pritvirtins krovinį raiščiais, o ne tik pasakys "bus gerai"?

Eik į kiemą ir pats pasižiūrėk. Mes turim taisyklę: jei klientas namie – rodom, kaip tvirtinam. Jei ne – siunčiam nuotraukas. Bet aš jau matęs įmonių, kurios veža daiktus tarsi malkas. Prisimenu atvejį Panevėžyje: vairuotojas užmetė du raiščius ant dėžių kalno ir pajudėjo. Rezultatas – keletas dėžių vidury važiuoklės apsivertė. Lygiai todėl mes naudojam ne tik raiščius, bet ir kampinius profilius, neslidžius kilimėlius. Ir dar – mikroautobusas stabdo staigiau negu fūra, todėl inercija krovinį mėto kur kas smarkiau. Nepatogu klausyti, bet tikrų perkraustymo specialistų darbas matosi jau pirmo penkių minučių metu.

Ar man padėti krauti, ar turiu stebėti tik iš šalies?

Pagal darbo taisykles vairuotojas neturi kelti tavo sunkių daiktų, jei tai neaptarta. Bet realybėje... jei mato, kad tu vienas bandai tempti šaldytuvą – dažniausiai padeda. Aš pats būdamas jaunesnis keliauau visur ir kraunausi kartu su klientais. Dabar kelis dalykus turiu sau – nugarą jau nebe tie pečiai. Jeigu daiktas viršija trisdešimt kilogramų ir nėra liftas – vairuotojas gali atsisakyti nešti aukščiau nei pirmas aukštas. Būna, kad klientai pyksta dėl to. Aš juos suprantu, bet... vairuotojas irgi žmogus, o ne robotas. Suderinkite iš anksto, ar reikės pagalbininkų. Kartais už papildomą ką nors atsivežame, bet tai kainuos.

Ką daryti, jei baldai netilpo, nors per konsultaciją buvo pažadėta, kad tilps?

Aš čia turiu pripažint, kad kartais ir mes paskaičiuojam netiksliai. Ypač jei klientas apibūdina sofą kaip "mažutę", o realybėj tai kampinė su miegama dalimi. Čia nebūtinai apgavystė – kartais tiesiog neteisingas įsivaizdavimas. Jei netelpa, dažniausiai siūlome du variantus: papildomas reisas (brangu) arba kažko atsisakymas. Buvo toks įvykis Šiauliuose (ar gal tai buvo Panevėžys? Ne, tikrai Šiauliai), kai spinta pasirodė trimis centimetriais aukštesnė negu durų angos. Teko ardyti viduje. Kartais mikroautobuso durų plotis riboja daugiau negu vidinis tūris. Pamatuok savo didžiausius daiktus ir pasakyk tikslius matmenis. Tada bus mažiau staigmenų.

Ar galiu gabenti augalus, dviratį ir tuo pačiu butelį alyvuogių aliejaus?

Augalus – taip, jei nedaug ir turi fitosanitarinį pasą. Alyvuogių aliejų – taip, jei nekomercinis kiekis. Dviratį – taip. Bet viską kartu? Hmm. Alyvuogių aliejus gali išvirti, jei dėžė apsivertins. Augalai ims lakstyti po salą. Geriau augalus pakuoti atskirai, su drėgna skiaute prie šaknų. Dviratį – nepriklausomai nuo to, koks jis geras – reikia pritvirtinti. Buvęs atvejis, kai vežėm CBD aliejus. Tai visai kas kita, bet muitinėje sukėlė diskusijų. Geriau augalų nevežti žiemą, jei temperatūra krenta žemiau nulio – mikroautobuso salone gali būti šalta naktį. Nenumiršta tik kaktusai.

Realybė – blogos įmonės ir kitos bėdos

Ar galima vežti labai jautrią elektroniką – kompiuterius, monitorius?

Gali, bet su sąlyga. Pakuotė turi būti antistatinė, o viduje – putų apsauga. Aš dažnai matau, kaip žmonės įmeta kompiuterį į dėžę su laikraščiais. Laikraščiai... na, jie nepasižymi amortizacija. Buvo toks reisas į Braitoną, kai vežėm visą grafikos dizainerio studiją. trys monitoriai. Vienas iš jų – itin brangus. Supakavus į originalias dėžes su putplasčiu – atgabentas idealiai. Antras, kliento supakuotas rankšluosčiais – ekranas viduje suplyšo nuo vibracijos. Mikroautobusas virpa kitaip nei persons automobilis, vibracija perduodama tiesiai į kėbulą. Tad jei veži elektroniką į Angliją – nepigink pakuotės. Tai ne tas atvejis, kur galima sakyti "vistiek" padaryti bet kaip.

Ar tikrai saugu samdyti vežėją iš Facebook skelbimo?

Kartais taip, kartais – finansinė savižudybė. Facebook pilna gražių skelbimų su žemom kainom ir svajonių foto. Bet kai ėmiau gilintis į vieną tokią grupę, radau penkis skirtingus žmones naudojančius tą pačią vilkiko nuotrauką. Tai jau signalas. Aš suprantu, kad visi taupo.