Krovinių gabenimas į Angliją mažuoju autobusu su draudimu – ką verta žinoti?

Dvidešimt ketverius metus vežioju daiktus po Europą ir matau, kaip žmonės vėl bei vėl padaro tas pačias klaidas. Mažasis autobusas į Angliją atrodo kaip paprastas sprendimas – užsikrauni, nuvažiuoji, iškrauni. Realybė kitokia. Krovinių gabenimas į Angliją mažuoju autobusu su draudimu nėra tik paspaudimas gazo ir linksma kelionė. Kainos kinta, muitinė po Brexit vis dar glumina, o apie tą draudimą daugelis susimąsto tik tada, kai jau kažkas įvyko. Bent jau taip buvo su paskutiniu mano klientu iš Kauno, kuriam teko primokėti papildomai. Pasakysiu atvirai, ką žinau, ir ko iki galo nesuprantu.

Apie autobusiuką ir pasiruošimą

Koks mažasis autobusas tinkamiausias kroviniams į Angliją gabenti?

Žiūrėk, jei veži standartinius baldus ir dėžes, tai FEM arba Mercedes Sprinter transporteris su kombi variantu tiks puikiai. Svarbiausia – ar tikrai jis krovininis, nes Anglijoje gali paklausti. Būna, žmonės nusiperka devetą ketvirtukinį autobusą su langais, o paskui keikiasi, kad muitininkai kabinėjasi. Aš pats naudoju trumpą Sprinterį, apie dvylika kubų, nors realiai telpa mažiau, jei daiktai ne tetris. Kartais pasiimu ir Ford Transit Custom, bet ten riba siaura. Žodžiu, ne mašina svarbiausia, o tai, kaip sutvirtinsi krovinį. Kitaip važiuoji kaip skardinė su akmenimis viduje. Blogai.

Kiek tokiam reisui sunaudojama degalų?

Na, priklauso nuo maršruto, bet jei važiuoji per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją arba Prancūziją, skaičiuok maždaug du tūkstančiai trisdešimt kilometrų. Mažas autobusiukas, tegu kaip Sprinter, ima apie dešimt vienuolika litrų šimtui. Taigi visam reisui išeis apie du šimtą dvidešimt – du šimtą keturiasdešimt litrų. Dyzelio kainos Prancūzijoje – išprotėjusios, o Olande irgi nepigiau nei pas mus. Aš dažniausiai pripiliu pilną baką Klaipėdoje arba Kaliningrade, jei važiuoji per rytinį kelią. Šiaip yra toks pokštas tarp vairuotojų, kad tu moki ne už kilometrus, o už tai, kad esi kvailas. Bet ką padarysi, reikia gabenti.

Ar užtenka paprastos B kategorijos vairuoti krovinį?

Čia daug painiavos. Jei transporto priemonės didžiausioji leidžiama masė viršija du su puse tonos, tada jau reikia kitokių teisių. Daugelis Sprinterių svoriu peržengia tą ribą, kai prikrauta. B kategorija tinka tik lengviesiems, o kombinuotas autobusas, prikrautas baldų, gali būti sunkesnis nei atrodo. Buvo toks nutikimas prieš porą metų, kai klientas pats vairavo, sustojo patikrai Prancūzijoje, ir ten jau policija sukalbėjo angliškai, kad teisės netinkamos. Bauda – keturi šimtai eurų. Apskritai, jei abejoji, pasitikrink techniniame pase. Geriau nepramušti durnumo.

Ar turiu registruoti autobusą kaip krovininį?

Tai va, čia irgi miškas. Jeigu iš prigimties tai ne krovininis, o keleivinis mikroautobusas, bet išnarpei sėdynes ir krauni daiktus – tech apžiūroj gali būti klausimų. Lietuvoje gal ir užsimerks, bet Vokietijoje ar Belgijoje pamatę tuščias vietas po bėdom gali pradėti domėtis. Aš asmeniškai turiu registruotą kaip krovininį, nes tiesiog ramiau miegu naktimis. Be to, draudimas tada aiškiau supranta, ką vežioji. Žodžiu, jei verslai daraisi – registruok tvarkingai. Jei vienkartinis reikalas, tada… na, pats matai rizikas. Aš nieko nesakau.

Draudimas – čia svarbiausia

Koks draudimas labiausiai reikalingas gabenant krovinius į Angliją?

Pirmiausia, privalomasis civilinis draudimas – be jo niekur. Bet čia tik pradžia. Tau reikia vežėjo krovinio draudimo, kuris dengia tavo klientų daiktus vagystės, gaisro ar avarijos metu. Kartais žmonės painioja su KASKO, bet KASKO saugo tavo mašiną, o ne svetimas sofą. Atsimenu, pernai vežiau labai brangų antikvarinį veidrodį, vertą dviejų tūkstančių eurų, ir visas kelias kūlvirsčiais jaučiau. Draudimas buvo tvarkingas, tai net galva neskaudėjo. Jei dyzelio pūslė sugriaus krovinį – tu be šito draudimo būsi viską mokėti pats. Ir klientas tave suės gyvą.

Ar mano paprastas KASKO padengs krovinį, jei sudaužysiu mašiną?

Ne, nepadengs. KASKO – tai tavo mašinos apsauga, ne kliento sofos. Daugelis pirma kartą pervežinėjantys to nesupranta ir galvoja, kad jei apsidrausiu pilną kaską, viskas bus apdrausta. Prisimenu atvejį prieš trejus metus, kai vaikinas (taip, tiesa, ne vaikinas, o verslininkas – vadinkim jį Petru) pasiėmė paskutinius pinigus, nusipirko naudotą VW, ir pateko į avariją Belgijoje. Mašina drausta, krovinys – ne. Klientas prarado keturis kompiuterius ir du monitorius. O Petras prarado verslą. Skamba grubiai, bet taip yra. Draudikai žiūri į kasko sutartį ir sako – ten nėra krovinio apsaugos punkto. Baigta.

Kas bus, jei kelyje apvogs mano mašiną su svetimu kroviniu?

Blogiausias scenarijus. Yra toks draudimas – vežėjo atsakomybės draudimas – ir jis turėtų dengti vagystę. Bet yra sąlyga: turi įrodyti, kad skyrei visas jėgas apsaugai. Jei palikai mašiną restorano aikštelėje prie Lilles per naktį su pilnu kroviniu, draudikas gali atsisakyti mokėti. Aš pats veduosi AirTag'us slaptai į daiktus ir niekam nesakau, bet čia jau paranoja. Realybė tokia, kad stotelės Prancūzijoje ir Belgijoje gėlėsi dėl tokių dalykų. Kartais pasiimu pigų hostelį ir miegu prie mašinos, nors po dvidešimt keturių valandų vairavimo akys patys jau merkiasi. Saugok krovinį kaip savo vaiką. Arba geriau – saugesnį.

Kokiais atvejais draudimas išvis nepadengia žalos?

Būna ir taip. Jei vežėi draudžiamas prekes – ginklus, narkotikus (nors čia aišku, kad nevežiosi), labai vertingus meno kūrinius be deklaracijos. Taip pat jei vairavai girtas arba be teisių. Bet yra ir blankesnių atvejų: pavyzdžiui, netinkamai supakavęs krovinys. Aš kažkada (neatsimenu tiksliai, ar 2021, ar 2022) vežiau stiklinį stalą, klientas pasakė, kad tvirtas, o viduje plytų – dėl to draudimas sumokėjo tik pusę. Nes pakuotė buvo šūdas. Atsakomybė – pusiau tavo, pusiau kliento. Draudikai visada randa skylės. Kartais atrodo, kad jie tik tam ir dirba.

Ar draudimo kaina labai pakyla, jei vežioju daiktus į užsienį reguliariai?

Hm, nebūtinai pakyla drastiškai, bet tikrai reikia deklaruoti. Jei turi vežėjo licenciją ir vežioji reguliarius krovinius, draudimas bus brangesnis nei paprastam žmogui, kuris važiuoja kartą į metus. Bet čia tikrai ne du kartus brangiau, o gal procentų keturiasdešimt penkiasdešimt daugiau. Aš moku apie tūkstantį du šimtus eurų per metus, bet aš ir dirbu oficialiai. Žmonės, kurie važinėja juodai, dažnai išvis neturi vežėjo draudimo, o turi tik privalomąjį. Ir tada stebisi. Žodžiu, jei rimtai žiūri į krovinių gabenimą į Angliją mažuoju autobusu su draudimu, investuoji į draudimą kaip į padangas. Kitaip vežk tik savo daiktus.

Dokumentai ir muitinė po Brexit

Ar reikia CMR lapo, jei vežu asmeninius daiktus mažuoju autobusu?

Negaliu pasakyti šimtu procentų, bet mano patirtyje – jei tai tikrai asmeniniai daiktai, dažnai pakanka paprasto sąrašo. Tačiau jei tu vežiai už atlygį, tada CMR reikalingas arba bent jau sutartis privaloma. Aš visada vežioju su CMR, nes tiesiog ramiau. Vieną kartą prie Doverio muitininkas paklausė, kur dokumentai, aš padaviau, jis pavarčė, nusivedė šunį aplink mašiną ir paleido. Be CMR būčiau stovėjęs dar valandą. Geriau turi ir nereikia, nei reikia ir neturi. Šitas klausimas vis dar glumina net ir mane po tiek metų. Nes taisyklės keičiasi kaip kojines.

Kas bus, jei muitininkai sustabdys ir pradės knistis po daiktus?

Gi jie turi teisę tai daryti, ypač dabar, kai Anglija nebe ES. Gali išpakuoti kiekvieną dėžę, gali patikrinti, ar nėra kontrabandos, nelegalių imigrantų ar neleistinų maisto produktų. Ateina su rentgeno skaitytuvais prie Calais arba Doverio, ir jei pamato šešėlį – atidarinėja. Aš turėjau situaciją, kai klientas į šaldytuvo vidų įkišo augalą – nepasakė, aš nežinojau. Muitinė rado. Savaitės administracija, bauda, ašarų upė. Nuo to laiko kiekvieną kartą klausiu dešimt kartų, kas viduje. Kartais klientai pyksta, kad daužau daug klausimų, bet geriau jie pyksta nei aš sėdžiu belangėje.

Ar galiu vežti lietuvišką dešrą ir sūrį į Angliją savo autobusiuke?

Dešros – tikriausiai ne, nebent labai specifinės ir su veterinariniais pažymais. Sūris… na, kietas sūris gal ir praeis, bet minkštas ar šviežias – jau nebe. Po Brexit taisyklės griežtos. Aš asmeniškai nerekomenduoju vežti maisto produktų, ypač mėsos. Buvo atvejis, kai žmonės vežė šaltibarščius stiklainiuose – galvojau, kad juokauja, bet ne. Muitinė atėmė ir išmetė. Nuostoliai maži materialiai, bet moraliai skaudūs. Jei labai reikia lietuviško maisto, geriau nusipirkti parduotuvėse Londone. Ten yra visko. Nors brangiau, bet galvos neskauda.

Ką reiškia, kad turiu pateikti daiktų sąrašą su vertėmis?

Tai paprasčiausiai įrodymas, kad neveži kontrabandos ir kad daiktai tikrai tavo ar kliento. Vertės reikia draudimui – jei kas nors nutiks, žinos, kiek kompensuoti. Be to, muitinė mato, kad nemulini. Aš dažnai rašau pavyzdines vertes, nes kas iš to, kad metų senumo lygintuvas vertas penkiasdešimt eurų? Bet kai vežiau tą antikvarinį veidrodį, vertė buvo reali. Žodžiu, sąrašas – tai tavo skydas. Kartais dar prašo laiškų ar nuomos sutarčių kopijų, jei tai pervežimas į naują gyvenamąją vietą. Rašyk sąžiningai, bet neperlenk lazdos su kainomis, nes gali prikalti muitą.

Ar muitinė tikrina dažniau mažuosius autobusiukus nei vilkikus?

Nemanau, kad dažniau, bet kitaip. Vilkikus dažnai tikrina dėl kiekių ir komercinių krovinių, o mašinas – dėl asmeninių daiktų ir nelegalių keleivių. Būna, kad mažą autobusą praleidžia greičiau, nes neatrodo grėsmingai. Bet būna ir priešingai – jei pilotuoja du jauni vaikinai prifarširuota mašina, pareigūnai užuodžia riziką. Aš jau senas vairuotojas, su ūsais ir paburkęs nuo kavos, tai mane dažnai praleidžia lengviau. Bet yra toks jausmas, kad mažo autobusiuko vairuotojai tarp ES ir UK jau tapo kaip tie, kuriuos galima patikrinti. Nesvarbu. Svarbu turėti visus popierius ir nekarti to, ką pasakiau apie augalą šaldytuve.

Kainos, klientai ir realybė

Kiek dabar realiai kainuoja krovinių gabenimas į Angliją mažuoju autobusu?

Oi, čia plunksną reikia laužyti. Dabar, 2024 metų pabaigoj (na, gal jau 2025, kaip ten bebūtų), vienas reisas į Londoną ir atgal su pilnu kroviniu gali kainuoti nuo aštuonių šimtų iki tūkstančio penkių šimtų eurų. Tai yra, jei samdai pervežėją. Jei važiuoji pats su savo mašina, kuras ir kelių mokesčiai suės apie keturis šešis šimtus, plius muitinės formalumai, plius nakvynė. O jei nuomoji autobusą, pridėk dar tris šimtus. Pigūs skrydžiai neegzistuoja šitame versle. Aš žinau keletą firmų, kurios meta kainą žemiau šešių šimtų, bet tada arba nėra draudimo, arba vairuotojas negauna normalaus atlygio. O tada ir kroviniai nukenčia.

Ar verta rinktis pigiausią pasiūlymą, kurį randu internete?

Ne, jei tavo daiktai verti daugiau nei du šimtai eurų. Yra tokių "pervežėjų", kurie paima septynis krovinius į skirtingas puses, apmeta virvėmis ir važiuoja. Aš mačiau mašiną, kurioje šaldytuvas spaudė senolės lagaminą, o ant viršaus – dviratis. Kainos žemos, nes nėra draudimo, nėra logikos, nėra garbės. Kartais jie net CMR nerašo – tiesiog imi pinigus ir viltis, kad neatvažiuos. Aš nesakau, kad brangu visada gerai, bet jei kaina atrodo per graži, kad būtų tiesa, ji tikrai ne tiesa. Pasitikrink licenciją, draudimą, paklausk adreso. Kitaip paskui rašysi man į feisbuką raudonom raidėm.

Kodėl kai kurie pervežėjai atsainiai žiūri į krovinio tvirtinimą salone?

Nes skuba, tingi, o darbo jėga brangi. Normaliai sutvirtinti krovinį užima valandą: kampuočiai, diržai, kilimėliai, tentai. Daugelis nori krautis per keturiasdešimt minučių ir į kelią. Aš pats kartais, kai pernakvojęs Belgijoje, padarau greičiau nei reikia, bet stengiuosi bent svarbiausius diržus įtraukti. Mažas autobusas sviruoja pakankamai ir ant vingiuotų Prancūzijos kelių daiktai juda. Kartais atvažiuoji, o dėžė atsidūrusi visiškai kitame kampe nei dėjai. Jei nestipriai pritvirtinsi – bus brokas. Yra buvę, kad vežiau stiklinę vitriną, dėl blogų diržų ji įskilo. Draudimas tą padengė, bet nervai mano – ne.

Ką daryti, jei klientas gauna daiktus ir sako, kad kažko trūksta?

Pirmiausia, tikrink sąrašą prie pakrovimo. Aš visada fotografuoju kiekvieną kampą prieš išvažiuodamas. Jei klientas sako, kad trūksta dėžės, bet sąraše ji neparašyta – tu jos neturėjai. Jei parašyta, bet dingo – problemos. Kartais daiktai pasimeta ne kelyje, o kliento name prieš pakrovimą. Aš turėjau atvejį, kai moteris paskui rado tą auksinį pakabuką batų dėžėje, kurią pati supakavo. Mus kaltino savaitę. Tada atsiprašė. Toks jau tas darbas. Saugiklis – CMR sąrašas su pasirašymais, nuotraukos, ir kad nesi pats vienas pakraunąs. Jei trūksta – draudimas, bet be įrodymų nieko nepadarysi.

Ar galiu pats vežti ir kartu pasiimti du draugus keleivius?

Techniškai… gal ir gali, jei vietos pakanka ir jei ne verslas, o asmeninė kelionė su daiktais. Bet jei tai komercinis pervežimas, tada keleiviai, kurių nefiksuoja dokumentuose, gali būti problema. Yra žmonių, kurie taip dirba – imi krovinį, prisideda keleivių, susimoki kelionę. Bet po Brexit Anglijoje labai žiūri, ar nėvežioji nelegalaus komercinio keleivinio srauto. Aš pats kartais paimu vieną padėjėją, bet tik tą, kuris turi užbaigtą darbo sutartį arba oficialiai kaip keleivis registruojasi. Draugai draugias, bet muitinės pareigūnai nemėgsta "draugystės", kai mato dvidešimt dėžių po kojom.

Kelionės niuansai ir kas dedasi kelyje

Kaip yra su degalų kainomis Prancūzijoje ir Belgijoje?

Žiauru. Prancūzijoje, ypač autopistėje prie Pariziaus, gali mokėti po du eurus dvidešimt už litrą dyzelio. Belgijoje maždaug tiek pat, kartais centu pigiau. Vokietijoje – irgi nepigiau. Aš visada bandau pripilti Olandijoje arba dar Lietuvoje, bet kai važiuoji į Angliją, pilnas bakas neužtenka. Yra toks triukas – įvažiuoji į miestelį prie magistralės, ten degalinės pigesnės, bet aš seniai taip nedarau, nes prarandu valandą. Skaičiuoju maždaug du šimtus eurų vien degalams ten ir atgal. Įskaičiuok į kainą, nes jei pamirši – savo sąskaitą minusi. O ir maistas pakelės kavinėse brangsta kaip patys velniai.

Ar mažas autobusas pakeliui genda dažniau nei didelis vilkikas?

Iš esmės ne dažniau, bet gedimai kitokie. Mažas autobusas – tai lengvoji technika, oranžiukas genda, stabdžiai perkaitinėja kalnuose. Vilkikai gi turi galingesnius variklius, bet jų elektronika kompleksiškesnė. Buvo taip, kad mano vaikinas (padėjėjas Rokas) važiavo per Alpes ir turėjo stovėti pusvalandį, kol oranžiukas atvėso. O variklis tik trijų litrų. Dideliam vilkike tokių problemų nebūna, nes viskas skirta krūviams. Bet mažiems autobusams važiuoti po kalnus su tonos kroviniu – tas pats, kaip tau nešti šaldytuvą ant nugaros. Jie pavargsta. Tada stovi pakelėj, rūkai ir galvoji, kam čia reikėjo to gyvenimo.

Kiek laiko realiai trunka kelionė Lietuva–Anglija mažuoju autobusu?

Jei varysi be didelių sustojimų ir miego, galima per trisdešimt valandų. Realiai – dvi paras, kartais truputį mažiau. Reikia pailsėti, valandų limitai egzistuoja, nors mažuosiuose autobusuose policija rečiau tikrina tachografus. Aš paprastai važiuoju per Kaliningrado sritį arba tiesiai per Lenkiją, tada Vokietiją, Olandiją, Calais, tunelis arba keltas. Miegu vieną naktį Belgijoje, per tunelį – jau antrą dieną Londone. Neskaičiuok kaip Waze, nes jie nežino muitinių eilių Doverio ar Calais uoste. Kartais stovi tris valandas, kartais – penkiolika minučių. Viskas priklauso nuo bangos, oro ir to, ar tą dieną pareigūnai pietavo gerai.

Kur miegoti, jei vairuoji vienas ir nebenoriu važiuoti toliau?

Nemiegok pakelių aikštelėse – ypač Prancūzijoje. Yra buvę, kad kolega pabudęs rado mašiną be ratų. Belgijoje geriau ieškoti Formule 1 arba kokių Campanile, bet tai kainuos daug. Aš dažnai naudoju Booking.com randu pigesnių variantų prie Lilles arba Reimso. Dar geriau – sutarti su klientais, kad išvakarėse esi tam tikrame mieste. Kartais miegu ant kilimėlių mašinoje, bet kitą dieną nugara nebeišsilenkia net porą savaičių. Jei turi draugą vairuotoją, tai aukso kaina. Vienam geriau nemigti salone su kroviniu. Rimtai.

Ar verta vežti daiktus pats, ar samdyti pervežėjus?

Jei turi laiko, energijos, mašiną ir nenori galvos skausmo – pats. Jei turi pinigų ir vertini nervus – samdyk. Dvidešimt ketveri metai šitame darbe manęs neišmokė, kad verslas yra lengvas. Bet mačiau tūkstančius klientų, kurie pabandę patys suprato, kad geriau būtų mokėję profesionalui. Kita vertus, yra žmonių, kurie mėgsta kelią, adrenalina, ir jiems tai nuotykis. Mano patarimas: jei daiktai verti daugiau nei trys tūkstančiai eurų – samdyk žmogų su draudimu ir licencija. Jei tai keletas dėžių – pats rinksis. Aš pasiilgstu laikų, kai viskas buvo paprasčiau. Bet tie laikai negrįš.

Išvada

Krovinių gabenimas į Angliją mažuoju autobusu su draudimu nėra raketų mokslas, bet ir ne progu lietininku varymas. Reikia mašinos, kantrybės, popierių ir – svarbiausia – gero draudimo, kuris nepaliks tavęs Belgijos pasienyje su ašaromis. Aš per savo karjerą mačiau visko: nuo idealių reisų iki tokių, kai norisi parduot mašiną ir įsidarbinti ofise. Jei ką – klausk. Geriau paklausti prieš, nei gailėtis po. Saugios kelionės, ir tep duona nekietai.