Krovinių gabenimas Angliją reguliariais reisais

Žinai, jei skaitai šitą tekstą, turbūt galvoji, kaip pervežti daiktus į Angliją nesugadinus nervų. Aš šioje tarptautinių perkraustymų rinkoje – kiek ten, 22 metai? Dvidešimt trys? Kažkas tokio. Krovinių gabenimas Angliją reguliariais reisais skamba kaip sausas biznis, bet realybė yra daug netvarkinga. Būna, kad Doverio uoste eilės, būna, kad vairuotojas pamiršta paštą pasiimti Kalė, ir tavo sofa dar dieną pabrangsta sandėlyje. Reguliarūs reisai yra, tačiau tai nereiškia, jog kiekvieną antradienį kaip traukinys išvažiuojame 8:00 ryto. Reikia lankstumo, kantrybės ir kartais gero humoro jausmo. Štai ką aš atsakyčiau, jei sėdėtume prie kavos.

Kaip dažnai važiuojame ir kaip tai suplanuoti

O tai koks grafikas ten į Angliją? Kas savaitę?

Grafikas... na, teorijoje turėtume važiuoti kas savaitę, bet realybė kitokia. Kartais kas dešimt dienų, kartais du kartus per savaitę, jei susirenka pakankamai krovinių. Būna, kad fūra stringa muitinėje arba prie Eurotunelio vėjas per stiprus. Praeitą mėnesį turėjome reisą, kuris turėjo išvažiuoti pirmadienį, bet variklis ėmė cypti ir išvažiavome tik trečiadienį. Klientai pyko, bet verčiau vėluosiu nei lauksiu pagalbos kelyje netoli Peterborough. Tai taip, reguliariai važiuojame, tik ne pagal tavo Google kalendorių.

Ar galiu užsisakyti pervežimą paskutinę minutę?

Gali, bet ne visada gaunasi. Kartais turi laisvų vietų fūroje, kartais viskas užimta. Praeitą savaitę kaunietis paskambino ketvirtadienį, reikėjo išvežti penktadienį – mums pasisekė, nes kaip tik buvo tuščias kampas. Bet jei skambinsi sekmadienį vakare ir norėsi išvykti pirmadienį ryte... atleisk, vairuotojai irgi turi šeimas. Geriausia planuoti prieš savaitę ar dvi. O jei jau skubi – skambink, pažiūrėsim. Nežadėsiu stebuklų, bet kartais jie įvyksta tada, kai mažiausiai tikiesi.

Kas jei mano daiktai neužpildo visos mašinos?

Tada kraunama su kitomis siuntomis. Tai vadinama dalinių krovinių pervežimu. Tavo daiktai keliauja su svetimais baldais, gal kieno nors dviračiu. Aš tuo didžiuojuosi – taip sutaupai. Bet suprask, kad sandėlyje jie gali pagulėti kelias dienas, kol susidarys pilnas konteineris. Ir čia atsiduriame nemaloni teritorija: pigūs vežėjai kartais meta daiktus kur papuola, be žymėjimų. Praeitais metais matėme įmonę, kuri... geriau nevardinsiu, bet klientas rado savo dėžę po svetimais vazonėliais. Tvarka sandėlyje yra svarbu.

Kurios Anglijos vietos populiariausios? Tik Londonas vienas?

Ne, Londonas turbūt populiariausias, bet ne vienintelis. Vėžame daug į Peterborough, ten didelė lietuvių bendruomenė, taip pat į Milton Keynes, Birmingham, Bristolį. O jei reikia į Škotiją ar Velsą – atskira kalba, ten reisai retesni. Londonas mums – meilė ir kančia viename. M25 žiedas, kamščiai, siauros gatvės Victoriano rajonuose. Kartą vairuotojas Stokelyje praleido dvi valandas, nes navigacija parodė siaurėlę, kurioje net mini fūra netelpa. Taip, Londonas populiarus, bet balansas tarp paklausos ir kantrybės subtilus.

Kainos – čia visada painu

Kiek kainuoja mažesnis kiekis daiktų vežant į UK?

Priklauso nuo kubinių metrų. Maždaug nuo šimto iki dviejų šimtų eurų už kubinį metrą, bet čia apytiksliai, nes degalų kainos šokinėja kaip katinas ant karšto stogo. Jei turi dvi-didžias dėžes – gal penki kubai – šnekam apie 500–900 eurų. Ar tai daug? Palygink su lėktuvo bagažu. Kad būtų tiksliau – siųsk sąrašą, ką nori vežti, nes mano galva skaičiuoja kitaip nei tavo notes. Ir dar – muitai gali pridėti jei daiktai nauji.

Ar kaina skiriasi, jei vežu iš Klaipėdos, o ne iš Vilniaus?

Žinoma, skiriasi. Kas arčiau Vakarų, tuo mažiau kilometrų. Bet yra niuansas: jei fūra tuo metu kraunasi Klaipėdoje ir važiuoja pro keltą į Kylį, tau pasisekė. Jei vežame iš Vilniaus – tiesiogiai per Lenkiją. Kartais net pigiau iš Klaipėdos, jei sutampa maršrutai. Būna ir atvirkščiai – jei visas krovinys iš sostinės kraunamas, o tavo du kubai laukia pajūryje, reikia papildomai važiuoti. Tai ne matematika, kur du plius du. Čia labiau geometrija su chaosu. Skambink, pasakysiu pagal savaitės planą.

Ar man reikia mokėti atskirai už muitus, ar jie įskaičiuoti?

Po Brexito... ach, tie muitai. Paprastai kartais. Aišku? Ne, nieko čia nėra aiškaus. Jei siunti asmeninius daiktus, dažnai apmokestinama UK pusėje – VAT ir kartais muito rinkliava, priklauso nuo daiktų amžiaus. Mes galime formalumus įskaičiuoti į paslaugą, bet sumokėtas muitas paprastai tenka tau. Būna vežėjų, kurie sako „viskas įskaičiuota“, bet paskui gauni sąskaitą iš muitinės. Aš nemėgstu tokių žaidimų. Verčiau pasakau iš anksto: biurokratijos kaina yra realybė, su ja reikia susitaikyti.

Kodėl vieni vežėjai duoda kainą dvigubai mažesnę nei kiti?

Aha, ir tuomet sėdi galvoji – o gal aš kvailas, kad mokau daugiau? Ne, nesi. Pigūs vežėjai kartais važiuoja be tinkamo CMR draudimo, be licencijų, su truputį senesne technika. Teko matyti tokių, kurie į UK veža su likusiomis keturiasdešimt keturiomis vairavimo valandomis ir po to miega keliųose, nes pailsėti nėra kur. Arba kurjeriai, kurie pasiima krovinį ir paskui tavo kontaktus parduoda trečiam asmeniui. Yra tokių istorijų, kad plaukai šiaušiasi. Brangus ne visada = geras, bet jei kaina kvepia žuvimi – tikėkis, kad kažkur supjaustyti kampai.

Dokumentai, muitai ir Brexito palikimas

Ar dabar viskas pasikeitę po Brexito? Nes skamba kitaip.

Pasikeitė, ir ne į gerą pusę. Anksčiau tai buvo kaip vežimas į kaimą – paprasta. Dabar reikia prekių sąrašų, komercinių sąskaitų, EORI numerių. Būna, kad muitininkai pasikapriziauja dėl vienos eilutės aprašymo. Ir taip, skirtingi pinigai, skirtingos taisyklės. Kartais pasiilgstu tų laikų, kai tereikėjo euro paso ir geros nuotaikos. Dabar dokumentai keliauja elektroniniu formatu, o mes turime žinoti, ar tavo daiktai yra „perkraustymo palikimas“ ar „komercinis krovinys“. Jei muitinė nusprendžia, kad komercinis – gali užeiti papildomų patikrinimų. Rimčiau žiūri, bet dirbame jau trejus metus su tuo, pripratom.

Kokie popieriai reikalingi siuntai į Angliją?

Standartiškai: detalus pakavimo sąrašas lietuvių ir anglų kalba, sąskaita. Jei perkraustymo – registracijos pažymėjimas, EORI numeris jei komercinis. Kartais reikia T1 tranzito dokumento. Patariu klientams nesiųsti su užrašais „daiktai“, „stuff“ ant dėžių. Muitininkai tikrina. Buvo atvejis, kai klientas parašė „smulkmenos“, o viduje buvo įrankiai. Muitininkai įtarė komercinį krovinį. Valandą aiškinomės. Rašyk tiksliai – kas viduje, sena ar nauja, vertė. Sutaupysi laiko ir savo nervų. Paprasta taisyklė: kuo aiškiau, tuo greičiau praeisi.

Ar galiu siųsti maisto produktus į Angliją?

Čia turiu pasakyti atvirai – nežinau 100%, kaip šiuo metu su šviežia mėsa ir pieno produktais, taisyklės po 2023 keitėsi. Džiovinti, konservuoti dažniausiai praleidžiami. Bet šviežias sūris, dešros – pavojinga zona. Prieš porą metų klientas bandė atsiųsti šaltai rūkytą dešrą mamai – muitinė konfiskavo ir sunaikino. Gali reikėti fitosanitarinio. Geriau to nedaryti, nebent turi pažymas. Aš asmeniškai nesiūlyčiau rizikuoti dėl keleto dešrelių. Nunešk į turgų, suvalgyk su draugais prieš išvažiuodamas. Taip bus ramiau ir pigiau nei bandyt muitinę įveikt.

Ar reikia daryti muitinės deklaraciją patiems?

Ne, dažniausiai tai darome mes kaip vežėjai, jei turime licencijas. Bet tau reikia pateikti tikslią informaciją. Jei parašysi, kad daiktų vertė 50 eurų, o viduje – visiškai naujas „MacBookas“ (na, gerai, „Apple“ kompiuteris) ir dizainerio kėdė, muitinė pakvies pasikalbėti. Būna, kad klientai tyčia nuvertina daiktus, kad mokėtų mažiau. Aš to nesiūlau – tai vadinama muitinio tarifo pažeidimu ir baudos realios. Fair play. Pasakyk ką turi, mes pasakysim ką daryti. Dirbti išvartai nenoriu, tai žalinga reputacijai.

Realybė kelyje – kaip tai atrodo iš vidaus

Ar mano daiktai bus perkraunami į kitą mašiną?

Kartais taip, ypač jei dalinis krovinys. Iš tavęs pasiimame furgonu, atvežame į terminalą, ten perkrauname ant vilkiko, kuris važiuoja į Angliją. Realybė: kiekviena perkrova kelia riziką. Būna lietaus, sniego, vairuotojas pavargęs. Aš to neslėpsiu. Praeitą žiemą Kylio terminale dėžė paslydo, subraižė kliento spintelę. Draudimas padengė, bet nemalonu. Stengiamės to išvengti, naudojame keltuvus, paletes, bet judantys reisai yra kaip gyvas organizmas – visada yra rizika. Fiksuoti maršrutai padeda, bet jokių šimtaprocentinių garantijų nėra.

Kaip supakuoti baldus, jei juos veža į Angliją?

Pirma taisyklė: niekada nepalik tuščių tarpų dėžėse, nes daiktai važiuoja ir trinasi. Antra – kampams naudok apsaugas, o ne laikraščius, nes spaudos dažai gali nusispausti. Trečia – apklijuok juosta rimtai, ne vieną juostelę. Ir štai – pernai klientas suvyniojo viską į senus laikraščius. Balta sofa atkeliavo pilka. Graudu buvo žiūrėti. Jei baldas didelis – išardyk kojas. Ir niekada nepavesk savo mamos porceliano tik į pūslių vokelius. Dėk į dėžę su putplomis. Kainos yra pigesnis jei taupai ant pakavimo? Ne, galiausiai brangiau išeina visada.

Ar galima vežti augalą? Turiu fikuso, labai mielas...

Och, fikusai. Augalai į UK – skausminga tema. Teoriškai galima, bet reikia fitosanitarinio sertifikato, kuris kainuoja brangiau nei dešimt tokių fiksų. Be to, dirvožemis gali turėti kenkėjų, todėl muitinė tikrina griežtai. Aš asmeniškai nužudžiau tris fiksus per savo gyvenimą, tai gal nepatariu gyvų augalų vežti. Padovanok kaimynei, tegu laisto. Jei jau labai brangus, egzotiškas augalas – kreipkis į specialistus. O jei paprastas kambarinis... na, palik jį. Britai irgi turi IKEA, ten nusipirks kitą. Vairuotojai ir taip turi ką vežti, nereikia jiems galvoti dar ir dėl laistymo kelyje.

Kas jei mašina vėluoja dėl oro sąlygų?

Tada lauki. Nėra kito varianto. Jei vėjas Doverio sąsiauryje viršija 70 km/h, keltai sustoja. Eurotunelis veikia, bet būna eilės. Kartą pūga užklupo netikėtai gruodį, vairuotojas praleido dieną kelyje ir teko pasukti į paslaugų aikštelę. Mes paskambinome klientui, pasakėme tiesą. Blogiausia, kai įmonės dingsta – telefonai išjungti, o tu sėdi Londone ir lauki. Mes atsiunčiame žinutes, nuotraukas, kartais technika streikuoja. Oras yra oras. Keltas plaukia arba neplaukia. Pasiruošk, kad 5 dienos gali virsti 8. Tai normalu žiemą, nors ir erzina.

Ar galiu sekti savo krovinį realiu laiku?

Sekti fūrą galima – vilkikai turi GPS. Bet sekti konkrečią tavo dėžę... ne, ji neturi... oi. Ji neturi sekimo prietaiso. Realybė: mažai kas turi tokius biudžetus. Mes paskambiname kai pakrauname, kai perkrauname, kai artėjam prie pristatymo. Kartais klientai nori kaip Amazono – matai kiekvieną žingsnį. Tarptautiniai perkraustymai dar ne ten. Yra technologijos, bet brangios. Skambink, parašyk, atsakysiu. Kartais vairuotojas negali atsiliepti, nes vairuoja. Įsivaizduok – laidinis telefonas fūroje nėra pati geriausia idėja.

Ko saugotis, rinkdamas vežėją į Angliją

Kaip atskirti normalų vežėją nuo sukčiaus?

Žiūrėk, ar turi realų adresą, o ne tik mobilaus numerį. Ar turi svetainę, kurioje sąlygos aiškios. Ar duoda sąskaitą faktūrą, o ne tik siūlo „versk grynais ir tylėk“. Geriau per banką. Buvo atvejis – moteris iš Palangos sumokėjo 300 eurų avansą kažkokiam Albertui iš skelbimų portalo. Kurjeris neatvažiavo, telefonas išjungtas. Advokatas sakė, kad surasti be įmonės kodo – beviltiška. Rimtas vežėjas turi CMR draudimą, licencijas ir drąsą atsakyti į keblius klausimus. Jei vengia pasakyti kas jie – bėk kuo toliau.

Ar tikrai visi vežėjai turi licenciją važiuoti į UK?

Ne. Ne visi. Yra tokių, kurie važinėja su LT–EN maršrutais turėdami tik vietinę licenciją ir tikiuosi, kad nepasitaikys patikrinimas. Community licence reikia. Jei sustabdys policija arba VOSA patikrinime JK ir nėra tinkamos licencijos – krovinys gali būti areštuotas, o tu liksi be daiktų. Rimtas vairuotojas paprašys dokumentų kopijos dar prieš pakraunant. Būna, kad ant vilkiko net netinkami registracijos numeriai. Aš tai žinau, nes teko matyti tokius „pabėgėlius“ iš rinkos. Patikrink, paklausk. Tai tavo teisė ir pareiga.

Kas jei daiktai atkeliauja sulūžę – kas atsako?

Pagal CMR konvenciją vežėjas atsakingas, bet atlyginimas skaičiuojamas pagal svorį, o ne sentimentalią vertę. Tavo močiutės vaza, kuri svėrė 2 kilogramus, bus įvertinta maždaug 24 eurais, nors širdyje ji neįkainojama. Būna, kad klientai ašaroja. Aš suprantu. Dėl to svarbu pakuoti ir fiksuoti. Jei vežėjas be draudimo – problemos. Gali tekti į teismą, o ten laimėti prieš uždarąją akcinę su vienu furgonu ir Marijos žeme... sunku. Draustis papildomai galima. Aš siūlau tai daryti su antikvariniais ar jautriais daiktai. Kartais pinigai yra tik simbolis.

Ar verta drausti krovinį, jei daiktai palyginti nebrangūs?

Na, IKEA komoda ir senas televizorius gal ir neverti draudimo. Bet galvok, kas bus, jei viskas dings. Jei tavo visas gyvenimas – keturios dėžės drabužių ir lagaminas knygų – gal neverta. Bet jei turi nors vieną daiktą, kurio netekęs negalėsi pakeisti... aš turiu klientą, kuris vežė gitarą. Fenderį. Ją draudė, nes instrumentas brangus. Nekraustyk kaip turtingas žmogus, kuris taupo ant draudimo. Kartais taupymas brangiai kainuoja. Būna, kad draudimas atrodo kaip bereikalinga išlaida, kol nenutinka bėda.

Klientų keblumai ir keisti klausimai

Ar galiu pridėti daiktą jau sutarus galutinę kainą?

Aaa, tai klasika. Sutari dėl penkių dėžių, o pakraunant išeina dar dviratis, kėdė ir šaldytukas. Žinok, fūroje vieta nėra guminė. Kiekvienas papildomas centimetras reiškia, kad kažkas kito gali netilpti. Ir svoris – tiltai, kuro sąnaudos, keltų limitai. Kartais sakau „tai ne problema“ jei tik dviratis. Bet jei šaldytuvas – kaina keičiasi. Ir dar kaip. Aš nenoriu būti blogas žmogus, bet matematika yra matematika. Pranešk iš anksto, tada pasakysiu tikrąją kainą. Staigmenos skirtos gimtadiynams, ne tarptautiniams perkraustymams. Būna dėl to nesutarimų.

Ar galima siuntą pristatyti į trečią aukštą Londone be lifto?

Angliški namai... trečias aukštas dažnai yra ketvirtas pagal mūsų skaičiavimą, nes ground floor. Be lifto – taip, bet reikia papildomų rankų. Vienas vairuotojas neįneš sovos į siaurus laiptus. Kalbamės iš anksto: ar reikia extra porininko? Kiekvienas situacija yra unikali, bet laiptai visur panašiai žiaurūs. Kai kurios gatvės Londone tokios siauros, kad fūra net negali prisistatyti prie durų. Tada tenka nešti iš gatvės kampo. Buvo atvejis Haringejaus rajone – 80 metrų nešimas per lietų. Klientas pasiūlė arbatos. Mes šlapi, bet laimingi. Pagalvok apie tai prieš pakrovimą.

Ar reikia manęs būti pakrovime, ar gali atstovas?

Gali atstovas, tik turi būti pasitikėjimas. Būna, kad žmonės darbe, o bute tėvai ar draugai prižiūri. Privalumas, jei pats esi – gali pasakyti, kad šita dėžė viršun. Atstovui reikia aiškių instrukcijų, antraip nukraus kaip atsitiktinai. Buvo atvejis, kai atstovas – pono brolis – leido vairuotojui statyti dėžes ant grindų be paklotų. Grindys subraižytos, ginčai tęsiasi. Jei atstovas – pasirašyk pavedimą ir pasakyk, kad jis turi teisę priimti. Bet geriausia – būti pačiam arba turėti labai protingą kaimynę, kuri žino tavo daiktus.

Ką daryti, jei atvykus reikia mokėti, o aš tik svarų turiu arba Revolut?

Revolut dabar kaip stebuklinga lazdelė – dažnai priimame. Bet būna vairuotojų, kurie senos mokyklos ir nori grynųjų eurų arba pavedimo. Svarų mes paprastai neimame, nes paskui ką su jais daryti – keisti atgal, prarandam ant kurso. Aš asmeniškai turiu dar 60 svarų kišenėje nuo 2019 metų. Naudinga kaip suvenyras. Geriau sutark dėl mokėjimo būdo iš anksto. Jei suma didelė – pavedimas prieš iškrovimą arba dalinis avansas. Nevarykime į barterį kaip kaime. Kartais klientai siūlo atsiskaityti alumi... juokauju. Ne. Alaus neimame. Tvarkykis su banku, pasaulis skaitmeninis.

Krovinių gabenimas Angliją reguliariais reisais – tai ne mistika, bet ir ne traukinio grafikas. Kas svarbiausia? Rinkis vežėją, kuris nebijo pažvelgti į akis, pasakyti kainą be paslėptų mokesčių ir pripažinti, kad kartais nutinka keblumų. Aš per dvidešimt kelis metus mačiau visko – nuo idealių pristatymų iki tokių situacijų, kai norisi plaukus rauti. Bet jei viską darai atvirai, tvarkingai su dokumentais ir supakavai protingai – tavo dėžės pasieks Angliją kaip ir planuota. Gal ne tą dieną, kurią svajojai, bet tikrai atkeliaus. Sėkmės renkantis.