Krovinių gabenimas Anglija – ką būtina žinoti prieš paskambinant pervežėjui

Dvidešimt ketveri metai šioje srityje – kartais pagalvoju, kad mačiau viską. Krovinių gabenimas Anglija visada buvo populiarus, bet nuo tos bertos su Brexit tikrai pasikeitė. Nebūsiu originalus: daug kas dabar painiojasi su popieriais, o kainos šokinėja kaip akcijų biržoje. Žmonės skambina, klausia, rašo žinutes, o aš stengiuosi paaiškinti paprastai. Ne viskas tobula, ne viskas greita, bet jei žinosi kelias taisykles, sutaupysi nervų ir eurų. Šiame tekste – kasdieniai klausimai, kuriuos girdžiu nuolat, tiesiai be užuolankų.

Pirma – apie kainas ir tai, kodėl visi skaičiai skiriasi

Kiek maždaug kainuoja krovinių gabenimas Anglija, saikingai tariant?

Na, žiūrėk. Jeigu siunti dvi dėžes su rūbais iš Vilniaus į Londoną, gali išsisukti ir su šimtu penkiasdešimčia eurų. Bet jei tenka visas buto turinys – keturių kambarių butas – gali šokti ir iki dviejų tūkstančių, ypač jei reikia lįsti liftu. Šiaip rinkoje dabar matosi visko: mažos įmonės kažkodėl siūlo kapeikas, o normalios firmos rašo realias sumas. Aš asmeniškai nepatikėčiau, jei kas nors siūlo pilną perkraustymą į Angliją už tris šimtus eurų. Kažkur ten yra kabliukas. O gal ir nekabliukas, bet paprasčiausiai pasiims avansą ir dings. Būna ir taip.

Ar galiu siųsti tik vieną sofą, ar jau reikia pirkti pilną furgoną?

Gali, žinoma. Vienas daiktas – tai vadinama daliniu kroviniu. Furgone būna kelių klientų daiktai, surenka iš skirtingų vietų, veža į skirtingas. Tavo sofa atsistos šalia kažkieno dviračio ir spintos. Kaina – mažesnė, nes dalini kainą. (Taip, parašiau „dalinį krovinį“ taisyklingai, o „dalini kainą“ – ne, bet taip gyvai kartais ir išsprūsta.) Realybė tokia, kad tokie reisai važiuoja po kelias savaites, nes reikia sukomplektuoti logistiką. Jei tau skubu, teks mokėti už ekspresą. Jei ne – lauki. Nieko čia bloga, tiesiog reikia žinoti, kad tavo sofos niekas nepilnai negaubs vienas pats per dvi dienas.

Koks skirtumas tarp kurjerio ir tos didelės perkraustymų komandos?

Oho, didelis. Kurjeriai – tai DPD, DHL ar panašūs. Jie veža dėžes, paima iš punkto, nuveža į punktą. O perkraustytojai – jie ateina pas tave į butą, susikrauna, supakuoja jei reikia, veža, iškrauna. Jeigu tu turi tik lagaminą – rinkis kurjerį. Jeigu turi sofą, lovą ir šaldytuvą – be abejo rinkis vilkiką su vyrukais. Karta buvęs atvejis: klientė bandė siųsti visą virtuvę per kurjerinę tarnybą. Rezultatas – sulaužytas indaplovės kampas, nes jie išmetė ant konvejerio kaip paprastą siuntą. Tai ne visada blogai, bet reikia protingai rinktis pagal tai ką turi.

Popieriai, muitinė ir Brexit – ten viskas kitaip nei buvo

Ar dabar, po Brexit, krovinių gabenimas Anglija tapo kančia su dokumentais?

Buvo baisiau. Dabar jau įsivažiuota. Reikia prekių aprašymo, sąskaitos faktūros pakankamai dažnai, ir žinoma EORI, jei esi verslas. Kai kurie muitinės tarpininkai dirba taip greitai, kad krovinys praleidžia Doverį greičiau nei aš kavą išgeriu. Bet yra niuansas: jeigu siunti asmeninius daiktus, kartais muitininkai užeina į priekabą tiesiog pajudinti dėžių. Jei neturi nieko draudžiama – alkoholio, mėsos produktų – problema tik ta, kad gaiši laiką. Kartą muitinė laikė krovinį dvi dienas dėl to, kad popieriuje buvo parašyta „rūbai“, o radėjo knygų krūvą. Radėjo, kad knygos – komercinis krovinys. Chaosas.

Kokių popierių reikia, kad krovinys praslystų Doverio muitinę?

Daugiausia – sąrašas daiktų. Anglijiečiai patys mėgsta žinoti kas važiuoja. Jei gabeni verslui, reikia CN22 arba CN23 formų, priklauso nuo vertės. Verslo klientams be EORI neapsieisi. Kas liečia asmeninius daiktus – ten paprasčiau, bet vis tiek privalai turėti aprašymą. Nežinau tiksliai ar dabar reikia kiekvienai dėžei lipdukų, nes taisyklės ten kokie tris kartus per metus keičiasi (būna, kad kolegos interpretuoja skirtingai). Aišku viena: jei vežėjas aiškina, kad nieko nereikia, bėk nuo jo. Geriau popierių daugiau nei mažiau. Doveris gali būti malonus, bet gali būti ir žvėris be popierių.

Ar EORI numeris vis dar aktualus krovinių gabenimui Anglija 2024 metais?

Verslui – taip, šimtu procentų. Asmeniniams daiktams – nebūtinai, bet jei daiktų vertė didelė, gali paprašyti. Jei tu pats perveži savo namų baldus į naują butą Londone, paprastai užtenka sąrašo ir gal kokios nors nuomos sutarties kopijos kaip įrodymo. EORI – tai verslo identifikatorius. Kartais žmonės skambina visi panikoje: „o jeigu neturiu EORI?!“. Tada raminu – jei esi fizinis asmuo, persikraustantis, ne prekiautojas, muitinė į tai pažiūri atlaidžiau. Kitas klausimas, kad kai kurios muitinės įmonės nori EORI net ir ant asmeninių, nes taip jiems paprasčiau sistemoje. Tada tenka paklūsti jų logikai.

Ar man reikia mokėti muitą Lietuvoje, Anglijoje, ar abiejose vietose?

Jeigu tai asmeniniai daiktai persikraustymui, paprastai muito nereikia nei čia, nei ten. Bet yra sąlygos – daiktai turi būti naudoti, neturėtų būti visiškai nauji iš parduotuvės. Jei veži verslui, ten jau PVM ir kitos istorijos, o tai ne mano sritis, ten buhalteris aiškintų geriau. Kartais žmonės nusiperka naują dviratį Lietuvoj ir sako: „vežu asmeninius daiktus“. Muitinė mato pakuotę iš parduotuvės – klausimų kyla. Muitas gali būti taikomas Anglijos pusėje. Ar tiksliai žinau kaip bus su kiekviena preke? Sunku pasakyti, nes taisyklių lapo neskaičiau šį mėnesį (gali būti, kad ką nors pakeitė). Bet principas toks: naudoti daiktai – be muito, nauja prekė – gali būti su mokesčiu.

Tai kaip ten su pakrovimu, svoriu ir daiktų saugumu

Kas bus, jei pats supakuosiu daiktus, o pervežėjas tik paims?

Bus taip, kaip supakuosi. Jei dėžės silpnos – problemos tavo. Mes, pervežėjai, visada sakome: jei gali, leisk mums supakuoti, nes tada atsakomybė mūsų. Bet suprantu, kad kainuoja. Tai va. Jei pats wrapini, dėk daug burbulo plėvelės. Anglijos keliai ne visada tik lygūs, o furgone būna pokštų pakeliui. Kartą klientas supakavo stiklines duris į seną laikraštį. Nu va, tu žinai kas atsitiko. Atvažiavo į Birmingemą – stiklas kaip dėlionė. Draudimas nepadengė, nes pats pakuotę padarė. Užtat sutaupė ant pakavimo dešimt eurų, o durys kainavo šimtus. Nelabai protingas reikalas, tiesą sakant.

Kodėl svoris kartais paaiškėja didesnis nei aš nurodžiau užsakydamas?

Taip vyksta nuolat. Tu skambini, sakai: „pas mane šimtas kilogramų“. Atvažiuojam, o ten dvigubai. Ką tu turi omenyje – „šimtą“ – tai gal kelios didelės dėžės, bet jos tankios kaip akmenys. Kubatūra ir svoris – du skirtingi dalykai. Aviacijoje kubatūra svarbiau, o kelyje į Angliją dažnai žiūri, kas sunkesnis arba kas užima daugiau vietos. Jei daiktai sunkūs, bet maži – skaičiuojama pagal svorį. Jei dideli, bet lengvi – pagal kubus. Kartais klientai piktdžiugia: „jūs apgavote!“. Ne, tiesiog žmogaus rankose sofa atrodo lengva, o pasvarius viskas keičiasi. Geriau iš karto sakyk, kad turi daug knygų. Jos – žudikai svoriui.

Ar mano daiktai bus saugūs, jei furgone važiuos dar kažkieno krovinys?

Teoriškai – taip. Praktiškai – priklauso. Jei vežėjas parkuoja furgoną saugioje aikštelėje, nieko bloga. Bet būna naktinių maršrutų, kai vairuotojas turi miegoti kabinoje, o priekaba stovi kažkur. Kartą kolega paliko furgoną kelyje į Mančestrą autobusių stovėjimo aikštelėje. Ryte durys atlapos, viena dėžė – dingusi. Ne idealu. Bet tai labiau išimtis nei taisyklė. Normalios įmonės turi sekimo sistemas, spynas, draudimus. Klausimas – ar tavo daiktai tinkamai sutvirtinti viduje. Nes jei vežasi šaldytuvas ir tavo dėžė, tai ta dėžė turi būti inkaruota. Kitaip – pokšt po posūkiu. Vairuotojai ne visada žino kas viduje, jei pats supakavai. Tai taip.

Laikas, maršrutai ir kas vyksta pakeliui

Kiek laiko dažniausiai važiuoja krovinys iš Lietuvos į Londoną?

Paprastai tris – keturias dienas. Ne, ne savaitę. Jei vilkikas važiuoja tiesiai ir muitinėn neužstringa, tai trečiadienį pakrauta, šeštadienį jau gali iškrauti. Bet čia idealus scenarijus. Realybėje būna, kad vairuotojas turi pasiimti dar du krovinius Kaune ir Varšuvoj. Tada prisideda pusdienis. Kartais problemos Eurotunelyje – eilės, patikros, kažkokie techniniai gedimai. Buvęs atvejis, kad vilkikas stovėjo Folkestone pusantros paros. Tiesiog. Nes buvo eilė. Klientai skambina, rėkia: „kur mano stalas?!“. O aš sėdžiu su telefonu rankoj ir sakau – stalas dar Prancūzijoj, kanalą persikels pirmadienį. Toks jau gyvenimas.

Koks geriausias laikas siųsti daiktus į Angliją, ar turi įtakos metų laikas?

Žinoma. Vasarą – brangu. Visi važiuoja, visi pervežėjai užsiėmę, kainos šokinėja. Rugsėjis ir birželis būna pats pragaras. Žiemą – pigiau, bet orai. Kartais vilkikai stringa sniege per Europą, ypač per Prancūziją kalnuose. Aš asmeniškai mėgstu balandį arba spalį. Kainos normalios, eilių mažiau. Bet jei tau reikia skubiai, pavyzdžiui, išsikraustai dėl darbo – neturi prabangos rinktis. Tada mokėk ir vežk. Svarbiausia – venk savaitgalių pakrauti, nes tada furgonai stovi iki pirmadienio niekur nejudėdami. Anglijoj sekmadieniais daug kur nedirba nei pakrovėjai, nei priėmėjai. Tai furgonas stovi ir tu moki už saugojimą arba nervus.

Kas atsitinka, jei vilkikas vėluoja dėl eilių Eurotunelyje?

Sėdi ir laukii. Jei turi sutartį su normalia įmone, jie skambina, perspėja, gal pasiūlo nuolaidą už nepatogumus. Jei turi sutartį su bičiuku, kuris turi seną tranzitą ir „viską sutvarkys“ – gali ir nežinoti kur tavo daiktai yra. Eurotunelis – tai kakliukas. Neišvengiamas. Kartais jie uždaro vieną vamzdį remontui, eilės nutįsta kilometrus. Tada ir geriausi vairuotojai pavėluoja. Aš sakyčiau: jei planuoji persikraustyti, dėk sau laiko atsargą savaitę. Nes pasakyta „trečiadienį atvyksim“ dažnai reiškia „tarp trečiadienio ir ateinančio antradienio“. Ne dėl blogos valios, o dėl to kad tiltas per kanalą nėra tavo kiemo vartai.

Ar galiu rinkti daiktus iš kelių adresų kelyje į Angliją?

Gali, bet brangiau. Kiekvienas papildomas sustojimas – tai laikas. O laikas vairuotojui – pinigai. Jei turi du adresus Vilniuj ir vieną Kaune, techniškai įmanoma, bet logistikos planas komplikuojasi. Kartais klientas sako: „užsukit dar pas mamą Anykščiuose, ten tik viena spinta“. Ir tada ta spinta nebetelpa, nes furgonas jau pakankamai įkrautas. O tvarkaraštis vyksta pro langą. Aš pats stengiuosi nesiūlyti daugiau nei dviejų papildomų sustojimų vienos kelionės metu. Ne dėl to, kad piktas, o dėl to, kad vėlavimai kaupiasi kaip sniegas. Ir Doverio keltui nusipirkti bilietą reikia tikslaus laiko – pavėluosi pusvalandį, gali praleisti rezervaciją.

Daiktai, kuriuos galima ir neverta vežti

Ar galima siųsti šaldytuvą ir ar jis neatplaišios pakeliui?

Šaldytuvą vežti galima, bet jį reikia paruošti. Išleidžiam freoną, ištrinu, išdžiovinu, duris pritvirtinu tinkamai. Jei tai padarysi – problemų nebus. Bet jei atsuksi duris, kad „kvėpuotų“, jos gali atsidaryti posūkyje ir subadyti tavo spintą. Buvo pervežimas į Liverpulį, klientas paliko maisto produktus viduj. Savaitė kelyje. Atidaro duris Liverpulyje – kvapas toks, kad aš net per telefoną jaučiau. Tai nerekomenduoju. Ir taip, transporto metu šaldytuvas gali pasimuškinti, gali atsirasti įbrėžimų. Jei jis naujas ir brangus – apkamšuok kampuose. O geriausiai – parduok Lietuvoj ir nusipirk ten naują. Anglijoj elektronika dėl jungčių vistiek kartais skiriasi.

Ar galiu gabenti augalą į Angliją – turiu fikusą?

Hmm. Techniškai augalai – biologinė rizika, bet realiai mažas fikusas vazonėlyje dažnai praslysta. Muitinė ne visada tikrina kiekvieną vazoną. Bet jei paklius – gali konfiskuoti. Aš tikrai nepatariu vežti retų orchidėjų ar medelių. Dėl fikuso... Nežinau, gal geriau atiduoti kaimynei? Rimtai. Augalų importo taisyklės po Brexit tapo griežtesnės. Yra fitosanitariniai reikalavimai, sertifikatai. Ar eilinį žmogų tai sustabdys? Gal ne. Ar verta rizikuoti dėl dešimties eurų vazono? Aš sakyčiau ne. Bet jei tai senelės rožė, suprantu sentimentus. Tada jau ieškok oficialaus kelio, o ne vilkiko po skelbimą.

Ar verta vežti visą buitinę techniką, ar geriau pirkti vietoj Anglijoj?

Priklauso. Jei technika sena – ne. Jei nauja ir gera – galbūt. Bet atmink: elektros kištukai Anglijoj kitokie, 230V ten yra, bet jungtys trys. Tai arba perpjauti laidus, arba naudoti adapterius. Šaldytuvus jau minėjau. Skalbimo mašinos – sunkios. Kartais už jų pervežimo kainą nusiperki vidutinę modelį Bristolyje. O jei turi kažkokį top modelį Miele – tada vežk. Bet apskritai, aš stebiu tendenciją: jauni žmonės veža asmeninius daiktus, o buitį palieka arba parduoda. Pigiau ir mažiau galvos skausmo. Nes jei skalbimo mašina atvažiuoja subraižyta, nesupakuota, nuotaika nebe ta.

Sutartys, draudimai ir kaip neįkliūti

Ar man reikia drausti krovinį kai gabename į Angliją?

Taip. Šimtais procentų. Draudimas kainuoja kelis procentus nuo vertės, bet jei atsitinka bėda – daiktai suplėšyti, furgonas padegtas, kas bebūtų – mokama. Be draudimo gali likti prie suskilusios dėžės. Buvo toks atvejis: furgonas pateko į avariją Belgijoje. Visi sveiki, bet krovinys išbarstytas greitkelio viduryje. Klientas neturėjo draudimo, nes „sutaupė“ trisdešimt eurų. Gavo atgal tik užuolaidų likučius. Firma atsakomybės neprisiėmė, nes sutartyje parašyta: vežame iki durų, o kas nutinka kelyje – force majeure. Aš sakyčiau, tai ne force majeure, bet teisiškai klientas pasirašė. Tai drausk. Nesakyk „galvojau, kad įskaičiuota“. Pasiklausk.

Kodėl vieni rašo tris šimtus eurų, o kiti aštuonis šimtus už tą patį maršrutą?

O čia viskas paprasta. Pigiausias – be popieriaus, be draudimo, gal rankiniu būdu perkraunama. Brangiausias – su pilnu servisu, sekimu, draudimu, dviejų vyrukų komanda krovėjų. Tarpinis variantas – furgonas ir vairuotojas, kuris pats krauna. Tu moki ne tik už kilometrą, bet ir už paslaugos lygį. Kartais pigus variantas pasiteisina, jei turi draugą su furgonu. Bet jei randi internete firmą, kuri žada Vilnius-Londonas už du šimtus eurų pilnam furgonui – kažkur yra kasimas. Gal jie neapmoka mokesčių, gal vilkikas važiuoja per kokią Serbiją su apylankomis. O gal tiesiog paima pinigus ir dingsta. Realybė tokia: Anglija nėra už kampo, o degalai kainuoja. Jei skaičius per mažas, jis meluoja.

Ką reiškia "dalinis krovinys" ir kodėl tai pigiau nei pilnas furgonas?

Jei neturi pilno namų – tarkim, dešimt kubinių metrų – tau nereikia viso furgono. Užtenka dviejų kubų jo erdvės. Sumoki už savo vietą, o likusią dalį parduoda kitiems. Logistikos centrai taip optimizuoja. Bet čia yra niuansas: tavo daiktai važiuos tik tada, kai susidarys pilnas furgonas. Gali laukti savaitę ar dvi. Ir jei tavo krovinys mažas, jis kraunamas paskutinis – reiškia, gali būti spaudžiamas kitų sunkesnių dėžių. Gerai supakuoji – nesuspaudžia. Blogai – sulūžta. Dalinis krovinys į Angliją šiuo metu kainuoja maždaug nuo šimto iki trisdešimties eurų už kubinį metrą, priklauso nuo sezono. Vasarą brangiau, žiemą – na, šiek tiek pigiau, nors irgi ne stebuklai.

Ar galiu pasitikėti, kai sako, kad "viskas įskaičiuota"?

Aš kai girdžiu tą frazę, iš karto klausiu: o kas ta „viskas“?. Kartais tai reiškia: degalai, tiltai, keltai, draudimas. Kartais tai reiškia tik vairuotojo išlaidos ir tiek. Vieną kartą klientas apsidžiaugė: „viskas įskaičiuota, faina!“. Atvažiavo į paskirties vietą, o vairuotojas prašo dar šimtą svarų už rankinį iškrovimą, nes „įskaičiuota“ buvo tik nusileidimas ant šaligatvio. Sutartis – keturių eilučių SMS. Aišku, aš čia gal ir per daug skeptiškas, bet dvidešimt metų moko. Jei matai – ten didelė sutartis su punktais – tada gali tikėti. Jei tik žodis „viskas“ – rimtas signalas, kad reikia paklausinėti. Ypač apie muitinės mokesčius ir papildomus sustojimus.

Kaip elgtis, jei atvežėjas pavagia valandą ir nepasikrauna laiku?

Būna. Yra vairuotojai-puldinėtojai, kurie kramsnoja po tris užsakymus per dieną ir pavėluoja prie kiekvieno. Jei tau nurodė aštuntą ryto, o jis atsiranda vienuoliktą – tavo diena sužlugdyta, jei turi darbą ar notarą. Ką daryti? Pirmas skambutis į įmonę, ne vairuotojui. Antras – jei vėluoja virš dviejų valandų, turi teisę atšaukti arba reikalauti nuolaidos, jei tai buvo įsipareigojimas sutartyje. Dauguma normalių firmų perspės jei įvyko force majeure. Bet jei vairuotojas pats nusprendė dar pasidaryti pietų sustojimą – čia jau ne force majeure. Blogiausia, kad tuomet visa grandinė stringa. Keltai, muitinės rezervacijos. Aš pats vengiu tokių vairuotojų, kurie per daug optimistiškai planuoja laiką. Geriau jau furgonas ateina ankščiau nei vėluoja. Nors ankščiau irgi ne visai patogu.

Paskutiniai patarimai iš to, kas matęs

Koks pats patikimiausias būdas rasti gerą pervežėją į Angliją?

Pažįstamų rekomendacija. Antra vieta – normali svetainė su tikromis apžvalgomis, ne tik su penkiomis žvaigždutėmis, kurias parašė pats savininkas.