Krovininiai mikroautobusai dirba kasdien į Angliją nuolat – ar tikrai taip paprasta, kaip skamba?

Dirbu tarptautinių perkraustymų srityje jau dvidešimt ketvirti metai. Nuo tada, kai į Londoną pirmą kartą išvažiavo krovininis mikroautobusas, vežęs mano pažįstamo sofą, ir iki šiol, kai krovininiai mikroautobusai dirba kasdien į Angliją nuolat, per tą laiką esu matęs viską. Ir graudu, ir juokinga. Šitame tekste – jokių pažadų auksinėmis raidėmis, tik tai, ką pasakyčiau, jei sėstumėte su manimi prie stalo su kava. Atsakysiu į klausimus, kuriuos girdžiu beveik kiekvieną savaitę, ir nebijysiu pasakyti, kur klysta klientai, ir kur klysta mes, pervežėjai.

Pirmas kartas ir kaip čia viskas sukasi

Ar tikrai krovininiai mikroautobusai važiuoja kasdien į Angliją, ar čia tik marketingas?

Ne, čia ne triukas, bet ir ne viskas taip juoda balta. Kai sakoma, kad krovininiai mikroautobusai dirba kasdien į Angliją nuolat, tai tiesa, jei kalbam apie visą rinką, o ne apie vieną mažiuką su Citroen. Paprastai mažesnės įmonės surenka užsakymus kelioms dienoms ir tada planuoja reisą. Būna, kad prabėga ir visa savaitė be kelionės, jei uoste eilės arba vairuotojas aiškina, kad serga. Kasdien važiuoja didžiosios logistikos grandinės, o ne kiekvienas pavienis mikriukas. Rinkitės tuos, kurie nesiskelbia stebuklais.

Kiek dienų iš anksto reikia tartis, jei kraustausi iš Kauno į Londoną?

Idealu – dvi savaitės. Minimumas – trys keturios dienos, jei turim tuščią vietą. Kartais man skambina vakar vakare, o rytoj reikia išvažiuoti. Būna, bet tada kaina bus kitokia, nes teks lįsti į grafiką kaip katinui į maišą. Ankstesnis planavimas leidžia sukomplektuoti krovinį, prisirinkti dar kažką pakeliui ir padalinti degalų sąnaudas. Be to, Eurotunnel bilietai ne iš pigiausių, jei perki paskutinę minutę. Vieną kartą klientas paskambino penktadienį, o mes jau buvom pilni iki viršaus. Teko laukti kito reiso. Planuokit.

Ar vairuotojas man padės nešti baldus laiptais, ar jis tik sėdi kabinoj?

Tai priklauso... na, gerai, nepriklauso. Tiesiog paklauskit iš anksto. Dažniausiai vairuotojas yra ir kraustytojas, bet yra tokių, kurie pasako: aš vairuoju, o jusų baldus (na, jūsų) nešate patys. Aš manau, kad jei mokate už perkraustymą, vyrukas turi padėti. Buvęs atvejis Vilniuje – pora tikėjosi, kad žmogus su mikroautobusu versis kaip su kranu, o jis vos neapsiverkė parodęs sąskaitą už fizinį darbą. Aiškinkitės. Pas mus važiuoja du vyrai, bet jei užsakote tik transportą – tada jūs ir aš, draugas, nešiosim kartu.

O jei aš gyvenu kaime prie Bristolio, o ne Londone, tai kaip bus?

Anglija nėra tik Londonas, nors kai kuriems taip atrodo. Į Bristolį, Birmingemą, net į Škotiją važiuojam, tik kaina kyla, nes degalai ir vairuotojo valandos nesupylinėja. Kaimas šalia Bristolio? Dar ne pasaulio pabaiga. Buvo perkraustymas į kaimą prie Exeterio – paskutinis kelias be žvyrkelio, tik dumblas. Mikroautobusas įsismigęs, traukėm traktoriuku. Užtrukom keturias valandas. Tai taip, vežam, bet jei jūsų namas be normalaus kelio – perspėkit. Nenoriu vėl sėsti į tą durną lauką ir laukti, kol kas nors atvažiuos. Rimtai.

Kaip man žinoti, kad mano daiktai tikrai atkeliaus ir nepasimes kur nai Prancūzijoj?

Baimė normali. Paklauskit, ar turi savo autoparką, ar perduoda trečiosioms šalims. Jei perduoda – tai jau nebe mikroautobusas tiesiai iš Lietuvos, o kažkoks sandėlis Roterdame, kur visko pasitaiko. Geriausia – GPS sekimas. Mes vežam patys, durų iki durų. Buvęs atvejis, kai dėžė su porcelianu nuviužino per staigų stabdymą prie Lilio. Viskas sulūžo. Neišsiuntėm tos dėžės – parodėm klientui ir atlyginom. Nes jei slėpsim – nebe verslas, o kazino. Klauskit iš anksto apie draudimą, nelaukite paskutinę minutę.

Eurai, svarai ir tie nesąžiningi skirtumai

Kiek kainuoja visas perkraustymas į Angliją mikroautobusu, vidutiniškai?

Sunku pasakyti akimirksniu, bet jei labai norit skaičiaus – nuo septynių šimtų iki tūkstančio eurų už standartinį dviejų kambarių butą. Labai priklauso nuo to, ar einame per keltą, ar per Eurotunnel, ar reikia papildomos muitinės dokumentacijos po Brexit. Kartais žmonės prisikrauna knygų – knygos yra velniškai sunkios. Nejuokauju, vieną kartą klientas turėjo trisdešimt dėžių knygų. Svoris buvo kaip už keturis kambarius. Teko prisidėti antro mikroautobuso vietos. Tai jei turit daug knygų – turėkit ir daugiau eurų rankoj.

Ar kaina skiriasi, jei važiuoja pilnas mikroautobusas, palyginti su pusiau tuščiu?

Skiriasi, bet ne per pusę. Pilnas krovinys reiškia, kad visos kelionės sąnaudos dengiamos vienu užsakovu, o jei kraunam keletą klientų – dalinam. Jei jūsų daiktai užima pusę vietos, mokėsite maždaug šešiasdešimt septyniasdešimt procentų pilnos kainos, nes vis tiek reikia to paties vairuotojo, tos pačios degalų kuro ir beveik tokio paties laiko. Logistika čia neprognozuojama kaip vasariškas lietus. Kartais paimam du dalinius krovinius į tą pačią Kento sritį ir visi lieka patenkinti. Bet jei laukiate pilnos kainos perpus – tai ne turgus, čia neina taip paprastai.

Ar man reikia mokėti atskirai už degalus ar įplaukiamąsias keltas?

Normaliomis aplinkybėmis – ne. Jei matote kainą, kurioje nenurodyta, kad degalai extra – jie jau įskaičiuoti. Kalbant apie keltą arba Eurotunnel bilietą – tas pats. Tačiau jei jūsų daiktams reikia kažkokios specialios muitinės procedūros – gali būti papildomi mokesčiai. Buvo atvejis, kai klientas vežėsi restauruotą motociklą, o muitininkai panorėjo mokėti kaip už prekę. Teko sumokėt šimtą svarų. Asmeniniai daiktai paprastai praleidžiami, bet jei atrodo kaip prekyba – gali būt bėdų. Atsargiai su vertingais daiktais.

Kodėl viena įmonė prašo aštuonis šimtus, o kita – pusantro tūkstančio už tą patį kelią?

Aha, čia tas klausimas, nuo kurio prasideda viskas. Įsivaizduokit, kad perkate batus turguj ir parduotuvėj – abu apsiaunat, bet vieni po mėnesio plyšta. Pigiausias variantas dažnai reiškia, kad vairuotojas miega kabinoj, nepasidaręs draudimo, o mikroautobusas techniškai... na, abejotinas. (Kartais ir gerai atrodo, bet stabdžiai blemba.) Brangesnė įmonė turi licencijas, draudimą ir mokamus vairuotojus. Nesakau, kad pigi – blogai, bet jei kaina žemiau degalų kainos – kažkas padaryta iš oro. Ir tada nustebkite, jei daiktai atvažiuoja per tris savaites.

Ar reikia duoti arbatpinigių vairuotojui, ar čia nėra taip priimta Lietuvoje?

Nereikia, bet visada malonu. Aš sakau klientams – nereikia, nes mes ir taip sutarėm dėl kainos. Bet jei vyrai nėjo miegoti dvi naktis, kad spėtų pakraut, arba jei sulipo į dešimtą aukštą be lifto Londone... suprantat. Kartais žmonės duoda dešimt svarų kavos pinigams, kartais – nieko. Nespaudžiam. Oi, beje, jei vairuotojas pats prašo arbatpinigių prieš išvažiuodamas – tai keista. Turėkit omeny. Pasitaiko visokių. Svarbiausia – nepamirškit vandens pasiūlyti, jei karšta diena.

Dokumentai, draudimai ir ribojimai

Ar reikia kažkokio ypatingo leidimo vežti asmeninius daiktus į Britaniją po Brexit?

Brexit viską apsivertė kaip kočėlas. Anksčiau – kirskis per lauką, dabar – forma, deklaracija, CMR, nesąmonių krūva. Asmeniniams daiktams leidimo kaip tokio nereikia, bet reikia sąrašo. Daiktai turi būti jūsiškiai, naudoti mažiausiai pusę metų. Jeigu vežatės kažką visiškai naujo ir brangaus – muitininkai gali rodyti pirštą. Aš asmeniškai ne visus tų dokumentų niuansus įsimenu mintinai, nes taisyklės keičiasi kas kelis mėnesius. (Mūsų biure yra mergina, kuri tai daro geriau nei aš, tai aš ją ir klausiu.) Bet paprastai – sąrašas ant popieriaus ir CMR. Daugiau nieko stebuklingo.

Ką daryti, jei Londono uoste sulaiko mano dviratį arba patikrinimui išima dėžę?

Dažniausiai tikrina ne atsitiktinai, o jei kažkas įtartina. Jei dviratis atrodo kaip naujas ir brangus – gali paklausti, ar nedeklaruojat prekės. Čia jau reikia įrodyti, kad jūsų. Rėmai su numeriu padeda. O jei išima dėžę... palaukit. Skaičiuokit dėžes prieš pakraudami. Mes darom bendrą sąrašą su numeracija. Vieną kartą Felikstove uoste pradėjo naršyt po dėžes, radę kažką – laikrodis pasirodė vertas penkių tūkstančių eurų. Klientas nepasakė. Valstybinis reikalas. Laikrodis atiduotas, bet žmogus gavo baudą. Neverkit slepenių. Rimtai.

Ar galiu įmesti į mikroautobusą penkias vyno dėžes dovanų draugams?

Alus ir vynas – ribojami, nors čia ne lėktuvas. Legaliai galima vežti tam tikrą kiekį alkoholio asmeniniam vartojimui. Penkios dėžės jau nebe asmeninis vartojimas, o prekyba. Ir Anglijos muitinei nerūpi, ar tai dovana draugams. Jei sustabdo ir randa dvidešimt butelių – bus klausimų. Aš draugams siunčiu atviruką, o ne vyno dėžes. Nežinau tikslaus litražo ribų, bet žinau, kad didelis kiekis iškart šaukte šaukia problemą. Geriau nepiktinti, ypač kai visi taip arba taip nemėgsta muitininkų. Supakuokit vieną butelį ir ramiai.

Kas atsakingas, jei važiuojant per Prancūziją sudūžta stiklinės durelės nuo spintos?

Jei dėl vairuotojo kaltės – mes. Jei dėl to, kad pakavot kaip pašokos – jusų galvos skausmas. Draudimas galioja, bet ne viskas padengiama. Yra tokia praktika: prieš pakrovimą darom fotografijas. Jeigu spinta jau be stiklo mūsų kieme – fiksuojam. Jeigu nuotraukos gražios, o stiklo nebeliko kur nai prie Amjeno – tada mūsų. Draudimo kompanijos mėgsta ginčytis, žinot. Praeitais metais gavom atmetimą dėl pretenzijos – sako, netinkamai supakuota. Teko daryti kompromisą. Raginu pakavot geriau, nei atrodo reikalinga. Stiklas dūžta. Stiklas yra piktas ir kerštingas daiktas.

Ar mano šuo gali važiuoti kartu su daiktais, ar reikia atskiro transporto?

Šuo gali važiuoti mikroautobuse, jei yra veterinariniai pasai, skiepai ir visa kita. Tačiau ne visi vairuotojai sutinka. Aš važiuodavau su savo šuniu, bet jis buvo mažas ir tylus. Didelis vokiečių aviganis? Gali būti triukšmo, plaukų, jis gali nepatikti kitiems klientams, jei dalinam krovinį. Ir dar – Anglijai reikia specialių taisyklių. (Gal čia katėm lengviau? Nene, katem irgi sunku.) Geriausiai klauskite iš anksto. Mes kartais leidžiam, bet tik priekyje kabinoje, ne ten, kur dėžės. Nes jei tarakonuojat lagaminus su šunimi gale – nehigieniška. Ir vairuotojui nemalonu tvarkytis po jo.

Kai viskas nepasiseka – istorijos iš kelių

Ar buvęs atvejis, kad mikroautobusas paprasčiausiai neatvažiavo, ir ką tada veikti?

Buvo. Ne pas mus, bet konkurento klientas paskambino verkdamas – siuntėjas išnyko kaip vanduo į smėlį. Telefonas išjungtas. Žmogus sedi tarp dėžių Vilniaus centre ir niekas neatvažiavo. Ką daryti? Jeigu liko mažai laiko – skambkit kitai įmonei ir pasakykit tiesą. Kartais mes surenkam tokius "pamesklius", bet kaina bus aukštesnė, nes traukiam iš pagrindinio maršruto. Blogiausiu atveju – sinchronizuokit apsigyvenimą. Saugokit avansus. Jei įmonė prašo visos sumos prieš pakraunant – nebūkit naivūs. Kartą per metus pasitaiko tokių. Anglija toli, o grąžinti pinigus nuo ten sudėtinga, jei ten kas pasiėmė ir išsijungė visam laikui.

Ką daryti, jei mano sofa netelpa pro duris naujame bute Londone?

Che, geras klausimas. Buvęs atvejis – didžiulė kampinė sofa iš Panevėžio. Atvežam į Hackney, o ji per daug didelė. Netelpa pro duris, pro langus ir pro laiptinę. Klientas verkdamas sako: vežkit atgal tada. Mes paaiškinom, kad atgal – kaip naujas užsakymas, mokesčiai už antrą reisą. Galiausiai supjaustėm sofą vietoje. Skamba žiauriai, bet neturėjom kito varianto. Išmatuokit duris prieš perkraustydami. Išmatuokit liftą. Londono butai yra maži. Sofos yra didelės. Matematika paprasta, bet žmonės pamiršta. Ir tada kaltina mus. O mes tik vežam, o ne architektai.

Ar tikrai visos tos lietuviškos įmonės, skelbiantis Facebook'e, yra patikimos?

Ne. Absoliučiai ne. Ir tai yra tas nemalonus faktas, kurį reikia garsiai pasakyti. Ten sklando visa kas – nuo šaunių profesionalų iki vyrų su ratlankiais, neturinčių jokių licencijų. Žiūrėkit, ar turi O licenciją, ar rodo draudimo lapus, ar turi internete kokį ne blogą atsiliepimą (ne iš savo draugo). Buvo toks atvejis Piterboru – vyras su IVECO Daily, priklausiusiu tėvui. Smagiai pakrovė, paėmė pinigus ir... mikroautobusas sulūžo M1 kelyje. Dvi savaites daiktai stovėjo. Jokio draudimo. Jokios atsakomybės. Skambinkit ne šitam numeriui, o rimtam biurui. Sutaupysit nervų ir laikrodžių.

Kas jei vairuotojas užstringa eilėje prie Doverio ir neatvyksta laiku?

Doveris... oi, Doveris. Ten eilės būna košmariškos. Kartais dėl oro, kartais dėl muitinės, kartais dėl to, kad paprasčiausiai taip susiklosto. Mes stengiamės informuoti realiu laiku, bet pasakykit, ką gali padaryti vairuotojas, sėdįs penkias valandas gyvulių eilėj? Nervuojasi, mes irgi. Laikas skaičiuojasi. Jei vėluojame – neslepkit. Vieną kartą klientas Londone turėjo pasiimti raktus iš agento, o agentas neišlaukė. Teko nakvoti viešbuty. Mes apmokėjom, nes taip sutarta sutarty. Sutartis svarbu. O Doveris... ten visada galima tikėtis netikėtumų. Niekam nepatinka, bet taip yra. Kaip ir mokesčiai.

Ar galima vežtis augalus? O kaip su žemės pavyzdžiais viduje vazonuose?

Augalai – spąstai. Techniškai Europoje galima, bet į Jungtinę Karalystę po Brexit... atsakymas toks, kad aš čia jau nebe pats tikras šimtu procentu. (Mes turim specialistę, kuri tikslina, aš vairuoju ir kraunu.) Žemė – didžiausia problema. Anglijos fitosanitariniai reikalavimai griežti. Buvo atvejis, kai moteris vežėsi du didelius fikusus. Vieną praleido, antrą – ne, nes vazone radote... kirmėlių? Kažkas tokio. Aš nelabai suprantu biologijos. Patarimas – palikite augalus kaimynams. Arba pirkite naujus. Nehinaudokit savęs. Daug lengviau vežti katiną negu palmę. Ir katinas mažiau kainuos ilgainiui.