Kroviniai į Angliją pasiekia greitai mūsų mikroautobusais kasdien

Kroviniai į Angliją pasiekia greitai mūsų mikroautobusais kasdien, ir tai nėra tuščias pažadas, kurį surašė kažkas iš reklamos agentūros. Aš jau dvidešimt trejus metus vežioju daiktus iš Lietuvos į Angliją ir atgal, matau, kaip klientai nervinasi dėl terminų, kainų, dėl to, ar daiktai tikrai neatšliuožia į kokį nežinomą sandėlį. Mūsų mikroautobusai važiuoja kasdien, ne teorijoje, o realiai – renkame siuntas Vilniuje, Kaune, Klaipėde, dažnai vakare jau būname kelyje per Lenkiją. Aišku, kartais vėluojame dėl eilių pasienyje ar dėl ten, žinai, tų neprognozuojamų dalykų. Bet daiktai juda. Nuolat.

Kasdieniai reisai ir kaip čia viskas vyksta

Ar tikrai važiuojate kasdien į Angliją, ar čia tik marketinko gudrybė?

Aš irgi būčiau skeptiškas, jei kas nors taip sakytų per telefoną. Bet važiuojame. Ne visada tas pats vairuotojas, ne visada tas pats mikroautobusas, nes jų turime kelis, bet kasdien kažkas iš mūsų yra kelyje. Kartais tai reiškia, kad rytoj lygioje vietoje Londone mes jau pristatome dėžes, o kartais – kad daiktai keliauja pro mūsų sandėlį Vokietijoje. Bet esmė tokia: mikroautobusai išvažiuoja beveik kasdien, išskyrus gal kokias Velykas ar tada, kai vairuotojas Tomukas susirgo – tą savaitgalį reisas buvo trumpesnis. Tai realybė, ne reklama.

Kiek laiko krovinys į Angliją važiuoja su jūsų mikroautobusu?

Paprastai trys–keturios dienos nuo paėmimo iki pristatymo, priklauso nuo to, kur paimam ir kur vežam. Jeigu paimam pirmadienį ryte Vilniuje ir vežam į Londono centrą, dažniausiai trečiadienį skambiname durų skambučiu. O jeigu į kokį Skotijos kaimą – gali būti ir penkios. Pasienyje Kalėdos pasitaiko. Šiaip kroviniai į Angliją pasiekia greitai todėl, kad nešaudome daiktų per dešimt skirtingų terminalų – paimam, pasikraunam ir važiuojam tiesiai arba pro trumpą stotelę. Tokia sistema šiais laikais jau reta, bet pas mus taip veikia.

O jei aš gyvenu kaime, kur nors netoli Birmingemo, galit pristatyti iki durų?

Galim, jei kelias pakankamai platus ir yra kur apsisukti. Būna, vežam ir į tokius kaimelius prie Worcesterio. O jei takas siauras tarp gyvatvorių – skambiname, sakom, išlįskit kelią, arba susitinkam artimiausioje Tesco aikštelėje. Buvęs atvejis, kai klientas gyveno už Birmingemo visai bekelei, ir mes maišus perdavom per tvorą. Ne šventė, bet išsisprendėm. Taigi durys į duris – taip, bet su sveiku protu. Mikroautobusas nėra fėerinis dronas, skraidantis virš gyvatvorių.

Ar galiu važiuoti kartu su savo kroviniu?

Teoriškai galiu paimti vieną žmogų šalia vairuotojo, jei krovinys mažas ir vietos lieka. Deja, dažniausiai viduje pilna dėžių, kartais sofų, ir visiškai nėra kur sugult patogiai. Čia ne reglamentuotas keleivių pervežimas, o toks paslaugos kraštas. Jei nori važiuoti pats, geriau imk lėktuvą ar autobusą, nes dvylika valandų prakaituodamas ant maišų su drabužiais – ne pats maloniausias vaizdas. Mes dažniausiai vežam tik daiktus, o ne keleivius, nors bilietą padėt galėčiau, jei labaiprašysi.

Kuriuo laiku paprastai išvažiuojate ir kada būna Vilniuje?

Renkam daiktus dažniausiai nuo ryto, iki pietų, priklauso nuo adresų skaičiaus. Pakeliui per Kauną, Marijampolę, o ten jau link Lenkijos. Į Vilnių grįžtam po trijų keturių dienų, su kitu kroviniu atgal. Būna ir anomalijų – jeigu užstringam kelyje, grįžtam pavėlavę. Realybė tokia, kad mikroautobusai išvažiuoja beveik kasdien, bet tikslaus grafiko kaip autobusų stotyje nerasi. Kiekviena kelionė truputį skirtinga, todėl ir sakau – reikia derėtis asmeniškai, o ne pagal brošiūrą.

Ką galima vežti, kainos ir tos smulkmenos

Kiek kainuoja siųsti dėžę su rūbais į Londoną?

Visi nori tikslaus skaičiaus, o aš galiu duoti tik orientyrą. Šiuo metu vidutiniškai standartinė dėžė, sakykim, trisdešimt kilogramų, kainuoja nuo šešiasdešimt iki devyniasdešimt eurų, priklauso nuo pristatymo. Buvo metas, kai kuras šoktelėjo, ir primokėjom, bet dabar stabilu. Geriau paskambink, parašyk svorį – aš, tiesą sakant, ne visada atsimenu naujausias kainas iš galvos, ypač jei skambini vakare. Bet tarpininkai Londone dažnai paima dukart brangiau už tą patį gabentą daiktą.

Ar galiu įdėti į tą pačią siuntą dviratį, tris maišus ir kedus?

Žinoma, galima, jei sukrausime protingai. Dviratis užima daug vietos, kartais atsuka pedalus ir praduria dėžę. Kedus geriausia susieti, maišus užrišti, kad neišsibarstytų. Krauname taip, kad daiktai remtųsi vieni į kitus, nes važiuojant pro lenkiškus žvyrkelius viskas laksto. Jeigu siuntą sudaro margi daiktai – ne problema, jei pats supakuoji. O jei atneši atskirai, mes galim suvynioti į plėvelę. Tik pasakyk iš anksto, kad numatytume vietą, nes kartais bagažinė pilna iki lubų ir tenka spėliot, kur ką įkišti.

O maistą galima vežti? Tarkim, mama nori man atsiųsti mėsos ir dešrų?

Mama nori, bet muitinė – ne. Po Brexit griežtai draudžiama vežti mėsos gaminius, pieno produktus. Buvo atvejis, kai vairuotojas vežė šaldytuvą su lašiniais, muitiniai Vokietijoje atidarė, išmetė, dar baudą grasino. Tai jei mama siunčia sausainius, uogienes – ok. O jei dešros – tikrai ne. Ir neverčkit manęs slėpti po sėdynę, nes galiu prarasti pažymėjimą. Geriau mama atsiųsk pinigų į PayPal ir nusipirksi čia dešrų. Na, nebent jų skonis kitoks, aš suprantu nostalgiją. Atsiprašau, nukrypo mintis.

Ar imate vežti baldus iš Lietuvos į Angliją, pvz., sofą ar šaldytuvą?

Imame, jei telpa į mikroautobusą. Sofos jau kartais per didelės, bet komodos, stalai, kėdės, skalbimo mašinos – kasdienybė. Būna, kad atveža dviejų metrų šaldytuvą, o mūsų durų plotis metro devyniasdešimt. Tada pasukam galvą. Šaldytuvai geriausiai vežami stovintys, prilaikomi diržais. Pasitaiko sudėtingų iškrovimų Londone, kur laiptinės siauros kaip bokšteliai, ir tenka nešti su diržais ant nugaros. Taip, vežame baldus ir buitinę techniką. Ne tik maišelius, kaip daro niekšai, kurie atsisako nepatogaus krovinio.

Ar mano draugė gali atsiųsti man katiną tokiu būdu?

Ne, katinas nėra krovinys. Gyvūnams reikia veterinarinių pažymų, specialių narvelių, skiepų, ir mes į tai nesiveliam. Yra specialios įmonės, kurios tuo užsiima oro uostuose. Aš asmeniškai mieliau vežu sofą, nes katinai nešiojasi savo nuomonę keturiolika valandų, o sofė nepridirba į kraiko dėžutę. Be to, tarp siuntų narvelis neatrodytų etiškai. Draugei pasakyk, kad geriau ieškotų pet taxi. Ir taip, teiraujasi dažniau nei galėtum pagalvoti, nors atsakymas vis tiek neigiamas.

Dokumentai, draudimai ir blogi skoniai

Mano daiktai dingo pas kažkokią įmonę prieš metus, ar pas jus taip gali nutikti?

Suprantu tavo baimę, rinkoje pilna tų, kurie priima daiktus, o paskui dingsta arba blaško po svetimus sandėlius mėnesius. Mes turime savo sandėlį Vilniuje ir bazę netoli Londono, bet svarbiausia – patys vežame patys. Neperduodame trečiųjų šalių visoje Europoje. Buvo atvejis, kai pamečiau vieną mažą paketą prieš dešimt metų, bet dabar tvarkingiau. Kiekviena siunta turi numerį, nuotraukas prieš pakrovimą. Bet švento pažado, kad niekada nepasiklysi maišelis – neduosiu, nes meluočiau. Sakau tik tiek: stengiamės, kaip sau, ir palyginus su rinkos šiukšlėm, dirbam sąžiningai.

Reikia kažkokių popierių, ar tiesiog duoti daiktus ir viskas?

Asmenskiems daiktams popierių minimaliai. Kuprinė, dėžė su rūbais – tiesiog paimame. Kitaip yra, jei veži naują televizorių be dėžės – muitinė gali užklausti, ar tai ne prekyba. Senų naudotų daiktų atveju nestresuok. Reikia sąrašiuko – kas viduje, užtenka žodžio. Būna, klientas sako: ten visokiausi niekai. Tada prašau bent apytiksliai surašyti, nes jei kontrolierius klausia, negaliu pasakyti „niekai“. Taip kad popierizmas lengvas (na, gal ne visai lengvas, bet paprastesnis nei galvoji), bet jis kažkiek reikalingas dabar, kai visi išsižioję po Brexit.

Ar man reikia draudimo siuntai, ar čia tik papildomas išmolas?

Draudimas yra kaip apsauga vaikui mašinoje – kai nereikia, atrodo kamštelis, kai reikia – būtinas. Mes turime vežėjo atsakomybės draudimą, bet jis nepadengia visko iki cento, ypač brangiai technikai. Kartais klientas veža senelės servizą, vertą tris šimtus eurų, o aš negaliu mokėt tūkstančio, jei įvykis keliuose. Tokie atvejai reti, bet pasitaiko. Jeigu daiktai brangūs emociškai ar pinigais, papildomas draudimas protingas. Ar privaloma? Ne. Ar verta? Sakyčiau taip, jei vežame elektroniką arba antikvarinius baldus, kurių vertę sudaro prisiminimai.

Gerai, o kaip su muitais po Brexit, tikrai nieko nereikia mokėti asmeniniams daiktams?

Šitoj vietoj aš jau nebesu šimtu procentu tikras, nes taisyklių keitėsi per daug kartų. Asmenskiems daiktams, naudotiems ir priklausantiems judančiam asmeniui, turėtų išeiti be muito. Bet jei atveši penkis naujus dviračius su etiketėmis – muitininkai šypsosis ironiškai. Buvo atvejis, kai klientas siuntė sandėlio likučius kaip „asmeninius rūbus“ – Vokietijoje užlaikė savaitę. Patarčiau pasiskaityti GOV.UK arba pasitarti su brokeriu, jei siunti vertingai atrodančius daiktus. Noriu sakyti, kad viskas nemokamai, bet bijau pabloginti situaciją savo netikslumu.

Kas bus, jei pasienietis užklaus dėl tos dėžės su „visokiais niekais“?

Tada atidarome ir rodome. Jei sakai niekai, o ten kvepalai saujomis, atrodys keistai. Todėl prašau sąrašiuko. Pasieniečiai žmonės kaip žmonės, jiems patinka tvarka. Kartais pamoja pravažiuoti, kartais prašo iškrauti pusę bagažinės. Būna nemalonių inspektorių, kurie ieško problemų. Blogiausia, kai pats nežinai, ką įdėjai. Pasitaikė, kad dėžėj radom elektros šildytuvą, kurį žmona įmetė be vyro žinios. Valio, sustojome valandai. Apsidairykim visada prieš atiduodant daiktus, gerai?

Pakavimas, laikas ir kas nepasiteisina

Ar galima atiduoti daiktus penktadienį vakare, nes aš tik tada Vilniuje būsiu?

Galima, bet reikia derėtis, nes penktadienio vakarai chaotiški. Dažniausiai renkuosi Vilniuje iki septynių aštuonių, bet jei atvyksi vėliau – skambink, sutarsim. Kartais vairuotojai jau kelyje, bet jei esi pakeliui – sustojom. Geriausias laikas rytais, iki pietų, nes tada krovinys spėja į tą pačią dienos reisą. Buvo dienų, kai pats prisėsdavau prie vairo penktadienį devintą vakarą, nes klientas sakė, kad kitur neišvažiuoja ir reikia skubiai. Šiaip vienintelis būdas – skambint ir sakyt, kad turi krovinį. Dažnai surandam variantą.

Ką daryti, jei aš supakuoju blogai, atvirai kalbant?

Atvirai? Tada rizikuoji, kad viskas sudaužyta kaip kiaušiniai maiše. Jei dėžė be užrašo „stiklas“, mes nežinom, kad ten stiklas, nebent girdim barškesį. Devyni sluoksniai juostos ant sulūžusios kartoninės – ne pakuotė. Kartą klientas supakavo indus į laikraščius, o lijo per Lenkiją, laikraščiai sušlapo, indai atsitrenkė. Verčiau būtų pirke burbulines plėveles. Mes galim parduoti pakavimo medžiagų, jei užsuki į biurą. Pasiūlykim, nepagailėsim. Geriau išleisi penkis eurus plėvelei negu trisdešimt naujam puodui po kelionės.

Jūsų konkurentai žadėjo per dvi dienas, o jūs – kiek?

Tie, kurie žada per dvi dienas iš Lietuvos į Angliją mikroautobusu, arba meluoja, arba turi teleportą, kurio aš neradau per dvidešimt trejus metus. Realiai per dvi dienas tik lėktuvu, o ir tai su pasikėlimu oro uoste. Su mikroautobusu minimumas trys, dažniausiai keturios. Jeigu kas sako kitaip – paklausk, ar jie tikrai patys veža, ar tik surenka daiktus ir paskui nusiveža į terminalą, iš kur jie keliauja savaitę per visą Europą. Ne aš čia piktas, tiesiog nemėgstu, kai meluojama žmonėms į akis. Tokių „specialistų“ pilna ir jie gadina visiems reputaciją.

Kelionėje ir pristatymo reikalai

Kurioj vietoj mano daiktai sėdi, yra gal kokia internetinė lentelė?

Turime grupę WhatsApp, kur vairuotojai meta lokacijas, bet GPS su slaptažodžiu kiekvienai siuntai – neturime. Ne Amazon. Vairuotojas vairuoja, o ne spaudinėja programėles kas penkias minutes. Paprastai parašau, kai jis artėja prie tavo adreso. Tai tipo – žinau, kad daiktai saugūs, bet kurioje vietoje tarp Varšuvos ir Londono šiai minutei – reikėtų skambinti Petrui. Kartais jis atsako, kartais rašo tik kai sustoja valgyti. Tokia mikroautobusų logistika – žmogiška, o ne robotizuota. Bent jau žinai, kad daiktai juda, o ne guli mėnesį kaip pas pašto milžinus.

O jei Anglijoje lyja, o mano dėžė iš kartono, ji nešlaps?

Mikroautobusai uždari, sustiprinti, bet kai atidarysim duris Londone, o smarkus lietus – krovinys gali šlapti kelias minutes. Turime tentus ir storas plėveles. Jeigu dėžė apvilkta iš mūsų pusės – blogiausia, kad kampas šlapias. O jei atneši be užklijavimo – pavojus realus. Žmonės stebisi, kad pas mus maišai keliauja sausiau nei paštu, nes nevaikščioja per lietų ant palečių baudoje. Šiaip kroviniai į Angliją važiuoja greitai, bet ir sausa, jei oras nepiktas ir tu pats nepagailėjai apsauginės plėvelės savo daiktams.

Kur tiksliai Londone galima atsiimti, jei nenoriu mokėti už pristatymą iki durų?

Turime surinkimo taškus netoli Wembley ir Barking rajone. Kartais susitinkam stovėjimo aikštelėje prie Essex pakelės. Variantų yra, bet tai nėra ofisai su priimamuoju ir kavos aparatu. Susitinki su vairuotoju, pasirašai ant telefono ekrano, pasiimi. Kartais vairuotojas vėluoja pusvalandį dėl spūsčių M25 aplinkelyje – ten siaubingas eismas, ypač penktadieniais. Atsiėmimas pigesnis, bet reikalauja lankstumo. Atvažiuoji, pasiimi, pavažiuoji. Jei nespėji sutartu laiku – daiktai grįžta į mūsų bazę ir tada jau reikia derėtis dėl antro bandymo, kas nemalonu abiem pusėm.

Ar per Šventes irgi važinėjate, nes man reikia iki Naujųjų?

Važiuojame ir per Šventes, tik ne Kūčių vakarą ar pirmąją Kalėdų dieną. Gruodį turime daugiausia darbo, nes visi nori spėti iki Kalėdų. Bet reikia suprasti, kad gruodžio dvidešimt penktąją nei vienas sveiko proto vairuotojas nesisuks per sniegą be ypatingos priežasties. Stengiamės pristatyti iki dvidešimt trečiosios ar ketvirtosios. Buvęs atvejis, kai pristačiau daiktus šeštą valandą Kūčių rytą, nes žmogus labai prašė. Bet tai buvo išimtis. Planuok anksčiau, nes per Kalėdas net ir Anglijoje pašto mechanizmai stringa, ką jau kalbėti apie mūsų mikroautobusus, kurių vairuotojai irgi turi namus ir šeimas.

Išrankiems ir nekantriems

Jūs sakote mikroautobusais, o kiek jūsų tokių važinėja kasdien, maždaug?

Čia jau klausimas, į kurį galiu atsakyti tik apytikriai. Man atrodo, kad turime keturis pilnai suformuotus reisus per savaitę įvairiomis kryptimis, ir dar trys pagalbiniai automobiliai. Ne? Gal penki? Ne, keturi. Žiūrėk, aš ne apskaitininkas ir ne flotilės vadovas – aš vyresnysis dispečeris, kuris daugiau žino apie klientų maišus nei apie bendrą parką. Galiu teigti, kad kasdien iš Lietuvos į Angliją išvažiuoja bent vienas mūsų mikroautobusas. Ar du – priklauso nuo dienos. Judėjimas nuolatinis, o tikslių skaičių geriau tegul pasako direktorius, jei jį užtiksi biure apie pietus.

Ar verta pati skristi lėktuvu, o daiktams leisti važiuoti atskirai?

Aš skraidau retai, nes braškės ausys, bet jei turi šimtą kilogramų – lėktuvas bus brangus dėl perteklinio bagažo. Čia mikroautobusas laimi kaina. Skristi gali, ir mes tada pristatysim į naują adresą Londone. Būna, klientai taip daro – patys nuskrenda, o daiktai atvažiuoja per kelias dienas. O kartais aš pavydžiu, nes oro uoste kava skanesnė negu mūsų termose. Bet grįžtant prie temos: pigiau ir praktiškiau siųst atskirai, jei daug. O jei mažai – pasiimk lagaminą ir nesuk galvos dėl tarptautinių perkraustymų. Svarbiausia – kad daiktai būtų supakuoti tvirčiau nei mano termosas.

Ką daryti, jei pamiršau daiktą ir jau atidaviau siuntą vakar?

Skambink kuo greičiau. Jei mikroautobusas dar Vilniuje ar pakeliui per Lenkiją – galim sustoti, atidaryti, įmesti. Jeigu jau Vokietijoje ar Olandijoje – bus sunkiau. Buvo atvejis, kai moteris prisiminė dokumentus dėžės dugne, o transportas jau buvo Frankfurte. Teko siųsti atskirą kurjerį, kas kainavo papildomai. Geriau tikrink prieš atiduodant. Aš suprantu, kai skubu ne visko prisimeni, bet palikt pasą ar svarbų popierių – nemalonus siurprizas. Pasitikrink sąrašą du kartus. Rimtai, tai sutaupys nervų ir pinigų po to, kai jau atiduoti daiktai mūsų atsakomybėn.

Išvada

Tiesą sakant, kroviniai į Angliją pasiekia greitai mūsų mikroautobusais kasdien ne todėl, kad turime kažkokią stebuklingą formulytę, o todėl, kad jau dvidešimt trejus metus žinome kiekvieną duobę nuo Čenstochovos iki Doverio. Ne viskas tobula, ne visada pagal planą, bet daiktai juda, o klientai žino, kad gali paskambinti net vėlai vakare. Jei galvojai siųsti daiktus – paskambink, paklausim, ir mes jau kaip nors sutarsim. Tai paprasta, kaip pokalbis prie alaus, tik su daugiau atsakomybės.