Konkurencingas siuntų siuntimas į Angliją – kaip aš matau šitą reikalą po dvylikos metų

Na ką, sėdžiu čia vakarą ir vartau užrašų knygutę, kurią pripildžiau per dvylika metų. Dirbu su tarptautiniais perkraustymais – kambariai, spintos, dviračiai, kartais net pianinai. Bet pastaruoju metu klausimų apie siuntų siuntimą į Angliją prisipila kaip iš gausybės rūdos. Tai kaimynas paskambina, tai buvusi draugė iš mokyklos, tai kažkoks pusbrolis iš Plungės. Visi nori greitai, efektyviai ir kad neištiktų muitinė kaip katinas, kuris apsisioja ant garo vamzdžio. Bandau surašyti, ką per šituos metus supratau. Ne viskas idealu, kai kur net nežinau šimtu procentų, bet bent jau tikra.

Kainos ir kaip nepasimesti skaičiuoklėje

Kiek maždaug kainuoja nusiųsti dėžę su knygomis į Birmingamą, jei aš neturiu supratimo, nuo ko viskas kyša?

Tai žiūrėk, paprasta dėžė iki dvidešimties kilogramų dažniausiai kainuoja nuo dvidešimt penkių iki keturiasdešimt eurų, jei vežėjas normalus. Mažesnės siuntos, ten iki penkių kilogramų, kartais kainuoja pigiau, bet ne visada verta vargti dėl vienos pakuotės. Kai kurie siunčia į artimiausias bazes, kiti renkasi pristatymą į namus. Būna brangiau, jei skubi iki ašarų. Aš siūlyčiau palyginti kelis variantus, bet nepagauti tokių, kur žada auksą už dyką. Kaina priklauso nuo svorio, matmenų ir to, ar pats nešiosi iki mašinos.

O kodėl man vienas siūlo penkiolika eurų, o kitas šimtą keturiasdešimt? Čia sukčia ar aš ką ne taip darau?

Ne, sukčių yra kiekvienoje šakoje, bet ne visi jie vagys. Pigus pasiūlymas dažnai reiškia, kad pamatuota pagal mažiausią matmenį, o realybėje dėžė didesnė. Didelė kaina dažnai yra express paslauga arba oro transportas. Vienas draugas susimokėjo šimtą dvidešimt penkis eurus vien dėlto, kad paskutinę minutę važiavo. Planuok iš anksto, tada ir konkurencingas siuntų siuntimas į Angliją įmanomas. Palygink tris skirtingus skaičius – pamatysi vidurkį. Nepirk katės maiše ir neik į kraštutinumus.

Ar verta pačiam ieškotis pervežėjo, ar geriau paklusti tam, kurį pirmą išmetė Google?

Google rodys nebūtinai geriausius, o tuos, kurie sumokėjo daugiausia reklamai. Aš mačiau tokių įmonių – graži svetainė, o dėžės dingsta kaip į vandenį. Paklausk pažįstamų, paskui pasižiūrėk atsiliepimus, bet atsargiai – kartais jie nupirkti kaip saldainiai turguje. Jei vežėjas dirba ir su verslu, ir su privačiais asmenimis, tikėtinumas didesnis. Svarbu pasitikrinti draudimą ir paklausti, kas nutiks, jei subyrės. Negalvok, kad pirmas pasitaikęs bus vienintelis šansas tau. Kantrybė čia mokama.

Ką reiškia, kai rašo „nuo devynių eurų“? Juk man tikrai neužteks tų devynių?

Tai tas pats, kai skelbiami butai „nuo dvidešimt tūkstančių“ – ateini, o ten trys kvadratai be langų. Devyni eurai yra arba teorinė minimali siunta, arba paprasčiausias marketingo kabliukas. Realiai tavo dėžė su drabužiais atsieis trisdešimt ar keturiasdešimt. Nepykstu ant jų – taip veikla rinka, – bet pykstu, kai žmogus nesupranta. Pasiskambink ir paklausk galutinės kainos būtent tavo dėžei. Jei vengia atsakyti tiesiai – pabėk. Geriau brangiau, bet aiškiai, nei pigiai su nemaloniu siurprizu.

Ar siuntimas į Londoną brangesnis nei į kokį nors mažą miestelį šalia Mančesterio?

Į Londoną kartais brangiau ne dėl atstumo, o dėl įvažiavimo mokesčių ar siaurų gatvių. Į mažus miestelius kurjeriai važiuoja rečiau, tad gali pridėti kuro antstą. Aš čia dėl tikslių skirtumų ne visada šimtu procentų įsitikinęs, nes kiekviena įmonė skaičiuoja kitaip. Didžiuosiuose miestuose konkurencija didesnė, tai kartais net atvirkščiai – į Londoną pigiau. Visada nurodyk tikslų pašto kodą, nes nuvežimas į kaimą be kodo gali kainuoti papildomus dvidešimt svarų. Rašyk kodą didžiosiomis.

Dokumentai, muitai ir Brexito pragaištis

Nuo ko priklauso, ar mano dėžė užstrigs muitinėje? Aš bijau kaip velnias kryžiaus.

Priklauso nuo turinio ir popierių. Jei siunti asmeninius daiktus, deklaruok sąžiningai. Kiekvienoje dėžėje turi būti sąrašas, net jei tai trys marškinėliai. Muitiniai nežino, ar ten ne deimantai slapti. Tavo baimė natūrali – aš irgi vengiu biurokratijos. Bet jei vertė protinga, nesiunti draudžiamų daiktų ir viską aprašai, dažniausiai praeina sklandžiai. Būna patikrinimų iš principo, bet tai ne pasaulio pabaiga. Svarbiausia – nebūk šposas ir neslėpk agresyviai to, kas viduje.

Ar galiu sesei į Liverpilį nusiųsti kibinų ir rūkytos dešros?

Labai gaila, bet maistas, ypač mėsa ir pieno produktai – po Brexit Anglija turi griežtas taisykles. Dešra atsidurs šiukšlių konteineryje, o dar baudą gali užgauti. Aš pats bandžiau padėti dėl lietuviškų sūrių – niecho neišėjo. Siųsk sausą fabrikinį maistą su etikete, konservus – su tais šansai geresni. Šviežias, savadarbis maistas į JK paprastai nepraeina. Nebent nori pinigų į balą mesti. JK muitiniai žino visus lietuviškus triukus. Verčiau nusiųsk pinigų pavedimą ir tegu pati nusiperka dešros Leedso turguje.

Kas tas CN22 ir ar be jo apskritai galiu ką nors išsiųsti?

CN22 – mažos vertės siuntos lipdukas. Be jo siuntinys kaip be galvos. Turėjau atvejį – draugas metė tuščią dėžę ant siuntų punkto nepripildęs. Dvi savaitės suko ratus Birmingamo apylinkėse, nes muitinė nežinojo, ar ten ne bomba. Galų gale gavėjas pats važiavo aiškintis. Užpildyk tą popiergalį sąžiningai, nors ir tingėtųs. Penkios minutės tavo laiko sutaupo mėnesio nervų. Jei nežinai kaip – paklausk darbuotojo, jie daug padeda. Nepulk rašyti tiesiog „dovana", neaprašęs turinio.

Ar reikia ten registruotis, EORI, EX1, kažkoks kodas, ar kaip čia dabar yra?

EORI dažniausiai reikia verslui, bet kartais prašo ir privatiems asmenims, jei vertė didelė. Dėl tikslių dokumentų po dvidešimt pirmųjų aš vis dar painioju, nes taisyklės keičiasi kaip kojinės žiemą. (Ne, palauk, EX1 forma reikalinga iš tikrųjų tik didmeninei prekybai, tau su viena dėže nereikia – pats suklydau.) Paprastai kurjeris arba brokeris užpildys daug ką už tave. Bet jei vežėjas neaiškiai vardija popierius – blogas ženklas. Pasikliauk tuo, kas moka atsakyti be užuolankų.

Kiek muitų turės sumokėti gavėjas Londone, jei siunčiu daiktus už simtą penkiasdešimt eurų?

JK taikomos tam tikros atleidimo ribos, bet jos nuolatos svyruoja. Jei tai asmeniniai daiktai su dėvėjimo ženklais, kartais prasmunka. Jei nauji daiktai be sąskaitų – muitas bus. Vienas klientas siuntė senus batus ir striukes – trisdešimt eurų mokestis. Kita siuntė telefonus – dvigubai užkibo. Svarbu turėti įsigijimo įrodymus arba senus tinklaraščius. Aš ne mokesčių patarėjas, bet žinau, kad neatrodyk kaip prekybininkas. Neversk dėžės į elektronikos sandėlį – tada muitiniai užakisuoja.

O jei rašau, kad dovana gimtadieniui, ar vis tiek reikia mokėti?

Taip, muitiniai nėra sentimentalūs. Dovana turi atitikti realybę – keli megztiniai gal praslys. Jei keturiolika naujų telefonų su etiketėmis – tai jau verslas. Mačiau, kai žmonės bando apgauti rašydami „dovana" ant bet ko. Kartais praeina, kartais prašo mokėjimo kopijų. Fiskalai Anglijoj irgi gauna algą. Sąžiningai nurodyk, bet nekaupk nieko įtartino. Geriau mažesnė vertė, bet ramus sąžinis. O jei jau siunti vertingą daiktą – pasirūpink, kad gavėjas žinotų apie galimus mokesčius.

Pakavimas ir kaip neišsiųsti šlamšto

Ar galiu naudoti seną batų dėžę? Ji tvarkinga, tik kampai pražiūrėję.

Teoriškai galima, jei stipriai sutvirtinsi. Praktikoje rizikinga. Vienas vaikinas siuntė knygas senose bananų dėžėse. Atvyko į Londoną kaip popieriaus masyvas – viršeliai atšoko. Fūrose dėžes meta, stumia, slūgso viena ant kitos. Batų dėžė išgyvens, jei apvyniosi kartonu ir lipnia juosta trims sluoksnius. Geriau nusipirk penktas bangas gofruoto – kainuoja triflius. Dėžė – tavo šarvas. Negailėk kelių eurų, kitaip verksi prie subyrėjusių daiktų. Aš ne pirmą kartą matau tokią tragediją ir ne paskutinę.

Kiek realiai aš galiu sutalpinti į vieną dėžę, kad niekam nekiltų įtarimų?

Jei svoris peržengia keturiasdešimt kilogramų, kurjeriai keistai žiūri arba paprašo antstato. Vienas klientas sukrovė diskauską, knygas ir dviratį – svoris viršijo penkiasdešimt. Muitinė irgi pagalvoja, kad prekiauji. Daryk dėžes iki dvidešimt penkių kilogramų – patogu kilnoti ir neišsišoksi. Mastydamas apie siuntų siuntimą į Angliją, prisimink: viena tvarkinga dėžė geriau nei dvi perkrautos. Ir nesiųsk cigarečių – muitinėje jas visada randa ir visada baudžia. Tai universalus dėsnis, kurio nesupranta tik tie, kurie dar nemokėjo už savo bandymą.

Ar reikia kiekvieną puodelį atskirai vynioti, ar galiu tiesiog suvynioti visą krūvą kartu?

Atsargiai. Du-trys puodeliai, apvynioti burbule, supakuoti su skudurais – dar nieko. Bet jei supili kaip kiaušinius į krepšį, pamatysi tetrisą tik po siuntimo. Viena ponia siuntė porcelianą į Notingamą – suvyniojo laikraščiais, gražu, ekologiška, bet nesaugu. Atvyko šukių rinkinys. Naudok burbulinę plėvelę, daryk sluoksnius, tarp daiktų – kartono pertvaras. Kartais atrodo perdedi, bet kai fūroje meta, tempia, stumia – supranti, kad neperdedi. Geriau saugiai apvyniotas puodelis nei skaldytas porcelianas gavėjo rankose.

Kur gauti dėžių, kurios neatrodo kaip po sprogimo?

Eik į statybinių medžiagų arba pakuotės parduotuvę – ten pardavinėja penktos bangos gofruotą kartoną. Kainuoja nuo poros eurų. Pašto punktai irgi turi, bet brangiau. Nemėgstu, kai taupo pakuotėje, o paskui stebisi subyrėjimu. Paklausk pažįstamo persikrausiusio – jis turės tuščių. Arba pirk internetu. Dvigubo sluoksnio kartonas nepasižeis, kai pakiši vidun daiktus. Svarbu, kad neprakiurtų ir neturėtų drėgmės žymių. Senos dėžės iš rūsio dažnai sulipusios – tų venk. Tai maža investicija, bet sutaupys verksmo.

Ar galiu siųsti skysčius, pavyzdžiui, šampūną ar skalbimo miltelius, į Bristoli?

Skysčiai – galvos skausmas. Šampūnas gali prasmukti, jei sandariai užsuksi, apvyniosi ir pastatysi tarp minkštų daiktų. Skalbimo milteliai tai sausas produktas, gal todėl juos paminėjai – maišai sąvokas. O jei jau apie skysčius, prisimenu ponią su sirupu. Neištvėrė dangtis, viskas klampėjo kaip lakštinė. Butelius apvyniok sluoksnių sluoksnius, dėk stačiai, dėžėje pažymėk „skysčiai". Vežėjas gali atsisakyti nepažymėto turinio. Kitaip liksi be daikto ir su supykusia puse, kuri laukė to šampūno.

Laikas, kurjeriai ir kas vyksta realiai

Kiek realiai trunka pristatymas, o ne ką internete parašyta?

Internete trys-penkios dienos, realybėje septynios-šešiolika. Paprastas vežimas į Angliją – laimingai savaite. Bet dėžė pūsėja Leedso sandėlyje, jei adresas be kodo. Pažįstamas laukė devynias dienas, nors žadėjo keturias. Adresas buvo be pašto kodo, surašytas ant popiergalio iš atminties. Rašyk kodą didžiosiomis. Realybė skiriasi nuo reklamos, ypač prieš šventes. Nebūna stebuklingo kelio per Lamanšą. Jei reikia skubiai – moki trigubai. Jei gali laukti – nepražūsi. Kantrybė čia pigesnė nei oro express paraiškos.

Ar sekmadieniais pristato Anglijoje? Nes Lietuvoj tai būna.

Anglijoj sekmadienį pristato retai, tik brangios express paslaugos. Paprastas vairuotojas ilsisi arba važiuoja išskirtiniais maršrutais. Lietuvoj dabar vis dažniau dirba, bet JK dar konservatyvu. Jei data sutapo su sekmadieniu, pamatysi pirmadienį. Būna išimtys Kalėdoms, kai visi verčiasi, bet tada ir taip vėluoja. Tai nereikia sekmadienį namie kentėt prie durų. Nekepk papildomų blynų laukdamas – dažniausiai veltui. Daugelis depų tiesiog uždaryti. Ten žmonės irgi nori pailsėti po savaitės vairavimo.

Kas nutiks, jei gavėjo namie nebus, kai atvažiuos kurjeris?

Paliks pranešimą, numes kaimynui arba pasiims į depą. JK praktika – jei gavėjas leido, numeta už tvoros. Vienas klientas iš Oksfordo paprašė palikti prie garažo. Ir paliko. Jei nurodymo nėra, gaus pranešimą ir turės kelias dienas atsiimti. Jei neatsiima – atgal pas tave arba į aukcioną. Todėl susitark iš anksto. Paskambink gavėjui: bus antradienis, turėk mobilų. Ir nepamiršk, kad Anglijoj durininkai kartais irgi nežino, kur ieškoti. Aiškus adresas – pusė darbo sėkmei.

Ką daryti, jei siunčiu prieš pat Kalėdas? Ar dar spėsi?

Spėsi, jei iki pirmos gruodžio savaitės. Po to pragaištis – srautai milžiniški, vežėjai meluoja terminus, nes nori prisiimti kuo daugiau. Mačiau žmones, gruodžio dvidešimtą siunčiančius dovanas tikėdamiesi stebuklo Londone per tris dienas. Nerealu. Jei jau vėluoji, naudok oro express, bet mokėsi trigubai. Efektyvus siuntimas į Angliją reiškia ir protingą planavimą. Aš jau lapkritį siūlau dėtis kalėdinius dalykus. Tada ramybė ir gavėjas nespės supykti ant laiko pažadų.

Ar galiu sekti savo siuntinį realiu laiku, kaip tą maistą iš Wolt?

Galima, bet ne taip preciziškai. Paprastai matai etapus: paliko sandėlį Kaune, atsirado Rygoje, paskui uoste. Realiai nežinai, ar fūra ant A1 magistralės, ar kavinėj. Trackingas parodo mazgus, o ne GPS. Brangesnės paslaugos duos tiksliau. Kai siuntei telefoną į Anglija, o pardon, į Angliją – jautei bejėgiškumą, kai trys dienos neišsišojo. Atsidaro durys, gauni pranešimą. Iki tol – kantrybė. Nešvaistyk laiko kas dešimt minučių tikrindamas. Tie skaičiai juda tik po monstriškų laiko tarpų.

Kas dažnai klysta ir kaip to išvengti

Kodėl mano draugės dėžė atvažiavo sudaužyta, nors rašė „atsargiai"?

Tos raidės nereiškia nieko. Fūroje kraunama dešimtys tonų, dėžės slūgso viena ant kitos. Jei silpna – galas. Karta mačiau, kaip numetė dėžę su „NESTUMTI" lipduku. Draugės puodeliai neišgyveno. „Atsargiai" tik padeda suprasti, kodėl mėlėnai šukės byra. Tvirtai pakuok. Neversk vežėjo prižiūrėti tavo daiktų – jis to nedarys. Jei viduje tuščia ertmė – visa jėga eina į daiktą. Užpilk tuščias vietas pakavimo medžiaga. Kartais klientai taupo popierių ir gauna galvos skausmą. Aš nekalbu abstrakčiai – mačiau per daug šukių.

Ar galiu pasitikėti tuo, kuris sako „viskas įskaičiuota, nesirūpink“?

Kai viskas įskaičiuota, kartais nieko neįskaičiuota. Yra įmonių, kurios pasiima pinigus ir pradingsta kaip dūmai. Arba išaiškėja, kad „viskas" – tik transportas, o muitai ir draudimas – už papildomą kainą. Vienas vyras iš Panevėžio sumokėjo viską, o paskui turėjo tempti dėžes iš depo toli nuo namų. Patikimas vežėjas sąžiningai pasakys, kas įeina. Jei atsako miglotai – spruk. Gražūs žodžiai internete dar nieko negarantuoja. Aš per tiek metų mačiau įvairiausių schemų, kurios baigiasi ašaromis.

Ką daryti, jei siuntinys dingo tiesiog į orą?

Pirma, nesielvartauk. Antra, tikrink numerius ir datas. Trečia, rašyk vežėjui raštu, ne tik telefonu. Jei apdrausta, yra šansų atgauti pinigus, nors retai pilną vertę. Kartais dingsta dėl apskaitos klaidų, bet po mėnesio atsiranda atskirame sandėlyje. Draudimas veikia, jei pateiksi sąrašą ir nuotraukas prieš siuntimą. Aš visada sakau: fotografuok dėžę. Jei liksi be įrodymų, liksi tik su žodžiais. Deja, žodžiai daiktų neatstato. Mokykis iš svetimų klaidų ir nepulk pirmo pasitaikiusio pigiausio pasiūlymo nepažinus sąlygų.

Taigi, siuntų siuntimas į Angliją nėra raketų mokslas, bet reikalauja galvos. Per daugiau nei dešimt metų mačiau visko – nuo tobulai supakuotų dėžių iki tokių, kurios byrėjo dar neišėjus iš kiemo. Nepulk pirmo pasirodžiusio pasiūlymo, skaityk smulkųjį šriftą ir nepamiršk, kad muitinė nėra priešė, jei sąžiningai aprašysi. Jei kas lieka neaišku – paklausk, net jei klausimas atrodo kvailokas. Geriau minutė aiškinimosi nei mėnuo laukimo. Važiuok atsargiai, o dėžes siųsk dar atsargiau.