Kokybiškas siuntų siuntimas į Angliją mikroautobusais saugiai

Daugiau nei du dešimtmečius vežu krovinius į Jungtinę Karalystę ir atgal. Žmonės dažnai klausia, kodėl gi mikroautobusas, o ne fūra ar paprastas kurjeris. Atsakymas paprastas: mikroautobusas – tas pats vidurys, kai daiktų per daug sedanu, per mažai, kad samdytum visažigę krovininę. Bet kokybiškas siuntų siuntimas į Angliją mikroautobusais saugiai turi savo taisykles, kurias pravartu žinoti prieš lipant ant to leado. Nėra taip, kad suverti ką nori ir važiuoji – ypač po Brexit viskas apsivertė. Surinkau dažniausius klausimus, kuriuos tenka girdėti prie kavos puodelio ar telefono ragelio.

Kainos, terminai ir kodėl vieni pigiau, kiti brangiau

Kiek dabar kainuoja siunti siuntą į Londoną mikroautobusu?

Žiūrėk, priklauso nuo metų laiko ir kuro kainų. Šiuo metu, jei turi normalų kiekį – tarkim, dvidešimt standartinių dėžių ir kelis baldus – į Londoną gali svyruoti nuo keturių šimtų iki šešių šimtų eurų. Klausi, kodėl taip platus kainų koridorius? Todėl, kad jei mikroautobusas važiuoja pilnas, tavo daiktai dalinasi kurą su kitais klientais. O jei tik tu vienas – sumoki beveik už visą kelionę. Vasarą kainos šokt, nes visi kraustosi. Žiemą – atvirkščiai. Tiesa, į Birmingemą kartais brangiau nei į Londoną, nes toliau į šiaurę, nors pasienyje tas pats.

O jeigu aš turiu 15 dėžių, ar tai jau mikroautobusas, ar fūra?

Penkiolika dėžių – či yra ta riba. Paprastai mikroautobusas, jei jis normalus krovininis, sutalpina apie trisdešimt standartinių dėžių, priklauso nuo gabaritų. Tavo penkiolika – tik pusė mašinos. Tai dar ne fūra. Fūrą samdyt prasmės tik tada, jei turi viso buto arba namo turinį. Nors žinok, buvę atvejų, kad klientas sako: „Mano tik dvidešimt dėžių“, o paskui dar yra sofa ir šaldytuvas. Tada mikroautobusas jau per mažas. Aš visuomet prašau nuotraukų prieš paskutinę kainą. Kitaip vėliau būna nemalonu ir brangu keisti mašiną.

Per kiek dienų pasieks mano daiktus Vusterį, jei išsiunčiu iš Kauno?

Į Vusterį... ar Wrocesterį čia sakau? (taip, Vusteris – angliškai Worcester). Paprastai iki Anglijos vidurio – nuo dviejų iki keturių dienų, jei viskas pagal planą. Bet aš nesu meteorologas, ir jei pasienyje eilė arba keltas vėluoja dėl audros – prisideda diena-kita. Yra buvę, kad vairuotojas pasiima papildomą poilsį Belgijoje, nes nuovargis nedera su saugiu vairavimu. O saugus siuntų siuntimas reiškia ir tai, kad žmogus prie vairo nezombiuoja. Šiaip geriau skaičiuoti keturias darbo dienas, tada nenuspėsi blogiausiu atveju.

Ar kaina skiriasi, jei siuntinėju iš Vilniaus ar iš Kauno?

Iš esmės ne, nes abu miestai pakeliui. Bet jei esi iš labai mažo miestelio, kur reikia specialiai užsukti – tada prisideda kuro išlaidos. Didieji vežėjai turi bazes Vilniuje ar Kaune, dažniausiai ten ir surenka. Iš Klaipėdos gal kiek brangiau, nes atstumas didesnis pradiniame etape. Bet skirtumas tikrai ne dvigubas. Kartais klientai klausia: „O jei aš pats atvežiu į jūsų terminalą?“ Dažniausiai tokiu atveju taikome mažesnį tarifą, nes nereikia papildomo važiavimo.

Sugrūdimas į mašiną – kaip ten iš tiesų

Ar man pačiam reikia nešti dėžes iki mikroautobuso, ar jūs pasiimate iš buto?

Mes pasiimame, bet čia svarbu, kiek aukštai gyveni. Jei trečias aukštas be lifto – atleisk, mes ne jauniausi. Paprastai du vyrukai ateina ir išneša. Jei laiptinė siaura ar senamiesčio kiemas nepravažiuojamas – tada tenka nešti iki gatvės. Buvęs atvejis Vilniuje, Senamiestyje – mikroautobusas netilpo į kiemą, klientas kartu su mumis nešė dėžes per trisdešimt metrų. Po to pasiūlėm arbatos. Nemokamai, žinoma, tai ne pica. Bet jei esi ligotas – pranešk, prisitaikysim.

Ką daryti, jeigu mano sofa netelpa pro duris, o ją jau reikia krauti?

Oi, tai klasika. Prieš dešimt metų mano komanda nulaužė sofos koją name Kaune, nes pirkėjas išmatavo tik sofą, o ne durų angą. Dabar visada prašau – matuokite abu. Jei netelpa, yra variantai: arba išardome, arba keliame pro langą. Langas kainuoja papildomai, reikia technikos. Kartais žmonės pyksta: „Jūs gi profesionalai, turėjote žinoti!“ Bet aš negaliu žinoti tavo buto matmenų per telefoną. Siųskite nuotraukas – tada nėra staigmenų. Kartais nukerpame kojas ir prikalame vietoje. (ne visada gražiai gaunasi, tiesa)

Ar galiu supakuoti pats, ar privaloma jūsų pakavimo paslauga?

Gali pats, bet turi žinoti, ką darai. Esu matęs, kaip klientas suvyniojo porcelianą į laikraščius ir sudėjo į šiukšlių maišus. Nejuokauju. Atvažiuoja į Angliją – šukečių kratinys. Geriau naudoti dvigubas gofruotas dėžes, burbulinę plėvelę. Jei supakuoji pats – mūsų draudimas gali nekompensuoti, jei kas įskilę dėl prastos pakuotės. Čia kaip su dviračio šalmu – gali ir be, bet jei krisi, bėdos bus pačios. Mes turime medžiagų, bet geriau užsisakyti iš anksto, nes kartais baigiasi.

O jei aš noriu išsiųsti šaldytuvą, jį galima vertikoliai, ar kaip pakliumpa?

Vertikaliai. Taškas. Jei paguldi – kompresorius gali atšokti, o sąskaita už remontą Anglijoje bus didesnė už vežimą. Buvo klientų, kurie bandė taupyti vietą, paguldė šaldytuvą ant šono. Atvežėm – neveikia. Tokie dalykai erzina, nes tai elementari fizika. Nors pripažinsiu, anksčiau ir pats nežinojau, kodėl taip svarbu, kol vairuotojas nepaaiškino prieš dvidešimt metų. Dabar kartoju kiekvienam. Jei siunti buitinę techniką – atjunk, atšildyk, išdžiovink. Drėgmė kenkia labiau nei kelio vibracija.

Kiek turi likti tuščios vietos viršuje, kad daiktai neiškristų, ar kuo toliau tuo geriau?

Ne, kuo toliau nebūtinai geriau. Jeigu daiktai per daug laisvi, jie važiuojasi kaip ledo ritulys ant grindų. Reikia, kad būtų arba pilnas prigrūdimas, arba tvirtinimo juostos, oro pagalvės. Paprastai paliekame iki dvidešimties centimetrų tarpą, kurį užpildome minkštais daiktais – pledais, pagalvėmis. Kartais klientai piktinasi: „Kodėl neišnaudojote viso tūrio!“ Nes saugus siuntų siuntimas vyksta tada, kai nėra tuščių ertmių tarp sunkių daiktų. Kitaip atsitrenkia vienas į kitą pakeliui per Prancūziją. Turiu pasakyti: geriausias pakrovimas – kai sunkūs daiktai apačioje, oro pagalvės viduryje.

Kai nepasiseka – o taip būna

Kas jeigu muitinėje sustabdo ir sako, kad kažkas negerai su popieriais?

Po Brexit tokie atvejai padaugėjo. Jeigu trūksta EORI numerio arba neteisingas prekių aprašymas – krovinys stringa uoste. Mes stengiamės sutvarkyti prieš išvežant, bet jei klientas pats pateikė sąrašą su klaidomis – laikas brangsta. Buvo atvejis, kai siuntėme į Braitoną, o muitinė nepraleido dėl dviejų kilogramų viršaus. Teisiu? Ne, tiesiog reikėjo atskirai deklaruoti. Tokių dalykų neišvengsi, jei nesi atidus. Geriau patikrinti penkis kartus, nei aiškintis Doverio uoste.

Ar buvę, kad daiktai atvažiuoja aplamdyti, nors žadėjote saugų pervežimą mikroautobusu?

Buvo. Aš nemeluosiu. Prieš ketverius metus vairuotojas nepakankamai pritvirtino spintelę ir ji per kelias valandas supurvo kampą. Klientas iš Liverpoolio paskambino piktas. Mes sumokėjome remontui, nes tai buvo mūsų klaida. Bet yra ir tokių, kur pats klientas supakuoja stiklinę vitriną į ploną kartoną, o paskui stebisi. Saugus siuntų siuntimas – tai ne tik važiavimas atsargiai, bet ir pakavimas, ir tvirtinimas. Jei vienas iš trijų grandžių lūžta, bėda. Sakau atvirai: absoliučios nulinės rizikos garantijos nėra. Bet mes darome viską, kad rizika būtų mažiausia.

O jei vairuotojas užstringa uoste dėl audros ar streiko, kieno tai problema?

Na, streiko atveju kaltas oras arba profsąjunga, bet ne vairuotojas. Jei keltas neplaukia, laukiate jūs. Mes informuojame, bet papildomų kompensacijų už oro reiškinius negalime pažadėti – jė majė, nors nemėgstu šito termino. Buvę, kad klientas reikalavo sumokėti už viešbutį Londone, nes atvežėm dviem dienom vėliau. Sutartyje numatytos tokios aplinkybės. Geriau nesitikėti, kad keltas – kaip traukinys Šveicarijoje. Jis vėluoja. Ypač žiemą, kai vėjas uosto vartus daužo.

Kaip atpažinti, kad įmonė tik žada saugų siuntų siuntimą į Angliją, o realiai tipo pakiša po mėnesio?

Žinai, kai kaina žemiau rinkos vidurkio trigubai – čia pirmas varpas. Antras – kai nieko neprašo pasirašyti, jokių sutarčių. Trečias – kai telefone atsako kas antrą dieną. Buvęs konkurentas, kuris imdavo avansą ir dingdavo. Klientai skambindavo man paskui raudoti. Tikras vežėjas turi adresą, registraciją, CMR draudimą, realius vairuotojų vardus. Paprašyk nuotraukos mašinos. Jei bijo rodyti – spruk. Geri vežėjai bendrauja kasdieniškai, ne kaip robotai. Yra blogų visur, net ir mūsų versle. Per dvidešimt metų mačiau visokių.

Mano draugui siuntą laikė savaite ilgiau Londono sandėlyje, kodėl taip atsitinka?

Tai vadinama tiesiog piktnaudžiavimu arba blogu logistikos centru. Kartais mikroautobusas atvežia krovinį į sandėlį, o ten niekas neiskrauna savaitę, nes neturi žmonių arba nepatogus laikas. Aš stengiuosi, kad daiktai būtų perduodami tiesiai, be tarpinių sandėlių, bet kartais nepavyksta. Ypač jei teikėjas taupo ant samdos. Draugui rekomenduočiau kitą kartą klausti: „Ar bus tiesioginis pervežimas, ar sandėlio etapas?“ Jei neišsamiai atsako – bėk. Buvę giriasi greičiu, o paskui stringa kaip eilėje prie senosios parduotuvės.

Dokumentai, muitai ir visa kita po Brexito

Ar dabar reikia kažkokių naujų popierių, kurių prieš dvidešimt metų nereikėdavo?

O taip. Anksčiau – atidarai duris, užkrauni, važiuoji. Dabar – EORI numeris, prekių aprašymas, sąskaitos, kartais kilmės sertifikatai. Jei siunti asmeninius daiktus – reikia pasirūpinti dokumentus (turiu omeny, sutvarkyti deklaracijas), kuriose nurodai, kad tai ne pardavimui, o naudoti daiktai. Pažįstamas įsitikinimas, kad į Angliją – kaip į kitą Lietuvos galą. Nebėra taip. Kiekvienas krovinys tikrinamas rimčiau. Net mikroautobusai su asmeniniais daiktais turi praeiti kontrolę Calais uoste. Pamenu, pirmą kartą po Brexit klientas stebėjosi: „Ar rimtai, net mano lygintuvą tikrins?“ Taip. Tikrins.

Ką rašyti ant CN22 ar CN23 formų, nes aš iš viso nesuprantu tų raidžių?

CN22 – jei siuntos vertė mažesnė nei keli šimtai tų ypatingųjų tarptautinių vienetų... na, eurų. Atleisk, kartais painioju terminus iš senų straipsnių. Jeigu daugiau – CN23. Rašai aprašymą: „naudoti namų apyvokos daiktai“, „knygos“, nedėk prekės pavadinimais, nebent parduodi. Vertę rašyk realią, ne mažink. Jei pamatys, kad sumanipuliavai – baudžia arba sulaiko. Mano patarimas: pildyk sąžiningai. Jei esi siuntėjas į Angliją pirmą kartą – geriau kreiptis į brokerį arba mus. Nėra gėdos nežinoti – gėda nuslėpti.

Ar galiu siųsti savo močiautės slyvų uogienės į Mančesterį dukrai?

Maistas – draudžiamas beveik visada. Ypač gyvulinių produktų, pieno, kiaušinių. Uogienė... na, jei fabrikinė, hermetiškai uždaryta – gal ir praeis, bet nerekomenduočiau rizikuoti. Buvęs atvejis, kai klientas siuntė lietuvišką rūkytą dešrą. Muitinė Doveryje išėmė ir sudegino. Ne, nepadavė atgal. Anglija turi griežtas taisykles dėl gyvūninės kilmės. Geriau siųsti grikus, makaronus. Bet ir čia ribota. Aš pats nenorėčiau, kad dovana atsidurtų konteineryje po muitininkų akimis.

Jeigu daiktai naudoti, ar juos vis tiek vertina kaip naujus ir ima muitą?

Naudoti asmeniniai daiktai gali būti atleisti nuo muito, jei deklaruoji teisingai. Bet jei atveži dėžę su penkiais naujais dviračiais supakuotais – aišku, kad nebe. Muitininkai turi akis. Jei pamato, kad siunti penkis identiškus ironiškus (ar taip sakoma? na, lygintuvus) – supranta, kad prekyba. Naudoti daiktai, jei turi požymių, kad tikrai naudoti – neturi mokėti. Bet dokumentai turi tai pagrįsti. Kartais reikia gyvenimo pervedimo įrodymų. Nesu muitinės ekspertas iki galo – ten būna nevienodai. Geriau pasitikrinti atskirai.

Draudimas: ar tikrai saugu, ar tik sako, kad saugu

Ar mano daiktai apdrausti, jei mikroautobusas pagęsta ir sudega kelyje?

Oi, toks klausimas. CMR draudimas dengia tik tam tikrą sumą kilogramui – ir tikrai nepilną vertę. Jei veši senus fotelių komplektus, CMR pakaks. Jei veši techniką ar antikvarą – prisimink mano žodžius: bus apmokėta pagal svorį, ne pagal vertę. Papildomą draudimą reikia užsisakyti atskirai, mokėti papildomai. Kas nemoka – tas gauna standartą. Buvę, kad klientas pyksta po gaisro: „O kodėl tik du šimtai eurų?!“ Nes taip parašyta Konvencijoje. Aš sakau visiems: jei brangu – apdrauskite. Mikroautobusai saugūs, bet jie ne stebuklai. Elektros gedimas niekada neatšaukiamas.

Koks skirtumas tarp CMR ir to papildomo draudimo, kurį siūlo brokeriai?

CMR – tai kasdienis standartas tarptautiniuose pervežimuose. Jei kas nutinka, mokama pagal svorį. O papildomas draudimas – tavo daikto reali vertė. Sugadino šaldytuvą už keturis šimtus eurų – gauni keturis šimtus. Su CMR gautum gal keturiasdešimt. Skirtumas akivaizdus. Brokeriai kartais parduoda tai brangiai, galima apsidrausti ir tiesiogiai draudimo kompanijoje. Aš bendradarbiauju su vienu žmogumi, kuris pasiūlo geresnes sąlygas nei atsitiktiniai tarpininkai. Bet čia jau ne mano reklama. Svarbu suprasti: CMR yra automatiškai, papildomas – tavo atsakomybė pasirūpinti.

Ar saugiau siųsti mikroautobusu, negu didžiąja fūra, nes mažesnė masė?

Iš dalies mitas, iš dalies tiesa. Mikroautobusas manevringesnis, bet jautresnis vėjui. Fūra stabilesnė kelyje. Bet mikroautobuse daiktai geriau stebimi – mažiau pervežiojimų. Fūroje kartais krauna tris kartus per įvairias šalis. Mikroautobusas dažnai važiuoja taškas A – taškas B tiesiau. Dėl saugumo – kiekvienas atvejis skirtingas. Vienas vairuotojas nuovokus, kitas pavargęs. Masė mažesnė, stabdymo kelias trumpesnis. Bet jei pilnai užkrautas iki lubų – svorio centras aukštas, rizikuoja apsiversti staigiau nei fūra. taigi viskas reliatyvu.

Kodėl kai kurie vežėjai atsisako vežti vertingus daiktus, pvz., paveikslus ar antikvarą?

Nes bijo. Atsakymas paprastas. Jei paveikslas vertas dešimt tūkstančių, o CMR dengia penkis šimtus – kas nutikus praras? Klientas. O klientas kovos, šauks, gal ir į teismą grasins. Dėl to daugelis vežėjų tiesiog atsisako tokių krovinių. Aš pats imu, bet tik su aiškia sutartimi ir papildomu draudimu. Girdėjau istoriją, kai meno kūrinys buvo vežamas į Glastonberį... ą... į Londono galeriją. Ta vieta kur festivalis. Istorija tokia, kad pavogė kažkur pakeliui. Geriau saugiai ir brangiai, nei pigiai ir rizikingai.

Klausimai, kurių paprastai nedrįsta užduoti

Ar mikroautobusai važiuoja tiesiai į Londoną, ar dar paskui pavažiuoja į Paryžių užkrautų?

Kartais važiuoja tiesiai, kartais surenka kelis krovinius. Jei tavo siunta – dalinis krovinys, gali būti, kad stabtels Krokuvėje, Amsterdame, tik tada keltu per Doverį. Bet tai ne Paryžius, tiesiog maršrutas dėliojasi pagal logistiką. Jei mokai už pilną mikroautobusą – tada jis tavo asmeninis taksi daiktams. Jei dalinai – teks palaukti, kol surinks kitus. Tai normalu. Pamenu, kaip pirmą kartą pamačiau, kad vairuotojas nuvažiavo į Liuksemburgą už dviejų dėžių. Bet tos dėžės buvo svarbios. Tokie nukrypimai būna. Svarbu, kad tau pasakytų iš anksto – ar tiesioginis, ar ne.

Ką reiškia, kai sako „dalinis krovinys“ mikroautobuse – ar dalinuosi erdvę su kažkuo iš Panevėžio?

Taip, gali būti ir iš Panevėžio, ir iš Alytaus. Dalinis krovinys reiškia, kad vietos yra daugiau nei vienam klientui. Tu moki už užimamą erdvę. Gali būti, kad važiuoja tavo sofa, kažkieno dviratis, ir dar keturios dėžės iš kitos šeimos. Kartais žmonės nerimauja: „O jei jie supainios?“ Ne, jei gerai pažymėta. Bet buvę, kad vairuotojas, prisipažinsiu, vieną kartą sukeit etiketes – dvi dėžės iš čia pat. Klientai suprato draugiškai, nors aš tą vakarą nemiegojau. Dabar dvigubai tikriname. Taip, dalinamės erdve, bet ne rizika – jei sutvarkyta taip, kaip reikia.

Ar aš pats galiu važiuoti kartu su savo daiktais mikroautobuse iki Anglijos?

Ne. Krovininis mikroautobusas – ne keleivinis. Už keleivius atsakingos draudimo taisyklės visiškai kitos. Be to, jei važiuoji su daiktais, muitinė gali pagalvoti, kad prekiauji. Yra buvę, kad klientai prašo: „O gal už kampą?“ Ne, nepastebės tik gaisro arba avarijos atveju. Tada bėdos. Tiesiog neįmanoma. Jei nori į Angliją – pirk lėktuvo bilietą, o daiktai atvažiuos atskirai. Žinau, kad brangu, bet taip saugiau visiems. Ir vairuotojui ramiau, kai nereikia rūpintis keleivio miego režimu.

Kodėl viena įmonė siūlo 300 eurų, o kita 800 už tą patį pervežimą mikroautobusu į Angliją?

Nes viena nori paimti ir padaryti, o kita – arba daro prabangiai, arba laiko tave avinu. Rimtai: kaina priklauso nuo to, ar mašina sava, ar samdoma, ar yra draudimas, ar vairuotojas gauna algą, ar juodžiai. Pigūs pervežimai dažnai reiškia, kad nėra popierių. Buvęs atvejis, kai klientas rinko pigiausią variantą į Braitoną. Atvažiavo senas krovininis Opel, dūmijo kaip garvežys, vairuotojas net kelionės lapų neturėjo. Sutaupė keturis šimtus, bet nervai per parą senoko. Pigiau ne visada blogiau, bet jei skirtumas didelis – klausk, kodėl. Mes suteikiam kainą, kuri leidžia dirbti sąžiningai.

Ar reikia kažkaip specialiai paruošti daiktus, jeigu lyginu su pervežimu į Vokietiją, o ne į Angliją?

Ne, Anglija nebėra ES, tai skirtumas tik popieriuose. Fiziškai pakuoti reikia taip pat – gerai ir tvirtai. Nors sutikite, vokiečiai kartais pernelyg pedantiški, bet Anglijos muitininkai dabar tikrina griežčiau nei anksčiau. Tiesą sakant, vieną kartą beveik užsipūliau ant kliento – klausė apie Vokietiją, o aš buvau įsitempęs dėl Doverio eilių. Nukrypti nenoriu. ESPN... na, esmė tokia: kad ir kur siųstum, dėžių turinys turi atlaikyti šimtus kilometrų. Anglija – saloje, dar ir keltas reikalingas. Vibracija, drėgmė, temperatūros pokytis. Pakuok taip, lyg vežtum į Mėnulį. Arba bent jau į salą.

Išvada

Taigi, kokybiškas siuntų siuntimas į Angliją mikroautobusais saugiai įmanomas, jei renkiesi patikimą partnerį, pakuoji protingai ir neri į žemos kainos spąstus. Per dvidešimt ketverius metus mačiau visko – nuo idealių kelionių iki labai nemalonių siurprizų. Svarbiausia – klausk, reikalauk sutarties, fotografuok daiktus prieš pakrovimą ir nepulk į paniką, jei vieną dieną vėluoja. Anglija nenuplaukia niekur. O jei rasi žmogų, kuris kalba atvirai net ir apie blogas situacijas – laikyki jo. Tokių mažai.