Kokia kaina nedidelių siuntų pristatymui į Angliją mikroautobusu?

Sakau atvirai – kaina nedidelių siuntų pristatymui į Angliją mikroautobusu yra klausimas, kurį girdžiu maždaug penkis kartus į savaitę. Kartais net vakarais, kai jau norisi tik arbatos. Žmonės skambina, rašo, klausia – kiek? O aš visada atsakau, kad nėra vieno skaičiaus. Aš šitame versle – perkraustymai, pervežimai, logistika – jau gal... na, nuo 2003-ųjų? O gal 2004-ųjų? Metai taip greit bėga. Bet esmė ta, kad kaina priklauso nuo to, iš kur vežam, kiek tos siuntos, ar reikia į aukštą kelti, ar ne. Ir ar mikroautobusas bus pilnas, ar tik puse jo užpildysi.

Kainos – čia viskas prasideda ir dažnai baigiasi

Kokia kaina nedidelių siuntų pristatymui į Angliją mikroautobusu, jei turiu tik dvi kelionines rankines ir dėžę su batais?

Dvi rankinės ir batų dėžė – tai labai mažai. Paprastai tokiai siuntai iš Lietuvos į Angliją mikroautobusu tektų mokėti nuo 80 iki 140 eurų. Taip, žinau, skirtumas didelis. Bet jei vežėjas tuo metu jau važiuoja į Londoną ir turi vietos bagažinėje, gali paimti už mažesnę kainą. O jei reikia specialiai dėl tavęs sukti iš maršruto – brangiau. Kainą labiausiai lemia užimtumas. Šiuo metu dažnai tas pats mikriukas veža ir baldus, ir asmeninius daiktus, ir mažas siuntas. Kartais net penki skirtingi žmonės dalijasi vienu mikroautobusu. Kas lieka – tavo laimė, o jei nelieka – lauki kito reiso.

Ar realu rasti pervežimą už 50 eurų, nes skelbimuose mačiau tokią kainą?

Penkiasdešimt eurų? Hmm. Aš labai abejoju, kad sąžiningai. Gali rasti, bet tada turėk omeny – ar tikrai atvažiuos, ar tikrai pristatys, ar nepradės rašyti, kad „brangsta kuras, reikia primokėti“. Mačiau šimtus tokių istorijų. Yra tokių vežėjų, kurie kabina klientus ant kabliuko, o paskiau – šok. Nepasakyčiau, kad visi pigūs blogi, bet kai kaina smarkiai žemiau rinkos, ausys turėtų užsipelkti. Reali kaina nedidelių siuntų pristatymui į Angliją mikroautobusu retai kai nusileidžia žemiau 70–80 eurų, nebent labai pasisekė. Nesiseka gi tik filmuose.

O jeigu siunčiu iš Kauno į Mančesterį, ar kaina tokia pat kaip iš Vilniaus į Londoną?

Ne, paprastai ne tokia pat. Londonas – nuolatinis maršrutas, ten vežėjai važiuoja kaip į darbą. Į Mančesterį, Birmingemą ar kitus miestus reikia daryti sankabas arba važiuoti ilgesnį vietinį kelią. O kuro kainos, kaip žinai, pašokusios. Tai jei vežėjas turi varyti dar šimtą mylių į šiaurę, pridės. Būna, kad susimetam kelios siuntos vienam mikroautobusui ir tada kaina kiekvienam krenta, bet jei tavo daiktai vieniši į šiaurę – mokėsi daugiau. Į Londoną visada pigiau ir greičiau. Aš čia nesakau, kad Mančesteris blogas, tiesiog nutolus nuo pagrindinio kelio veikia ta pati matematika.

Kokia kaina jei užsakau ne vieną dėžę, o visą mikroautobusą vos keliems lagaminams, nes mama primetė dar indų?

Tada mokėsi už visą mašiną. Maždaug nuo 900 iki 1500 eurų, priklausomai nuo sezono (o sezonas – prieš šventes viskas brangsta, kartais ir tragiškai). Už visą mikroautobusą kaina fiksuota, net jei lagaminų tik keturi. Kartą vežiau ponią iš Panevėžio – lagaminų šeši, bet dar mama įgrūdo porą maišų su patalynėm. Iš viso mikroautobusas tuščias buvo per pusę. Ji mokėjo už visą, aš bandžiau įkalbėt ieškoti bendro užsakymo, bet norėjo greitai. Jei nori sutaupyti – ieškok, kad tavo siunta būtų dalis didesnio krovinio. Tokia realybė. Mamoms nerūpi ekonomija.

Ar reikia mokėti prieš išvežant siuntą, ar kai tik gaunu į Londoną?

Čia kaip susitarsi. Dažnai vežėjai prašo 30–50 procentų iš anksto, ypač jei pirmas kartas. Aš asmeniškai renkuosi 50 prieš, 50 gavus, nes taip saugiau abiem pusėm. Būna, kad žmonės atiduoda viską iš anksto, o paskui savaitę skambinėja – kur mano daiktai? Ne. Ne taip. Yra tokių, kurie veža ir „už dyką“ pirmam kartui, bet aš tuo netikėčiau. Grynųjų mikroautobuse kartais nepriima – dėl saugumo, dėl mokesčių. Pervedimas arba Revolut. Paprasta. Patikrinta.

Kelionės maršrutai ir laikas

Kiek laiko važiuoja mikroautobusas į Angliją su nedidelėmis siuntomis?

Na, oficialiai – maždaug 30–40 valandų nuo Vilniaus iki Londono. Bet realiai... žiūrėk, koks oras, ar eilė Kale uoste, ar Doverio pasienyje nespardys. Kartais užtrunka ir 48 val. Būna, kad vairuotojas pavargo – privalo pailsėt, yra tacho taisyklės. Kitas dalykas – jei veža kelių klientų siuntas, važiuoja per kelias vietoves. Ten kur Stansted, ten kur Lutono apylinkės... Aš turėjau atvejį, kad mikroautobusas dėl pusės dienos sniego Lenkijoje pavėlino parą. Tai geriau neplanuot gyvai auginti orchidėjų tol, kol siunta ant kelio. Tiesiog pasitikėk procesu.

Ar mikroautobusas atvažiuoja tiesiai po mano butą Birmingeme, ar turėsiu važiuoti į centrą atsiimti?

Birmingeme... žiūrėk, jei centras – problema. Mikroautobusai nemėgsta senų siaurų gatvių su low emission zonomis. Dažnai atveža iki artimiausios normalios aikštelės, kartais iki draugo kiemo, kartais iki saugomos stovėjimo aikštelės. Aš prisimenu, vežiau daiktus į vieną vienkryptę gatvelę netoli Jewellery Quarter – teko stot už dviejų kvartalų. Klientė piktinosi. Bet ką padarysi, jei mašina netelpa? Vairuotojas ne cirkas artistas. Pasitark iš anksto, ar privažiuos prie durų, ar teks tavei kelt lagaminus dvi stoteles pėščiom. Būna ir taip. Būna netgi ir blogiau.

Ar gali mano siunta nukeliauti į Angliją per Lenkiją ir Vokietiją, ar tiesiogiai per Prancūziją?

Dauguma maršrutų eina per Lenkiją, Vokietiją, Nyderlandus, Belgiją, tada keltas. Kitaip beveik nevažiuojama, nors teoriškai galima pro Čekiją, bet kam? Ilgiau. Ai, beje, Vokiečiai dabar autobanuose irgi pastatė milijoną kamerų. O Kroatijoj buvau kažkada... ne, tai ne į temą. Tavo siunta važiuos standartiniu balkeriu. Kelto bilietas per Lamanšą – privalomas. Kartais vairuotojai renkasi Eurotunelį, bet dažniau keltas, nes pigiau. Maršrutas toks pats metai iš metų, kol kas niekas neatrado stebuklingų sparnų mikroautobusams. Būtų juokinga.

Ar galima sekti, kur yra mikroautobusas su mano siunta realiu laiku?

Klausimas geras. Kai kurie vežėjai turi GPS, dalinasi nuoroda. Dauguma – ne. Skambini, klausi „kur esi?“, jis sako „pasienyje“. Kuriam – nežinai. Kartą klientas manęs klausė, ar gali matyti kaip Uber'yje. Galvoju... hm, gal techniškai galima, bet realybėje retai kas investuoja į tokias programas. Yra kas siunčia fotografijas iš kelio. Tiesą sakant – teiraukis dar prieš mokėdamas. Aš asmeniškai skambinu vairuotojui pats ir sakau – kur dabar? Jei atsako – good enough. Ne viskas turi būti išmanu. Nemalonu, bet tiesa.

Kaip paruošti siuntą ir kas tilps

Ar tikrai mano nedidelė siunta tilps, jei mikroautobuse jau važiuoja kažkieno sofa ir šaldytuvas?

Ikiš kaip tetrisą. Rimtai, mikroautobusai – tai erdvės menas. Nemačiau nė vieno, kuris važiuotų visiškai tuščias. Tik pernai per patį piką... na, gal piko nebuvo, bet pernai ankstyvą rytą. Vežėjas krauna pagal dydį ir svorį. Mažos siuntos – dėžės, lagaminai – lenda į spragas tarp baldų. Bet jei tavo siunta minkšta ir neįmanoma suploti, gali tekti palaukti kito reiso. Vienąkart vežiau... ne, čia ne mano, kolega pasakojo apie gėles. O mano atveju buvo dviratis. Tilpo, bet teko nuimt ratą. Būna visko.

Kokia didžiausia siunta dar laikoma nedidelė, nes aš turiu kartoninę spintą ir nežinau ar tai siunta, ar jau perkraustymas?

Nedidelė siunta – dažniausiai tai, kas sveria iki 30–40 kg ir telpa į reguliarias dėžes. Kartoninė spinta... na, jei ją išardysi ir supakuosi į kelias dėžes – siunta. Jei stovi kaip baldas – jau krovinys, gali reikėti viso ploto. Aš dažnai sakau klientams – jei galiu vienas panešioti, tai siunta. Jei reikia dviejų ir ratukų – perkraustymas. Buvo toks atvejis: ponia turėjo kartoninę IKEA spintą, bet nepakavotą. Vežėjas atsisakė imt, nes baiminosi dūžių. Teko kitą dieną pirkti burbulinę plėvelę. Ne viskas įkišama kaip yra. Deja, taip yra.

Ar turiu pats supakuoti dėžes, ar vežėjas padės, o gal turiu mokėti papildomai už pakavimą?

Supakuok pats, jei tik gali. Rimtai, vežėjas ne tavo senelis ir ne pakavimo meistras (nors kai kurie padeda, ypač jei moki). Standartiškai – pasiima jau paruoštą. Jei prašai supakuot, tai arba papildomas mokestis (20–40 eurų), arba atsisako. Kartą mačiau situaciją – moteris atnešė pliką monitorių rankose. Be dėžės. Vežėjas žiūri, aš žiūriu. Ką daryt? Aišku, tąkart suradom seną antklodę ir apsivyniojom, bet tai ne standartas. (Turbūt turėjau pasakyti jai anksčiau, bet pamiršau.) Geriau dvigubai apsiteipuoti kraštus, nei gailėtis paskui.

Ar galiu į tą pačią dėžę įmesti drabužių, knygų ir porą lempučių – ar tai problema?

Gali, bet... lemputės – trapi. Knygos – pridoro. Kartu – bus blogai. Knygos svėrsta ir muržina. Lemputės dūžta. Nerekomenduočiau maišyti į vieną dėžę, nebent lemputes įvyniosi į 5 sluoksnius popieriaus. Drabužius geriausia maišuose su vacuum, o ne dėžėse su sunkiais daiktais. Žodžiu, logika paprasta – brangūs, trapingi atskirai. Aš esu matęs, kaip tobulai porcelianinis puodelis išvyko dėl to, kad šalia gulėjo marškinėliai su metalinėmis sagomis. Saga! Kuri sumušė. Smulkmenos, bet jos skaudžios. Pakuok atsakingai, net jei siunta maža.

Dokumentai, muitas ir kiti biurokratiniai dalykai

Ar reikia kokių nors popierių siunčiant nedidelę siuntą į Angliją po Brexit?

Po Brexit... hm, taip, reikia. Anksčiau, iki 2021-ųjų, buvo paprasta kaip į Klaipėdą. Dabar – muitinė. Jei asmeniniai daiktai – reikia packing listo, sąrašo kas viduje, vertės apžvalgos. Kartais prašoma įrodymo, kad kraustaisi. Versliniams daiktams – dar daugiau. Aš paskutinį kartą tiksliai nebeatsakau, nes taisyklės kinta, bet EORI numeris siuntimui... ne, EORI verslams. Tau gali užtekti paprasto aprašymo. Bet šiuo atveju – persistengti geriau nei nepakankamai. Klausk vežėjo prieš savaitę. Aš kartais susipainioju datose. Ir taisyklėse, kai jos pasikeičia du kartus per metus.

Ar vežėjas tvarkys muitinės dokumentus už mane, ar tai mano galvos skausmas?

Priklauso. Kai kurie vežėjai, dirbantys maršrutais į Angliją mikroautobusais, turi brokerius Londono muitinėje. Jie sutvarko – įeina į kainą arba pliusas 50–100 eurų. Kiti sako – rūpinies pats. Aš rekomenduočiau rinktis tą, kas sutvarko. Pats pirmas kartas su muitinės deklaracija... deklaracija? Deklaracija, taip. Baisu. Jei neteisingai nurodysi vertę, gali bausti. O jei neoriginalus daiktas – apskritai konfiskuoja. Geriau mokėk šiek tiek daugiau, bet ramiai žinok, kad asmuo, kuris važinėja kas savaitę, žino kaip apiforminti eksportą iš Lietuvos. Juokinga, bet taip saugiau.

Kas atsitiks, jei muitininkai atidarys dėžę su mano asmeniniais daiktais?

Atidarys. Aš tai mačiau. Ne dėl tavęs asmeniškai, tiesiog kontrolė. Pamatys seną megztinį, dvi knygas ir fotoaparatą. Tikrins, ar ne kontrabanda. Kartais apklijuoja raudonomis juostomis ir palieka tokį netvarkingą makarą, kad atidariai – mauni valandas vėl susidėliot. Jei ką nors uždarbysi – ne, ne uždarbysi, o apmokestins arba konfiskuos. Yra tokių istorijų su alkoholiu, tabaku. Nevežk. Rimtai. Net vienas butelis vyno gali pridaryt problemų. O jei tiesiog drabužiai – atidarys, pažiūrės, uždarys netvarkingai. Rezultatas – tavo psichologinė trauma ir kartono dūžiai.

Kur ieškoti vežėjo ir kaip neužmauti sau kilpos

Kur geriausia ieškoti žmogaus, kuris veš mano siuntą mikroautobusu į Angliją?

Internetas pilnas skelbimų – nuo Facebook grupių iki portalų. Bet aš pasakyčiau – klausk pažįstamų. Jei kas nors jau vežėsi, gausi tikrą atsiliepimą. O jei iš skelbimo – ieškok bent jau su trupučiu istorijos. Profilis sukurtas vakar ir kaina 30 eurų – pavojaus signalas. Mes, kurie dirbam seniai, dažnai užimti ir ne visada greitai atsakom, bet atsakom. Yra tokių „čia ir dabar“ tipų, kurie surenka siuntas, o paskui dingsta su viskuo. Ne vieną klientą teko gelbėti po tokių. Rimtas kainos nedidelių siuntų pristatymui į Angliją mikroautobusu rodiklis yra komunikacijos kultūra, ne tik skaičius eurais. Rimtai.

Kaip atpažinti, kad vežėjas – ne profesionalas, o tik pažioplininkas su velytu mikroautobusu?

Viskas parašyta ant vežėjo. Rimtai. Ar atsako į klausimus tiesiai? Ar žina, kada išvažiuoja? Ar turi normalų CMR draudimą (ar kokį nors draudimą apskritai)? Jei sako „palūkosim, aš kitą savaitę gal važiuosiu“ – bėk. Profesionalus vežėjas žeda... žino, iš karto pataisau, – savo grafiką. Pamenate tuos... kaip jie vadinasi... kai registruodavosi... na, nesvarbu. Esmė ta – ar jis moka už keltą, ar tik viliasi susirasti Vokietijoje papildomą krovinį ir finansuoti kelionę? Jei pastarasis – gali nepristatyti nieko laiku. Arba visai. Tokių istorijų yra daugiau nei norėtum žinoti.

Ar galiu pasitikėti žmogumi, kuris siūlo viską sutvarkyti už pusę rinkos kainos ir be jokio sutarties?

Ne. Aš pasikartosiu, bet ne. Sutartis, net ir paprasta žinute su data ir kaina, geriau nei nieko. Kai nėra sutarties, nėra atsakomybės. O kai nėra atsakomybės... na, aš jau minėjau. Kartą klientė sutiko pristatyti jos mamystės daiktus už 60 eurų. Be sutarties. Vežėjas pasiėmė, paskui parašė, kad dėl gero oro reikia primokėti. (Taip, oro. Sakė sniego bijo.) Ji primokėjo, nes kito kelio nebuvo. Rinkos kaina egzistuoja ne be priežasties. Tai signalas, ne atsitiktinumas. Rimtai, neik į tuos žaidimus.

Mokėjimas, draudimas ir tokie dalykai, apie kuriuos pamirštama paklausti

Ar mano siunta yra apdrausta, jei kas nutinka kelyje?

Hmm. Drausta? Teoriškai taip, praktiškai... vežėjas privalo turėti vežėjo CMR atsakomybės draudimą. Bet sumos ten ne visada padengia emocinę vertę. Jei nešio siunti – 800 eurų. Knygos, nuotraukos – eurais nepataisysi. Papildomai gali drausti kroviniu draudimu, bet mažos siuntos retai kam rūpi. Aš patariu tiesiog gerai pakuoti ir fotografuoti prieš atiduodant. Bet ar apdrausta – paklausk konkrečiai vežėjo. Kai kurie turi, kai kurie ne. Aš čia šimtu procentu negaliu pasakyti, kad visi, nes mačius visko. Geriau būk atsargus ir neišsišokinėk vertybėmis per vieną mikroautobusą. Dviese taip smagiau. Ir draudžiamesnė logika.

Ar galiu mokėti grynaisiais, kai atsiimu siuntą Anglijoje, ar vežėjas paims tik bankiniu pavedimu?

Grynaisiais... kai kurie vietiniai vežėjai Anglijoje paima grynuosius. Tarptautiniai? Retai. Problema ta, kad grynieji nepalieka pėdsakų, o jei konfliktas – neturi įrodymo, kad sumokejai. Aš asmeniškai nenoriu grynųjų net atsiminti. Kartą gavau į rankas portfelyje – atrodo kaip filmuose. Ne, tai ne mano pasakojimas. Revolut, TransferGo, bankinis – standartas. Jei vežėjas prašo pavedimo į asmeninę sąskaitą... nu, tai keista, bet pasitaiko. Sąskaitos faktūros? Kartais gauni, kartais ne, jei tai individuali veikla. Nepykit, aš ne buhalteris, tik vežėjas. Tvarkykitės pagal savo sąžinę.

Ar tikrai turiu nurodyti tikslią siuntos vertę, kai siunčiu senus savo daiktus, kurie man brangūs, bet parduotuvėj kainuotų 5 eurus?

Turi. Nurodyk realią, o ne sentimentinę. Muitinė nevertins tavo jausmų. Nešiojamas kompiuteris, nors ir senas, – turi rinkos vertę. Megztinis iš močiutės – jei tikrai tik megztinis, jo vertė eurai du. Nurodyk sąžiningai. Jei pervertinsi – gali apmokestinti. Jei nuvertinsi per daug – gali įtarti, kad slepi. Balansas. Kartą klientas siuntė seną gitarą – parašė vertę 20 eurų, nors buvo Fender. Muitininkai... na, jie nekvailiai. Patikrino internetą. Teko mokėti papildomus muito mokesčius. Nurodyk teisingai. Arba palik vežėją tuo pasirūpinti. Nes jei pats klysti – atsakomybė ant tavo galvos.

Ką daryti, jei pristatymas vėluoja jau savaitę, o vežėjas nekelia ragelio?

Savaitė – blogas ženklas. Ne visada disaster, bet blogas. Jei nekelia – rašyk žinutę, kad ruošiesi kreiptis į policiją ir banką dėl grąžinimo. Kartais tai pamaitina. Jei vis tiek tyla – banko chargeback, jei mokėjai kortele. Jei grynais... tuomet sunkiau. Aš žinau, kad skamba baisiai, bet apie 5–10 procentų tokių pigesnių pervežimų baigiasi problemomis. Ne dėl to, kad visi blogi, bet dėl to, kad mikroautobusai genda, pasienis stringa, o neprofesionalai tiesiog pasikrauna per daug ir paskui nespėja visko. Lygiai taip pat kaip su autobusais į Palangą – good intentions, bad logistics. Skirk savaitę bufferio prieš studijų pradžią ar darbo įsikūrimą. Atsargiai.

Ar pats turiu būti Anglijoje, kai atvažiuoja mikroautobusas, ar gali atsiimti draugas?

Gali draugas, bet sutark tai iš anksto. Vežėjas turi žinot, kam atiduoda. Parašyk įgaliojimą – nebūtinai notarinį, bet bent jau žinutę su vardu. Beje, nereikia tokių formalių popierių kaip notaras, bet jei siunta vertinga – verta. Kartą nutiko, kad draugė neatėjo, o kaimynė paėmė... ir paskui dvi savaitės aiškinomės kur dėžės. Klaida. Paskambink vairuotojui prieš kelias valandas, pasakyk kas atsiima. Dauguma neprašo paso, bet turi žinot. Geriau jau tu pats arba žmogus, kuriuo pasitiki beprotiškai. Nes atiduoti paklydusiai tetai – rizikinga. Lygiai tas pats kaip palikti raktus po kilimėliu.

Dar viena keistenybė

Ar verta pirkti daiktus Lietuvoje ir siųsti į Angliją mikroautobusu, ar geriau nusipirkti ten vietoje?

Oho, čia jau filosofija. Kartais taip, kartais ne. Jei tai rūbai, knygos, mamos sriubos stiklainiai – sentimentas nenuperkamas. Bet jei baldai... baldai? IKEA yra ir ten, ir čia, tik ten kartais brangiau. Bet kokybiškų lietuviškų baldų Anglijoje nerasi. Ir atvirkščiai. Aš esu vežęs porą išsikrausčiusių žmonių, kurie paskui suprato, kad transportavimas kainavo daugiau nei patys daiktai. Ir ką? Vis tiek džiaugėsi, nes savo. Apskaičiuok – daikto vertė plius siunta. Jei per daug – pirk lokaliai. Jei širdis verčia – vešk. Mikroautobusas tam ir yra, kad nebūtų per daug apribojimų. Kitas klausimas – velniop. Gyvenam vieną kartą.

Tai va, taip ir atrodo tas kainos nedidelių siuntų pristatymui į Angliją mikroautobusu pasaulis. Nėra vieno atsakymo, yra kontekstas. Jei kas ir įsimintina – nepasikliauk vien skaičiuokle, pasikalbėk su vežėju, paklausk kvailų klausimų. Aš čia bandžiau atsakyti į dažniausius, bet jei tavo situacija kitokia – rašyk, skambink. Jau du dešimtmečius sukuosi šituose keliuose. Dar pora ir, matyt, reiks pensijon. Bet kol kas – vežam, kaip galim. Sėkmės.