Kiek kainuoja siuntinių gabenimas į Angliją su visais draudimais? Ką aš mačiau per 24 metus

Manęs dažnai klausia apie siuntinių gabenimą į Angliją ir kainą su draudimu. 24 metai tarptautinių perkraustymų, o atsakymas vis dar toks pats: priklauso. Žmonės pyksta, kai taip sakau, bet tiesa – kaina nėra kaip duonai parduotuvėje. Pigiausia gali kainuoti 80 eurų, brangiausia – kelis šimtus. Kodėl? Nes viskas prasideda nuo to, ar tas draudimas apskritai egzistuoja, ar tai tik gražus žodis svetainėje. Aš papasakosiu, kaip tai atrodo iš vidaus, su kainomis, keistumais ir tomis akimirkomis, kai supranti, kad klientas liko be nieko.

Kainos: nuo 80 eurų iki visiško absurdo

Kiek dabar realiai kainuoja siuntinių gabenimas į Angliją, jei noriu pilno draudimo?

Žinai, jei turi standartinę dėžę, apie 20–30 kg, neką tikai ypatingo, važiavimas iki Londono su kokybišku draudimu dažniausiai kainuoja tarp 100 ir 180 eurų. Draudimo dalis iš to sudarys maždaug 15–30 eurų, bet čia jei daiktai nebrangūs. Jei veži vertę, kuri siekia tūkstantį ar du – draudimas gali šoktelėti ir iki 80 eurų. Aš tiksliai neatsimenu, kaip buvo prieš dešimt metų, bet dabar viskas brangsta. Bazinė siuntimo kaina irgi auga dėl kuro ir kilometro mokesčių. Taigi realus skaičius dabar yra tarp 120 ir 200 eurų vidutiniam siuntiniui. Neišsigąsk, jei tau pasakys 250 – tai gali reikšti tiesiog geresnę pakuotę ir tikrą draudimą.

Ar draudimas kainuoja atskirai, ar jau būna įskaičiuotas į bendrą sumą?

Hmm, čia dažniausia klaida. Daugelis galvoja, kad mokėdami vežėjui jie automatiškiai perka draudimą. Kartais taip yra, ypač jei tai solidi perkraustymų įmonė. Bet dauguma mažesniųjų draudimą skaičiuoja atskirai. Būna ir taip: vežėjas sako, kad draudimas "yra", bet turi omenyje tik CMR, kuris moka kelis eurus už kilogramą. Paskui dėžė dingsta, o tu supranti, kad tavo 2000 eurų vertės kompiuteris apdraustas vos už 300 eurų maksimumu. Aš būtinai prašyk rašytinio patvirtinimo, kad draudimas yra additional all-risk. Jei jie vengia – jau žinai, kad kažkas ne taip.

Kodėl viena įmonė prašo 90 eurų, o kita – 280 už tą patį siuntinį ir draudimą?

Oi, čia jau rinkos laisvė plika akimi. Pigūs pasiūlymai dažnai reiškia, kad krovinys bus sukrautas su kitokiais daiktais į fūros kampą, o draudimas bus... na, toks popierinis. Brangūs pasiūlymai dažnai ateina iš įmonių, kurios turi biurą, licencijas ir tikrą sutartį su draudikais. Be to, kaina priklauso nuo to, ar važiuoji tiesiogiai, ar persikraunama per Lenkijos sandėlį. Kitaip tariant, kainą nustato ne tik svoris, bet ir kad pakuotė gera (a, nors ir tai – faktoriaus dalis). Jei matai 90 eurų Anglijos maršrutui už didelę dėžę, klausk, kur yra katė paslėpta.

Ar buitinės technikos gabenimas į Angliją su draudimu kainuoja brangiau nei drabužių?

Taip, kainuoja brangiau, bet ne dėl svorio – dėl rizikos ir vertės. Drabužius gali nusipirkti už 20 eurų, kompiuterį – už 1500. Draudikai žino, kad technika pasiutusi – duoda strigimų, ekranai lūžta. Todėl draudimo įkainis technikai aukštesnis. Dar blogiau, kai veži ką nors su baterijomis – tada kai kurie draudikai išvis atsisako arba ima papildomai. Kartą vežėm indaplovę, kuri vertėjo (vertė, sorry, ne vertėjo – nors vertėjo irgi, nes buvo gera) 900 eurų. Jos draudimas buvo brangesnis už siuntimą. Klientas šokiravęs, bet ką padarysi – rizika didelė. Jei vežu rūbus, jų draudimas – formalumas. Jei televizorių – jau rimtas reikalas.

Ar jei turiu tris dėžes, galiu pirkti vieną draudimą visoms, ar kiekvienai reikia atskiro?

Gali vieną. Draudimas yra krovinio vertės draudimas, o ne dėžės draudimas. Svarbu, kad bendroji apdraustoji vertė atitiktų visų daiktų tikrąją vertę. Jei turi tris dėžes, kuriose yra daiktai už 500 eurų – apdraudži 500 eurų. Jei vienoje dėžėje yra 400 eurų vertės nešiojamas kompiuteris, o kitose tik rūbai – vis tiek apdraudi krovinį kaip visumą. Svarbu teisingai deklaruoti kiekvienos dėžės turinį sąraše. Kartais žmonės sumaišo ir nepamena, kurioje dėžėje kas yra. Tada, jei dingsta viena dėžė, kyla problemos įrodinėti, kad ten buvo kompiuteris. Rašyk turinių sąrašą. Aš visada sakau: sąrašas svarbesnis už draudimą.

Sąlygos – mažos raštelėje, didelės gyvenime

Ar siuntinių gabenimas į Angliją su draudimu prieš Kalėdas kainuoja brangiau?

Žinai, logistika turi sezoniškumą. Prieš Kalėdas paklausa šauna į viršų, trūksta fūrų, vežėjai dirba per daug. Dėl to bazinė siuntimo kaina kyla. Bet ar pats draudimas brangsta? Nebūtinai. Nebent draudikai priskiria didesnę riziką dėl sniego, avarijų statistikų. Aš nesu matęs, kad draudimo įkainiai būtų sezoniniai kaip kūčių kiauliena. Transporto kaina taip. Bet kadangi žmonės dažnai perka draudimą per vežėją, jie pajaučia bendrą kainos šuolį ir galvoja, kad draudimas pabrango. Realiai draudimas liko toks pats, o transportas tapo brangesnis. Nors, tiesą sakant, jei vežėjas naudojasi proga ir pakelia abu komponentus – čia jau jo sąžinės reikalas.

Ką reiškia "su visais draudimais"? Ar čia apskritai egzistuoja?

Tiesą sakant, aš nemėgstu tos frazės. "Su visais draudimais" – klientams tai reiškia, kad jei tik kas nutiks, gausiu pilną kompensaciją. Realybė – egzistuoja all-risk draudimas, bet jis turi sąlygų: negalima slėpti turinio, negalima vežti draudžiamų daiktų (ginklai, narkotikai, dažnai – ir alkoholis), pakuotė turi būti tvarkinga. "Visi" draudimai nepadeda, jei pats suklydai. Kartą klientas vežė žoliapjovę su benzinu viduje. Aišku, draudimas negaliojo. Jis pats kaltas, bet vis tiek pyko ant mūsų. Frazė "visi" – rinkodaros triukas, ne pažadas.

Ar draudimas galioja, jeigu pakuoju daiktus pats?

Aišku, kad galioja. Bet yra vienas didelis bet. Draudikas visada ištirs, kaip buvai supakavęs. Jei dėžės tvirtos, viduje putplasčio, viskas užklijuota miltine juosta – tavo problema minimali. Bet jei į kelionę į Angliją leidi daiktus maišuose ir be pakavimo medžiagų, tai draudimas, malonu pranešti, tavęs nepadengs. Aš mačiau atvejį: moteris supakavo porcelianą į laikraščius ir maišelius. Dėžė nukrito. Draudinkas atsisakė mokėti, nes pakavimas neatitiko transportavimo standartų. Jei pakuoji pats, filmuok procesą. Tikrai. Tai vienintelis būdas įrodyti, kad dėl visko kaltas ne maišelis, o vežėjas.

Kas yra tos nuodingos smulkmenos, kurių niekas nepamenu perskaityti?

Vienas žodis: franšizė. Tai yra suma, kurią tu sumoki pats, o draudikas – viską viršijančią dalį. Pvz., franšizė 200 eurų, o turtinė žala – 180 eurų. Ką gauni? Nulį. Dar yra sąlygos apie "laikymo sąlygas": jei veži elektroniką ir ji suprata nuo drėgmės, nes fūra buvo sandėliuojama lauke, draudikas gali pasakyti, kad vežėjas neatitiko saugojimo normų. Ir tada tu esi tarp dviejų ugdinių. Dabar pagalvojau, kad dar yra sąlygos dėl pranešimo laiko – dažnai reikia pranešti per 7 dienas. Nepastebėjai sugadinimo iš karto? Problema.

Ar draudimas dengia ir pakuotės sugadinimą, ar tik daikto viduje?

Sutartys skiriasi. Atsakyčiau, kad gerasis all-risk draudimas dengia ir dėžės sulaužymą, ir turinio subraižymą. Bet yra niuansas: jei dėžė sulaužyta, bet daiktas viduje sveikas, dalis draudikų bando išsisukti, nes "daiktas nepaveiktas". Man tai atrodo nesąžininga, nes pakuotė – irgi dalis vertės, ypač jei pirkai brangią techninę dėžę. Realiai daugelis draudikų apmoka pakuotės sugadinimą, jei jis fiksuojamas (turiu omeny – fiksuojamas važtaraščiuose, ne tavo telefono nuotrauka pas draugą) atiduodant siuntinį. Todėl Londone niekada nepasiimk daiktų be patikrinimo ir pasirašymo. Jeigu pasirašei, kad gavai gerai – paskui jau tylėsi.

Kai siuntinys dingsta arba susidaro su problemomis

Kas bus, jei siuntinys dings tarp Vilniaus ir Londono?

Atsikvėpk. Pirma, tai nėra pasaulio pabaiga, nors aš ir pats žinau, kaip jautiesi – kai mano žmonai dingo siuntinys, buvo tragiška. Antra, siuntinio dingimas yra vienas aiškiausių draudimo atvejų. Jeigu turi pilną draudimą ir gali įrodyti turinio vertę, pinigai ateis. CMR konvencija (ar kaip jie ją dabar vadina po Brexit, tiksliai nepamenu ar nepasikeitė numeracija lyginant su ES) numato taisykles, bet laikas – 30–60 dienų. Būna greičiau, jei draudikas vietinis. Būna lėčiau, jei reikia aiškintis per juridinius asmenis. Svarbiausia: turi pirkimo kvitus ir nuotraukas. Be jų tenka įrodinėti vertę oro burbulo lygyje.

Ar buvę atvejų, kai draudimas neapmokėjo, nors klientas viską darė teisingai?

Buvę? Oi, būna. Na, ne kas savaitę, bet kelis kartus per metus. Paprastai priežastis – draudiko rasta sąlygos skylė. Pvz., žmogus apdraudė kompiuterį, bet nepaminėjo, kad jame yra baterija. Draudikas paskelbė tai "pavojingu kroviniu" ir atsisakė. Arba vertę įrodė sumažinta – paskelbė, kad daiktas buvo nudėvėtas. Be to, būna vežėjai, kurie neteisingai aprašė krovinį važtaraštyje. Tada draudikas sako: "o čia nebūtent tas daiktas." Advokatas Anglijoje brangus, todėl žmonės nuleidžia rankas. Man tai pikta, bet suprantu – draudimo verslas yra būtent toks verslas.

Ar tikrai visos įmonės, kurios rašo "pilnas draudimas", turi teisę taip teigti?

Ne. Absoliučiai ne. Yra daugybė žmonių, ypač feisbuko grupėse, kurie rašo "vežame į Angliją, pilnas draudimas." Realybė: jie turi privalomąjį TPVCA draudimą, kuris dengia kitą automobilį avarijos metu, bet ne tavo sofą. Arba jie išvis nieko neturi. CMR draudimas privalomas tarptautiniams vežėjams, bet jis maksimaliai moka apie 8–10 eurų už kilogramą. Jei tavo dėžė sveria 20 kg – gauni 200 eurų. Nuostabu, jei ten rūbai, tragedija, jei MacBook. Tikras pilnas draudimas – atskira sutartis. Jei vežėjas negali pasakyti draudiko pavadinimo ir pateikti poliso kopijos – jis meluoja. Aš kartais pats pasimetu visose licencijose, bet draudimo poliso niekinu nebūna.

Dokumentai, kvitai ir popierinis maratonas

Ar reikia išsaugoti pirkimo kvitus, ar užtenka pasakyti, kad tai brangus daiktas?

Atsiprašau, bet tavo žodis "brangus" draudiko nejaudina. Jiems reikia skaičių ant popieriaus. Kvitas, sąskaita faktūra, banko pavedimas, arba bent jau ekspertinis įvertinimas. Jei daiktas senas – reikia rinkos vertės įrodymo. Kartą klientas vežė senovišką spintą į Angliją. Vertė 1200 eurų. Spinta suspandėjo. Draudikas davė 300 eurų, nes "neradome jūsų kvito." O kvitas buvo pražuvęs per tėvo laidotuves prieš dešimt metų. Jis liko be nieko. Būna baisu. Todėl aš patarčiau viską nufotografuoti prieš pakuojant ir nusifotografuoti kvitus. Gali pasirodyti paranoja, bet kai reikės – padėkos Dievui.

Kiek laiko trunka draudimo išmoka, jei įvyko bėda?

Pagal mano patirtį – nuo 14 dienų iki keturių mėnesių. Jei dokumentai tvarkingi, ožkas neiškrito, draudikas mokės per 30–45 dienas. Bet jei vežėjas vengia surašyti žalos aktą, jei dokumentai stringa tarp šalių – terminai ištįsta. Buvo atvejis su viena Estų (ar gal ten Latvijos, jau tiksliai nepamenu, tuo metu dirbo daug bendrovių) įmone, kuri pametė CMR. Dėl to procesas užtruko beveik pusę metų. Galutinai padėjo tik advokato laiškas. Tai nėra greitas procesas. Turi turėti kantrybės ir kopijų. Originalaus patarimo negausi iš dirbtinio intelekto: skenuok viską pats, kol dar daiktai pas tave.

Ar galiu pats nusipirkti draudimą, ar privalau per vežėją?

Gali pats. Yra draudimo bendrovės, parduodančios krovinių draudimus online. Bet kaina paprastai tokia pati arba didesnė, nes vežėjai perka urmu. Problemėlė: jei apdraudei pats, o sugadino vežėjas, tavo draudikas sumokės, o paskui reikalaus pinigų iš vežėjo per subrogaciją. Tampi tarpininku. Aš patarčiau apdraustis per vežėją, bet tik tada, kai jis parodo, kad turi tiesioginę sutartį su draudiku. Jei jis sako "taip, draudimas yra", bet tuo pačiu ir "perduosiu pinigus vėliau" – tai jau kvepia kažkuo negerai. Paprasčiau turėti vieną kontaktą.

Pakuotė – dėl jos griūva pusė bylų

Ar mano dėžės iš turgumo tiks, ar reikia specifinių dėžių?

Žinai, aš ir pats mėgstu panaudotus daiktus, bet dėžės iš parduotuvių tik tada, jei jos tvirtos, sausos ir neužrašytos svetimais adresais. Turginiai konteineriai, ypač iš mėsos skyriaus, jau nebe – jie būna sudraskyti ir drėgni. Draudikai tai mato kaip aplaidumą. Geriausios – naujos dėžės iš dvigubo sluoksnio bangos kartono. Taip, jos kainuoja. Plius bangelių plėvelė, kamščiai, juosta. Keliasdešimt eurų. Bet jei viduje – elektronika vertės 1000 eurų, tai ar verta rizikuoti dėl 20 eurų sutaupymo? Dėl turginių dėžių buvo ne vienas atvejis, kai draudimas atsisakė mokėti, nes "pakavimas neatitiko standarto". Kartais tai atrodo absurdiška, bet taip yra.

Kiek aš turiu investuoti į pakavimą, kad draudimas galiotų?

Reikia sutuokti dviejų dalykų. Rūbams ir knygoms užtenka tvirtų dėžių ir juostos – gal 20 eurų. Elektronikai, stiklui, porcelianui – čia jau 50–80 eurų medžiagoms. Bet yra psichologinis momentas: kai vežėjas mato, kad pakuotė nuosekli, tvarkinga, jis elgiasi atsargiau. Bent jau aš visad atsargiau dedu tokius daiktus. O jei dėžė vos laiko formą ir kyšo pūkai – daiktas keliauja į patį kampą. Ir jei sugenda dėl netinkamo pakavimo – draudimas nevers savęs kaltinti. Jie turi taisyklę: blogas pakavimas – tavo rizika. Fair enough, nors kartais ir pikta.

O jei ant dėžės neužrašysiu "dūžtanti" – draudimas nebus?

Tai mitas. Užrašas "dūžtanti" – tai sandėlio instrukcija, o ne draudimo sąlyga. Draudikui nesvarbu, ar tu užrašei, ar ne – jam svarbu, ar daiktas buvo įtrauktas į aprašą ir ar apdraudei jo vertę. Žinoma, jei specialiai nuslepėi, kad veži stiklą, ir tai neiškrito iš sąrašo – tada problemos. Tiesą sakant, aš nesu tikras iki galo, ar visais atvejais taip taikoma, bet mačiau, kai dėl neaiškaus turinio aprašymo atsisakė mokėti. Logistai gi ant dėžių rašo dėl savo darbuotojų, kad nepultų koja. O draudikai skaito tavo sutartį. Du skirtingi pasauliai, nors ir susitinka vienoje sandėlio patalpoje.

Kas vyksta tikrovėje, kai viskas krenta žemyn

Kokios yra tos "žavios" apgavystės, kuriomis kvepia kai kurie pasiūlymai?

Feisbuko grupės, užrašai "vežame cheap to UK", privatūs skelbimai. Jie žada auksą kalnuose: "pilnas draudimas, viskas apmokama." Realybė: jie turi tik privalomą automobilio draudimą, jei turi apskritai. Blogiausia, kai paima pinigus "už draudimą" ir įmeta į kišenę. Mačiau tokį atvejį prieš kelerius metus. Vaikinas surinko 60 eurų nuo trijų klientų "draudimui" – iš viso 180 eurų. Jokių polisų nebuvo. Avarija, visi prarado daiktus. Jis pasakė "nieko negaliu padaryti." Ką padarysi? Reikalauk poliso numerio ir paskambink draudikui. Jei reakcija: "kam jums tai?" – bėk. Neįsižeisk, nebent esi pats tas feisbuko vežėjas.

Ką daryti, jei vežėjas sako, kad draudimas yra, o kai reikia – jo nėra?

Klasika. Skambini po dviejų savaičių, o jis arba nebeatsiliepia, arba sako: "bendrovė bankrutavo" arba "aš tik vairuotojas, kreipkitės į bosą." Bosas – kaip sniegas pavasarį. Vienintelė apsauga – rašytinė sutartis prieš pakraunant daiktus. Niekada nemokėk grynųjų be kvito, nors aš žinau, kad Lietuvoje tai populiaru. Tarptautiniuose pervežimuose grynieji – jau raudona vėliava. Turi turėti el. laišką su draudimo sąlyga, suma, poliso numeriu. Jei to nėra, maldauk Dievo, kad nenutiktų bėda. Arba geriau – rinkis tą, kuris dokumentus duos iškart. Advokatas Londone kainuoja brangiau nei sugadinta spinta.

Kodėl kai kurie žmonės vežia be draudimo ir didžiuojasi sutaupę?

Nes jie dar neprarado nieko. Aš irgi jaunystėj taip galvojau: "kam mokėti, jei viskas bus gerai?" Ir buvo gerai, kol vieną kartą nebuvo. Kai veži rūbus – rizika maža. Kai veši visą butą – rizika didelė. Žmonės sumeta viską: senelio komodą, kompiuterį, dokumentus. Bendra vertė 5000 eurų. Jie sutaupo 50 eurų draudimui. Tada kas nors įvyksta. Aš tiesiog nesuprantu tos logikos, bet gebu kantriai aiškinti. Esmė ta, kad draudimas – tai ne loterija, o apsauga nuo dienos, kai tavo daiktai atsiduria po kitu kroviniu fūros gale. Jei taip nutinka, o tu be draudimo – lieki be senelio komodos ir be pinigų.

Ar draugas, kuris priima siuntinį Londone, turi būti kažkaip įtrauktas į draudimą?

Jis neturi būti draustas kaip asmuo, bet turi būti įrašytas važtaraštyje kaip gavėjas. Draudimas yra tarp tavęs ir draudiko, bet jei daiktą priima kitas asmuo, jis privalo pasirašyti važtaraštį. Jei jis pasirašo be pastabų – viskas, siuntinys perduotas. Jei grįžta namo, atidaro po dviejų dienų ir pamato skaldą – tavo problemos. Draudinkas pasakys: "o kodėl gavėjas pasirašė be priekaištų?" Todėl svarbu įspėti draugą, kad patikrintų išorę, o jei yra įtarimų – rašytų aktą. Aš asmeniškai siunčiu klientus su draugų kontaktais tik tada, kai draugas žino, kad negali tiesiog pasiimti ir dingti.

O jei vežu maistą – sūrį, lašišą – ar draudimas čia ką nors gelbsti?

Maistas – kita lyga. Anglija griežta su muitais, ypač po Brexit. Daugelis vežėjų atsisako vežti maisto produktus. O jei veža – draudimas dažnai juos išskiria kaip greitai gendančias prekes. Jei tiltas užtrunka, šaldytuvas suges, sūris supūs – draudinkas pasakys, kad tu pats pasirinkai nestandartinį krovinį. Aš pats vežiau dukrai į Londoną mamos sūrį per draugą. Be draudimo specialiai, nes draudimas kainuotų daugiau nei trys sūriai kartu sudėjus. Bet jei vežčiau verslui – dročiau viską. Yra toks dalykas, kad logistika ir maistas kartais nesuderinami, nebent specializuota šaldymo grandinė. O tokia kainuoja nepigiai.

Koks yra pats blogiausias scenarijus, kurį esi matęs per savo karjerą?

Sunku išsirinkti, bet yra vienas, kuris stovi akivaizdžiai. Šeima vežėsi namus iš Kauno į Londoną. Susirado pigiausią pasiūlymą. Draudimas "įskaičiuotas." Fūra važiavo per Prancūziją, atsivėrė tentas, suėjo lietus. Sofos, kompiuteriai, vaikų žaislai, dokumentai – viską nuplovė. Vežėjas pasakė: "kalbėkite su bosu." Bosas dingo. Draudimo nebuvo jokio, tik CMR, kuris davė juokingą sumą. Jie prarado apie 12 000 eurų. Po trijų mėnesių skambino man, klausė, ar galiu padėti. Buvo per vėlu. Jie neturėjo nei rašytinės sutarties, nei draudimo poliso. Tai buvo šlykščiausia, ką mačiau. Ne dėl pinigų, o dėl to, kad jie pasitikėjo gražia reklama.

Išvada

Jeigu klausi, kiek kainuoja siuntinių gabenimas į Angliją su visais draudimais, galiu pasakyti tik intervalą: nuo 80 iki kelių šimtų eurų. Bet svarbiausia – ne kaina, o dokumentai. Reikalauk poliso, skaityk smulkų šriftą, filmuok pakuotę. Po 24 metų galiu patvirtinti: draudimas brangus tol, kol nenutinka bėda. O kai nutinka – jis staiga tampa pigiausias tavo gyvenime priimtas sprendimas. Rinkis protingai, o ne pagal kainą.